Jurga pasakoja apie lengvabūdišką ir žavią amerikiečių senatvę
Kaunietė Jurga pusę metų gyveno JAV, kur dirbo 89 metų ponios Gertrūdos slaugytoja ir kompanione. „Gertrūda labai norėtų aplankyti Lietuvą ir savo akimis pamatyti, kaip senukai gyvena čia. Gaila, ji tikriausiai neištvertų tokio tolimo skrydžio, juk jau 3 metai juda tik invalido vežimėliu“, – pasakoja Jurga. Jurga pasakoja apie lengvabūdišką ir žavią amerikiečių senatvę.
Kaip susiradai darbą ponios Gertrūdos namuose?
Į Ameriką skridau antrą kartą. Pirmą kartą pagal studentų mainų programą vasarą darbavausi vandens atrakcionų parke Viskonsino valstijoje. Su studentais iš Rusijos ir Latvijos valėme viešbučių kambarius.
Uždirbau nedaug, bet pamačiau šalį, susiradau draugų. Antrą kartą skridau pernai, dar nežinodama, kur dirbsiu ir gyvensiu, bet turėjau darbo vizą. Čikagoje mane pasitiko draugai (pasilikę gyventi JAV), jie priglaudė, kol susiradau darbą. Draugai davė kelių įdarbinimo agentūrų telefonus. Kreipiausi į dvi agentūras, pasakiau, kokio darbo norėčiau. Netrukus įsidarbinau slauge ligoninėje (studijuoju mediciną, todėl jiems tikau). Tačiau tas darbas buvo mažai apmokamas ir sunkus. Po dviejų savaičių man pasiūlė darbą ponios Gertrūdos namuose, Ilinojaus valstijoje, Pontiak miestelyje.
Kaip ponia įsikūrusi?
Mano „auklėtinė“ Gertrūda – 89 metų ponia, pasiturinti našlė, žydė. Jos vyras mirė prieš 20 metų. Vyro verslą – teisės konsultacijų firmą – perėmė sūnus ir anūkas. Jie gyvena tame pačiame Pontiak miestelyje (miestelis nedidelis, jame 12 000 gyventojų, namai – daugiausia vienaaukščiai). Gertrūdos duktė gyvena Čikagoje (maždaug už 200 km). Nors senutė juda tik invalido vežimėliu, ji gyvena viena. Namie nuolatos dar būna slaugytoja (šiuo atveju – aš), kartą per savaitę ateina namų tvarkytoja. Gertrūdos namas – vieno aukšto, vadinamas „rančos tipo“ (ten taip vadinami visi vienaaukščiai namukai). Vietos pakankamai, man buvo skirtas atskiras kambarys su vonia ir tualetu.
Kokios buvo tavo pareigos?
Turėjau visur lydėti ponią, paruošti jai maistą, suplauti indus, padėti apsirengti, palaikyti kompaniją. Namų valymas, skalbimas ir kiemo priežiūra į mano pareigas neįėjo, tuos darbus dirbdavo ateinanti namų tvarkytoja. Sunkiausia, be abejo, buvo šeimininkę visur vežioti. Kai pradėjau dirbti, senutė turėjo didžiulį kadilaką. Kasdieną reikėdavo iš vežimėlio į kadilaką įkelti ir iškelti Gertrūdą po kelis kartus. Visur dar tampyti ir invalido vežimėlį. Gertrūda nėra nutukusi, kaip dauguma amerikiečių, bet pakankamai stambi.
Po kurio laiko (kad man būtų patogiau) Gertrūda nusipirko mikroautobusiuką su rampa – nuleidžiamomis durimis – pro kurias galėjau ponią įstumti į automobilį su visu vežimėliu. Tada pritvirtindavau vežimėlį diržais ir – į trasą.
Kur tokia sena moteriškė važiuodavo?
O, pagal griežtą planą ji atlikdavo begales reikalų. Kiekviena savaitės diena buvo pilna iš anksto suplanuotos veiklos. Pavyzdžiui, pirmadienį ir trečiadienį ji važiuodavo žaisti bridžo, antradienį – kavutė degalinėje su draugėmis ar posėdis moterų klube, ketvirtadienį – kirpyklos diena (naktį iš ketvirtadienio į penktadienį senutė miegodavo su specialia kepuraite, kad ilgiau išsaugotų šukuoseną), šeštadienį – pietūs pas dukrą Čikagoje.
Toks įtemptas tvarkaraštis, tiesa, prasidėjo tik rugsėjo viduryje, nes vasarą Gertrūda paprasčiausiai nenorėjo gadinti brangaus maudynių sezono laiko. Ponios Gertrūdos kieme buvo 6 x 8 m2 baseinas, kur kiekvieną vasaros dieną, priklausomai nuo oro, senutė „plaukiodavo“. Kadangi ji negali vaikščioti, nei įlipti, nei išlipti iš baseino, buvo įsirengusi visai patogų liftą, kuriuo aš ją įkeldavau, ir ji likdavo sėdėti medžiaginėje kėdėje iki pusės apsemta vandens ir patenkinta judindavo kojas. Neatsiejamas tokių maudynių atributas būdavo vėžlės Tortilos dydžio saulės akiniai ir būrelis draugų bei kaimynų, kasdien ateidavusių paplaukioti ir atsigaivinti nuo kaitros. Aš irgi maloniai leisdavau laiką baseine ir per vasarą gražiai įdegiau.
Papasakok įprastą savo ir Gertrūdos dieną.
Kad ryte nereikėtų tarškinti puodų, įpratinau Gertrūdą valgyti avižinę košę (beje, ji tuo labai džiaugėsi ir visiems gyrėsi, kad valgo širdžiai naudingą maistą bei mažina savo cholesterolio lygį kraujyje).
Papusryčiavusi ir nusipraususi ponia sėsdavo prie televizoriaus „rytinei dozei“. Tuo laiku rodydavo jos mėgstamiausią žaidimą „Atspėk kainą“, paskui – serialą. „Pasikrovusi“ gerų emocijų Gertrūda ilgam užsidarydavo vonios kambaryje. Storai barstydavo veidą biriapudra, ryškiai nusipiešdavo antakius, parausvindavo skruostus ir lūpas, pasipuošdavo. Labai mėgo blizgučius, ryškias spalvas, auksinius papuošalus. Išsidabinusi važiuodavo dienos kelionėn. Tokių pačių senučių Pontiak miestelyje – daugybė. Jos labai aktyvios, susibūrusios į keletą klubų.
Gertrūda vos spėdavo suktis. Man ta dienos dalis patikdavo labiausiai. Nuveži senutę į bridžo klubą, ir trys valandos laisvos.
Susitardavome, kada ją paimsiu, o pati eidavau į skaityklą prie interneto arba vaikštinėdavau po parduotuves. Mano pareiga buvo supirkti maisto produktus. Senutė niekada netikrino čekių, leisdavo pirkti ko tik užsimanydavau. Sutartu laiku veždavau ponią namo pietų. Ten pietauja vėlokai – apie 18 valandą. Gertrūda lengvai užkąsdavo klube ar kavinėje, ten, kur leisdavo laiką su draugėmis. Po vakarienės ponia vėl įsijungdavo televiziją, žiūrėdavo kitą savo mėgstamą žaidimą „Sėkmės ratas“ (Rusijoje rodomas analogas – „Polie čiudies“). Tada serija įprasto serialo valgant desertą (Gertrūda desertui labiausiai mėgo ledus). 22 valandą nuvargusi eidavo miegoti, kad gerai pailsėtų prieš kitos dienos reikalus. Pamiršau pasakyti, kad 5 kartus per dieną ponia kalbėdavosi telefonu su dukra, gyvenančia Čikagoje ir bent 2-3 kartus – su sūnumi ir anūku.
Dar šiek tiek apie televizijos žaidimus. Tokioje modernioje šalyje nustebino begalinis televizijos konservatyvumas. Pasirodo, tiek žaidimą „Atspėk kainą“, tiek „Sėkmės ratą“ ratą veda tie patys vedėjai, kurie ir pradėjo vesti prieš kelis dešimtmečius. Juokingiausia, kad „Sėkmės ratui“ asistuoja ta pati „mergaitė-asistentė“, kuriai dabar jau 44 metai. Nenuostabu, kad vyresnio amžiaus žmonės taip ištikimai žiūri šiuos žaidimus. Juose mato savo jaunystę.
Ką senutės veikdavo tuose moterų klubuose?
Tą patį, ką mūsų senutės veikia susėdusios prie laiptinių ant suoliukų. Pagrindinė veikla – apkalbos ir naujienos. Kalbos jos turėdavo, patikėkite, daug. Susirgo vienos marti. Kitos sūnus pirko naują automobilį.
Trečios namų tvarkytoja lygindama sudegino užuolaidas. Dar reikia aptarti, ką kuri vakar žiūrėjusi per TV.
Kad įprasmintų savo veiklą, susigalvodavo taurių idėjų. Visą pusmetį, kol gyvenau su Gertrūda, ji mezgė kvadratėlį (20×20 cm) iš žydrų siūlų. Senutės sunešdavo savo numegztus kvadratėlius, iš kurių buvo siuvamos antklodės mušamoms moterims. Gertrūda šeštadieniais važiuodama pas dukrą į Čikagą, pasiimdavo tą mezginuką tikėdamasi numegzti bent eilutę, bet taip ir parsiveždavo nepaliestą. Neištvėrusi numezgiau pati.
Vyrų tuose klubuose nebūdavo. Senučių vyrai arba mirę, arba labai silpnos sveikatos. Moteriškės – daug stipresnės. Gražu būdavo žiūrėti, kaip jos rinkdavosi įprastai kavutei degalinės kavinukėje, visos pasipuošusios, pasidažiusios, dauguma „su vaikštynėmis“. Arba kaip azartiškai kortomis žaisdavo bridžą, statydamos už tašką po 25 centus. Nors visos buvo perkopusios 80 metų, viena kitą vadino „girl friends“.
Pati veždavai senutę į Čikagą?
Taip, per porą valandų nudardėdavome iki Čikagos. Nors ten eismas šešių eilių, vairavau be įtampos – visur labai aiškūs kelio ženklai ir nuorodos. Jau prieš 10 kilometrų pasitinka skydai: „Jei Jums reikia sukti į tokį ir tokį kelią, persirikiuokite“ ir pan. Gertrūdos dukra gyveno miesto centre, 36 aukštųdangoraižyje. Prieš tai gyveno nuosavame name, bet paskui jį pardavė ir pirko butą. Turėti butą dangoraižyje – didesnė prabanga, nei nuosavą namą. Liftu užkeldavau savo ponią į 30 aukštą ir palikdavau pusdieniui. Pati tą laiką linksmai leisdavau Čikagoje. Pamačiau begales filmų, susitikinėjau su draugais. Vakarop pasiimdavau ponią ir veždavau atgal į Pontiaką.
Kaip Tave priėmė Gertrūdos giminės?
Kuo puikiausiai, be jokio atstumo ar paniekos, kad aš esu samdinė. Dažnai vakarais Gertrūda važiuodavo pietauti į restoraną su sūnumi. 64 metų sūnus, jo žmona, 89 metų motina ir aš – štai tokia nuolatinė ketveriukė vis degustuodavome restorano meniu. Grįžusi iš restorano senutė būtinai paskambindavo dukrai į Čikagą ir papasakodavo įspūdžius: kokio kietumo buvusi mėsa, ką iš meniu išsirinkau aš.
Ar jauteisi ten kitokios išvaizdos, kitaip apsirengusi?
Savo šviesiu gymiu neišsiskyriau, tame miestelyje viso labo mačiau tik tris juodaodžius. O, štai, drabužiais – taip. Stebino atsainus amerikiečių požiūris į aprangą. Su iš Lietuvos atsivežtais drabužiais aš atrodžiau šokiruojančiai puošni, nors tai buvo tik džinsai ir paprasti megztukai. Į restoraną Gertrūdos sūnus – turtingas teisininkas – ateidavo su nutrintomis kostiuminėmis kelnėmis ir kažkokiais nuskalbtais bliuzonais, bet užsimovęs storą auksinę apyrankę ir bent 2 didžiulius auksinius žiedus.
Regis, tame mieste savo išvaizda rūpinosi tik senutės. Sužavėjo senučių tradicija rengtis „teminiais megztiniais“. Jau gruodžio pradžioje jos išsitraukdavo iš spintų megztinius kalėdine tematika. Pavyzdžiui, ant megztinio priekio išmegztos didelės snaigės, eglių ar besmegenių aplikacijos, megztinio sagos – varpeliai arba Kalėdų žvaigždės. Laukiant Velykų jau kita tema – gėlytės, zuikučiai.
Ką gamindavai Gertrūdai valgyti?
Atvirkščiai, nei mano tokio pat amžiaus senelis, Gertrūda turėjo daug sveikų dantų ir galėjo sukramtyti bet kokį maistą. Išranki nebuvo, valgydavo tradicinį amerikietišką maistą – mėsos kepsnius su daržovėmis. Mes klaidingai įsivaizduojame, kad visi amerikiečiai kemša mėsainius ir skrudintas bulvytes. Taip maitinasi tik dirbantys žmonės, kurie visą dieną praleidžia mieste. Tie, kurie maitinasi namie, kepa mėsą.
Labiausiai Gertrūda mėgo vištienos krūtinėles. Jas galėdavau gaminti kasdien. Kadangi ir pati valgiau tą patį, ką ir ji, per kelis mėnesius į tas krūtinėles nė pažiūrėti nenorėjau. Juokingiausia, kad mane grįžusią tėvai pasitiko su šventiniais pietumis – vištos krūtinėlėmis.
Mėsą ten gaminti labai paprasta. Jie mėgsta viską kepti folijoje, tad nuplautas daržoves, bulves ir mėsą įsukdavau į foliją ir sudėdavau į orkaitę. Po 40 minučių pietūs jau paruošti. Du kartus bandžiau nudžiuginti Gertrūdą lietuvišku meniu, kepiau lietinius (kadangi ten nėra mums įprastos varškės, ieškojau amerikiečiams įprasto skonio ir įdarą pagaminau iš tuno). Šeimininkei lietiniai įspūdžio nepaliko. Gertrūda labai mėgo ledus ir sausainius, tad kasdien jų pirkdavau. Dievino ir amerikietišką tortą, prie kurio skonio aš niekaip negalėjau priprasti. Tai gabalas paprasto vanilinio arba šokoladinio biskvito, ant kurio užteptas sluoksnis balto kremo.
Kaip Gertrūda švęsdavo šeimos šventes?
Greitai. Amerikiečiai švenčia labai labai greitai. Net jei prisikviečia svečių iš kitų valstijų, šventė trunka 1,5 valandos. Įsivaizduokite, kokiu greičiu reikia valgyti, kad spėtum. Po šaltų užkandžių akimirksniu nešamas karštas, nespėjus atsikvėpti – tortas (apie jį jau papasakojau) ir ledai. Tada visiems – viso gero. Vienintelė šventė, užtrukusi net 3 valandas, buvo Kalėdos.
Kol gyvenau su Gertrūda, ji dalyvavo ir vieneriose laidotuvėse, kurios man irgi pasirodė labai skubotos. Mirė vienos senutės marti. Visi gavo kvietimus su nurodytomis lankymo valandomis (tik 2 valandos per visą šarvojimo laiką). Vežiau Gertrūdą, tad ir pati sudalyvavau tame konvejeryje. Įeini pro šarvojimo patalpos duris, įteiki gėlės prie durų stovinčiam patarnaujančiam žmogui, prieini prie giminių būrelio (pareiški užuojautą), nesustodamas praeini pro karstą, pasirašai užuojautų knygoje, ir viskas. Visa velionio lankymo procedūra trunka 5-10 minučių. Artimieji žvalūs, ašarų nematyti, o senutė (velionės uošvė) net flirtuoja su lankytojais prie karsto.
Gerokai daugiau emocijų sukeldavo ne šeimyninės, o valstybinės šventės ir sukaktys. Sunku net papasakoti, koks buvo patriotinis sujudimas minint rugsėjo 11-osios metines. Atsibudusi ryte buvau šokiruota, nes visų mietelio namų langai puošėsi JAV vėliavomis. Paskui sužinojau, kad gyventojai tas popierines vėliavas gavo su vietos laikraščiu.
Kaip atsisveikinote su senute?
Buvo tikrai liūdna. Po manęs Gertrūda pasisamdė rusų tautybės merginą, nežinau, kaip joms sekasi. Išvažiuojant pasakė, kad manęs lauks, kiek reikės. Tikiu, kad laukia. Ir aš ilgiuosi senutės. Pripratau ir pamilau ją per tą pusmetį. Sužavėjo jos gyvenimo geismas, noras judėti, krutėti. Buvo liūdnų akimirkų, kai Gertrūda svarstydavo: „Kodėl aš taip ilgai gyvenu? Žmonėms nereikia taip ilgai gyventi…“. Tačiau kasdienybėje ji spinduliavo gražia seno žmogaus šviesa, turėjo planų daugybei dienų į priekį. Kiekvienas svajotų apie tokią senatvę…
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
„Nors ir žydė“ – nieko sau, kam tas antisemitizmas cia. Galejot pracenzuruot kazkiek.