Žurnalistė ir TV laidų vedėja Aistė Stonytė-Budziniauskienė – ketverių metukų Liepos ir beveik pusantrų Vėjos mama. Ji sako, jog dabar prasideda pats įdomiausias etapas, kai gali vaikus ne tik čiūčiuoti, myluoti, bet ir kalbėti su jais.
Aiste, kaip vyresnioji priėmė sesutės gimimą?
Labai daug skaičiau, kaip paruošti vyresnį vaiką mažiuko atėjimui.Kol Vėjai nesuėjo pusė metų, sąmoningai neleidome Liepos į darželį, nesamdėme auklės, tai namuose buvau su jomis abiem viena. Kad visos lengviau priprastume prie pasikeitimų, užsimegztų jų abiejų ryšys. Buvimo visoms kartu pirmiausia reikėjo Liepai. Nes džiaugsmą, atsiradus sesutei, vėliau pakeitė sumišimas, kad sesė irgi reikalauja dėmesio. Per tą laiką namuose Liepa perprato, kad jos vaidmuo pasikeitė – ji tapo vyresniąja sese ir mano geriausia drauge. Dabar Vėja mokosi kalbėti, todėl kaip uodegytė seka paskui savo vyresnę mokytoją. O Liepa mėgaujasi mokytojos vaidmeniu. Išdidžiai praneša kiekvieną kartą, kokį naują žodį ištarė sesė. Pamažu tampa draugėmis. Mažiukė net tirta, kai Liepa grįžta iš darželio. Vienas pirmųjų aiškiai ištartų žodžių po „mama“ ir „tėte“ buvo „Liepa“. Dabar gatvėje pamačiusi kokią mergaitę, ji ima šaukti: „Va, Liepa, Liepa“…
Ar turėjote pakeisti kokius nors nusistovėjusius įpročius buityje?
Buities detalės tapo nereikšmingos. Ne viskas vyko pagal knygose pateiktas rekomendacijas, bet nesukau sau galvos. Kūdikio ir trimetės režimas nesutampa, o tau vis tiek reikia abi nuprausti, pamaitinti, pamigdyti, išvesti į lauką, su abiem pažaisti. Klausdavau savęs, ar vaikai nukentės dėl to, kad nespėjome kažko padaryti. Ne? Tai nesuksiu sau galvos. Trimetė nenori valgyti? Tegu nevalgo. Pavalgys, kai išalks. Į aikštelę ketina eiti su mano marškiniais, vietoje savo suknelės ir dar įsisegusi karūną? Prašom. Du vaikus auginti man kur kas lengviau nei vieną pirmą. Atsipalaidavau. Kitaip ir negalėjau.
O koks ryšys augant ir dabar yra tarp Jūsų ir brolio – kino režisieriaus Audriaus Stonio, su kuriuo kartu kuriate TV laidą „Legendos“?
Mano brolis vyresnis už mane 12 metų. Atsimenu, brolis neseniai juokėsi, kad jam einant per kiemą mano draugai išsislapstydavo. Aš pati to neatsimenu, bet, matyt, gąsdindavau vyresniu broliu, kuris buvo didelis autoritetas. Jis visada buvo draugas. Kai sunku, jis visada šalia. Metams bėgant, atradome vis daugiau bendrų interesų. Taip keistai atsitiko, bet Audriaus draugai dabar tapo mano draugais, nors jie mane atsimena nuo tada, kai brolis atsivesdavo dar visai nedidelę į konservatoriją. Su Audriumi labai įdomu kalbėtis. Jis turbūt daugiausia apie kiną išmanantis žmogus, kurį pažįstu. Kinas – jo profesija, o mano religija.
Kas svarbiausia, kad vaiko ryšys su tėvais nenutrūktų paauglystės metais ir suaugus?
Būti draugais. Tame žodyje telpa viskas: meilė, bendri interesai, laikas, leidžiamas kartu, pokalbiai, pagarba, ne tik vaikų tėvams, bet gal net svarbiau iš pradžių – tėvų vaikams. Dažnai tėvai, bardami vaikus, gąsdindami juos bausmėmis, nesąmoningai demonstruoja valdžią ir tada praranda pasitikėjimą. Nes vaikas bijo suklysti, o suklydęs – apie tai pripažinti. Išsikalbėti lekia ne pas tėvus, bet pas draugus. Man pasisekė, nes augau šeimoje, kurioje daug kalbėjomės. Man nereikėjo draugų, kad mane išklausytų. Intymiausias paslaptis patikėdavau mamai. Nuo mažumės mama su tėčiu man kartojo: „Kad ir kas nutiktų – mes tave mylėsim“. Šitas pažadas – kaip apsauginis kodas – įsirašė į pasąmonę. Nebijojau klysti ir mokytis iš savo klaidų. Dabar, augindama savo vaikus, stengiuosi remtis savo tėvų pavyzdžiu. Ir labai labai tikiuosi būti savo dukrų geriausia drauge.
Ar į skautų judėjimą norėjote įsilieti pati, ar postūmį davė tėvai?
Apie skautus pirmiausia išgirdau iš tėčio. Vėliau su draugais atsidūrėme Kernavės tunto stovykloje. Broliai ir sesės, kuriuos ten sutikau, tapo antrąja šeima. Saitai, kurie mus jungia, vertybės, kuriomis tikime, vis dar yra tokie pat stiprūs, kaip tada, kai beveik prieš dvidešimt penkerius metus pradėjom skautauti. Tai sakau be jokio patoso.
Ar Liepą jau vežėtės į skautų stovyklą?
Pirmą kartą Liepą nerimaudami vežėmės į stovyklą, kai jai suėjo treji. Po stovyklos nežinau – dukra ar mes labiau džiaugėmės, kad jai patiko. Kad dabar, paaugus dar ir mažiukei, vėl galėsime vasaras leisti miškuose. Liepa sutverta skautavimui – ji smalsi, drąsi, greitai pripranta prie kitokių sąlygų.
Skaičiau Jūsų skautavimo įspūdžius, kad tekdavo nakvoti po atviru dangum ir dar lietui lyjant…
Vaikams ekstremalios sąlygos patinka. Atsimenu, kai dar dirbau su vilkėmis (vilkai – mažiausi vaikai organizacijoje), būdavo dienų, kai šviečia saulė, vadovai neriasi iš kailio, organizuodami vaikams programą, o vis tiek atsirasdavo tokių, kurie abejingai spardydavo kankorėžius. Tik imdavo pliaupti lietus, permirkdavo drabužiai ir palapinės, vaikus suvesdavome po vienu dideliu tentu, kur jie gręždavo drabužius ir keisdavosi paskutinėmis likusiomis sausomis kojinėmis – visi atsigaudavo. Net tie abejingieji viskam „atgydavo“. Vaikams reikia nuotykių. O blogos, ekstremalios sąlygos ir išlikimas jose – ne tik patirtis vaikams, bet ir nuotykis.
Ar auginant vaikus buvo kokių ekstremalių situacijų, kai nežinojote, kaip elgtis, ką daryti?
Spjaunu per petį, bet vienintelį kartą žemė slydo iš po kojų prieš trejus metus. Namuose po stalu Liepa rado užsimetusį saldainį. Dantukais įsikibo į jo popierėlį ir, mums nespėjus prišokti, nedidelį kampą nukando. Pradėjo springti, tada dusti. Neatsimenu, ką po ko darėme, ar darėme teisingai, kaip bandėm gaivinti, tik vieną akimirką supratau, kad turiu nedelsdama rasti jėgų, palikusi vaiką tėčiui, skambinti pagalbos telefonu. Kol laukėme greitosios, Liepa tą popieriaus skiautelę nurijo. Atvažiavę medikai šypsojosi, kad perbalusiai mamai, panašu, labiau reikia pagalbos, nei ant rankų krykštaujančiam kūdikiui.
Ką manote apie dabar populiarią tendenciją vaikučių neskiepyti?
Vieno Facebooko draugo sienoje perskaičiau šmaikštų, bet labai tikslų apibūdinimą šitos tendencijos, rodančios lietuvių tautos kovingumą: „Paskutiniai apsikrikštijome. Paskutiniai ir pasiskiepysime“. Gyvename XXI amžiuje, naudojamės visais išradimų privalumais, bet kalbai pasisukus apie mediciną, kažkodėl žavimės viduramžiais. Mokslo ir medicinos išradimai man artimesni už žolininkų ar „burtininkų“ veiklą. Savo vaikus skiepiju visomis privalomomis vakcinomis ir tomis, kurios neprivalomos, bet gali apsaugoti vaiką nuo paplitusių mūsų šalyje ligų.
Koks Jūsų požiūris į natūralų maitinimą?
Kaip čia subtiliai atsakyti į šitą klausimą ir nebūti užmėtytai akmenimis? Maitinti, nemaitinti, kiek maitinti ir kuo maitinti, – kiekvienos moters reikalas. Viešoje erdvėje per daug, mano galva, apie tai šnekama. Blogai jaučiasi ir tos, kurios žindo iki mokyklos, nes tarsi nuolat turi įrodinėti savo tiesas, ir tos, kurios dėl įvairių priežasčių negalėjo žindyti savo vaikų. Man pavyko pačiai maitinti Liepą iki metų, panašiai ir Vėją. Bet pažįstu puikių mamų, kurios negalėjo maitinti savo pienu. Arba maitino labai trumpai. Ar jos blogesnės mamos, mažiau išmylavo savo vaikus? Nemanau. Ar jų vaikai, maitinti mišinukais, kitokie, linkę daugiau sirgti už tuos maitintus? Irgi nemanau. Serga ir tie, ir tie. Todėl dėl maitinimo gerai būtų, kad būtų mažiau kategoriškumo. Jis iš viso nedera su motinyste.
Esate labai liekna, kaip sugebėjote išsaugoti mergaitišką figūrą? Gal labai mažai valgote ar sportuojate?
Besilaukdama tiek vienos, tiek kitos dukros, buvau priaugusi per trisdešimt kilogramų. Net artimiausi draugai tuo netiki. Bet taip buvo! Nepriklausomai nuo to, kad iki penkto mėnesio nedaug ką galėjau paimti į burną, nes kiaurą parą pykino, atsigriebiau per paskutiniuosius mėnesius. Bet nesukau sau dėl to galvos. Laukimo mėnesiai dar ir dabar man kvepia saldainiais. O mergaitėms gimus, po trijų mėnesių viskas ištirpo. Sportuoti auginant vaikus, o dabar dar ir dirbant, neturiu laiko, o gal ir motyvacijos. Kadangi abi maitinau gana ilgai, dietų laikytis irgi negalėjau. Kita vertus, niekada daug nevalgiau ir nevalgau. Valgau tada, kada noriu – be režimo. Ir tik tiek, kad patenkinčiau sotumo jausmą. Neturiu net patiekalo dėl kurio „mirčiau“. Pietų ar vakarienių ritualams neteikiu reikšmės. Nebent valgoma draugų kompanijoje, bet net tada ne maistas, o pokalbiai tampa vakaro ašimi.
Jūsų tėtis Česlovas Stonys – aktorius. Ar jo profesija kažkaip turėjo įtakos jums vaikystėje?
Aktoriaus profesija magiška. Jei bent vienas iš tėvų teatralas, vaikas negali likti abejingas teatrui. Mano vaikystė, vėliau – paauglystė – prabėgo teatre. Kiekvieną sekmadienį kaip į mišias eidavome į vaikišką spektaklį. „Auksinį raktelį“ (Buratino nuotykius) mačiau mažiausiai kokius dvidešimt penkis kartus, tiek pat „Bebenčiuką“. Mokėjau visus dialogus, dainas, būčiau galėjusi dubliuoti bet kurį Jaunimo teatro aktorių. Tėvai vesdavosi ir į suaugusiųjų spektaklius. Mačiau pirmuosius „dešimtuko“ spektaklius teatre, jaunų režisierių Eimunto Nekrošiaus ar Dalios Tamulevičiūtės legendinius pastatymus. Dabar, kai kuriame „Legendas“, su didžiausiu malonumu imuosi kalbinti Jaunimo teatro aktorius. Užaugau su jais, todėl daugelis tarp jų mano asmeninėmis legendomis.
Ar sunku derinti motinystę su darbu. Juk laidoms reikia ruoštis. Kada tai darote?
Kai vakare vaikai užmiega, ateina mano laikas. Išsiverdu kavos ir sėdu prie darbų. Peržiūriu archyvus, jei reikia – filmus, laidą, rašau. Visada naktinėdavau, todėl negaliu skųstis, kad man sunku. Tik dabar esu pelėda iš prigimties ir vyturys iš poreikio. Nes vaikai bunda anksti. Gimus vaikams, išmokau prie visko prisitaikyti: prie nemigos, nuovargio, ritmo pasikeitimo ir nezirzti. Gyvenimą ėmiau matuoti atkarpomis. Baigėsi vienas vaiko raidos etapas, prasidėjo kitas. „Ir tai praeis…“ – sakydavo Modė D. Tamulevičiūtės spektaklyje „Haroldas ir Modė“. Vaikai užauga, dabar sunku patikėti, bet patyrusios draugės sako, kad išaušta net rytas, kai ne jie tave, o tu juos turi žadinti.
Kaip manote, ar vaikams būtinas režimas?
Kai gimė Liepa, negalvojome apie režimą. Naktinėdavome kartu su ja, vėliau ilgiau miegodavome. Pietų miego laikas keisdavosi pagal mūsų tos dienos planus. Nesureikšminome režimo svarbos, bet nustebome atradę, kad tiek dieną, tiek vakare laiku paguldytas vaikas nebekelia jokių dramų. Ir dabar jau galvoju, jog vaikams režimas būtinas, kad jie gerai jaustųsi. Miegas mašinoje gali būti išimtis, bet ne kasdienybė. Vakarėlis pas draugus, kai parsiveži miegančius – irgi. Vaikams reikia ilsėtis, nes jie pavargsta greičiau už mus. Ir tik poilsis gali išspręsti labai daug problemų, tokių kaip zirzimas, dramos ar net sirgimas. Bet šita išmintis atėjo tik su patirtimi.
Ar esate ekologiška mama?
Ekologinė beprotystė mane periodiškai aplanko. Po vaiko gimimo kokius metus perku tik ekologiškas daržoves ir vaisius, ekologiškus skalbiklius ir drabužius. Gerai. Ekologiškas maistas ar skalbikliai gal iš tiesų sveikesni. Bet visa kita? Atsimenu, kai laukiausi pirmagimės ir nuvažiavau į madingą ekologiškų mamyčių drabužėlių parduotuvę. Už vaikiškus drabužėlius paklojau kažkokią, net gėda sakyti, pinigų sumą. Sveiko proto draugai ilgai dar pašiepinėjo. Po to bandžiau sau atsakyti, ar tikrai verta investuoti į brangų ekologišką drabužėlį iš populiarios ekologiškos parduotuvės, ar ne geriau nupirkti savo vaikui paprastą iš natūralių medžiagų ir dar tris pamestinukui už tą pačią kainą? Ar tikrai močiutės vilnonės kojines, parduodamos turgelyje šalia gėlių ir petražolių, yra prastesnės už trigubai brangesnes madingoje ekoparduotuvėje? Ekobanga – ne tik geri ketinimai. Tai ir verslas, daromas dėl jautriausios grupės žmonių – neseniai iškeptų tėvų. Dabar atsiminusi šypsausi, kad tada ketinau įsigyti dar ir vilnonį lizdelį vaikui, be kurio, pardavėja suokė, jauni tėvai neapsieina. Nes lizdelyje galima vaiką migdyti, įsikelti į lovą, ar padėti ant grindų. Prašviesėjimo akimirką suabejojau, ar tikrai vaiko negalima tiesiog įsikelti į lovą, jei jau reikia, ir priglausti prie savęs, o ne prisiglausti lizdelį.
Kas jums sunkiausia auginant vaikus?
Man nesunku. Visada buvau kantri, o dabar tuo klausimu esu visai nepalaužiama. Sunku kita – nuolat kažko bijoti. Kad susirgs, kad užsigaus, kad jas įskaudins. Suprantu, kad be mėlynių, temperatūros ir ašarų nė vienas vaikas neužauga, bet tai nenuramina. Gimus vaikams, atsirado nuolatinis budėjimo jausmas. Atsimenu, kažkada, susirgus vaikui, po bemiegės nakties sėdėjau televizijos grimerinėje pajuodusiais paakiais. Grimerė klausia: „Nemiegojai? Aš irgi. Mano sūnui aštuoniolika. Visą naktį budėjau. Laukiau prie lango, kol sugrįš“. Nieko naujo nepasakysiu, bet su vaiko atsiradimu, matyt, palaimingas ramybės jausmas, kai galvoji tik apie save, visam laikui išgaruoja.
Kaip atsilaikote vaikų prašymams nupirkti dar vieną žaislą?
Čia mūsų su vyru nuomonės išsiskiria. Aš galėčiau kiekvienai nupirkti po žaislų parduotuvę. Viską žinau, kad ir taip nėra kur visų žaislų dėti, kad taip elgdamasi skatinu vartotojiškus įpročius, kad vaikai nuo per didelio žaislų kiekio pradeda jų nebevertinti. Bet mes auginame mergaites, aš pati labai ilgai žaidžiau lėlėmis, todėl atpažįstu tą žvilgsnį lėlių parduotuvėje, kuris sako – mama, šita lėlytė taip nori gyventi pas mus… Lėlių, jų virtuvių, vonių, vežimėlių, ponių, elzų ir anų klausimais visada esu siunčiama pas dukrų tėtį kaip vyriausioji derybininkė.
Ką augindama antrą vaiką darote kitaip?
Pagrindinė klaida, kurią dariau su pirmagime, tai perdėtas perfekcionizmas. Kai vaiką norisi auginti, kaip aprašyta gerų tėvų vadovėliuose, o išeina taip, kaip išeina. O tada neviltis – kodėl nesugebu užmigdyti per penkiolika minučių, kodėl mano vaikas visą naktį neišmiega savo lovelėje ir vis tiek kažkokiu būdu paryčiais atsiranda šalia manęs, kodėl matindama košę turiu dar ir šokti arba dainuoti, kodėl mano dukra sveria mažiau negu mano draugės sūnus, kodėl jis dar ir sėdi, o mano tik vartosi. Su antrąja šitos klaidos – lygintis, lyginti, tarp kitų mamų demonstruoti vaiko gebėjimus – nedarau. Visi vaikai užauga, išmoksta ir vaikščioti, ir kalbėti, patys pasirenka, ką valgyti. Suaugusių žmonių sėkmė tikrai nepriklauso nuo to, kada išdygo pirmas dantis, kad ir kaip būtų sunku tuo patikėti auginant kūdikį.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
