Viename televizijos projekte kartu su dukryte Patricija sudainavusi grupės „69 danguje “ narė Nijolė Pareigytė-Rukaitienė sukūrė intrigą – šeimoje auga dar viena žvaigždė?
Apie talentus, pomėgius ir šeimos laisvalaikį kalbamės su Nijole.
Nijole, jūsų Patricijai šešeri. Ar ji mokosi muzikos, dainavimo?
Kai gyvenome Klaipėdoje, Patriciją buvau užrašius į džiazo mokyklėlę. Tada ji buvo ketverių. Bet ėjo labai nenoriai… Esu pamokėlėje pasilikusi ir pati, mokytojos leisdavo stebėti, ką jie veikia. Man atrodo, kad viskas vykdavo labai smagiai. – vaikai žaisdavo muzikinius žaidimus, dainuodavo, plodavo į ritmą, šokdavo. Džiazas prasidėdavo jau vyresnėse klasėse. Man toje mokyklėlėje tikrai būtų patikę, bet dukra palankė porą mėnesių ir pasakė, kad daugiau nebenori.
Priešais džiazo mokyklėlę buvo dailės studija. Nutariau pabandyti užrašyti dukrą ten. Jai patiko, ir lankė dvejus metus, kol išvažiavome gyventi į Kauną. Dabar dailę abi lankome Kaune. Aš visą gyvenimą mokiausi muzikos, o mano draugai iš menų gimnazijos buvo dailininkai. Šeštoje klasėje pareiškiau tėvams, kad nebenoriu daugiau muzikuoti, noriu piešti. Jie griežtai nukirto tą norą, bet visą laiką širdy liko noras pabandyti piešti, nes piešiau tik bendrojo lavinimo mokykloje. Menų gimnazijoje mums buvo privaloma kiekvieną savaitę lankyti parodas, jas aprašinėti.
Taigi jau būdama suaugusi pradėjau ieškoti privačios mokytojos, kuri galėtų mane pamokyti piešti. Bet paskui man kažkas užrodė Martinaičio menų mokyklą, kur vyksta užsiėmimai suaugusiesiems. Pajuokavo, kad yra tokie kursai ir senjorams. Dabar dvi dienas per savaitę abi su dukra piešiame, Patricija dar eina ir į keramiką. Man atrodo, žmogus turi turėti hobį. Man dabar muzika jau nebe hobis, o darbas. Labai smagus darbas, kurį aš myliu ir kuriam esu paruošta. Bet labiausiai atsipalaiduoja smegenys piešiant, aš net kalbėti nenoriu, kas mane pažįstantiems atrodo sunkiai įsivaizduojama (juokiasi). Paprastai gyvenime daug kalbu.
Dukra meniškos prigimties?
Ne tik, iš tėčio paveldėjo ir polinkį tiksliesiems mokslams. Nuo trejų metukų ją vežiodavau ir į matematinio ugdymo mokyklėlę „Menar“, į kurią ji tiesiog verždavosi, ten jai labai patiko. Supratau, kad reikia vaikui leisti rinktis, kur jam tikrai patinka. Ir dabar Patricija, nors dar neina į mokyklą, gerai skaičiuoja, ją skaičiai domina labiau negu raidės. Matyt, čia tėvelio genai, kuriam tikslieji mokslai patiko labiau negu humanitariniai (man atvirkščiai). Kai neseniai persikėlėme gyventi į Kauną, apsidžiaugiau, kad ir čia yra „Menar“ akademija. Patricija nuo rudens toliau tęsia užsiėmimus, mokysis skaičiuoti mintinai.
Kaip prikalbinote Patriciją dalyvauti muzikiniame televizijos projekte?
Man vis kirbėjo mintis: nejau tikrai mano dukra nepaveldėjo polinkio muzikai? Kartą grįžau į Klaipėdą, susėdome su mano 93 metų seneliu iš mamos pusės pakalbėti, kas giminėje grojo, kas dainavo. Pasirodo, ne tik mano senelis buvo geras muzikantas, bet ir jo tėvas, ir visi broliai mokėjo groti kokiu nors instrumentu – kas smuiku, kas trimitu. Ir tėčio giminėje buvo daug muzikalių žmonių. Tai nejau su genais muzikalumas nepersidavė tolesnėms kartoms?
Aš visąlaik sakydavau: nenoriu, kad dukra būtų muzikantė ir eitų mano pėdomis. Paaugliai įsivaizduoja, kad pakanka būti žvaigžde, nereikia jokių mokslų. Dabar mūsų Patricija sako, kad užaugusi ji bus menininkė ir dantukų daktarė.
Kai sutikome kartu padainuoti projekte „Du balsai – viena širdis“, filmavimui ruošėmės namuose. Labai jaudinausi dėl šito filmavimo, nes nežinojau, kaip vaikas sureaguos, o jeigu išsigąs, pasakys: „Mama, aš bijau ir neisiu?“ O jeigu nepakels mikrofono ? Savaitę laiko gyvenau patirdama stresą. Kai repetavome tuščioje salėje, ji viską padarė, ko aš jos prašiau, bet kai prasidėjo filmavimas su žiūrovais, ji viską atliko šimtu ir daugiau procentų. Ji taip atsipalaidavo, įsijautė į vaidmenį, negalėjau patikėti pati, kaip ji šypsosi, juda scenoje. Kai išėjome iš studijos, dukrytė sako: „Mama, kaip man patiko dainuoti, kada galėsime dar kartelį?“
Stebiu savo vaiką, labai bijau pražiopsoti kokį nors niuansą, talentą, norą ir galimybes. Mano talentą muzikai atrado muzikos mokytoja darželyje, ne tėvai. Tėvai tuo metu labai daug dirbo, o mokytoja atsiklausė tėvų, ar gali nuvesti mane į Eduardo Balsio muzikos gimnazijos stojamuosius. Jos dėka aš įstojau. Kaip kartais gyvenime būna, kad atsitiktiniai, svetimi žmonės gali tau pakeisti gyvenimą.
Kuris motinystės etapas jums smagiausias?
Kiekvienas įdomus ir savaip sunkus. Kadangi čia mano pirmas vaikas, jai gimus, vis žiūrėdavau, ar kvėpuoja. Vis apimdavo nerimas, kodėl taip ramiai miega? Matyt, buvau prisiskaičiusi per daug informacijos apie kūdikių užmigimą ir nepabudimą, paniškai bijojau, kad man taip neatsitiktų. Buvau jautri mama.
Tuo metu gyvenome prie jūros, man likę patys geriausi prisiminimai iš nėštumo laikotarpio, nes nėščia daug vaikščiojau pušynais, pajūriu, su šunimi nueidavome po 10 kilometrų. Mėgstu aktyvų gyvenimo būdą, pats kūnas prašo judėjimo. Nėštumo metu vaikščiojau su šiaurietiško ėjimo lazdomis. Labai ruošiausi gimdymui, norėjau pati pagimdyti. Lankiau baseiną, mankšteles, daug miegojau – kaip kokia panda. O iš gimdymo neliko tokie idiliški prisiminimai. Ruošiausi, kaip reikia teisingai gimdyti, nes mama labai sunkiai gimdė ir mane, ir brolį. Kai prasidėjo sąrėmiai, nuo ryto iki vidurdienio kenčiau be jokių nuskausminimo priemonių, bet gydytojai nusprendė, kad vis dėlto būtina atlikti cezarį.
O maitinti natūraliai pavyko. Man atrodo, viskas yra galvoje, aš norėjau maitinti savo pienu, ir man tai pavyko.
Paskui ir košytes gamindavau su savo pienu. Mano tėvai turi didelį sodą, todėl visada būdavome aprūpinti ekologiškais vaisiais ir daržovėmis. Kai Patricija pradėjo valgyti mėsą, triušienos atveždavo ūkininkai iš Platelių.
Norėjau, kad vaikas valgytų kuo kokybiškesnį maistą. Galbūt dėl to ji auga sveika, neturi jokių alergijų. Patricija per savo gyvenimą tik kartą gėrė antibiotikus, kai buvo dvejų metukų. Tada buvau ne Lietuvoje, o jai užsitęsė kosulys, tad gydytoja nutarė nerizikuoti ir skirti antibiotikų. O šiaip mūsų šeimos vaistinėlė skurdi, rimtų vaistų ten beveik nėra, daugiausia peršalimą gydomės arbatėlėmis ir natūraliomis priemonėmis, inhaliacijomis.
Kažkaip vis pabėgame nuo rimtų ligų. Tiesa, darželio lankymo pradžioje ji sirgdavo, kaip ir kiti vaikai, bet mano darbo grafikas gana laisvas, tad apsirgusią Patriciją visada palikdavau namuose, kad sustiprėtų pati ir neužkrėstų kitų vaikų. Prasidėjus slogai, ramia širdimi dvi savaites nevesdavau į darželį. Mes auklės nesame turėję, iki šiol visada padėdavo mano arba vyro tėvai.
Ar neplanuojate dar vieno vaikučio?
Dažnai pagalvoju, jei turėsime antrą, išeisiu tikrų motinystės atostogų kokiems dvejiems metams. Po trisdešimties jau subrendau tokiai patirčiai. Kai gimė Patricija, aš tiesiog roviausi ant scenos, verkiau žiūrėdama, kaip mano mergaitės dainuoja. Aš taip norėjau veiklos, vėl važiuoti, koncertuoti! Bet tai buvo gana didelis iššūkis, nes maitinau natūraliai, krūtys didžiulės, pienas bėgo, reikėdavo vis kažkur nusitraukti.
O dabar norėčiau dvejus metus būti tik mama. Jei Dievulis duos. Dabar žinau, nors esu visiška darboholikė , bet motinystė irgi nėra atostogos – tai darbas. Kartą aš vienos žinomos mamos paklausiau: „Ką šiuo metu veiki, tiktai vaiką augini? Ji sako: „Ką reikia tiktai? Tai labai rimtas darbas.“ Tada pasijutau tokia niekšė, kad nuvertinau, nes būti gera mama tikrai sudėtinga.
Ar buvo psichologiškai sunkių situacijų auginant ir auklėjant dukrą?
Aš esu ramus ir taikus žmogus, man atrodo, kad į pyktį nereikia atsakyti pykčiu. Juk kaip būna gyvenime – vairuodamas kažką padarai ne taip, tave lenkia kitas vairuotojas ir nužiūri pikčiausiu žvilgsniu. Jei parodyčiau kokį nepadorų gestą, sulaukčiau dvigubos pykčio dozės. O aš nusišypsau, pamojuoju, ir tas vairuotojas ramiai nuvažiuoja savo keliu.
Vaikui irgi būna pykčio priepuolių, bet šiaip Patricija manęs klauso, susideda daiktus į vietą, pavalgiusi nuneša lėkštę ir padėkoja. Ji išauklėta mergaitė. Žinau, kad kitos mamos nori nuo vaikų pailsėti, nenori vestis jų į viešumą, o manoji tikrai prognozuojama. Ji mergaitė, su ja jau ir pasišnekėti gali.
Kai jau visiškai išveda iš kantrybės, supykstu ir pakeliu balsą. Tada ji suklūsta. Bet greit atleidžiu – atsisėdu, apkabinu, glostau, pasisodinu sau ant kelių. Svarbu, kad akių kontaktas būtų vaiko lygyje, kad tu būtum lygus su vaiku.
Kad visas problemas įmanoma išspręsti geruoju, patyriau pati iš savo tėvų. Kai studijavau ir daug koncertavau, buvo iškilusi grėsmė tais metais nebaigti bakalauro mokslų. Paskambino labai supykusi mama, mane pabarė, kad gyvenime nesusidėlioju prioritetų. O po kiek laiko paskambino ir tėtis. Jis žemaitis, daug neplepa, pasako tik tai, ką reikia pasakyti. Jo žodžiai man buvo didžiausias motyvas susiimti ir tais metais baigti studijas. Visų pirmą jis pasakė, kad nepaprastai manimi didžiuojasi, kad sugebu studijuoti ir dirbti, kad tiek daug koncertuoju su populiaria grupe. Ir jeigu nepavyks baigti mokslų tais metais, tai ne pasaulio pabaiga. Bet jei pavyktų, jis būtų labai laimingas. Po tokių žodžių gali kalnus nuversti. Aš visada reaguoju į švelnumą, pozityvą, todėl manau, kad ir vaikus reikia auklėti gerumu, nes taip kur kas daugiau pasieksi.
Nijole, spaudoje rašė, kad laikotės tam tikrų mitybos principų, dietų. O ką gaminate šeimai? Ar valgi Patricija?
Maistas reikalingas ne tik alkiui užmušti. Jei važiuojame automobiliu į Klaipėdą ar kitas Lietuvos vietas, niekada neimu sausainių. Jų ir namuose nelabai rasi. Pasiimame morkų, riešutų, džiovintų vaisių, obuolių, bananų. Patricija mėgsta avokadus, mes kas antrą dieną suvalgome po avokadą. Verdu košes, sriubas. Tik mėsos ji nelabai mėgsta, valgo nebent maltą – kotletus, netikrą zuikį. Pagudrauju ir į faršą įmaišau cukinijų, moliūgų. Jeigu kepu blynus, niekada nekepu tik iš miltų ir kiaušinių, visada įtarkuoju kokių daržovių. Tų daržovių iki šiol turime iš senelių daržo. Valgome tik namines uogienes, šaldiklyje turiu trintų braškių. Stengiamės, kad tas maistas būtų naudingas. Kai prasideda slogelė, verdu iš ūkininkų pirktos vištos sultinį. Girdėjau, kad žydai jį vadina naminiu penicilinu – padeda visiems ligoniams. Kai vaikas serga, jam nereikia daug maisto, organizmui reikia kovoti su liga, o ne virškinti maistą. O sultinys – kaip tik: duoda jėgų ir taip reikalingų skysčių.
Beje, nuo slogos gaminame aliejuką, kurio pagrindą sudaro koks nors natūralus aliejus – alyvuogių, kokoso ar kitas. Jį sumaišome su lašeliu arbatmedžio aliejaus ir tepame nosies ertmę. Sako, kad toks tepalas apsaugo nuo bakterijų, neleidžia nosiai išdžiūti. Patricija jau ir pati išmoko pasidaryti šių stebuklingų vaistų, neraginama pasitepa nosytę ir tiki, kad dabar viskas bus gerai.
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos Eglė Liepa Photography
„Mamos žurnalas“
