Šie metai Stanislavą Stavickį-Stano apdovanojo ne tik televizinių projektų pergalėmis, bet ir dar vienu sūnumi. Stano su žmona Indre augina 5 metų Ričardą ir 4 mėnesių Adomą.
Stano, Jūs pats labai anksti atsiskyrėte nuo šeimos. Papasakokite, kiek buvo metų, kai atvykote gyventi į Lietuvą?
Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, mano tėvai nusprendė, kad vaikams geresnės perspektyvos būtų mokytis Lietuvoje. Tuo metu su tėvais ir 1 metais jaunesne seserimi gyvenome Rusijoje, Sočyje. Mano tėtis lietuvis. Kai tik Vilniuje atsidarė Lietuvių namai – mokykla ir internatas pasaulio lietuviams, – atvažiavau čia mokytis. Tada man buvo tik 9 metai. Iki tol nė karto nebuvau lankęsis Lietuvoje, tik girdėjęs apie šią šalį iš tėčio pasakojimų, mokėjau kelis lietuviškus žodžius. Atvykau prieš pat mokslo metų pradžią, ir man viskas čia nepatiko – šalta, niūru, nemoku kalbos. Po Sočio subtropinio klimato lietuviškas ruduo ir žiema buvo labai nemalonūs. Sniegą buvau matęs tik keletą kartų… Pirmąjį pusmetį buvo labai liūdna, ilgėjausi namų. Guodė tik tai, kad ir kiti internato vaikai buvo atskirti nuo savo šeimų. Mane nuo tėvų skyrė 2000 kilometrų, o kitus vaikus – 9000, pavyzdžiui, tuos, kurie buvo atvažiavę iš Altajaus. Paauglystę praleidau skaitydamas – knygos man teikė paguodą. Viskas pasikeitė, kai išmokau lietuvių kalbą. Vėliau, kai man buvo 14 metų, į Lietuvą atvažiavo gyventi močiutė. Turėjau šalia bent vieną artimą žmogų, nors ir toliau likau gyventi bendrabutyje. Paskui į Lietuvą atvažiavo mokytis ir mano sesuo.
Kaip tėvai ruošė savarankiškam gyvenimui, tokiam ankstyvam atsiskyrimui?
Kai tau devyneri metai, rūpi tik žaidimai. Vaikystėje augau labai demokratiškoje šeimoje, tėvai leido išbandyti visokiausius būrelius: lankiau jaunųjų chemikų būrelį, tautinius šokius, chorą, muzikos mokyklą (iš pradžių Rusijoje, paskui – Lietuvoje,
buvo klaikiai nuobodu), keletą sporto būrelių… Didysis lūžis įvyko, kai penkiolikmetis patekau į skautų stovyklą, kur daug vaikų grojo gitaromis. Buvo paskata ir man išmokti groti.
Ar jūs savo vyresnįjį, penkiametį Ričardą, mokote muzikos?
Tėvu tapau 29 metų – jau subrendęs, kad suvokčiau, jog negalima vaikams suversti savo lūkesčių.
Nereikia už vaikus spręsti, kokie jie bus. Dabar Ričardas lanko Čiurlionio menų mokyklos paruošiamąją grupę, kad pats pasirinktų, ar jam tinka muzika. Dar lanko daug būrelių darželyje, (į darželį išleidome 2,5 metų) ir savaitgalio mokyklėlėse. Savaitgalių užsiėmimai ugdo kūrybiškumą – ten piešia, lanko teatro pamokas, kartu su Ričardu vaikštome į baseiną. Kitais metais norėčiau sūnų užrašyti į plaukimo pamokas.
Ar jau tenka pyktis, kad namie per ilgai žaidžia kompiuteriu?
Man labai gaila vaikų, kuriems tėvai dėl kažkokių priežasčių neleidžia žaisti kompiuteriu ar neleidžia žiūrėti šiuolaikinių filmukų. Dabartiniai vaikai visai kitokie, nei buvome mes. Aš savo vaikystę atsimenu, kad visą laiką būdavau lauke – net nepamenu, ką veikdavau namuose. Nuolatos žaisdavome arba kieme, arba prie jūros – gal tai lėmė ir gamtos sąlygos? O dabartiniai vaikai daugiau domisi kompiuteriniais žaidimais, lego, jie daugiau būna namuose. Gal kieme ir visai nebežaidžia? Ričardui stengiuosi parinkti tokius žaidimus, kurie nebūtų tiesiog šaudymas. Yra daug labai naudingų kompiuterinių žaidimų, tokių kaip virtualūs konstruktoriai, kurie padeda suvokti pačią kompiuterinių programų veikimo schemą.
Visos programos – ar tai būtų muzikinės, architektūrinės, ar inžinerinės, – veikia pagal tuos pačius principus. Šiuolaikiniai vaikai pirma išmoksta parsisiųsti žaidimą telefonu, o tik paskui kalbėti. Mūsiškis – ne išimtis, kalbėjo dar nerišliai, bet jau mokėdavo atsirakinti telefoną ir žaisti juo. Dabar Ričardas pradeda skaityti, jis puikiai supranta programas, moka pats instaliuoti žaidimus ir susirasti visą dominančią informaciją.
O kiek laiko leidžiate sėdėti prie kompiuterio?
Kompiuteriniai žaidimai, internetas yra tik paskata, tarsi prizas už gerą elgesį. Prie kompiuterio gali sėsti, jei gerai elgėsi, valgė. O už bausmę galime neleisti. Su žmona supratome, kad ilgalaikės bausmės mažiems vaikams nepasiteisina, gali uždrausti kompiuterį savaitei, bet vaikas jau po kelių valandų nebeprisimins, kodėl buvo nubaustas. Geriausiai veikia tą pačią dieną, o ne po kelių dienų skirta nuobauda. O pykstamės dėl tų pačių dalykų, kaip ir visi tėvai – jei mušėsi, neklausė… Fizinių bausmių netaikome – agresija vienokia ar kitokia forma būtinai iš vaiko sugrįžta atgal. Kai norisi suduoti ar supurtyti, geriau stipriai prisiglausti, apkabinti, – ir vaikas nurimsta. Tiesa, kartais pakeliame balsą, nes abu su žmona esame emocionalūs. Kartais tenka su vaiku kalbėti griežtesne intonacija.
Antro vaiko gimimas tikriausiai įnešė į šeimos gyvenimą naujų spalvų?
Pirmą savaitę ir mums patiems buvo neaišku, ką daryti. Dabar jau apsipratome ir su naujagimiu, ir su naujomis pareigomis. Ričardas pavydo ar nepasitenkinimo nerodo, – kol mažiukas nelenda į jo interesų lauką, neima jo žaislų, viskas gerai. Šeimoje stengiamės neatriboti vaiko nuo įvykių, – nesvarbu, ar ruoštumėmės pirkti mašiną, ar spręstume kokį ūkinį klausimą, viską aptariame girdint Ričardui. Kai žmona buvo nėščia, mes kalbėjome, kad ten auga vaikutis, Ričardas ruošė būsimam broliui žaislus. Bet namuose atsiradus naujagimiui, vyresnysis staiga pradėjo kalbėti kaip leliukas, tikriausiai mano, kad būdamas leliuku sulauks daugiau mūsų dėmesio. Vardą mažajam rinkome visi. Adomas – tolimo prosenelio vardas. O vyresnėlis Ričardas Aleksandras pavadintas senelių garbei, tai mano ir Indrės senelių vardai.
Ar namuose vaikams grojate gitara?
Namuose nieko bendra su muzika neturiu. Nemėgstu net klausytis. Vyresniajam sūnui patinka „normali“ suaugusiųjų muzika, mažajam įjungiame paklausyti lopšinių, klasikinės muzikos. Su Ričardu nuo pusės metų eidavome į „Yamahos“ muzikos mokyklos pamokėles kūdikiams, greičiausiai tą patį darysime ir su Adomu. Apie kūdikių lavinimą yra įvairių nuomonių, sakoma, kad tos mokyklėlės reikalingos patiems tėvams, ne vaikams, bet jei šeimoje mama ir tėtis bus laimingi, tai ir vaikui bus gerai.
Kaip dalinatės pareigomis šeimoje?
Gimus antram vaikui, savaime pasiskirstėme, kad aš daugiau rūpinuosi vyresniuoju, žmona – mažuoju. Su Ričardu mėgstame namuose žiūrėti filmus, neseniai žiūrėjome apie robotą. Kartais kartu žaidžiame kompiuterinius žaidimus. Dažnai pasiimu jį į repeticijas ar filmavimus, jei žinau, kad tai neužtruks labai ilgai. Kai „Chorų karuose“ dirbau su regėjimo negalią turinčių žmonių choru, Ričardas buvo susipažinęs su visais choristais. Kai pirmą kartą pamatė tuos regėjimo negalią turinčius žmones, jam kilo labai daug klausimų. Važiuojant namo, manęs klausinėjo, kodėl jie negali atsimerkti ir matyti, ar galima tų žmonių akis išgydyti vaistais, klausė, gal reikia akis tiesiog nuplauti?
Aš pats pastaraisiais metais nemažai dirbau su „kitokiais“ žmonėmis – vadovavau nuteistųjų chorui, benamių chorui, šiemet – neregių chorui. Bendravimas su kitokio likimo žmonėmis keičia mąstymą. Po to nebegali kaip drugelis skrajoti po vakarėlius ir fotografuotis žurnalams. Tai, ką darai, turi turėti kažkokią prasmę. Man sunku dalyvauti televizijos projektuose, jei nematau paaiškinimo, kokia to prasmė. Dėl pinigų? Tai ne tokie dideli pinigai, kad darytum bet ką. Dėl šlovės? Jau praeitas etapas, jaunystėje gal ir reikėjo dėmesio, šiuo metu man to nebereikia. Jei einu į televiziją, turiu atstovauti kažkokiai idėjai. Bendraudamas su žmonėmis, kurie gyvenime yra patyrę daugiau blogio, supranti, kad tavo paties problemos kartais tokios smulkios… Žinoma, aš prie jų žmonių gyvenimo prisiliečiu labai epizodiškai, kol trunka televizinis projektas. Yra savanorių, kurie ne vienerius metus be atlyginimo padeda likimo nuskriaustiems žmonėms. Aš galiu tik atkreipti visuomenės dėmesį į jų problemas.
Kas sunkiausia būnant tėvu?
Tikriausiai suprasti, kad vaiko gyvenimas yra visiškai atskiras, nepaklūstantis tėvų sugalvotam planui.
Pavyzdžiui, ryte vėluoji ir norėtum, kad vaikas viską darytų greičiau, bet jis lyg tyčia viską daro lėtai ir ilgai. Bet iš tiesų jis tiesiog gyvena savo pasaulyje ir savo tempu. Stengiuosi iš savo vyresniojo sūnaus pasimokyti paprastumo, lengvumo, mokėjimo būti laimingu kiekvieną akimirką. Vaikas dar neapkrėstas pasaulio beprasmybėmis ir tuo nuolatiniu skubėjimu. Pavyzdžiui, didžiausia Ričardo svajonė – kad ateitų savaitgalis, nereikėtų eiti į darželį ir visi būtume namuose. Jam tai didžiausia laimė. Kai susilauki vaikų, nuolat jauti nerimą dėl jų sveikatos ir gyvybės. Tikriausiai tokia visų tėvų dalia. Jei yra vaikas, visada šalia yra ir nerimas, bet svarbiausia – kad yra meilė.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
