Nomedos Kazlaus motinystė. Daug gryno oro ir jokių kompiuterių

Nomeda Kazlaus

Nomedos požiūris į išmaniąsias pramogas gana kategoriškas

Operos solistės, laidų vedėjos bei „Auksinio balso“ komisijos narės Nomedos Kazlaus profesiją atspindi net dukrytės vardas. Odabella – viena D.Verdi operos herojų. O mažajai Odabellai dabar ketveri, ir ji auga truputį kitaip, nei dauguma vaikų. Nomedos požiūris į išmaniąsias pramogas gana kategoriškas.

Nomeda, spaudoje esate pasisakiusi, kad vaikus reikėtų labiau saugoti nuo elektromagnetinių bangų, kurios sklinda iš mobiliųjų, kompiuterių, planšečių…

Kai matau, kaip tėvai vaiknešėliuose laiko kūdikius, o patys valandų valandas plepa mobiliaisiais prie pat vaikelio galvos, man baisu. Besivystančioms smegenims tai kenkia, bet gal žmonės tiesiog nesidomi ir to nežino? Kai kuriose Skandinavų šalyse net draudžiama vaikui turėti mobilųjį telefoną ar juo žaisti. Tėvai šviečiami, kad kuo mažiau kalbėtų mobiliaisiais prietaisais, o grįžtų prie laidinių. O visoje senojoje Europoje žmonės namie naudoja laidinį ryšį. Televizorių, kompiuterį, mobilųjį vaikai gali naudoti kaip tam tikrą lavinimo priemonę, bet labai ribotą laiką.

Suprantu, tėvams labai patogu, įjungei TV ir ramu, gali daryti savo darbus, bet vaikui tai tikrai blogai. Aš pati Odabellai leidžiu pažiūrėti vaikišką filmuką vokiečių kalba, bet tik apie pusvalandį per dieną. Dukra lanko vokiečių kalbos pamokėles, o filmukai padeda įtvirtinti išmoktus žodžius. Kompiuterinių žaidimų stengsimės išvengti bent iki mokyklinio amžiaus.

Vaikai mato tėvų pavyzdį, jei tėvai tai daro, ir vaikas tai darys. Jei aš namuose nesitraukčiau nuo kompiuterio ar televizoriaus, tikriausiai ir dukra jo norėtų. Aš, pavyzdžiui, negaliu gyventi be žinių laidų, žiūriu jas visomis kalbomis: lietuviškai, būtinai įsijungiu CNN kanalą, tada dar perjungiu „Deutche Welle“ ar  itališką televiziją. Taip gali susidaryti objektyvesnę nuomonę. Odabella mato, kad užsienio kalbos žmogaus gyvenime yra reikalingos. Aš pati moku 8 užsienio kalbas.

Man labai svarbu mokyti vaiką, kad galima užsiimti pačiam, nebūtinai tai turi daryti televizorius. Namuose yra daugybė žaislų ir knygučių visomis kalbomis, namai net primena darželį (juokiasi). Manau, kad vaikui reikia turėti daug priemonių žaisti ar kūrybinei veiklai, nors, žinoma, vakare namus reikia ilgokai tvarkyti, kai visos tos priemonės atsiduria ant grindų. Jei vaikas labai ilgai žiūri televizorių, tai gali suformuoti įprotį nieko nedaryti, tiesiog sėdi ir gauti pramogą, užuot pačiam sugalvojus ką nors kūrybiško. Žinoma, mano dukrytė irgi labai supyksta, kai baigiasi tas pusvalandis ir reikia išjungti televizorių, tačiau mes, tėvai, tam ir esame, kad kontroliuotume situaciją. Jeigu nekontroliuosi, šiuolaikinės technologijos labai greitai užvaldys vaiką.

Kokie mėgstamiausi Odabellos žaislai?

Pirmenybę teikiu lavinamiesiems žaislams. Turime stalo žaidimų, kurie moko skaičiuoti įvairiomis kalbomis iki šimto, pažinti raides. Dukrytė mėgsta žaisti lego konstruktoriais. Turime daug sportui ir aktyviam laisvalaikiui skirtų žaislų ir

priemonių, pradedant kamuoliais, dviratukais, paspirtukais…

Esu pripirkusi knygučių įvairiausiomis kalbomis. Kai keliauju po užsienį, priperku labai įdomių knygelių, kai kurios jų –dviem kalbomis, paspaudi mygtuką, išgirsti taisyklingai tariamą žodį angliškai, o paspaudus kitą – tą patį žodį itališkai. Tokios dvikalbės knygutės užsienyje labai populiarios. Pastebiu, kad Odabella ir su lėlėmis kalbasi įvairiomis kalbomis. Ji turi draugę rusę, su kuria bendrauja kiekviena savo kalba, ir susikalba. Vaikai neįtikėtinai imlūs kalboms.

Kartais mes su Odabella kalbame keliomis kalbomis, natūraliai iš vienos pereidamos į kitą. Manau, kad geriausia vaiką pradėti mokyti nuo sunkios vokiečių kalbos, paskui išmokyti reikalingos anglų kalbos, o tada jau visų kitų: rusų, italų, prancūzų… Aš pati vokiečių kalbą išmokau M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, anglų  – tarsi savaime, kelionių metu, italų buvo privaloma studijuojant Muzikos akademijoje, prancūzų – debiutuojant Karmen vaidmeniu. Mokėti daug kalbų reikalinga dainuojant operinę muziką.

Dukros neskubate leisti į darželį. Kodėl?

Tikriausiai daug ką perimame iš savo vaikystės. Aš pati darželį lankiau tik metus prieš pat mokyklą, ir to visiškai užteko. Augau su jaunesniu broliuku namuose. Kaip sako pediatrai, iki 3 metų vaiko imunitetas susiformuoja iš dalies ir tik iki 5 metų – visiškai. Todėl stengiamės, kad Odabella iki 5 metukų augtų namie.

Mūsiškė daug laiko praleidžia gryname ore, nes gyvename šalia parko. Ten ji turi savo kasdienių draugų, su kuriais labai gražiai ir daug bendrauja. Kai gimė, tą vasarą lauke išbūdavome po aštuonias valandas. Gryno oro naudą mums įdiegė dar Čiurlionio menų gimnazijos laikais. Muzikantams krūviai būdavo labai dideli, ir mokytojai mums nuolat kartojo: bent porą valandų per dieną jūs privalote pabūti lauke, kad pailsėtų galva. Man gryno oro terapija tapo įpročiu visam gyvenimui.

Todėl ir savo dukrą auginu daugiau lauke negu uždarose patalpose. (juokiasi). Dabar jos su aukle kasdien bet kokiu oro lauke būna po dvi tris valandas, o kai grįžtu aš, dažniausiai dar valandai ar dviem išeiname mudvi. Galbūt tai ir padeda imuninei sistemai,ir Odabella per žiemą serga tik kartą kitą įprastomis virusinėmis ligomis.

Dar labai griežtai laikausi higienos įpročio plauti rankas, nes turiu saugoti savo balsą nuo virusų ir bakterijų. Ir dukrą mokau, kad grįžus į namus būtinai reikia plauti rankas. Kai pas mus ateina svečių, Odabella jiems primena: „O dabar eikite į vonią nusiplauti rankų“. Vengiame žmonių susibūrimų vietų, teatrų, koncertų, žaidimų kambarių, didelių prekybos centrų, kur daug žmonių ir virusų. Odabella dar mažytė ir viską spės išgirsti. Jei koncertai ar spektakliai vyksta gryname ore, tada einame.

Kur semiatės žinių apie vaikų auginimą, auklėjimą? Kas geriausias patarėjas – knygos, internetas, draugai?

Informaciją gaudau visais įmanomais būdais, dažnai tariuosi su mūsų pediatre Jolanta Savulioniene, gera patarėja ir mano artima draugė Inga, gyvenanti Vokietijoje ir auginanti panašaus amžiaus dvynukus. Jos vaikučiai truputį vyresni už manąją, tad ji būna jau praėjusi ir išbandžiusi viską, kas geriausia. Jai patarus, perku vokiškus žaisliukus, kurių kokybe nė karto nesuabejojau. Tokie žaisliukai skalbiami, sertifikuoti, nealergizuojantys. Turime visą „žvėryną“, kad dukra galėtų žaisti siužetinius žaidimus, taip pat daug lėlių. Esu konservatyvi – geriau mažiau daiktų, bet kokybiškų. Jokių lėlių monstrių. Per šias Kalėdas Odabella gavo gydytojo lagaminėlį, kurį nupirkau Vokietijoje, dabar dukra gydo lėlytes ir net skiria joms vaistų receptus.

Mes pačios vaistus stengiamės vartoti tik homeopatinius, dar perku kokybiškų papildų, dažniausiai juos parsivežu irgi iš Vokietijos.

Nomeda

Nomeda koncertavo ir būdama 7,5 nėščia

Ar mokote Odabellą muzikos?

Ji turi daug įvairių kompaktinių plokštelių ir jų klauso. Yra lietuviškų pasakų, užsienio šalių muzikos vaikams, klasikinės lengvesnės muzikos. Klauso ir vokiškų, ir lietuviškų  dainelių. Man įdomu stebėti, kodėl renkasi vieną ar kitą plokštelę.

Ji įpratusi prie muzikos nuo pat pirmų dienų, o klasikinė muzika jai – kasdienybė. Vagnerio klausė kartu nuo pirmųjų savaičių, nes namuose rengiausi vaidmeniui. Būdavo, pamaitinu krūtimi ir įjungiu „Tristaną ir Izoldą“. Mano pianistas iš La Scalos pasakė: „Dieve dieve, uždėk vaikui Mocartą, o ne tą Vagnerį.“ Tai yra brandi muzika. Kai mokiausi Čiurlionio menų gimnazijoje, vaikai buvo susiskirstę į 2 grupes – Verdžio mylėtojai ir Vagnerio mylėtojai. Aš buvau Verdžio gerbėja, o dabar suprantu, kad iki Vagnerio reikia priaugti. Jo muzika daug melodingesnė, daug niuansų, daugiau gelmės. Tai, kad mano vaikas nuo gimimo klauso Vagnerį, gyvenime tikrai turės teigiamą poveikį. Auklėjimas labai svarbu. Odabella gražiai dainuoja ir turi puikią klausą. Kol kas ji nelanko muzikos pamokėlių, bet dažnai dalyvauja mano repeticijose. O spektaklius ar koncertus įpratusi girdėti nuolat. Net „Auksinio balso“ laidas, kur aš – komisijos narė, klausydavo per televiziją labai atidžiai.

Mano mamytė mėgsta dainuoti, nors jos profesija ekonomistė, bet dainavo universiteto ansamblyje kaip solistė. Ji moka tiek dainelių, pasakų ir eilėraščių, kad Odabellai yra nuostabi mokytoja. . Mane pačią, kai buvau vos pusantrų metukų, buvo išmokiusi mintinai visą ,,Zuikį Puikį“.

O ką su dukryte veikiate laisvalaikiu?

Mes neiname nei į kiną, nei į baseiną, stengiamės mažiau būti uždarose erdvėse, savaitgaliai skirti arba individualiam lavinimui, arba vaikštome kelias valandas gryname ore. Žinoma, kartais lankomės restoranuose ar vaikų kavinėse, juk norisi kur nors išvykti. Pavyzdžiui, smagu nuvažiuoti į Trakus, suvalgyti kibinų, pabūti gryname ore, rasti pramogų ir išvengti daug žmonių. Tai ypač aktualu, kai prasideda epidemijos. Dabar jau ji gana didelė ir sutinka eiti su manimi į masažo ar manikiūro kabinetą, jai įdomu stebėti moterišką pasaulį, bendrauti.

Keliavimas su mažu vaiku turėtų būti minimalus. Esame buvusios užsienyje ne kartą ir net su perskridimais, bet daugiau keliavome dėl reikalų. Vokietijoje dukrai skiepijome, nes Odabellos krikšto tėtis Ričardas – terapeutas, turintis savo kliniką. Dažnai pasinaudoju jo patarimais ir rekomendacijomis.

Kai laukiausi, turėjau planą iki 4 mėnesių maitinti krūtimi, o paskui grįžti į aktyvų muzikinį gyvenimą. Buvau pasirašiusi rimtus kontraktus, pamaniau, padedant auklėms ir artimiesiems, pavyks tai padaryti. Tik viskas įvyko kitaip, turėjau pieno ir norėjau maitinti, ir visiškai pasirodė netinkama vaiką tampyti po visą pasaulį. Tada planą pakeičiau – maitinsiu iki pusės metų. O realybė pasirodė tokia, kad buvau su vaiku ir maitinau iki dvejų metų. Dėl įvairių priežasčių nėra patartina maitinant dainuoti. Aš rinkausi taip, kad pirmiausia būtų gerai vaikui. Man dabar širdyje labai gera, kai žinau, kad maksimaliai praleidau laiką su mažu vaiku. Iki dvejų metų mes buvome visą parą kartu ir nė vienos dienos atskirai. Ir dabar stengiuosi daug bendrauti su dukra.

Esate natūralistė?

Taip, taikau paprastus ir labai veiksmingus natūralius metodus. Galbūt ir kitoms moterims pravers, kad nutraukti pieną geriausia, geriant šalavijo arbatą, man tokį patarimą davė Vokietijoje gyvenanti draugė. Kas yra skaitęs šalavijo arbatos instrukciją, pastebėjo, kad ten surašyta daugelis jo gydomųjų savybių, ir tik pačioje pabaigoje – kad tinka nutraukti laktacijai. Norint baigti maitinti, patariama palikti paskutinį mėnesį vieną maitinimą per dieną, geriausia vakarinį. Tuomet nutraukiamas maitinimas ir reikia pradėti gerti šalavijų arbatą. Pienas pasibaigia be jokių vaistų. Neįtikėtinai veiksminga.

Aš apskritai esu natūralių pažiūrų. Nėštumo metu vartojau tik labai gerus papildus, o šiaip visas reikalingas medžiagas stengiausi gauti su maistu. Klausiau rekomendacijų sukaupti geležies atsargas, nes vaikelis iki 6 mėnesių geležies gauna tik su motinos pienu. Kadangi paskutiniai nėštumo mėnesiai buvo vasarą, kasdien suvalgydavau po stiklinę žemuogių, ir taip dvi savaites. Planuojant nėštumą, žemuogių galima užsišaldyti. Ir virto liežuvio valgiau, net ėriuko liežuvio, nes jame daugiausia geležies. Kuo kokybiškesnis maistas ir geri papildai būtini nėštumo metu.

Man maitinant krūtimi vaiką labai svarbu būdavo tyla. Ne burzgiantis televizorius, ne kokio žurnalo skaitymas, o tyla, nes tada perduodi vaikui savo mintis, savo jausmus. Tai aktyvus maitinimas, kai galvoji apie vaikelį, ne apie buitinius reikalus ar būsimus darbus. Jeigu pažiūrėsi iš energetinės pusės, per pieną vaikas gauna labai daug informacijos, vaiką galima programuoti, informuoti, užtat tas laikotarpis yra labai svarbus. Tiesiog reikia tai žinoti.

Pamenu, gimdymo namuose turėjau nuostabią gydytoją Rolandą, aš jos klausdavau daugybės klausimų, o vienas iš jų – kiek ji skiria laiko savo pačios vaikui. Ji davė protingą patarimą: jeigu valandą per dieną aktyviai bendrausi su vaiku, jam to visiškai pakaks. Kai verdi, o vaikas šalia, tai nėra bendravimas. Bendravimas – kai tu susitelki į vaiką ir visą dėmesį skiri tik jam. Daugybė žmonių ir tos valandos per dieną neranda dėl begalinio užimtumo.

Nomeda2

Nomedos brolis Naugirdas, mamytė Zita, Monserrat Caballe, Nomeda ir tėvelis Sigitas

Dainininkui, kaip ir sportininkui, labai svarbu kontroliuoti savo kūną. Ar Jums nėštumas ir gimdymas nebuvo didelis išbandymas?

Mano paskutinis koncertas buvo dieną prieš „dekretines atostogas“, 7 nėštumo mėnesį. Tas koncertas buvo suplanuotas iki nėštumo, su Monserat Kabalje

Lietuvoje, ir man tai buvo labai svarbu. Monserat žinojo apie mano būklę, o kitiems niekam aš nesakiau. Tai buvo mano požiūrio dalykas: kuo mažiau apie tai kalbėti, O kai gimdžiau, buvau priaugusi apie 10 kilogramų. Sugrįžti į įprastinį svorį nebuvo labai sudėtinga. Nėštumas buvo labai aktyvus, daug dainavau, stengiausi valgyti kuo kokybiškesnį maistą, kad nepriaugčiau nereikalingų kilogramų. Gimdyti pasirinkau Tyzenhauzų gimdymo namus ir puikų gydytoją Rolandą Žiobaką. Gimdžiau natūraliai, labai norėjau, kad neprireiktų daryti cezario operacijos, raumenų pjūviai dainininkui gana sudėtingas išbandymas.

Turite auklę. Kaip ją rinkotės?

Su aukle turi sutapti daug požiūrių – dėl maisto, higienos, lauko. Mano nuomone, geras maistas, kokybiškas miegas, grynas oras ir imunitetą skatinantys papildai žiemą – labai svarbu vaiko sveikatai. Norėjau, kad auklė mėgtų būti lauke. Aš pati vertinu lauką, jūrą, saulę, uolas, aktyvų laisvalaikį, turiu specialius laukui tinkančius drabužius, kuriuos vilkint nėra blogo oro. Per šias Kalėdas kalnuose pirmą kartą atsistojau ant slidžių, nes iki tol slidinėjimo kurortuose tik daug vaikščiodavau ir skaniai vakarieniaudavau. Mes Lietuvoje turime Baltijos jūrą, tad stengiuosi tai išnaudoti – čia yra daug jodo. Todėl bent porą kartų per metus po mėnesį Odabella būna prie jūros. Kartais pavykta tai padaryti pačiai, kartais dukra važiuoja su močiute ar kitais artimais žmonėmis. Praėjusią vasarą buvome prie jūros rugpjūčio pabaigoje, buvo neįtikėtinai šalta, lietinga, bet vis tiek kasdien eidavo vaikštinėti pajūriu ir praleisdavome lauke po 3–4 valandas lyjant. Geri batai, skėtis, neperšlampamas kostiumas – ir gali vaiką pripratinti prie bet kokio oro.

Su dabartine aukle Odabella labai gražiai draugauja, norėjau, kad tai būtų žmogus su patirtimi, savo vaikus jau užauginęs, kad turėtų gyvenimiškosios išminties. Man nepriimtinas diktatoriškas auklėjimas, pavyzdžiui, kai atsisveikinant paliekamas verkiantis vaikas. Visada stengiuosi kalbėtis, paaiškinti, kodėl išeinu, kada grįšiu. Lengviausia panaudoti agresyvius metodus, bet man priimtina viską daryti su meile, ramybe ir kantriai.

Maistą gaminu pati arba močiutė, kažkaip susiklostė, kad tai neįeina į auklės pareigas. O gaminame sveikai – garuose, troškiname, kad netrūktų mėsos, žuvies, daržovių. Pirmenybė – ūkininkų produktams, kaime perkame mėsą, jautieną, vištieną ir kalakutieną. Baltymai, iš kurių organizmas gauna geležies, vienas svarbiausių elementų, bent iki 7 metų. Odabella mėgsta žuvį ir mėsą, gal kad pripratinau nuo mažens. Ji valgo riešutus, salotas su baziliku, retai kuris mažas vaikas tai mėgsta.

Turite daug draugų užsieniečių. Į ką jie orientuojasi augindami vaikus – į sveikatą, asmenybę, lavinimą?

Vaiko sveikata labai svarbu, kaip ir vaiko asmenybė, ten pabrėžiamos vaiko teisės. Paaugę vaikai greitai pasako: tu dar tark žodį, aš tuoj paskambinsiu į vaiko teisių apsaugos tarnybą. Pietų kraštuose labai mylimi vaikai, jie niekada netrukdo nei pobūviuose, nei restoranuose. Lietuvoje į vaikus vis dėlto žiūrima kitaip, nes jie gali ką nors išpilti, ištepti. Italams, ispanams, prancūzams vaikas yra tikrai vaikas, kuris gali išsitepti, išsipurvinti. Jie praleidžia labai daug laiko kartu, nei laisvalaikiu, nei per atostogas stengiasi neatsiriboti nuo vaikų. Ten vis dar gyvas šeimos kultas, kuris net XXI amžiuje vyrauja. Esu gyvenusi daugelyje šalių, negali nepastebėti tam tikrų kultūrinių skirtumų. Pavyzdžiui, vokiečiai turi griežtą požiūrį į higienos laikymąsi, dienotvarkę, būrelius. O Italijoje, Ispanijoje nieko nenustebinsi pamatęs vidurnaktį mažą vaiką šalia, kuris dar nemiega. Kai Odabellai buvo metukai, 2 mėnesius atostogavome Ispanijoje, ir mes pačios dažnai pirmą nakties dar nemiegodavome, nes ten kitoks paros ritmas, lemtas karšto klimato.

Kas Jums svarbu auklėjant vaiką?

Manau, kad vienas pagrindinių dalykų yra besąlygiška meilė. Tai suteikia saugumo jausmą, kelia vaiko pasitikėjimą savimi, skatina jo savarankiškumą. Jau seniai mes stengiamės leisti Odabellai pačiai rengtis ar apsiauti batus, tai kas, kad gal ne taip apsivilks ir užsisagstys. Vaikas turi turėti savo nuomonę ir mokėti ją išsakyti. Kiekvienas vaikas – individualybė nuo pat mažens, ir svarbu tai ugdyti, leisti žmogui atrasti save, nuolat lydint meilės jausmui.

Jums tikriausiai nepažįstamas pogimdyminės depresijos jausmas?

Aš esu be galo optimistiška. Taip davė Dievulis, kad niekada ilgai neliūdžiu, tiesiog nėra kada (juokiasi). Ir sąmoningai neklausau kriminalinių žinių, kažkokios neigiamos informacijos. Nežiūriu siaubo filmų. Reikia žinoti, kas tau suteiks vidinės ramybės – vienam norisi pasimelsti bažnyčioje, kitam nueiti paplepėti pas draugę, paklausyti koncerto ar paskaityti knygą.

Yra daugybė būdų, tik kiekvienas juos turi atrasti. Man dažnai tiesiog pakanka pakeisti aplinką, kur nors nueiti – aš jau vėl kupina įspūdžių. Esu labai emocionali, gerai save pažįstu, todėl greitai atsigaunu. Ir dar labai padeda pabuvimas su savimi, kad ir trumpai – tai atstato jėgas. Žinoma, didžiausią gyvenimo džiaugsmą man teikia artimi žmonės. Tėvai, turėdami vaikus, negali sau leisti ištižti. Reikia žinoti, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


6 + septyni =

Kitos temos: