Atostogoms su mažais vaikais daugelis renkasi kurortus su patogumais, bet mums tai atrodo nuobodu, todėl su 11 mėnesių dukryte vaiknešėlyje dvi savaites pėsčiomis ir autobusais keliavome aplink didžiausią Italijos ežerą.
Vienu gražiausių pasaulyje laikomas Gardos ežeras yra tarp trijų provincijų – Lombardijos, Veneto ir Trentino. Pietinę jo dalį supa lygumos, o šiaurinę – kalnai. Ežero ilgis 50 km, plotis – 20 km, plotas – 370 kv. km. Kelionės metu įveikėme apie 160 km, kurių didžioji dalis buvo nueita pėsčiomis, per kalnų tunelius keliavome autobusais ir dalį plaukėme keltu. Ežerą iš oro uosto pasiekėme traukiniu ir taip pat grįžome atgal. Nakvynei apsistodavome palapinėje kempinguose, o daiktus nešėmės kuprinėse.
Daugiau judėjimo tėvams ir vaikui
Kai laukiausi pirmagimės, daugelis pažįstamų įtikinėjo, kad vaiko be automobilio auginti neįmanoma, tačiau iki šiol mūsų šeima neturi automobilio, važinėjame dviračiais su vaiko kėdute, beveik nenaudojame ir vežimėlio, dukrytę visą laiką nešiojame vaiknešėlyje, taip važinėjame ir visuomeniniu transportu. Ir tai tikrai nėra taip sudėtinga, kaip gali atrodyti. O nuolatinis vis didėjančio svorio nešiojimas labai prisideda prie lieknėjimo, ypač kai mes gyvename penktame aukšte be lifto.
Kelionės metu mūsų mažoji pradėjo vaikščioti, nors ir ne visai savarankiškai, bet laikydamasi už rankos.
Grįžę stengėmės leisti jai kuo daugiau vaikščioti, lipti laiptais, eiti įsikibus į vežimėlį arba jį stumti. Taip ji po poros savaičių pradėjo vaikščioti savarankiškai. Man įsiminė neseniai skaityta vienos gydytojos rekomendacija vežimėlio atsisakyti nuo 1,5 metų, nes 2 metų vaikas jau gali nueiti porą kilometrų per dieną. Vis dėlto panašu, kad Lietuvoje ir Italijoje mažai tėvų klauso tokių rekomendacijų – kelionės metu mane ypač stebino daugybė sutiktų tėvelių, vežimėliuose stumiančių peraugusius vaikus. Kai kurie jų sėdėjo nepatogiai susikūprinę ir sulenkę kelius, nes vežimėlis jiems buvo akivaizdžiai per mažas.
Žinoma, vaikas eina lėtai ir greitai pavargsta, bet stebėdama tas šeimas aš svarsčiau, kur jos galėtų skubėti atostogų metu, juk einama pasivaikščioti, o pavargus galima sustoti pailsėti. Mes leidžiame savo dukrytei lipti laiptais žemyn nuo penkto į pirmąjį aukštą ir niekur neskubame, o grįžtant nuo pirmo į penktąjį, tai užtrunka, bet ji būna laiminga. O ir einant į darželį galima pasiplanuoti, kad reikės daugiau laiko, bet leisti vaikui eiti pačiam. Todėl buvau nustebusi bendraudama su mama, kuri net 15 minučių atstumą iki darželio planavo vaiką vežioti automobiliu. Manau, kad žmonės pernelyg pripratę prie patogumo ir nė nepagalvoja, kad galėtų gyventi kitaip, kad tiek jiems patiems, tiek jų vaikams būtų sveikiau daugiau judėti.
Išbandytos skirtingos transporto priemonės
Šios kelionės metu Aurėja dar nesulaukusi metų išbandė beveik visas transporto priemones: skrido lėktuvu, važiavo traukiniais ir autobusais, plaukė keltu. Kelionės metu įsitikinau, kad traukinys yra puiki transporto priemonė keliauti su vaiku. Neblogai buvo plaukti ir keltu. Abiejų šių transporto priemonių privalumas, kad vaikui nereikia sėdėti kėdutėje arba būti prisegtam diržais, kas būtina lėktuvui kylant ir leidžiantis. Taip pat yra kur pasivaikščioti, o tai labai palengvina keliavimą. Žinoma, pasivaikščioti galima ir lėktuve ar autobuse, bet ten siauras praėjimas, mažiau erdvės ir vaikščiojimui, ir sėdėjimui.
Traukinyje patogiau pakeisti sauskelnes dėl tos pačios didesnės sėdėjimo vietos. Esu girdėjusi, kad kai kuriuose traukiniuose Europoje yra vystymo kambariai, ir nors mūsų traukiniuose jų nebuvo, aptikome juos stotyse. Tokie kambariai nemokami, įrengti kartu su neįgaliųjų tualetu, kai tuo tarpu už naudojimąsi paprastu tualetu reikėdavo įmesti pinigėlį. Žinoma, vystymo kambariai buvo ir oro uostuose, ir lėktuvuose, nors skrendant mums naudotis jais neteko.
Žindyti nepopuliaru
Vystymo kambariai dažniausiai būna įrengti kartu su kūdikių maitinimo kambariais. Vis dėlto buvau nemaloniai nustebinta, kai grįžtant namo oro uoste ieškojome žindymo kambario ir radome kambarėlį, ant kurio buvo pavaizduotas kūdikio buteliukas, bet užėjus į vidų paaiškėjo, kad patalpa pritaikyta tik dirbtinai maitinančioms mamos, nes kėdės žindyti krūtimi čia nebuvo. Tada prisiminiau, kaip pažįstama italė pasakojo, kad Italijoje natūraliai maitina mažai mamų arba tai daro labai trumpai. Su kūdikių kambariais be kėdžių žindymui teko susidurti ir Lietuvoje, bet panašu, kad mūsų šalyje situacija geresnė, nes žindymui pritaikytų patalpų Italijoje iš viso nematėme.
Gyvenimas be automobilio
Išbandę įvairias transporto priemones keliaudami su mažu vaiku, nemanome, kad automobilis yra patogiausia iš jų. Nebent dėl to, kad galima privažiuoti prie tikslo, bet tai svarbiau tiems, kurie nemėgsta pasivaikščioti. O Europos didmiesčiuose tai ir negalioja, nes ten dauguma gyventojų automobilio neturi, tiesiog lengviau ir greičiau viską pasiekti visuomeniniu transportu. Norint aplankyti tokius miestus, geriau skristi arba automobilį palikti priemiesčiuose, o iki centro važiuoti kitu transportu. Štai mūsų dukrytei automobilio kėdutėje patinka sėdėti daug mažiau nei, pavyzdžiui, dviračio kėdutėje.
Greičiausiai todėl, kad dviračio kėdutėje ji geriau mato, kas vyksta aplinkui, keičiasi vaizdai. Keliaujant automobiliu, vaiką reikia kuo nors užimti, žaidinti ar duoti užkąsti, kad jis ramiai sėdėtų. Tuo rūpintis reikia ir traukinyje, bet čia, lyginant su automobiliu, bent jau nereikia vaiko laikyti kėdutėje, gali patogiai žiūrėti pro langą ir kelionės metu judėti, vaikščioti. Apibendrinant keliavimo patirtį atrodo, kad keliauti traukiniais ir kitu transportu su mažu vaiku mums nebuvo taip sunku, o daugeliu atvejų net patogiau nei automobiliu. Tad kai manęs klausia, kada įsigysime automobilį, sakau, kad norime parodyti kitiems, jog vaiką galima auginti ir be jo.
Nakvynės palapinėje kempinguose
Kelionės metu įspūdį paliko ne tik skaidrus žydras ežero vanduo, didingi kalnai ir nuostabaus grožio vaizdai, bet ir didžiuliai kempingai su baseinais, kūdikių vystymo kambariais, restoranais bei diskotekomis. Buvo įdomu apsistoti skirtingų žvaigždučių kempinguose ir naudotis įvairiais patogumais.
Džiaugėmės šią vasarą įsigiję keturvietę palapinę, nes mūsų mažajai nenuoramai tikrai reikėjo daugiau vietos ropinėti, o ypač didesnė erdvė pravertė lyjant lietui, kai visiems teko sėdėti viduje. Vis dėlto nakvodami su kūdikiu, jei įmanoma, palapinę stengdavomės pasistatyti toliau nuo kitų, nes nelabai malonu, kai naktį verkiantis kūdikis drumsčia aplinkinių ramybę. Kadangi kelionės metu Aurėjai išdygo dar pora dantukų, pasitaikė neramių vakarų ir naktų, tad ir kiti greičiausiai nesidžiaugė mūsų kaimynyste. Gal kiek ir geriau tokiais atvejais būtų namuose, bet sunkumai su vaiku tiek namie, tiek išvykus yra tokie patys, juolab kad buvimas su dukryte namuose be jokių iškylų mane dar daugiau vargina.
Su kuprinėmis ant pečių
Daugeliui turbūt atrodytų sunku nešioti kuprines ir vaiką, bet mes visada taip keliaudavome. Kol neturėjome dukters, keliaudavome su dviem didelėmis kuprinėmis. Toks buvo ir mūsų medaus mėnuo, kai autostopu važiavome į Gruziją, o praėjusiais metais man besilaukiant septintą mėnesį bagažą sumažinome iki vienos didelės ir vienos mažos kuprinių ir keliavome Ukrainoje. Tiesiog išmoksti neprisidėti per daug ir to, kas nebus reikalinga. Jei, pavyzdžiui, kempinguose yra skalbimo mašinos, galima imti nedaug drabužių. Šioje kelionėje nešiojant vaiką, sveriantį beveik tiek pat, kiek mano mažoji kuprinė, reikėdavo paisyti jo poreikių, kai jam nusibosdavo sėdėti vaiknešėlyje. Tada sustodavome pailsėti arba keisdavome nešimo poziciją, atsukdami dukrytę veidu į išorę.
(Ne)draugiška vaikui
Nors keliaudami Italijoje daugiausia maistą pirkome parduotuvėse, ir kavinėse valgėme tik kelis kartus, šių atostogų metu supratau, koks reikalingas daiktas yra maitinimo kėdutė. Jos tikrai labai trūko norint ramiai išgerti rytinės kavos kempingų kavinėse, bet mažai kur toks ji buvo. Nors Gardos ežeras yra populiari vieta atostogauti su vaikais, ten daugybė žaidimų aikštelių, yra net specialiai mažiems vaikams pritaikytų sūpynių, kurios turi apsaugas iš visų pusių. Kadangi mūsų mažylė labai pamėgo jose suptis, dabar tokių sūpynių labai trūksta mūsų žaidimų aikštelėse. Taip pat būtų labai pravertusios bendros virtuvėlės kempinguose, kur galima pasiruošti ar pasišildyti savo maistą, kokios būna kitose šalyse, tokią teko matyti kempinge Lietuvoje. Ir nors aplinka mums su mažu vaiku ne visada buvo draugiška, visada draugiški dukrytei buvo italai, kurie su ja sveikindavosi, jai mojuodavo ir kitaip rodydavo dėmesį.
Jutome didelę meilę vaikams ir savotišką pamišimas dėl jų. Todėl ir dabar vis dar gyvename atostogų prisiminimais, Aurėjai pirmojo gimtadienio proga padovanojome sūpynes ir vėl svajojame apie naujas keliones, kuriuose galėsime dalintis atradimais su savo vaiku.
Mama Raminta Žalkauskaitė
