Visada su pasigardžiavimu skaitau straipsnius apie keliones su vaikais „Mamos žurnale“. Ir kiekvieną kartą įsitikinu, kad vaikai – ne kliūtis patirti kelionių malonumus. Galbūt mano patirtis bus naudinga šeimoms, susiruošusioms keliauti su mažais vaikais lėktuvu.
Pasakoja mama Eglė.
Sužavėjo pigūs bilietai
Mūsų šeima irgi išsiruošė į pirmąją kelionę, kurią teisingiau būtų galima pavadinti viešnage – vykome į Belgiją aplankyti ten kadaise sutiktų draugų.
Visa istorija prasidėjo nuo to, kad visai atsitiktinai internete įlindau pasižiūrėti lėktuvo bilietų kainų į Briuselį. Jos buvo stebėtinai mažos – mums trims 200 eurų pirmyn ir atgal. Negalėjau pasielgti kitaip, kaip tik juos užsisakyti.
Susisiekiau su bičiuliu Lucien, gyvenančiu Belgijoje, ir pasiteiravau, ar jis nieko prieš, jei savaitę pasisvečiuotume pas jį. Kaip ir tikėjausi, sulaukiau šilto ir nuoširdaus „Welcome!“. Briuselį jau gerai pažinojau, nes prieš ketverius metus teko ten atlikti praktiką pagal aukštosios mokyklos mainų programą. Gyvendama studentų bendrabutyje susipažinau su juodaodžiu vaikinu iš Kongo Demokratinės Respublikos, kuris tuo metu Briuselyje mokėsi medicinos. Su Lucien iki šiol palaikome puikius ryšius ir draugiškus santykius, bendraujame telefonu bei internetu.
Kadangi bilietus nusipirkome rugpjūčio pabaigoje, o kelionė laukė tik po Kalėdų, turėjome daug laiko viską išsiaiškinti, atsakingai pasiruošti.
Atsakingai, nes keliavome su dukryte. Mūsų Rusnei tuo metu buvo 19 mėn.
Noriu pasidalinti visa sukaupta informacija apie skrydžius su vaikais ir aviakompanijų taikomomis taisyklėmis su „Mamos žurnalo“ skaitytojomis.
Galbūt kai kam tai bus nauja ir pravers ruošiantis kelionei.
Jei ruošiatės skristi su vaiku:
Sulankstomas vaikiškas vežimėlis nėra įskaičiuojamas į nemokamai vežamo registruoto bagažo svorį. Tad jei paprastai galima vežtis 20 kg neapmokestinamo bagažo, į jį vežimėlio neskaičiuokite. Registracijos metu vežimėlis yra pažymimas, ir keleiviai gali jį vežtis iki pat lėktuvo. Ten jį paima, o atskridus atiduoda iškart arba kartu su bagažu (vežimėliai visada išvažiuoja pirmiau už lagaminus).Mes patys į kelionę pasiėmėme sulankstomą vežimėlį Rusnei. Nepakeičiamas jis mums buvo visos kelionės metu.
Kūdikiai iki 2 metukų gali nemokamai vežtis bagažą iki 10 kg.
Kūdikiai iki 2 metų moka tik 10 proc. suaugusiojo bilieto kainos, taip pat visus mokesčius. Lėktuve jiems neskiriamos atskiros vietos, nebent tuo metu lėktuve yra laisvų vietų.
Lėktuvui kylant ir leidžiantis kūdikiams būtina sėdėti vienam iš tėvų ant kelių. Stiuardesė duoda papildomą diržą prisegti kūdikiui, vaikišką liemenę pavojaus atveju.
Tėvams, keliaujantiems su vaikais iki 4 metų, leidžiama imti skysčių vaikui (paruošto pieno mišinio, arbatos, sulčių, tyrelių ar pan.) tiek, kiek gali reikėti skrydžio metu. Tėvų gali būti paprašyta atsigerti tų skysčių, kad kontrolė įsitikintų jog tai tikrai kūdikių maistelis. Į lėktuvą nešėmės arbatos ir pieno mišinio Rusnei.
Labai patogus daiktas yra termosas laikyti pieno mišiniui. Dar namuose įsipylėme karšto vandens į buteliuką ir pieno miltelių į atskirą indelį. Kai prireikė pienuko lėktuve, vanduo buvo dar šiltas, todėl be problemų paruošėme mišinį. Be abejo, prireikus galima paprašyti šilto vandens stiuardesių.
Su savimi gerai turėti riestainių, duoniukų ar kitokių užkandžių, nes kramtyti ką nors lėktuvui kylant ir leidžiantis net patartina. Mes turėjome pasiėmę knygelę, kad neprailgtų skrydis. Kadangi buvo šaltas metas, pasiėmėme pleduką, važinėjantis lauke jis irgi labai pravertė.
Į kelionę vežėmės ir košyčių, kad nereikėtų gaminti kelionės metu. Nors Rusnė jau valgė suaugusiųjų maistą, dalį košyčių parsivežėme atgal į namus. Nereikia persistengti, nes visko galima rasti vietinėse parduotuvėse, lygiai taip pat ir su sauskelnėmis, bijojau pritrūkti, tai paėmiau daugiau.
Labiausiai trūko žaislų Rusnei, paskui net ėjome į parduotuvę ko nors ieškoti, kad vaikas turėtų kuo užsiimti. Žaislai nėra pigūs, todėl nepagailėkite vietos lagamine ar kuprinėje – įsimeskite bent kelis.
Tiesa, nepamirškite į kelionę įsidėti vaistų, ypač vaikams nuo temperatūros, slogos, kosulio, kadangi prireikus ne visur užsienyje galima bus įsigyti, daug kur reikalingas gydytojo receptas.
O apskritai, tai viskas buvo gerai, kadangi galėjom vežtis iš viso 50 kg, tai nei skrendant pirmyn, nei atgal neviršijome leistino svorio, netgi tilpome į 40 kg.
Lauktuvių iš Lietuvos vežėme vilnones kojines su lietuviškais raštais, nuotraukų albumą su Lietuvos vaizdais „Fotoskrydis“, saldainių dėžutę „Gintaro kelias“, juodos lietuviškos duonos. Beje, duona visiems be galo patiko.
Kaip sekėsi Rusnei
Mane labiausiai baugino pakilimas ir nusileidimas. Ar neskaudės Rusnei ausyčių… Laimei, viskas praėjo kuo puikiausiai. Lėktuvai mažylei paliko didelį įspūdį. Mūsų tėtis jau anksčiau Rusnę supažindino su lėktuvu. Tik ne su tikru – o su modeliu, kadangi tėčio hobis yra lėktuvų modeliavimas bei valdymas. Jis Rusnę jau buvo išmokęs, kur yra lėktuvo sparnas, kur variklis, kur „dėdė sėdi“ (lakūnas). Dar laukimo salėje tėtis parodė Rusnei tikrą lėktuvą . Dukros akys neslėpė susidomėjimo, o tėtis didžiavosi dukryte, juokavo, kad bus pilotė.
Rusnė lėktuve užmigo ir pabudo tik lėktuvui nusileidus. Jokių ašarų, jokio skausmo. Pirmas skrydis vykęs!
Vaikas ir juodaodžiai
Briuselyje mus pasitiko Lucien. Iš oro uosto keliavome traukiniu iki Aalsto (miestas apie 30 min. kelio traukiniu į šiaurės vakarus nuo Briuselio).
Belgijoje yra trys valstybinės kalbos: prancūzų, olandų ir vokiečių. Jeigu Briuselyje galima susikalbėti beveik visomis kalbomis ir sutikti įvairių tautybių žmonių, tai mažesniuose miestuose, tokiuose kaip Aalstas, prancūziškai jau mažai kas kalba. Ten paplitusi olandų kalba.
Aalstas jaukus miestas, įsikūręs prie Denderio upės. Kadangi čia buvome kalėdiniu laikotarpiu, jaukumo suteikė Kalėdų vainikais papuoštos gyventojų namų durys, langai, žybsinčios lemputės gatvėse.
Visiems namiškiams, pasilikusiems Lietuvoje, taip pat ir mums labai įdomu buvo, kaip Rusnė reaguos į juodaodžius. Juk realybėje nieko panašaus nebuvo regėjusi. Turiu pasakyti, kad reikėjo kelių dienų priprasti prie naujos kultūros, naujų žmonių.
Afrikiečiai – ekspresyvūs, nuoširdūs ir labai geri žmonės, bent jau tokius mums teko pažinti. Su vyru stebėjomės jų gebėjimu šaltai reaguoti į stresines situacijas, neteko matyti, kad jie nervintųsi, pyktų ar pan. Kad ir paprasta situacija: ten būnant Lucien gavo laišką, kuriame pranešama, kad nesumokėjus už praėjusio mėnesio mobiliojo telefono paslaugas – delspinigiai 700 eurų. Sunku pasakyti, kaip aš reaguočiau tokioje situacijoje.
Tuo tarpu draugai tai priėmė kaip normalų dalyką: „Na, pamiršau sumokėti, gal per daug darbo buvo, nebuvo kada apie sąskaitas pagalvoti“.
Norėčiau to išmokti, tik nežinau, ar to išmokstama.
Kai tik susitikome, Lucien iš karto paėmė Rusnę ant rankų, ši minutėlę žiūrėjo nustebusi (turbūt kol susigaudė, kas vyksta), paskui ištiesė rankas į mane: „Mama!“. Kurį laiką Rusnė dar apžiūrinėjo naujus žmones, įsidrąsinusi prieidavo, paimdavo už rankos ir žiūrėdavo tarsi norėdama suprasti, kodėl šitos rankos kitokios nei jos. Ir dabar rašant ir prisimenant daug kur gale sakinio norisi dėti šypsenėlę.
Jau anksčiau pastebėjau, kad Rusnė lengviau pripažįsta moterišką giminę, neskaitant jai artimų senelių, dėdžių. Taigi ji pirmiausiai susibendravo su Lucien žmona Diane. Nors jie patys savo vaikų neturi, puikiai mokėjo elgtis su Rusne.
Pas sisiojantį berniuką
Per Rusnės pietų miegą visada išeidavome pasivaikščioti po miestą. Rusnė pripratusi miegoti lauke, ten geriausiai išsimiega. Pasirodo, mus bevaikštinėjančius pastebėjo viena Lucien kaimynė, kitą dieną, atėjo į namus su dovanėle Rusnei, paklausė, ar maža mergaitė svečiuojasi pas jį.
Koks šiltas aplinkinių dėmesys!
Nors mūsų pagrindinis kelionės tikslas nebuvo pamatyti šalį, tačiau vieną dieną išsiruošėme į Briuselį. Gera vėl buvo matyti tas pačias vietas – niekas nepasikeitę. Grote Markt – didžiojoje miesto aikštėje – kaip visada šurmuliuoja turistai. Įsiamžinome ir mes čia dar kartelį, lygiai taip pat kaip prieš ketverius metus, tik jau ne dviese, o trise. Iš Grote Markt siaura senamiesčio gatvele nukeliavome iki sisiojančio berniuko (Maneken Piss) – miesto simbolio. Legenda pasakoja, kad taip įamžintas atminimas berniuko, tokiu būdu mėginusio užgesinti kilusį gaisrą. Dar pasakojama, kad skulptūra vaizduoja pirklio dingusį ir vėl atsiradusį sūnų.
Iš Belgijos lauktuvių paprastai vežamas šokoladas, vafliai ir alus. Šie gaminiai turi senas savo tradicijas. Pavyzdžiui, gamindami šokoladą net ir šiais laikais dauguma belgų šokolado gamintojų laikosi senųjų receptų ir šokoladą gamina rankomis. Parduotuvių vitrinos papuoštos šokoladu nulietomis skulptūromis taip ir prašosi įamžinamos.
Grįždami atgal dar užsukome prie paminklo Atomo. Rusnę sužavėjo dideli „burbulai“, iš nuostabos net aikčiojo. Metalinė konstrukcija yra 165 kartus padidintas atomo modelis. Šis paminklas, pastatytas 1958 metų Pasaulinei mugei, vykusiai Briuselyje (Expo ’58). Tai buvo pirma tokio dydžio mugė po Antrojo pasaulinio karo ir simbolizavo pasaulio vienybę. Šiuo metu Atome veikia Europos Sąjungos muziejus bei yra įrengtos apžvalgos aikštelės, nuo kurių matyti graži miesto panorama.
Sunku pasakyti, ar mažoje Rusnės galvelėje išliks kas nors iš jos pirmosios kelionės, tačiau svarbiausia, kad ten puikiai praleidome laiką, nesusirgome, pasikrovėme geros energijos bei parsivežėme daug gerų emocijų.
Visos viešnagės Belgijoje metu buvome vaišinami afrikietišku maistu, klausėmės afrikietiškos muzikos, buvome pamaloninti afrikietiškais suvenyrais. Jautėmės tarsi būtume ne Europoje, o Afrikoje.
„Mamos žurnalas“
