Mūsų šeima priklauso žmonijos daliai, neabejojančiai, jog kelionės – vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Deja, kaip ir daugelis mirtingųjų, įspraustų į darbų, finansų, laiko stokos bei kitokius rėmus, keliaujame ne taip dažnai kaip norėtume.
Pastaruosius dvejus metus „prabadavę“ (besilaukdami ir prižiūrėdami mažą kūdikėlį poilsiavome tik Lietuvoje), šiemet pagaliau nutarėme vėl pakelti sparnus. Kadangi labiausiai mėgstame keliauti automobiliu, teliko nuspręsti, į kokį kraštą vyksime.
Mūsų laukia Atlantas!
Ilgai laužyti galvą planuojant maršrutą neteko. Pačiame vidurvasaryje, vykstant atostogauti su vaikais, rinktis itin karšto klimato šalis rizikinga. Todėl kelionių ištroškę mūsų žvilgsniai, tyrinėdami Europos žemėlapį, krypo tik į šiauresnę jo dalį.
Ieškojome mėlynų plotų, žyminčių didesnius vandenis. Buvome nutarę, kad keliaujant su kūdikiu, reikia dalį kelionės praleisti ramiau – apsistojus vienoje vietoje iki soties pasimaudyti, pasidžiaugti saule, smėliu bei kitais sėslių atostogų malonumais. Taigi – kokį pajūrį aplankyti liepos mėnesį, kad nebūtų per karšta, tačiau ir nuolatos į striukes įsisukus vaikščioti netektų? Nusprendėme – pats laikas susipažinti su didinguoju Atlantu!
Kelionių improvizacija
Turėdami pagrindinį kelionės tikslą – vakarinę Prancūzijos dalį, besiribojančią su vandenynu, ir keletą mažesnių – norėjom pamatyti Belgijos miestą Briugę bei grįždami aplankyti keletą pramogų parkų Vokietijoje. Likusią kelionės dalį palikome laisvai improvizacijai. Juk vienas keliavimo savu automobiliu privalumų ir yra laisvė! Gali neplanuotai pasukti į staiga akį patraukusį keliuką, stabtelti ir įkišti nosį į sodria įvairove paviliojusį mažo miesteliuko turgų, aptikti įvairiausių kerinčių dalykų, apie kuriuos keliaudamas kitaip, greičiausiai nė nesužinotum. Ir niekur nereikia lėkti, kad suspėtum. Viena, ko nereikia užmiršti – dienai baigiantis susirasti kempingą nakvynei.
Kodėl kempingai?
Kodėl kempingai? Jų nereikia rezervuoti iš anksto, daugelyje Europos šalių jų daug ir jie puikūs! Tokios nakvynės kaina gerokai mažesnė nei motelių ar viešbučių. Mūsų šeimai naktis kempinge kainuodavo apie 20–30 eurų. O viename šauniame kempinge Vokietijoje temokėjome 13 eurų. Kempingo kaina paprastai priklauso nuo jo dydžio (didesni dažniausiai brangesni), vietovės (atokiuose kampeliuose pigesni), šalia esančių kempingų skaičiaus. Prancūzijoje kempingai žymimi žvaigždutėmis, tačiau didesnis jų skaičius nereiškia, kad kempingas bus brangesnis. Daugiau žvaigždučių turintys kempingai yra didesni, čia yra daugiau erdvių pramogoms – baseinai, didesnės žaidimų aikštelės ir kt.
Kaip rasti kempingus? Jei mobiliajame telefone yra GPS navigacija, užtenka šį klausimą patikėti jai. O jei šio didelio kelionės pagalbininko neturite, reikės atidžiai stebėti kelio nuorodas. Bus sudėtingiau, tačiau įmanoma – juodos palapinės simbolis baltame fone ir mūsų kelionėje ne sykį padėjo rasti kempingą, kurio navigacija kažkodėl „neužuosdavo“.
Kempinge su vaikais
Esu nakvojusi įvairiuose Vokietijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Belgijos ir Prancūzijos kempinguose. Visi jie buvo švarūs, jaukūs bei patogūs.
Šiemet, kadangi pirmą kartą keliavome su tokiu mažu vaiku, atkreipiau dėmesį, kaip kempingai pritaikyti kūdikiams. Likau sužavėta! Labiausiai patiko daugelyje kempingų esančios patogios prausyklės mažiems vaikučiams. Tai įprastų praustuvų aukštyje įrengtos nedidelės vonelės su lanksčiais dušeliais – šaunus dalykėlis, leidžiantis keturgubai nesusilankstant nuprausti mažylius iki kokių 2–3 metų. Patogiau nei namuose!
Daugelyje kempingų galima rasti ir kitų patogumų, aktualių keliaujant su vaikais – skalbykles bei džiovykles. Tiesa, už jas tenka sumokėti ne taip ir mažai – vienas skalbimas ir džiovinimu kainuoja apie 6–8 eurus. Žinoma, galima skalbti ir nemokamai – rankomis, dažniausiai būna tam specialiai įrengtos kriauklės. Atskiros kriauklės sanitariniuose mazguose skirtos ir indams bei maisto produktams plauti.
Tuo tarpu viryklių maistui ruošti neteko matyti. Nakvojantys kempinge maistą ruošia ant turistinių dujinių viryklių arba kepsninių. Jei viryklė naudojama kasdien, verta turėti atsarginį dujų balionėlį – surasti kur tokį nusipirkti gali būti ne taip paprasta.
Beveik kiekviename kempinge yra didesnių ar mažesnių vaikų žaidimų aikštelių. Turbūt nereikia nė sakyti, kad mūsų Vilių jos veikė kaip magnetas. Laipynės, sūpynės, čiuožyklos ar net specialūs vaikų paplūdimiai, o kur dar smagi įvairiakalbė kompanija! Tik vaikai moka taip greitai ir nuoširdžiai susidraugauti, o tokia smulkmena kaip nesuprantama kalba tam visai netrukdo!
Ir dar – kelionėje mus visur lydėjo dėmesys ir tolerancija vaikams. Ir tai, kalbant apie poilsio su vaikais Europos kempinguose komfortą, maloniau net ir už žaviąsias voneles!
Kūdikio bagažas
Maistas kūdikiams ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje pigesnis nei Lietuvoje – mėsos ir daržovių košytės kainuoja 80–90 euro centų. Tuo tarpu daugumos kitų maisto produktų kainos Prancūzijoje aukštesnės nei mūsų šalyje ar Vokietijoje, todėl mes nemažai produktų vežėmės būtent iš pastarosios šalies.
Drabužiai. Buvau sukrovusi Nidutei didžiulį kalną drabužėlių, tačiau įsitikinau, kad daugelio jų tikrai nereikia. Svarbu turėti kelis aprangos variantus skirtingiems orams. O suteptus drabužėlius patogiau iškart išskalbti – vasaros saulė juos greitai išdžiovina.
Žaislai ir knygutės. Ddukrelė dar tokio amžiaus, kai įdomiu žaislu gali virsti kone bet kuris aplinkoje esantis daiktas, buvome įsidėję vos keletą žaisliukų ir knygelių, dar kelis įsigijome kelionės metu. Labiausiai pravertė smėlio žaislų rinkinys ir kamuoliukas.
Vežimėlis. Turėjome sulankstomą „sportinuką“ ir sunkiai įsivaizduoju, kaip būtume apsiėję be jo: nešynės Nida nemėgsta, o pėsčiomis vaikščioti teko tikrai daug.
Pripučiamas patogus čiužinys. Jis būtinas norint nakvoti su vaikais palapinėje.
SauskelnėsPrancūzijoje ir Vokietijoje šiek tiek brangesnės, todėl verta apsirūpinti jų atsargomis Lietuvoje ar Lenkijoje.
Puodukas – tai daiktas, kurį palikome namie ir to tikrai pasigailėjau. Per 3 savaites mūsų mažylė spėjo pamiršti buvusius gerus įgūdžius… Grįžus teko mokytis iš naujo…
Būti budriems
Ko tikrai reikėtų nepamiršti namuose – tai budrumo. Kad reikia saugoti kūdikius – žinome visi, tačiau keliaujant prižiūrėti būtina ir vyresnėlius. Juk iš gerai pažįstamos namų aplinkos patenkame į visai naują ir ši dažnai gali būti nesaugi. Tarkim, kempinguose esančių baseinų pakraščiai dažnai būna negilūs ir tinkami vaikams, o vidurys – gerokai pagilintas ir pritaikytas tik mokantiems plaukti. Apie tai perspėjančius ženklus mes su Viliumi pastebėjome tik po to, kai jis mano akyse pradėjo skęsti. Nuo bet kuriame vandens telkinyje besimaudančių vaikų negalima nuleisti akių!
Renkantis vietą kempinge, reikia įvertinti, ar ji saugi – ar netoliese nėra uolų, judresnių kelių ir t. t. O vykstant į turistų gausiai lankomas vietas, kur vaikas gali pasiklysti, verta į jo kišenę įdėti lapelį su savo telefono numeriu.
Ilgos valandos automobilyje
Sugalvoti kuo užimti automobiliu keliaujantį vos pirmuosius metus perkopusį žmogutį nėra paprasta, bet būtina! Ruošdamiesi kelionei buvome numatę atsarginį variantą – jei Nidai ilga kelionė automobiliu būtų buvusi visai ne prie širdies, kelionę būtume gerokai trumpinę pasukdami Danijos link ir atostogas praleisdami jos pajūryje. Laimei, didžiąją kelionės dalį Nidutė tiesiog miegodavo, o kai prabusdavo, tuojau pat pareikalaudavo „pramiegotos“ dėmesio porcijos. Nevairuojančiam suaugusiajam tekdavo atsisukti (kiek tai įmanoma padaryti sėdint priekyje) ir skubiai surengti pramogų: dainelių, improvizuotų spektakliukų ir žaidimų. Paprasti žaisliukai ar knygelės nuo triukšmo nebegelbėdavo. O kartais užtekdavo tiesiog paimti į delną jos rankutę. Sunkiausia buvo pačioje kelionės pabaigoje įveikti ilgesnius atstumus, mat Nidai važiuoti jau buvo pabodę. Viena laimė, kad su Viliuku šiuo atžvilgiu nebeturėjome jokių bėdų – septynmetis automobilyje gali žaisti, skaityti, žiūrėti filmukus ar tiesiog gerėtis vaizdais už lango.
Nematoma šeimos kelionių pusė
Nors keliauti su mažais vaikais sudėtingiau, tačiau nė akimirką nesigailėjau, kad atostogauti vykome visi kartu. Jei atvirai, kelias sekundes buvau suabejojusi – kai kempinge už Paryžiaus mus užklupo stipri audra. Vėtrai plėšiant palapinę nuo žemės ir svaidant į ją slyvos dydžio ledo gabaliukus, gulėjau apsikabinusi vaikus ir nieko taip netroškau, kaip atsidurti su visa šeima po saugiu stogu. Laimei, abu vaikai gamtos jėgoms šėlstant kuo ramiausiai miegojo, o ryte krykštaudami išlėkė taškytis po prilytas balas išsklaidydami mamos abejonių šešėlius.
Beje, per šias atostogas darsyk įsitikinau magišku kelionių poveikiu mažiems vaikams, kurį esu pastebėjusi anksčiau, augant Viliukui. Visos kelionės – tiek tolimos bei ilgos, tiek ir visai trumputės stebuklingai veikia vaikus jų vystymosi atžvilgiu. Mūsų sūnui, kai jis buvo 2,5 metų, kelionė tapo lūžio tašku: jis ėmė kalbėti sakiniais. Nidutė šios kelionės metu pasidarė gerokai drąsesnė, daugiau pasitikinti savimi, išmoko naujų žaidimų, ėmė dėmesingiau klausyti, iš kūdikėlio virto mažu, bet jau gana supratingu žmogučiu. Šie pokyčiai ir daugybė įspūdžių, patirtų kartu, turbūt ir yra geriausia nematoma visos šeimos kelionių pusė.
Alvilė Rimaitė
Vytenio Bagušausko nuotraukos
„Mamos žurnalas“