Amerikietiški darželiai – daugumą tokių Lietuvoje iš karto uždarytų

JAV

Ingos Deksnės nuotraukoje žaidimų aikštelė San Chosė mieste

Kokie vaikų darželiai Amerikoje? Pasakoja skaitytoja Sandra, gyvenusi JAV ir ten į darželį leidusi sūnų Nojų. Pasirodo, ir Amerikoje į darželius susidaro eilės!

Darželio paieškų ypatumai

Kai mažyliui suėjo pusantrų metukų, atsirado poreikis grįžti į savo priešnėštuminę būseną.

Vėl norėjau dirbti, kurti, plėsti savo akiratį ir stengtis suderinti vaiko auginimą su profesinėmis ambicijomis. Keitėsi ir Nojukas – jį pradėjo dominti ir kiti vaikai, vien mamos kompanijos ėmė nebeužtekti. Pradėjau ieškoti darželio.

Mūsų duomenys prieš pradedant paieškas: planavome gyventi Niujorke tik 4 mėnesius; norėjome, kad mažylis eitų į darželį 3 kartus per savaitę; ieškojome darželio netoli mūsų namų, kad nereikėtų naudotis visuomeniniu transportu. Ir, žinoma, prieinama kaina.

Eilinį kartą pasijutau pioniere ieškodama naujo dalyko savo gyvenime. Niujorkiečių draugių vaikai arba buvo dar per maži ir jos nemąstė apie darželius, arba buvo nutarusios auginti vaikučius pačios, iki kol jiems sueis 3 metai. Taigi neturėjau su kuo pasitarti šiuo opiu klausimu.

Susiradau visus artimiausius darželius pagal savo gyvenamą vietą, o vėliau net perėjau ir prie esančių toliau. Iš karto susidūriau su esmine problema – norint patekti į visus gerus darželius, kaip ir Lietuvoje, reikia įsiregistruoti į laukiančiųjų sąrašą mažiausiai prieš pusę metų. Iš tėvų reikalaujama, kad vaikutis darželį lankytų ne mažiau nei metus ar pusmetį. Po ilgų paieškų pavyko rasti tris darželius, kurie sutiktų priimti mano mažylį jau nuo kito mėnesio. Aplankiau visus juos.

Gyvendami brangiame mieste tikėjomės geresnės darželių kokybės. Kainos buvo didžiulės, o patalpų bei aptarnavimo kokybė nepaliko įspūdžio.

Vaikų buvimo sąlygos darželiuose

Šie darželiai atrodė taip – dažniausiai tai kelių kambarių patalpos, įrengtos arba rūsiuose, arba jei ir pirmame aukšte – vis tiek belangės… Man tai buvo nesuvokiama, ypač kai Lietuvoje to tiesiog neleistų higienos normos. Tokį darželį greičiausiai iš karto uždarytų. Kitas šokas – maistą kiekvienai dienai turi paruošti tėvai arba jie turi būti pasirengę papildomi mokėti mažiausiai 100 dolerių mokestį už sausainiukus ir kitokį greitą maistą. Taigi dažniausiai vaikai valgo skirtingą maistą, kurį jiems įdeda tėveliai.

Vaikų miegojimo sąlygos irgi vertos būti atskirai aprašytos. Atėjus pietų miegui, mažyliams patiesiami čiužinukai, be patalų, žinoma. Jei vaikas nori, jis gali miegoti su savo apklotėliu. Vaikai miega su batukais, su visais drabužėliais – tai aiškinama patogumu gaisro atveju. Tuomet nė vienas negaištų laiko rengdamasis, ir taip sumažėtų nelaimingų atsitikimų skaičius.

Vaikučiams batukai nepermaunami net tėvams paprašius. Jei auklėtojos mato, kad vaikas tikrai sušilo, nurengia megztuką.

Stengiamasi niekaip netrikdyti mažylio laisvės.

Dėl dienų skaičiaus (mes norėjome trijų kartų per savaitę) nebuvo jokių problemų – skiriasi tik kaina. Problema buvo trumpas laikas – trys mėnesiai, kuriuos mažylis lankys darželį. Daugelyje darželių dėl ilgo laukimo sąrašo tėvelių prašoma vaikus registruoti mažiausiai pusei metų.

Pirmas darželis paliko labai slogų įspūdį. Auklėtoja bendravo itin šaltai ir nemaloniai, tačiau viską vainikavo darželio aplinka – vaikučių žaidimo kambariai buvo įrengti belangiuose rūsiuose, kur, negana to, dar buvo ir didžiulė netvarka. Į akis krito koridoriuose ir praėjimuose paliktos neiškrautos maisto dėžės.

Antras aplankytas darželis irgi buvo eilinė belangė, į kurią aš jokiu būdu nesiruošiau vesti Nojuko. Beje, šiame darželyje vaikai vedami į lauką, bet tik po 20 minučių ir ne kiekvieną dieną. Dažnai šie pasivaikščiojimai apsiriboja išėjimu į vidinį kiemą, kur tarp įvairių vaikų žaislų pastebėjau ant žemės birzgiantį kondicionierių.

Trečiasis darželis nusipelnė didžiausios „pagarbos“, be to, buvo labai arti namų. Kaina – beveik kosminė, todėl mes apsiribojome trimis pusdieniais per savaitę. Man dar patiko tai, kad šiame darželyje Nojukas būtų šiek tiek susipažinęs ir su keliomis užsienio kalbomis: anglų, ispanų ir hebrajų.

Vaikai šių kalbų pramoksta iš ten dirbančių bei savo gimtosiomis kalbomis bendraujančių auklėtojų.

Surandame mums skirtą darželį

Beskambinėjant įvairiems darželiams kelis kartus man buvo pasakyta, kad jie dirba tik su tam tikrų firmų tėvų vaikais. Taip kilo idėja pasiteirauti apie tokią galimybę vyro darbovietėje. Ir ką gi – bingo! Mes galėjome pasinaudoti specialaus darbuotojų darželio paslaugomis už labai simbolinę kainą, jis buvo netoli namų (mažiau nei už pusvalandžio kelio pėstute). Be to, mane pasitiko ypač malonios auklėtojos.

Nors šis darželis buvo biurų pastato rūsyje, tačiau puikiai ir švariai įrengtas. Visa didžiulė patalpa padalinta į keturias dalis.

Pirmoje prižiūrimi kūdikiai – ten mažyliai priimami jau nuo 6 savaičių… Antra patalpa skirta 1-2,5 metukų vaikams. Kitose dviejose patalpos dalyse, atskirtose juosmenį siekiančia tvorele, laiką leidžia šiek tiek vyresni vaikai.

Registracija

Norėdama tam tikromis dienomis vesti Nojuką į darželį, turėdavau prieš savaitę internetu įsiregistruoti jų svetainėje ir pasirinkti norimas dienas.

Kitą dieną gaudavau patvirtinimą, kad Nojukas gali ateiti ir yra labai laukiamas. Tokia sistema ten veikė todėl, kad tai ne tipinis, o „back up plan“ (atsarginis) darželis. Taigi, jei netikėtai vaikas negali eiti į savo nuolatinį darželį, tėveliai gali atvesti juos į savo darbovietės finansuojamą darželį.

Darbuotojai savo vaikus gali atvesti į šį darželį 24 dienas per metus. Mes, kaip laikinai gyvenantys mieste bei netrukus išvyksiantys į Japoniją, naudojomės šiuo darželiu beveik 3 mėnesius išimties tvarka.

Įdomi ir kasdieninė vaiko priėmimo tvarka. Tik atvykus reikia užpildyti lapą, kuriame nurodai, kaip vaikutis mėgsta būti migdomas, pažymi, ar jam reikia gerti kokius nors vaistukus. Surašomos svarbiausios mažylio priežiūros instrukcijos.

Jei mažylis lanko darželį kelias dienas per savaitę, tėvelių prašoma atnešti daugiau sauskelnių, šlapių servetėlių, kremo nuo užpakaliuko perštėjimo bei keletą atsarginių drabužių.

Kiekvienos dienos pabaigoje tėveliams buvo įteikiamas lapas, kur parašyta, kiek ir ko vaikas suvalgė (kiekiai išreikšti net procentais), kiek kartų keistos sauskelnės. Galiausiai keliais sakiniais aprašyta bendra mažylio veikla ir tos dienos laimėjimai.

Gyvenant darželio rimtu

Nojukas čia leisdavo tris dienas per savaitę nuo 9 iki 15 val. Per tą laiką 10 val. mažyliai gaudavo pakrimsti lengvo užkandžio, 15 val. – valgydavo pietus. Vaikučiai valgydavo tai, ką jiems atnešdavo tėveliai. Išimtis – tėvams leidus vaikučiams būdavo pasiūloma sausainukų su sūriu, pieno, vaisių salotų. Beveik kiekvieną dieną vaikučiai darydavo darbelius, dalyvaudavo bendroje grupės veikloje.

Vaikai visada veikdavo tik tai, ką norėdavo – niekas niekada jų neversdavo užsiimti jokia nenorima veikla. Na beveik jokia – valgymo metu mažyliai būdavo pririšami prie savo mažų kėdučių ir skatinami patys valgyti. Nojukui tai buvo bene sunkiausia, nes jis jau seniai nebeleisdavo jam užrišti seilinuko, rišti jį prie kėdutės bei kitaip varžyti jo laisvę. Kaip dažnai būna su mažyliais – darželyje jis puikiausiai pakluso naujiesiems auklėtojų nurodymams, net išmoko pats nusiplauti rankytes, ir tai mielai demonstruodavo man atėjus jo pasiimti.

Vaikučiai miega beveik neprigesinus šviesų, tik išjungus muziką. Tas, kuris anksčiausiai keliasi, t.y. Nojukas, visada paguldomas arčiausiai durų, kad netrukdytų kietiems miegantiems mažyliams.

Kadangi šiame darželyje vaikučiai beveik niekada nebūdavo vedami į lauką, mes su Nojuku susikūrėme savo ritualą. Po darželio visada lėkdavome į šalia esantį Centrinį parką stebėti „Delacorte“ muzikinio laikrodžio, kuris kas valandą grodavo muziką ir jame šokdavo muzikuojanti beždžionė, meškutė, kengūra ir gyvūnų skulptūros.

Susipažinimas su antra kalba

Per pirmas dvi savaites mažylis pramoko anglų kalbos. Tai buvo mano didysis rūpestis, nes mes su sūnumi visada kalbėdavome tik lietuviškai ir skaitydavome tik lietuviškas knygas. Atsimenu, buvau ištikta šoko, kai atėjusi jo pasiimti iš darželio išgirdau, kaip auklėtoja angliškai paklausė Nojuko, ar jis norėtų daugiau pienuko. Mažylis į tai atsakė galvytės linktelėjimu. Vėliau auklėtojos dar kartą paklausiau, ar mažylis tikrai suprato jos frazę. Auklėtoja nelabai suprato, kodėl klausiu – anot jos, vaikas viską supranta. Tik kai paaiškinau, kad mes su juo niekada nekalbame angliškai, atėjo eilė nustebti auklėtojai. Vaikas dar pats beveik nieko nekalbėjo, bet jau daug ką suprato abiem kalbom. Tada suvokiau, kad tikrai vaikai šiuo gyvenimo etapu yra itin imlūs kalboms.

Pradėjus lankyti darželį, pasikeitė ir vaiko bendravimas – Nojukas tapo laisvesnis. Nors smėlio dėžėje vis dar būdavo prisiklijavęs prie manęs, bet kartais pabendraudavo ir su kitais mažyliais. Auklėtojų dėka Nojukas išmoko visada išmesti nešvarias sauskelnes į šiukšlių dėžę. Mažylis, kaip ir mes, pramoko angliškų dainelių, atrado įvairių piešimo ir kūrybos priemonių. Išmoko ir pasakyti angliškai, kada baigė valgyti, paprašyti daugiau pieno, sausainių.

Atsisveikinimas su pirmuoju darželiu

Nors ir labai nekantravome, kada gi pagaliau išskrisime į Japoniją, vis dėlto buvo labai gaila palikti šias nuostabias auklėtojas. Viena buvo įstabios figūros juodaodė mergina, kuri kiekvieną dieną ateidavo labai stilingai ir įdomiai apsirengusi.

Būdavo žavu stebėti, kad visą dieną dirbdama su vaikais ji išlikdavo pasitempusi ir įspūdinga. Kita auklėtoja buvo labai prisirišusi prie Nojuko. Paskutinę dieną auklėtojos padovanojo mums didžiulį plakatą su užrašu „Mes pasiilgsim tavęs, Nojau“, ant kurio priklijavo daugybę nuotraukų iš jo darželio veiklos. Aš nebegalėjau pratarti „ačiū“, nes stovėjau ir liejau tylias ašaras dėl tokios emocionalios ir brangios dovanos.

Apibendrindama galiu daryti tokią išvadą – ieškant darželių užsienio šalyse tėveliams tenka būti labai atviriems ir atmesti visus išankstinius nusistatymus. Visiems, atsidūrusiems panašioje į mūsų situacijoje, rekomenduočiau ieškoti pagalbos per savo darbovietę. Amerikoje tokie „dienos darželiai“ gana populiarūs, juos turi daugybė didesnių firmų. O tai, kad tokius darželius lanko įvairių tautybių vaikai, tik privalumas. Taip mažyliams nuo mažens užkertamas kelias skirstyti žmones pagal jų tautybes ar kultūrinę įvairovę. Labai svarbus privalumas – antros kalbos mokymasis pačiu patikimiausiu kasdienio bendravimo būdu.

Sandra Jeglinskė

„Mamos žurnalas“

Susiję


Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


1 + vienas =

Kitos temos: