
Kai sužinojome, kad žurnalui talkinanti fotografė Inga Deksnė pusmečiui išvyksta į JAV, skyrėme namų darbų – aprašyti įspūdžius.
PIRMASIS MĖNUO
Apie mus. Esame keturių asmenų šeima iš Kauno. Aš fotografė, man 29 metai, su vyru Tadu (31 m.) auginame du sūnus, pametinukus. Jokūbui dveji, Mykolui vieneri. Gyvename taip, kaip ir visos šeimos, turinčios mažų vaikų, stengiamės dėmesiu apsupti ir mažuosius, ir vienas kitą, ir pasiekti gerų rezultatų darbuose. Bet ne apie tai.
Neplanuota emigracija. Aš esu labai sėsli. Prisirišusi prie namų, artimųjų ir net kasdienės, tos nuspėjamos, rutinos. Planų emigruoti niekada nepuoselėjome (tiesa, vyrui mintis kurį laiką padirbėti ir paieškoti galimybių svetur vis kirbėdavo). Tad kai vieną rytą antroji pusė pranešė, jog jo kompanija „InsideWarehouse“ buvo atrinkta iš daugelio ir pakviesta į 6 mėnesių trukmės programą už Atlanto, gėda prisipažinti, bet nebuvau ta, kuri labiausiai džiaugtųsi šia sėkme. Didžiausias šokas buvo ne tai, kad reikės išvykti, o tai, kad išvykti reikės jau po dviejų savaičių.
Žaibinis pasiruošimas. Taigi turėjome dvi savaites. Per vieną jų reikėjo apsispręsti ir sudėti parašus, o per kitą – kiek galima labiau prisijaukinti šitą mintį. O kur dar kelionės dokumentų tvarkymas, bilietų, būsto paieškos bei lagaminų susikrovimas… Kadangi aš dirbu darbą, kurį galiu planuotis pati, tai išvykti netrukdė, tačiau buvo gaila suvokti, jog nebegalėsiu daryti to, kas man tekia didelį malonumą (bent jau kurį laiką) – fotografuoti savo pačių mieliausių klientų. Nusprendžiau tas dvi savaites išnaudoti visiškai, kad bent mėnesį Kalifornijoje nebūčiau be darbo ir galėčiau redaguoti iš Lietuvos atsivežtų paskutinių fotosesijų kadrus.
Darbo buvo daug, po jo namuose laukė du mažyliai, kurių vienas po kelių dienų turėjo švęsti pirmąjį gimtadienį, norėjosi jį padaryti ypatingą, tad ir be mūsų laikinos emigracijos buvo pilna reikalų. Tiesa, nežinau, sutapimas ar likimo pirštas, bet mažojo gimtadienio tema, parinkta dar prieš tą didžiąją žinią, buvo „Oro uostas“.
Lagaminai. Po šventės pradėjau galvoti ir apie lagaminų turinį. Keliaujant su vaikais labai nesunku prisikrauti visko daugiau negu reikia, to bijojau labiausiai ir iš visų jėgų stengiausi išvengti. Nusiteikiau, jog jei kažko tikrai prireiks, galėsime įsigyti nuvykę, tačiau kraunant lagaminus atrodė, kad reikia ir to, ir ano, ir dar štai tas būtų neblogai. Taip nejučia pusė namų sugulė į keturis lagaminus. Vyras žadėjo šiltą ir saulėtą Kaliforniją, tad visus šalikus, guminius batus ir storus megztinius stūmiau į šalį ir įsidėjau šortus sau ir vaikams. Galop pilnučius lagaminus uždariau tik užgulusi visu savo svoriu.
Kitas galvos skausmas – kaip užimti vaikus 16 valandų truksiančioje kelionėje? Kuo pasirūpinti, kad ir jiems, ir mums ji būtų kuo lengvesnė? Kadangi skrydis dieninis, vaikai didžiąją kelionės dalį bus aktyvūs ir žvalūs. Nusprendžiau, kad kritines situacijas bus galima švelninti per skrandį. Turėtų gelbėti įvairūs užkandžiai ir saldainiai (vėliau pasirodė, jog neklydau). Tuo pačiu tikslu lagamine atsirado knygelių su lipdukais, kaladėlių, kramtukų ir pan.
Skrydis su pametinukais. Kelionės dieną pirmuosius saldainius iš kišenių traukėme dar Vilniaus oro uoste, vėliau jie išgelbėjo ir Frankfurto oro uoste, o spalvotos knygelės ir kaladėlės taip ir pragulėjo lagamino dugne. Tą pagrindinį, didįjį 10 valandų skrydį iš Frankfurto į San Franciską vaikai ištvėrė geriau, nei mes įsivaizdavome. Džiaugiausi, kad vis dar maitinu mažąjį, nes taip buvo lengviau jį nuraminti ar pavargusį užmigdyti. Skrydžio palydovai daug dėmesio skiria skrendantiems vaikams. Kad kelionės metu vaikams būtų smagiau, jau įlipant į lėktuvą dalina žaislus, piešimo knygeles ir kitas smulkmenas. Mažiausiems įtaiso lopšelius, kad galėtų ramiai pailsėti.
Laiko skirtumas. Saulėtoji Kalifornija mus pasitiko su lietučiu (įžanga į dar daugiau lietaus visą ateinantį mėnesį, tik tuo metu dar to nežinojome). Bet, nepaisant to, buvo labai gera pagaliau įkvėpti gryno oro.
Pirmas sunkumas, su kuriuo susidūrėme atvykę – vaikų adaptacija prie dešimties valandų laiko skirtumo. Įsivažiuoti į ritmą reikėjo visos savaitės. Dienomis stengdavomės kuo labiau užimti vaikus, kad mažiau norėtųsi miego. Buvo vakarų, kai vyresnėlis Jokūbas užmigo bekalbėdamas, ir dienų, kai po penkių valandų pietų miego abu vaikus žadindavau iš saldaus sapno. Naktimis, kaip laikrodžiai, keldavosi 4 ryto ir prašydavo pusryčių. Tad vargome visi, kol jie apsiprato ir prisitaikė.
Būsto paieškos. Gyvename San Jose mieste, maždaug už valandos kelio nuo San Francisko. Pirmą savaitę gyvenome viešbutyje ir kartu ieškojome būsto visam likusiam laikotarpiui. Čia ir buvo sunkioji dalis. Rasti būstą trumpalaikei nuomai, neturint kredito istorijos Amerikoje – labai sunku, o ir nuomos kainos nemažos. Keturių asmenų šeima pagal įstatymus negali gyventi mažesniame nei dviejų miegamųjų bute. Visai nesvarbu, kad mažasis dar miega šalia mamos, ir atskiro kambario jam nereikia. Natūraliai išauga ir tokio būsto kaina. Atrodytų paprastas dalykas – būsto nuoma, tačiau jį rasti nebuvo lengva. Paskutinę dieną baigę viešnagę viešbutyje ir su visa manta išvykę, dar nežinojome kur šiąnakt nakvosime! Tačiau viskas baigėsi gerai, būstą gavome ir pasinėrėme į kitus – įsikūrimo – rūpesčius. Mes už butą mokame 2000 dolerių per mėnesį, tai labai nebrangu, nes San Franciske paties paprasčiausio vieno miegamojo buto nuoma kainuoja apie 3000 dolerių per mėnesį.
Puola Kalifornijos virusai. Išvykdami iš Lietuvos džiaugėmės, jog pabėgdami nuo lietuviškos žiemos pabėgsime ir nuo virusų, juk vykstame į saulėtąją Kaliforniją, kur švelnus klimatas, žiemą nebūna sniego. Vis dėlto pasirodė, jog saulės čia šiuo metu net mažiau nei lietaus, o tai stebina net vietinius gyventojus. O juk virusams nebūtinos lietuviškos žiemos. Pirma susirgau aš – skaudėjo gerklę, pakilo temperatūra, o tada… Jau nė neatseku, kas po ko ir kelis kartus, nes pertraukos, kuomet šeimoje niekas nesirgtų, nebuvo visą pirmąjį mėnesį. Labiausiai gaila buvo vaikų, ypač mažojo, kuriam kliuvo daugiausia. Pikas buvo mėnesio pabaigoje, kuomet aukšta temperatūra laikėsi savaitę. Mykolas buvo irzlus, naktimis prabudęs verkdavo, kad nurimtų nešiojome pakaitomis su vyru, būdavo, kad ir užmigdavau ant sofos su juo ant rankų, taip ir nesugrįžusi į lovą. Viskas baigėsi antibiotikais, kito kelio jau tiesiog nebuvo. Sirgti Amerikoje labai brangu. Ypač neturint gero draudimo, kuris padengtų visas medicinos išlaidas. Todėl čia sirgti nenori niekas. Pavyzdžiui, draugų šeima (turinti draudimą, sąskaitas gauna jie, tik vėliau jas apmoka draudimas) gavo 10 000 dolerių sąskaitą už greitosios iškvietimą ir naktį, praleistą reanimacijoje. Greitąją kvietė dėl aukštos vaiko temperatūros. Vėliau ji tiesiog nukrito, gydytojai nieko rimto nerado ir išleido namo. Paprastas vizitas pas gydytojus (ne skubos tvarka) kainuoja nuo 100 dolerių, atliekant tyrimus suma atitinkamai didėja.
Paprastų vaistų nuo peršalimo, kosulio, temperatūros gauti paprasta, nereikia net ieškoti vaistinės – yra atskiri vaistų skyreliai maisto parduotuvėse, kainos panašios į lietuviškas.
Rojus vaikams. Vaikai Amerikoje laukiami visur. Nesunku rasti žaidimo aikštelių, užsiėmimų vaikams, net ir visiškai nemokamų. Muziejai turi eksponatų, kuriuos kviečia paliesti, vaikai į muziejus įleidžiami nemokamai arba draugiškomis kainomis. Net paprasčiausiame lauko tualete viduryje parko rasite kūdikio vystymo lentą, o didieji prekybos centrai siūlo nemokamas žaidimų erdves vaikams, kur tėčių priežiūrai palikusios mažuosius, mamos ramiai apsiperka. Keliauti su šeima – visos sąlygos. Vaikai apsistoti viešbučiuose dažnai gali nemokamai, net eilinis pakelės viešbutukas nemokamai priima vaikus iki 17 metų, keliaujančius drauge su tėvais. Aplinkiniai čia paslaugūs ir malonūs, ypač tėvams su vaikais. Ne tik nusišypsos, pakalbins, bet jei reikės ir padės iškelti vežimą iš traukinio, pasisiūlys palaikyti ryšulius, net paklaus, ar neprižadins miegančio mažylio, jei šalia pasinaudos triukšmingu monetų keitimo aparatu. Sykį kol automobilyje su vaikais pusvalandį laukėme grįžtančio tėčio, į langą pabeldė aikštelės darbuotojas, sulaukęs pro šalį važiuojančio vairuotojo skambučio, jog automobilyje palikti du vaikai. Darbuotojas atsiprašė, jog sutrukdė, ir nuvažiavo įsitikinęs, kad vaikai su suaugusiuoju. Žodžiu, vaikais čia rūpinasi visi.
Dabar permąstydama mūsų pirmąjį mėnesį galiu padaryti kelias išvadas ir duoti keletą patarimų:
Priimkite naujas galimybes ir išdrįskite. Niekada negali žinoti, kur jos tave nuves. Labai tikėtina, kad praturtėsite dvasiškai, praplėsite akiratį ir liksite patenkinti tuo savo sprendimu. Kad ir spontanišku.
Nesibaiminkite sunkumų. Pasiruoškite ir nusiteikite jiems, bet neleiskite įvairiems nuogąstavimams jūsų užvaldyti. Jei bus sunku, žinokite, jog viskas išsprendžiama. Viskas praeina ir pasimiršta.
Keliaukite su vaikais. Pamatykite, patirkite. Keliaukite neskubėdami. Nesilyginkite su draugais, kurie dviese per medaus mėnesio pirmas tris dienas apkeliavo visą salą, o jūs per savaitę su mažyliais nenuvažiavote net trečdalio suplanuoto maršruto. Kelionės su vaikais kitokios, bet tai nereiškia, kad mažiau smagios. Galbūt nepavyks ramiai pasilepinti saulės voniomis ar per dieną išnaršyti viso miesto, tačiau galite smagiai pavaikyti voveraites parke, palaidyti aitvarą pajūryje, pabandyti suskaičiuoti pravažiuojančio traukinio vagonus, ir tos vaikų emocijos bus pats geriausias atpildas.
ANTRASIS MĖNUO
Antrasis mūsų mėnuo jau visai kitoks. Visi pripratome prie pasikeitusių aplinkybių, prisijaukinome naujus namus, daugiau pakeliavome, pamatėme, patyrėme ir svarbiausia – mažiau sirgome. Pagaliau baigėsi ir lietūs – saulė ir giedras dangus mus džiugina kone kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro. Net atidarėme maudymosi sezoną! Bet apie viską nuo pradžių.
Kalėdos kitoje pasaulio pusėje. Sutikome pirmąsias savo žiemos šventes toli nuo namų. Jų laukdami amerikiečiai daugybe spalvotų lempučių papuošia savo namus, langus, stogus, medžius. Viskas žiba, tviska, šviečia. Jokūbas pro šalį eidamas vis aikčiodavo – vau! Vakarais leisdavomės į žygius po spindintį miestą pasidžiaugti švieselėmis. Kūčias mes įpratę praleisti svečiuodamiesi pas savo artimuosius. Taigi aš dar niekada pati neruošiau Kūčių stalo, o čia turėjau pirmąją patirtį, ne tik kaip paruošti silkę pataluose, bet ir kur geriau visko įsigyti. Mano mama, kiek tik aš atsimenu, visada kūčiukus kepa pati. Tai viena didžiausių mūsų tradicijų – kartu kepti ir ragauti dar šiltus. Šiais metais, sužinojusi, jog per šventes būsime už Atlanto, mama kūčiukus iškepė (taip, taip) dar lapkričio viduryje.
Prisipažinsiu, kad tada kai lagaminus vos uždariau užgulusi juos visu savo svoriu, tikrai pagalvojau apie tuos du solidžius maišelius kūčiukų, kuriuos ištrauksiu tik po pusantro mėnesio, tačiau kaip vėliau džiaugiausi, kai nereikėjo jų kepti man. Vis dėlto virtuvė nėra mano mėgstamiausia patalpa bute, tad joje laiką dažniau leidžiu iš reikalo, nei iš malonumo.
Kalėdinė kelionė. Kalėdas nusprendėme praleisti keliaudami. Suplanavome beveik penkių valandų kelionę automobiliu iki nakvynės vietos San Simeon, pakeliui aplankydami kelias įdomiausias vietas. Planas buvo išvykti ryte, iškart po pusryčių, kad neskubėdami įveiktume suplanuotą maršrutą ir iki sutems pasiektume nakvynės vietą.
Prieš ilgas keliones aš visada jaudinuos dėl to, kaip jas ištvers vaikai. Pati mieliau teleportuočiausi iš taško A į tašką B nei ilgas valandas dardėčiau automobiliu, ypač kai mašinoje du vaikai, kurie, panašu, irgi norėtų teleportacijos. Žinant, kad neretai net mūsų išvykos į parduotuvę su šeima būna tikras loginis uždavinys, nesunku suprasti, kodėl ima jaudulys prieš ilgas keliones. Lietuvoje atstumai ne tokie dideli, ilgiausios šeimos kelionės automobiliu – keli kartai prie jūros, tad mūsų vaikams ilgas sėdėjimas autokėdutėse – tikras kantrybės išbandymas. Su vyresnėliu Jokūbu galima susitarti, bent jau pirmas dvi valandas, vėliau tenka papirkinėti sausainiais ir saldainiais, aptarinėti visus pakelyje matomus objektus, dainuoti, deklamuoti, rodyti kvailas grimasas, kutenti. Visa tai net visai smagu, jei šalia sėdintis mažasis Mykolas, kuris dabar išgyvena „negaliu pakęsti autokėdutės“ etapą, miega, yra ką tik pabudęs arba užkandžiauja. Kitais atvejais būna girdėti kažkas nuo tylaus niurzgėjimo iki verkimo visa gerkle.
Pastarajam aš ypač jautri, tad kelionės ilgėja dėl raminimo stotelių. Stebuklingai veikdavo baltojo triukšmo aplikacija išmaniajame telefone (sakau veikdavo, nes prieš kelias savaites Mykolas jį sudaužė, tad dabar nei telefono, nei triukšmo, bent jau ne baltojo). Ne tik nurimdavo, bet net ir užmigdavo jo besiklausydamas. Keliaujant tikrai kyla įvairių minčių, tačiau grįžus namo pilnomis kišenėmis įspūdžių supranti, jog buvo verta ir žinai – keliausi ir vėl.
San Francisko fejerverkai. Naujuosius metus irgi sutikome ne namuose, nors dar iš ryto planas buvo toks – sumigdžius vaikus, ramiai dviese sulaukti vidurnakčio ir eiti miegoti. Kol vaikai maži, o šalia nėra senelių, tai tokios šventės nori nenori tampa kitokios nei anksčiau. Tačiau pagalvojome, kad galbūt niekada daugiau tokiu metu nebūsime Amerikoje ir neturėsime progos pajausti tos šventinės dvasios čia. Žinojau, jog San Franciskas Naujuosius pasitinka įspūdingu fejerverku, tad likus kelioms valandoms prieš vidurnaktį susodinome vaikus į automobilį ir pajudėjome jo stebėti. Mažasis Mykolas važiuodamas užmigo iškart, prabudo tik prieš pat vidurnaktį, po fejerverkų keliaujant namo jau miegojo abu. Grįžę namo vaikus suguldėme į lovas nė nekrustelėjusius. Atrodytų smulkmena, bet įspūdis liks ilgam.
Maudymosi sezonas atidarytas. Kol Lietuvoje likę giminaičiai ir draugai šąla rankas, kojas ir gydosi peršalimo ligas, mes dienomis jau vis dažniau nusimetame savo lengvas striukes, megztinius ir dairomės į vasarinį garderobą, atidarėme maudymosi sezoną, o ir slogą baigiame pamiršti. Tiesa, ne visi. Man prasidėjo pavasarinė šienligė. Ji, buvusi mano pirmu pavasario pranašu Lietuvoje, nepamiršo manęs ir čia. Tai tik viena liga iš „amerikietiškojo periodo“ antrojo mėnesio. Mykolas ką tik persirgo vienu iš žarnyno virusų, o aš išsigydžiau mastitą. Per visus tris žindymo praktikos metus aš jo išvengiau, o užklupo kaip tik tada, kai žindžiau jau visai minimaliai. Sunerimau, kai staiga pakilo aukšta temperatūra. Pasikonsultavusi su draugėmis ir mama, krūtinę šaldžiau, ir po kelių dienų vėl viskas grįžo į vėžes.
Yra ir sniego. Šią kitokią žiemą nelikome ir be sniego. Tiesa, jo reikėjo paieškoti. Vykome į įspūdinga gamta pažymintį Josemičio nacionalinį parką (angl. Yosemite National Park), kuris įtraukas į UNESCO pasaulio paveldą. Kiek daugiau nei keturios valandos į kalnus, ir vaikai galėjo pasidžiaugti baltutėliu sniegu. Ten pat, kalnuose, ir pernakvojome. Pasirinkome paprastutį pakelės viešbutėlį, į kurį atvykome su tamsa ir iš pat ryto keliavome toliau. Įsiminė geranoriškas personalo elgesys. Gavome mažutį kambarėlį su prastai veikiančiu šildytuvu, todėl šaltą. Vos susinešus daiktus, į duris pasibeldė administratorė ir, sakydama, jog ji pati turi anūkų, pasiūlė persikelti į geresnį, šiltesnį kambarį su kilimu, kad vaikams nebūtų šalta vaikščioti.
Kūdikių lavinimas. Su vaikais pradėjome lankyti šokio ir muzikos užsiėmimus. Juos nemokamai veda miesto bibliotekoje anglų ir ispanų kalbomis. Tikimės, jog Jokūbui, kuris Lietuvoje lankė darželį, tai padės neatprasti nuo didelių vaikų grupių, o mažyliui – socializuotis. Baigdama vos nepamiršau svarbiausios antrojo mėnesio naujienos – mūsų mažasis Mykolas čia pradėjo tvirtai vaikščioti! Jau galės savomis kojomis nubėgti apkabinti besiilginčius artimuosius. Nes kitą mėnesį ruošimės trumpai kelionei į Lietuvą.
TREČIASIS MĖNUO
26 valandų kelionė. Trečiasis mūsų mėnuo už Atlanto prabėgo daug greičiau nei pirmieji du. Mat ir pačioje Amerikoje buvome mažiau. Dviems savaitėms buvome sugrįžę į Lietuvą, o iš ten dar nuskridome į Londoną aplankyti artimųjų.
Vaikai ištvėrė 26 valandų kelionę į Lietuvą beveik be miego. Sunkiausia buvo, kai po kiek daugiau nei 11 valandų skrydžio iš San Francisko į Frankfurtą, reikėjo dar 9 valandas praleisti laukiant kito lėktuvo į Vilnių. Oro uosto laikrodyje aš beveik „pražiūrėjau skylę“. Po daugiau nei paros trukusios kelionės, kai pagaliau pasiekėme namus ir griuvome į lovas, žinojau, kad greitai to tikrai nebenorėsiu pakartoti, todėl skrydžio namo bilietus kitam kartui įsigijome su mažesniu laukimo tarpu oro uoste.
Lėktuvuose mūsų vaikai jau jaučiasi kaip namie, Jokūbas atsisėdęs iškart pats prisisega diržą ir stebi viską per langus. Supratau, kad vis dėlto skrydžiams reikia ruošti ne tiek vaikus, kiek nusiteikti patiems, nes ko labiausiai prireikia – tai kantrybės, kurios ribas mažieji būtinai išbandys. Pastebėjau, kad lėktuvuose, skrendančiuose iš Lietuvos, vaikų gerokai mažiau, galbūt dar ne visi tautiečiai pasiryžta keliauti su atžalomis, kai tuo tarpu skrendant iš Amerikos tėvų su vaikais gerokai daugiau.
Geranoriški amerikiečiai. Šį mėnesį Amerikoje neapsiėjome be kuriozų. Apsipirkę prekybos centre kartu su pirkinių krepšiais bagažinėje užtrenkėme ir automobilio raktus, kuriuos ten įmetė vyresnėlis sūnus. Bagažinė atsidaro tik su pulteliu, automobilio durys irgi buvo užrakintos. Taip ir likome vėlų vakarą su dviem vaikais prie automobilio, į kurį negalėjome įsėsti. Teko palengvinti piniginę 170 dolerių už durelių atidarymą. Tik vienas malonus prisiminimas liko net ir šios situacijos. Nuostabu, kad žmonės čia vieni kitus pastebi ir yra pasiruošę ištiesti pagalbos ranką. Kol laukėme atvykstančios tarnybos sulaukėme pasiūlymų padėti iš nepažįstamų žmonių. Viena jauna šeima, grįžtanti su pirkiniais iš prekybos centro, priėjusi pasakė, jog matė mus čia dar eidami apsipirkti, paklausė, gal reikėtų pagalbos, nes jau ilgokai čia stovime.
Didieji lietuviški prekybos centrai prieš amerikietiškus tikrai neatrodo prastai, o kai kuo net geriau. Galbūt Lietuvoje niekaip neįsivaizduotume prekybos centro, iškloto kilimu, bet čia sausas klimatas tai leidžia. Tačiau lietuviai labiau prižiūri tvarką ir švarą, net išpardavimų metu prekės tvarkomos, rūšiuojamos. Amerikoje tam daug dėmesio neskiriama. Be to, lietuviški prekybos centrai gražesni, įspūdingesni. Tik kainos, bent jau drabužių, Amerikoje patrauklesnės. Maisto produktų stengiamės apsipirkti savaitei, panašu, kad ir dauguma kaliforniečių turi šį įprotį. Pirkti jie mėgsta, atrodo, kad tai viena iš pramogų. Net prie paprasčiausio ledų kiosko bus nusidriekusi didžiausia eilė. Prie eilių reikia priprasti – jos visur. Maitintis sveikai čia visos sąlygos, visada rasite šviežių vaisių ar daržovių, užaugintų čia pat. Tarkime, braškės auga visus metus. Apskritai, daugiau nei 50 proc. Amerikoje suvartojamų vaisių ir daržovių yra užauginama kaip tik čia – Kalifornijoje. Gal todėl ir didelį antsvorį turinčių žmonių čia tikrai nėra daug.
Vaikų atradimų muziejus. Didelį įspūdį visai šeimai paliko Childrens Discovery muziejus San Jose mieste, kur mes ir gyvename. Jau iš lauko, dar neįėjus į vidų, jis žada, jog bus smagu. Kieme stovi didelis mamutas, yra vaikų sodo darželis, kur mažieji gali susipažinti su augalais, juos laistyti, prižiūrėti. Jokūbas net nenorėjo eiti namo. Jei iki šiol išgirdus žodį „muziejus“ prieš akis iškildavo po stiklu išdėlioti eksponatai, kurių šiukštu negalima liesti, ir raginimas prisilaikyti tylos, tai ši vieta visiškai paneigė tą stereotipą. Didelė, erdvi, šviesi patalpa pilna vaikiško klegesio, juoko, užrašai prie eksponatų kviečia: „Prašome paliesti“. Vaikai čia gali įsiropšti į gaisrinės, greitosios pagalbos automobilius, pasisukioti virtuvėlėje, žaisti su vandeniu, pūsti didelius muilo burbulius, apžiūrėti mamuto griaučius ar net pamėginti patys juos atrasti smėlyje, ir dar daug visko. Įėjimo kaina žmogui – 12 dolerių, tačiau nuostabu tai, kad muziejus laikosi atvirų durų politikos, teigdami, jog kaina neturėtų būti barjeras vaikams patirti atradimo džiaugsmus, ir negalinčius įsigyti bilietų mielai įleidžia nemokamai.
Muziejų čia tikrai apstu, jau turime ir sąrašą tų, kuriuos dar norime aplankyti. Smagu, kad daug jų skirtų vaikams ar šeimoms, bet įdomių ir suaugusiesiems. Nuostabu tai, kad jie tokie edukaciniai, leidžiantys patirti, pačiupinėti, iš arti susipažinti ne tik su eksponatais, bet ir su tam tikrais procesais, pavyzdžiui, elektros generavimu, kur vaikai, sukdami rankenėlę, patys gamina elektrą ir priverčia veikti įvairius mechanizmus.
KETVIRTASIS MĖNUO
Gimtadienis ir brangus tortas. Ketvirtą mėnesį pradėjome šventiškai. Mūsų Jokūbui suėjo treji. Visuomet rengiame teminius vaikų gimtadienius atsižvelgdami į tai, kas tuo metu vaikams įdomiausia. Ne išimtis ir šis – Jokūbui dabar nepaprastai patinka traukiniai, tad temos ilgai galvoti nereikėjo. Dekoracijas maketavau pati, torto viziją irgi turėjau. Surasti, kur atsispausdinti dekoracijas, sunku nebuvo, tačiau pradėjusi domėtis torto kainomis supratau, jog tokia suma atrodo kur kas per didelė, reikės sugalvoti kažką kito. Už traukinuko formos tortą, dekoruotą cukraus mase, manęs paprašė 280 dolerių. Maždaug tiek mes išleidžiame maisto produktams visai savaitei. Pasikonsultavau su puikiai tokius tortus gaminančia mokyklos laikų drauge ir nutariau padaryti viską pati. Tortas nebuvo tobulas, bet norimą efektą pasiekiau, ir taip sutaupėme daugiau nei 200 dolerių bei šauniai atšventėme gimtadienį.
Muziejai, muziejai. Nepamiršome ir muziejų iš mūsų norimų aplankyti sąrašo. Lankėmės San Francisko vaškinių figūrų muziejuje. Visiems buvo pirmas kartas, tad tikrai paliko įspūdį. Jokūbas labai prajuokino vieną ramiai sėdinčią juodaodę moterį, kurią palaikęs vaškine priėjo pačiupinėti. Nepraleidome progos pasidairyti ir Inovatyvių technologijų muziejuje (Tech Museum of Innovation), kur kažką įdomaus randa ir suaugęs žmogus, ir vaikas. Net mūsų Mykolui ten buvo neliūdna. Radęs spalvotų magnetinių lempučių sieną įsitraukęs dėliojo jas iš vienos pusės į kitą. Vyresnėliui labiausiai patiko žemės drebėjimo stimuliatorius ir šviesos stalas. Muziejus lankyti nėra labai pigu, ypač suaugusiesiems, tačiau dauguma jų taiko nemažas nuolaidas čia gyvenantiems (atvykstant pakanka atsinešti bet kokią sąskaitą savo vardu ir asmens dokumentą kaip įrodymą). Yra muziejų, į kuriuos bent kelias dienas per metus galima patekti nemokamai, kitur atvirų durų diena rengiamas kas mėnesį, tam tikrą savaitės dieną, dar kiti laikosi atvirų durų politikos, kuomet paprašius įleidžia visai nemokamai arba už tokios sumos auką, kokią gali skirti. Svarbiausia, kad žmonės čia tuo nepiktnaudžiauja, jei gali susimokėti visą kainą, taip ir padaro, net jei įeiti nemokamai užtenka tik žodinio prašymo.
Lietuvių bendruomenė. Velykas minėjome viename iš parkų, kartu su gausiai susirikusia lietuvaičių bendruomene. Smagu pamatyti tiek daug tautiečių, pasidalinti, kas kuo gyvena, ir pabūti drauge. Kadangi šventė Amerikoje, tai neapsiėjome ir be smagios amerikietiškos tradicijos – kiaušinių medžioklės, į kurią leidosi visi vaikai. Su didžiuliu entuziazmu jų išslapstytų ieškojo net patys mažiausi. Taip čia gyvenantys lietuviai susirenka ne tik per kiekvienas Velykas, bet ir per kitas svarbiausias šventes.
Gamta apmokestinta. Nepatikėsite, bet šį mėnesį mes beveik nesirgome, neskaitant vaikus užpuolusios burnos pienligės. Atrodo, jau ne kūdikiai, bet liga vis tiek neaplenkė. Vaistų čia be recepto mes negavome, tad pasitelkiau į pagalbą senąją gerąją sodą, kurios tirpalu valiau burnas, kol į Kaliforniją iš Lietuvos atskridusi vyro kolegos žmona atvežė gelio pienligei gydyti. Galbūt mes sveikesni, nes oras šį mėnesį nuostabus, tiesą pasakius, jis dabar kitoks ir nebūna. Dieną neretai įšyla net iki 30°C, vakarais greitai atvėsta dešimčia laipsnių. Dažnai vykstame į paplūdimius prie vandenyno ar parkus. Kalifornijoje sunkoka rasti nemokamą parką ar paplūdimį. Kiek keliaujame, beveik visur reikia sumokėti mokestį už įvažiavimą automobiliu į teritoriją ar stovėjimą aikštelėje. Iš kitos pusės, dėl to visai nėra pikta, nes atvykęs randi tvarkingą teritoriją, kurią prižiūri nuolat aplink važinėjantys darbuotojai, suoliukus, vaikų žaidimo aikšteles, kepsnines, tinklinio aikšteles, tualetus. Daug čia ir iškylų aikštelių, amerikiečiai mėgsta tokias šeimynines iškylas, kuomet kepa kepsnius parkuose ar ant vandenyno kranto. Nuostabu, kad tos aikštelės visada paliekamos tvarkingos, net jei stalai lūžo nuo užkandžių. Vaikų šeimose dažniausiai yra po du, tris. Jie – nesvarbu, ar jau didesni, ar dar tik kūdikiai – vyksta kartu su tėvais ne tik į tokias iškylas, ilgas keliones, bet net ir į kalnų žygius. Labai skatinamas vaikų savarankiškumas, socialumas, tad vaikai tėvus lydi visur ir visur laukiami.
PENKTASIS MĖNUO
Besimankštinanti tauta. Penktasis mėnuo Amerikoje ypač turiningas ir intensyvus. Gal, kad jau jaučiame, jog laikas čia artėja prie pabaigos, o dar tiek daug norisi nuveikti, pamatyti. Beveik užsikrėtėme sveika gyvensena. Vaikų pietų miegą išnaudoju mankštoms ir kritiškiau žvelgiu į lėkščių turinį. Aplinka tam čia labai tinkama ir įkvepianti. Labai populiarūs triračiai vaikiški vežimėliai dideliais pripučiamais ratais, skirti bėgioti ar važiuoti riedučiais juos stumiant. Dažnai matau, kaip mamos ar tėčiai ateina su vaikais į žaidimų aikšteles ir, kol mažieji smagiai žaidžia, patys greituoju ėjimu eina ratus aplink. Nuostabu, kaip viską galima suderinti!
Las Vegasui 3 dienų – per daug. Mėnesį pradėjome kelione prie vieno iš gražiausių pasaulyje gėlo vandens ežero Taho. Iki jo daugiau nei 4 valandos automobiliu. Puiki repeticija prieš mėnesio pabaigoje laukiančią kelionę Las Vegaso ir Didžiojo Kanjono link. Kaip tik jos metu ir supratome, kad svarbiausia išankstinis pasiruošimas – pasirūpinti užkandžiais, gėrimais ir grynais pinigais (mokamiems keliams, lankytiniems objektams), kad galima būtų išvengti nebūtinų stotelių.
Mėnesio pabaigoje vyras dalyvavo konferencijoje Las Vegase, o kartu nutarėme pasiplanuoti ir aplankyti dar kažką aplink. Sąraše atsidūrė Didysis kanjonas, Sedona, San Diegas, Los Andželas ir Santa Barbara. Nuo namų iki namų San Jose – 3500 km automobiliu ir 8 dienos jiems įveikti. Iki Las Vegaso daugiau nei 7 valandos. Planavome tą atkarpą nuvažiuoti su nakvyne pusiaukelėje, kad vaikai nepervargtų ir net viešbutį jau buvome rezervavę. Įveikę pusę kelio pasitarėme, kad visai neblogai mums sekasi ir verta bandyti važiuoti tiesiai, neliekant nakvoti. Atšaukėme viešbutį ir jau vėlai vakare pasiekėme tikslą – Las Vegasą. Čia praleidome tris dienas, kurių šitam miestui man buvo per daug. Tačiau kitaip ir negalėjome, Tadas dalyvavo kelių dienų konferencijoje, o mes su vaikais apžiūrinėjome apylinkes.
Prirūkytas ne šeimų miestas. O vaikų čia ypač mažai. Las Vegasas – tikrai ne svajonių miestas šeimoms su vaikais, bet turbūt tą ir taip galima numanyti. Didžiulės spūstys, triukšmas ir prirūkytos patalpos. Eidama viena su dviem vaikais mirgančiomis gatvėmis sulaukdavau daug dėmesio. Vaizdas, matyt, neįprastas akiai. Panašiai tiek jo sulaukdavau ir Lietuvoje, stumdama savo dvivietį vaikų vežimėlį. Tiesa, čia, Amerikoje, jie visiška kasdienybė. Šeimos, turinčios du mažus vaikus, dažnai tokius naudoja. Man norėjosi pamatyti tą blizgantį Las Vegasą iš paveiksliukų, bet likau nusivylusi, viskas ne taip romantiška, kaip įsivaizdavau. Žinoma, tūkstančiai švieselių ir garsieji šokantys fontanai paliko įspūdį ir mūsų mažiems nenuoramoms, kurie žiūrėjo net sustingę, bet tam užtektų ir vienos dienos.
Kanjonas. Palikę Las Vegasą, patraukėme Didžiojo Kanjono link, už 4 valandų kelio. Didysis kanjonas tikriausiai labiausiai geidžiamas turistų objektas pasaulyje, susiformavęs per 6 mln. metų.
Dieną prieš mums atvykstant čia užsimušė vienas turistas, nukritęs žemyn befotografuodamas. Kasmet ten žūva žmonių, ypač vaikų, kurie tokie smalsūs ir dar neįvertina pavojaus, todėl saviškius tvirtai laikėme už rankų. Neįtikėtina gamtos galybė! Pasijauti toks mažas. Sutemus pasukome Sedonos link, kur suplanuota nakvynė prieš patraukiant į San Diegą, bet čia jau kito mėnesio istorija.
Apsilankymas Didžiajame kanjone mokamas – 25 dolerių už automobilį. Tiesa, yra pietinė ir šiaurinė kanjono dalys, su atskirais įvažiavimais, viena nuo kitos nutolusios 4 valandų atstumu. Tad paprastai turistai pasirenką vieną jų, kuri arčiau suplanuoto maršruto. Mes vykome į pietinę dalį. Gaila, jog neturėjome daug laiko, atvažiavome jau popiet ir iki pat saulėlydžio nespėjome visko pamatyti. Kanjonui tikrai reikėtų skirti mažiausiai visą dieną, dažnai turistai pasilieka čia pat nakvoti, Kanjone praleidžia kelias dienas. Neveltui – juk tai viena populiariausių pasaulio vietų, kurį kasmet aplanko apie 5 milijonai turistų (aukščiau minėtą Taho ežerą kasmet aplanko apie 3 milijonai). Tikrai vertas būti tarp 7 pasaulio stebuklų.
JAV automobilių parkas. Amerikoje populiarūs japoniški ir vokiški automobiliai. Kaip žinia, amerikiečiai mėgsta didelius pikapo tipo automobilius. Dauguma automobilių su automatinėmis pavarų dėžėmis, o populiariausias kuras – benzinas, kurio kaina apie 3,5 dplerių už galoną (1 galonas apytiksliai 4 litrai). Kai kurie Kalifornijos greitkeliai nėra itin geros kokybės, bet miestų pagrindinės gatvės atrodo neblogai. Kelyje vairuotojai mandagūs, praleidžia, padėkoja. Pėstieji taip pat čia neturėtų kuo skųstis, vairuotojai sustoja praleisti, nusišypso net einantiems ne per pėsčiųjų perėją. Sykį vyras sustojo greitkelio šalikėlėje įsivesti duomenis į automobilio navigaciją, o po kelių minučių šalia stabtelėjo kitas automobilis, vyriškis norėjo pasiteirauti ar jam viskas gerai ir nereikia jokios pagalbos.
Vaikai automobilyje. Paskaičiavome jog per šį turą per valstijas automobilyje praleidome apie 32 valandas. Viena gera žinia – mūsų vaikai jau tikrai apsiprato su dideliais atstumais ir ilgomis kelionėmis, apsipratome ir mes. Vyresnėlis Jokūbas, apskritai dabar tiesiog tobulas keliautojas, su juo problemų beveik nebuvo. Prasimano įvairiausių pramogų, tarkime, į šią kelionę šalia vežėsi įsivaizduojamą katytę ir šuniuką. Sėdėdamas savo kėdutėje vaidindavo, jog vairuoja pirkti jiems pieno ir kaulų, apklijavo visą savo langą lipdukais, girdė mane įsivaizduojamais gėrimais ir maitino įsivaizduojamu maistu. Na, o Mykolas sunkiau pakelia ilgą sėdėjimą vienoje vietoje. Kuomet nei užkandžiai, nei kutenimai negelbėdavo, pasitelkdavome visą išmonę. Kartą gal valandą žaidėme žaidimą „užmesk megztinį ant galvos“ arba „atidaryk ir vėl uždaryk langą“.
ŠEŠTASIS MĖNUO
Spalvoti peizažai. Paskutinį mėnesį skaičiuoti pradėjome riedėdami nuo Didžiojo Kanjono Sedonos miesto link, kur buvome suplanavę nakvynę. Yra posakis, populiarus tarp vietinių gyventojų ir turistų, – „Dievas sukūrė Didįjį Kanjoną, tačiau gyvena Sedonoje“. Išaušus rytui įsitikinome, jog jei Dievas tikrai gyvena čia, tai ne be reikalo. Išėjus laukan užgniaužė kvapą visai šalia stūksantys raudoni kalnai, kurių nebuvo matyti naktį. Raudoni kalnai, žalia žolė ir mėlynas dangus sukūrė tobulą paveikslą.
Iš Sedonos patraukėme San Diego link, iki jo beveik 7 valandos kelio. Pasisekė, kad važiuodami vaikai šį kartą miegojo neįprastai daug, o už lango mainėsi pasakiški vaizdai: medžius pakeitė didžiuliai pakelėse augantys kaktusai (tipiškas Arizonos vaizdelis, bet toks neįprastas mūsų akiai), vėliau – smėlio dykumos, dideli kalnai riedulių. Man tai buvo pati įdomiausia atkarpa, nepaisant to, kad jos pabaigoje jau buvau išnaudojusi visus savo kūrybiškumo resursus vaikų linksminimui.
Jūrų muziejų „motina“. San Diegas mus pasitiko stipria liūtimi, o tai čia neįprasta, įvairiais pranešimais mirgėjo visi žinių kanalai. Gerai, kad kitą rytą jau viskas buvo nurimę, nes mūsų dienos planas – San Diego jūrų muziejus po atviru dangumi (angl. San Diego Sea World). Šitas muziejus pelnytai galėtų vadintis visų jūrų muziejų motina. Įėjimo kaina – 89 doleriai suaugusiam žmogui ir tik 6 doleriais pigiau vaikui nuo 3 metų. Nė nesinorėjo visko versti eurais ir galvoti, ką būtume galėję nuveikti už tokią sumą Lietuvoje. Tačiau smagiausia, jog kiekvienas doleris atsipirko mūsų ir mūsų vaikų emocijomis! Būtumėte matę, kokiais plojimais Jokūbas palydėjo orkų rodomus triukus, kokių ovacijų sulaukė rožiniai flamingai! Muziejuje vyksta ne tik orkų, bet ir delfinų, jūrų liūtų pasirodymai, galima pamatyti ryklius, važinėti karuselėmis. Laikas tiesiog ištirpo, o parkas užsidarė anksčiau nei spėjome viską apeiti, išbandyti. Vyresnėlis iš jo išėjo ašarodamas, būtų dar mielai likęs.
Holivudas. Tą patį vakarą patraukėme Los Andželo link, kur atvykus į nakvynės vietą ištiko lengvas šokas. Kambaryje vietoje dviejų dvigulių lovų, buvo tik viena nedidukė dvigulė lova, kurioje patogiai išsimiegoti galėtų vienas, mažiau patogiai – du žmonės, bet tikrai ne keturi. Registratūroje patikino, jog jokių kitų laisvų kambarių nebeturi, ir šitas yra vienas vienintelis likęs visame viešbutyje. Pasiūlė galimybę nemokamai atšaukti rezervaciją ir vykti ieškoti nakvynės kitur, tačiau laikrodis rodė vidurnaktį, o abu vaikai jau miegojo automobilyje. Teko spaustis visiems ir nejudant laukti ryto, nes miegu tai buvo sunku pavadinti.
Los Andžele tradiciškai aplankėme Holivudą – jo šlovės alėją ir didžiulį užrašą „Holliwood“, taip dažnai matomą filmuose. Jau grįždami namų San Chose link, užsukome į vieną iš Malibu paplūdimių. Jei būčiau žinojusi apie tokį sudėtingą nulipimą žemyn, būčiau pabijojusi, ypač su vaiku ant rankų, tačiau dabar galiu pasakyti, kad tai buvo vienas gražiausių mano matytų paplūdimių. Nuo Malibu per Santa Barbarą pasiekėme namus, ir kita didžioji kelionė jau buvo kelionė namo, į Lietuvą.
Kelionės lėktuvu skirtingos. Jei kas prašytų palyginti pirmąją kelionę į Lietuvą po trijų mėnesių ir šią, jau po šešių, pasakyčiau, jog jos skiriasi kaip diena ir naktis. Ir ne tik todėl, kad pirmasis skrydis buvo dieninis, o antrasis naktinis, bet todėl, kad ji buvo tiesiog fantastiška! Nesupratau, kur pradingo tos 10–11 valandų. Vaikai pramiegojo 7 iš jų, mes – kartu su jais. Frankfurtą, o vėliau ir namus Kaune pasiekėme pailsėję, geros nuotaikos.
Atsisveikinimas. Baigdama noriu apibendrinti šį mūsų didelį nuotykį. Pamenu, kaip jaudinausi ir visai nedegiau noru prieš išvykdama, na o šiandien visa tai matau kaip nuostabią galimybę, smagų patyrimą ir įspūdžius visam gyvenimui. Kalifornija mums dovanojo beveik 6 mėnesius giedro dangaus, galybę fantastiškų gamtos peizažų, pulkelį puikių naujų draugų ir atradimo džiaugsmą.
Dažnai girdžiu klausimus – ar nebaisu, ar verta, juk vaikai maži, nieko neatsimins, kas jei susirgs, kuo pamaitinti, kur pamigdyti ir pan. Noriu nuraminti – viskas išsispręs. Galbūt mažieji ir neatsimins nieko iš to, ką pamatė ar patyrė, bet mes niekada nepamiršime jų žibančių akių, plačių šypsenų ir smagaus juoko pamačius, palietus, paragavus. Tikiu, kad visos tos geros ir gražios emocijos augina juos laimingus. O juk sena tiesa, kad laimingi vaikai – laimingi tėvai.
Inga Deksnė
„Mamos žurnalas“