Viktorija Mauručaitė – apie savo angelėlį ir pratinimąsi prie močiutės vaidmens

20160605_213440(0)

Sunku patikėti, kad ši jauna mamytė greitai taps močiute

„Vokietijos kanclerė Angela Merkel? Ne, tikrai ne jos garbei pavadinome savo dukrą Angela“, – juokiasi dainininkė Viktorija Mauručaitė. Jie su sužadėtiniu Artūru Butkevičiumi – ne tik keturmetės dukrytės tėvai, bet netrukus taps ir seneliais. 21 metų Viktorijos dukra Gabrielė, pramogų pasaulyje žinoma kaip Vasha, netrukus pati taps mama.

Viktorija, tarp jūsų dukrų – 17 metų skirtumas. Galbūt po ankstyvos motinystės baisu buvo patirti vėl viską iš pradžių, kad taip ilgai delsėte?

Kai gimė Gabrielė, buvau dar studentė, bet ją auginti nebuvo taip sunku, kad nebenorėčiau daugiau vaikų. Pamenu, jai pradėjus lankyti pirmą klasę, labai stipriai pajutau norą turėti dar vieną vaikelį. Bet tuo metu Dievulis jo neatsiuntė, pasinėriau į kitas veiklas, tas noras užsimiršo. Prieš kelerius metus vėl ėmiau galvoti apie vaikus, net susapnavau labai ryškų, spalvingą sapną, sapnavau mažą vaiką. Tokio ryškaus niekada nebuvau sapnavusi. Po kurio laiko sužinojau, kad laukiuosi.

Mano gyvenime vaikai nebuvo racionaliai suplanuoti, jie atėjo tada, kai patys norėjo. Jei būčiau „planavusi“, galbūt būčiau gimdžiusi palankesniu laiku, kuomet mamoms buvo mokamas vos ne visas atlyginimas dvejus metus. Apie visokius teisinius dalykus sužinau tik tada, kai jau reikia tvarkytis motinystės atostogų dokumentus. Tikrai ne valstybės lengvatos lėmė sprendimą turėti vaikų.

Tarp dukrų nemažas amžiaus skirtumas, tad jau nebebuvo svarbu, vieneri ar dveji metai į vieną ar kitą pusę. Manau, kada nors, kai bus suaugusios, tas skirtumas apskritai sumažės. Mums su Artūru buvo svarbiausia, kaip patys jaučiamės, kad abu norime vaikelio.

Laukiantis Angelos, truputį sustojo mano rankdarbiai (buvau pradėjusi kurti papuošalus iš karoliukų). Taip sutapo, kad net liaudies prietarai nėščioms moterims nepataria megzti ar nerti, kad vaikui neapsisuktų virkštelė. Artūras skeptikas, jis kartais pasišaipo iš mano prietaringumo, bet aš į liaudies išmintį nenumoju ranka.

Sakoma, kad giminėje kas nors iš senosios kartos turi išeiti, kad ateitų naujas žmogus. Laukiantis Angelos, labai sirgo mano aštuoniasdešimtmetė močiutė. Labai bijojau, kad ji neišeitų, – ir kažkaip stebuklingai sveikata pasitaisė, ji sulaukė proanūkės. Taigi tas atėjimo ir išėjimo dėsnis tąkart nepasitvirtino. Tačiau šiemet mirė mano tėvelis. O po kelių savaičių sužinojome, kad laukiasi Gabrielė. Tarsi senelis vietoj savęs būtų atsiuntęs kitą, kad mes čia neliūdėtume. Galbūt tai tik sutapimas.

Ankstyvos ir vėlyvos motinystės patirtys – kur daugiau pliusų?

Man atrodo, kad amžius nesvarbu. Kol jaunas, gal į viską paprasčiau žiūri, nesureikšmini, augini ramiau. Vyresnis viską pradedi analizuoti, baimintis. Kita vertus, vyresniame amžiuje turi daugiau kantrybės.

Aš Gabrielės susilaukiau jauna, ji irgi laukiasi jauna. Bet man žinia apie jos nėštumą nesukėlė šoko. Džiaugiuosi, kad turi draugą, su kuriuo gražiai bendrauja, abu laukia to vaikelio. Kurti šeimą – ne mūsų, o jų sprendimas. Džiaugiuosi, kad turėsime dar vieną šeimos narį. Tik norėčiau, kad Gabrielė realizuotų save gyvenime, todėl stengsiuosi jai padėti kiek galėdama, kaip man padėjo tėvai. Gabrielės draugas – profesionalus sportininkas, kurio karjera priklauso nuo pasirašytų kontraktų. Norėtųsi, kad neišvyktų kur nors į tolimą užsienį, kad dažniau galėčiau juos matyti. Juk Gabrielė derinsis prie draugo karjeros, su vaikeliu gyvens ten, kur jis sportuos.

Nors dabar yra internetas ir skaipas, vis tiek tai neatstoja gyvo bendravimo. Mano brolis sukūrė šeimą Airijoje, jo žmona užsienietė, ten susilaukė dviejų dukryčių. Pasimatome rečiau, negu norėtųsi. Kalbėtis skaipu – ne tas pats, kaip apkabinti gyvą žmogų.

Kaip klostosi sesučių tarpusavio santykiai?

Gabrielė žinią, kad laukiuosi, priėmė labai džiaugsmingai, bet sesutei gimus, atsirado visokių niuansų. Nors jai buvo 17 metų, bet vis tiek jautė pavydą, kad daug dėmesio skiriu mažajai. Man pačiai tai buvo netikėta. Jau nebebuvo vaikas ar paauglė, bet, matyt, ilgą laiką buvus vienturte, sunku su kažkuo kitu dalintis mamos meile. Prireikė kelių mėnesių, kol viskas vėl stojo į savo vietas.

Dabar Gabrielė su Angela puikiai sutaria, jos kartu nueina į kiną, į parką.  Kartais pabūna su sesute, kai mums reikia išeiti. Pamenu, kai pirmąkart palikau, skambinau kas 10 minučių klausti, ar viskas gerai. Nepiktnaudžiaujame vyresnėlės pagalba. Tėvai turi vaikus auginti patys, o ne užkrauti vaikams, kad augintų vieni kitus. Retkarčiais padėti – taip, bet ne kasdien.

Savo charakteriais sesės kažkuo panašios – viena Ožiaragis, kita Šaulys, abi užsispyrusios. Svarbiausia, kad širdelės būtų geros. Angela gal šiek tiek ramesnė, ypač rami buvo kūdikystėje. Dabar prisigalvoja visko – vakar namuose išpaišė sienas.

Kas išrinko tokį retą vardą?

Dar laukdamiesi turėjome keletą variantų, vienas iš jų ir buvo Artūro pasiūlyta Angela. Kai gimė dukrytė, atrodė, kad netinka joks vardas. Delsėme įregistruoti. Vieną dieną kartu su mažyle užsnūdau pietų miego, ateina Artūras: „Paskubėk, turime važiuoti į miestą“. Pasirodo, jis norėjo padaryti man staigmeną ir įregistruoti pats, bet paaiškėjo, kad turi dalyvauti abu tėvai. Angela visiems artimiesiems patiko, tik svetimi žmonės dažnai į ją kreipiasi Andžela. Man keista, kad aiškiai girdimą G raidę jie verčia į Dž.

Tėtis išrinko vardą… O ką dar dukrytė veikia su tėčiu? 

Bendrai sudėjus, turime tris dukras – mano Gabrielė ir Artūro Indrė jau suaugusios, tik Angela kartu su mumis. Artūras ne kartą yra sakęs, kad jam labai patinka auginti mergaites, mielai turėtų jų daugiau. Ir vaikai limpa prie jo kaip prie medaus – nesvarbu, savi ar svetimi. Kol buvo mažytė, jis Angelai keisdavo sauskelnes, o dabar, kai paaugo, kartu rašo raideles, žaidžia stalo žaidimus, o kartais sutinka net žaisti barbėmis. Mūsų Angela turi ir mergaitiškų, ir berniukiškų žaislų. Kai nuvažiuojame pas draugus, kurie augina berniukus, dukrytė mielai žaidžia mašinėlėmis.

Labiausiai Angelai patinka, kai tėvai ką nors daro su ja kartu, – nesvarbu, ar eitume pasivaikščioti, ar pasivažinėti dviračiais, ar sodintume gėles. Gyvename nuosavame name, kur daug visokios veiklos: grėbiame lapus, kasame žemę, laistome darželius. Jai tai įdomiau negu kompiuteris. Nors kartais prisėda ir prie jo, jau moka pati įsijungti. Stengiuosi, kad nežiūrėtų ko nereikia ir nežaistų bukinančių žaidimų, kur vien šaudo. Jei nori pažaisti, parenku kokių lavinamųjų žaidimėlių. Dažniausiai prie kompiuterio ji žiūri animacinius filmukus. Man pačiai patinka senoji rusų animacija, aiškiai suprantama, pamokanti. Kartais žiūri juos, kartais šiuolaikinius filmukus. Rusų ar anglų kalba žiūrimi filmukai naudingi ir dėl kalbų mokymosi. Kadangi mano močiutė kalba rusiškai, Angela irgi daug ką supranta šia kalba. O angliškai šiek tiek išmoko, kai žiemą  brolis su visa šeima mėnesį gyveno Lietuvoje. Su mažomis pusseserėmis Angela bendravo pusiau lietuviškai, pusiau angliškai. Dar pora savaičių – ir tikrai būtų laisvai prakalbusi angliškai.

Ar dukra jau eina į darželį?

Kol kas dar ne, bet nuo rugsėjo ruošiamės. Apie darželį pradėjome galvoti praėjusią vasarą, domėjausi privačiais darželiais, nes maniau, kad į valdišką patekti nėra taip paprasta. Po to sužinojome, kad vis dėlto papuolėme, bet susiklostė visokios aplinkybės, kad taip ir nebeišėjome į jį.

Šį rudenį Angela pradės lankyti darželį, būdama 4,5 metų. Džiaugiuosi, kad iki šiol turėjome galimybę ją auginti patys, juk mažam vaikui tėčio ir mamos reikia labiausiai. Dabar Angela dažnai kalba apie tai, kad eis į darželį pas kitus vaikus. Matyt, pats laikas. Angela  šiemet pabaigė jau antrą Nerijaus Juškos baleto sezoną, jau metus lanko vaikiškos muzikos grupę „Medutis“. Jai labai patinka tiek šokti, tiek dainuoti.

Kol aktyviai koncertavote, visas vasaras leisdavote pajūryje. Ar gimus Angelai ši tradicija išliko? 

Pastaruoju metu pasikeitė mūsų gyvenimas, darbai. Esame priversti daugiau būti Kaune, kur vyksta visokiausių renginių. Šiemet suplanavome tik mėnesį su šeima praleisti Palangoje. Nors mūsų pajūrio orai ir nenuspėjami, esu įsitikinusi, kad vaiko sveikatai pajūris labai naudingas. Pabuvus pajūryje ilgiau, rudenį ne taip puola visokie virusai. Mūsų Angela – gana sveika, tik šiemet išlindo kažkokia alergija. Iš pradžių manėme, kad peršalo, bet paskui „sloga“ pasidarė panašesnė į šienligę. Jei kartosis, teks daryti alergologinius tyrimus, kam ji jautri.

Pernai pajūryje buvome birželio mėnesį, ir oras, ir vanduo buvo labai šalti, pradėjo šilti tik jau mums ruošianti išvažiuoti. Vaikščiojome su striukėmis ir kepurėmis. Bet pušynuose toks grynas oras, kad, atrodo, niekur kitur tokio nėra. Atostogaudami labai daug vaikštome pėsčiomis, turime savo mėgstamų pasivaikščiojimo vietų toliau nuo centro. Pro judriąją Basanavičiaus gatvę per mėnesį praeiname vos keletą kartų. Esame atradę daug kitų, nuošalesnių vietelių. Net į pliažą einame toliau nuo centro.

Maudytis jūroje Angelai leidžiu, bet žiūriu, kad nebūtų, kol pamėlynuos lūpos. Vietiniai palangiškiai sako, jeigu vaiko nuolatos negrūdini, atvežti ir įkišti į jūrą nėra gerai, garantuota peršalimo liga. Įsiklausiau į tą patarimą. Mes namuose šaltais dušais neapsipylinėjame. Bet dabar, kai išlindo kažkokia alergija, galbūt reikės pradėti grūdinti.

Kiek seneliai dalyvauja Angelos gyvenime?

Kol buvo gyvas mano tėtis, Angela su juo labai gražiai draugavo. Prie namo turime sodą, jie vadindavo jį Stebuklų šalimi ir kasdien eidavo rinkti uogų. Kadangi su mano tėvais gyvenome kartu, kauniečiai seneliai daugiau dalyvavo Angelos gyvenime. Dabar liko tik mama. Ji kartais ir paauklėja, pabara anūkę, nes mato kasdien, bet labai ją myli. O Artūro tėvai – Kėdainių seneliai – Angelą mato rečiau, bet labai myli, senelis lepina dėmesiu, močiutė vis duoda angliškų knygelių, kad po truputį mokytųsi užsienio kalbos. Ji pati – anglų kalbos mokytoja. Neseniai gavome dovanų iliustruotą žodyną, teks prisėsti per vasarą.

Ar jau teko su Angela pakeliauti kur toliau?

Šiemet ją pirmą kartą išsivežėme į užsienį, kai dviems savaitėms skridome į Tenerifę. Niekada nebuvau buvusi Ispanijoje, gal truputį idealizavau tą šalį. Sala specifinė, viskas ant lavos, klimatas švelnus – vaikui ten rojus. Nors oras nebuvo labai karštas, saulė vis dėlto labai aktyvi, nudegėme ir „nusilupome“ net specialiai nesidegindami. Angela keliauti mėgsta, yra tik vienintelė problema  – jos nevalgumas. Daugiau nei metus nė į burną neėmė mėsos, dabar po truputį paragauja vienos rūšies dešrelių, vienos rūšies šlapios dešros arba naminių kukulių be jokių prieskonių. Angelos valgiaraštis labai siauras – galėčiau išvardinti vos kokius 10 produktų, kuriuos ji valgo. Labiausiai mėgsta makaronus, galėtų pusryčiams valgyti vienos formos makaronų, pietums kitos, o vakarienei trečios. Džiaugiuosi, jei pavyksta įsiūlyti kokį obuolį, aviečių ar morkų. Tenerifėje braškių nevalgė sakydama, kad jos per saldžios… Truputį nerimauju dėl tokio jos nevalgumo, darėme išsamius sveikatos tyrimus, bet jie parodė, kad viskas gerai. Matyt, mums reikia mažiau nerimauti ir pasitikėti pačiu vaiko organizmu.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 4 = šeši

Kitos temos: