
Natalija Bunkė vaiko auginimo po skyrybų neužsikrovė sau vienai – maždaug pusę laiko Kristupą prižiūri mama, pusę – tėtis. Ir pabandytumėte ginčytis su Natalija, kad ji elgiasi neteisingai. „Kaip aš galiu atimti iš vaiko tai, kas jam brangiausia – tėtį? Jei taip padaryčiau, būčiau bloga mama“.
Kristupui treji. Šiemet išleidote į darželį…
Darželio pradėjome žvalgytis vasarą. Mes su Kristupu vasarojome Klaipėdoje, tad darželio paieškomis užsiėmė Danielius. Nesirinkome paties brangiausio, daug ką lėmė ir draugų rekomendacijos. Mūsų Kristupas lanko privatų M. Montessori darželį, ir juo esame labai patenkinti. Tiesa, prisiklausėme visokių nuomonių, ne tik apie pliusus, bet ir minusus – pavyzdžiui, kad pradėję lankyti mokyklą montesoriukai gali atsistoti ir pasakyti: dabar aš mokytis nenoriu, aš piešiu. Mat ši metodika pabrėžia kiekvieno vaiko individualumą. Nežinia, kaip bus paskui tradicinėje mokykloje.
Mūsų pasirinktame darželyje nėra įprastų žaislų, vaikai žaidžia su specialiomis priemonėmis arba tikrais indais, mokosi atrakinti tikras spynas. Juk ir namuose vaikai mieliausiai žaidžia su tikrais daiktais, jei juos duodame. Auklėtojoms tikriausiai nelengva su mūsų Kristupu – jis labai judrus, visais klausimais turi savo nuomonę. Sūnus labai panašus į mane, kai buvau maža. Visada buvau savarankiška, ir tai man gyvenime tik padėjo. Kristupas toks pat komunikabilus. Jis gerai jaučiasi bet kokioje aplinkoje, jam nė kiek netrukdo, kad Montessori darželio grupėje yra skirtingo amžiaus vaikai. Ne kartą pastebėjau, kaip kieme ar žaidimų kambaryje, kur yra daugiau vaikų, Kristupas pradeda visiems vadovauti. Jis lyderis.
Todėl visiškai neskaudėjo širdies, kaip vaikas pripras darželyje – žinojau, kad tikrai pritaps. Kartais moka mane sugraudinti. Nuvedu į darželį, o jis tokiu gailiu žvilgsniu žiūri: „Mamyte, neišeik, prašau“.
Dar apatinę lūpą patempia, kad graudžiau atrodytų. Tikras artistas. Sakau: „Tu pažaisk, ir aš paskui ateisiu.“ „Mamyte, o tu tikrai ateisi?“ Sakau: „Kristupai, o kada aš neatėjau?“ Trejų metų, o jau taip moka manipuliuoti!
Kai nusikalsta, labai meiliu balsu prašo: „Mamyte, nepyk, nuo šiol būsiu geras ir visada tavęs klausysiu.“
Dėl ko dažniausiai pykstatės?
Visaip būna, išveda iš kantrybės. Stengiuosi gražiai kalbėtis. Pasisodinu ant kelių ir sakau: „Negalima muštis, tu jau didelis.“ Jis supranta, pažada būti geras, o apsisuka – ir vėl kažką iškrėtęs. Nuolat reikia priminti apie drausmę. Kartais jis pats grįždamas iš darželio pasisako: „Buvau negeras, mušiausi, keikiausi.“ Kol kas necenzūrinių žodžių dar nežino, didžiausi keiksmai – „kvailys, žioplys… “
Su Kristupo tėčiu esame sutarę, kad nuo mažens mokysime ir užsienio kalbų. Sūnus jau šiek tiek kalba angliškai ir rusiškai. Važiuojame automobiliu ir vis kartojame jau žinomus angliškus žodžius, dar pridedu ir naujų. Pavyzdžiui, pravažiuojant pro televizijos bokštą Kristupas jau ir neklausiamas sako: „TV tower“. O rusų kalbą geriausia mokytis iš filmukų. Aš pati dievinu „Maša ir lokys“, visas serijas esu peržiūrėjusi. Ir su tėvais kalbamės rusiškai, o Kristupas labai imlus, tuoj pat kartoja frazes. Kai ko nors neleidžiu ir tempiu už rankos, šaukia: „Stoj, stoj, ja govoriu“.
Ar buvo momentų, kai nežinojote, kaip su vaiku pasielgti, kaip auklėti?
Mes su Danieliumi apsikeičiame straipsniais, kuriuos randame internete apie vaikų auklėjimą. Dabar mūsų Kristupas pasidarė išdykęs, mėgsta muštis, tai gilinuosi, kaip su juo tartis. Kol kas į psichologus nesikreipėme, bet jei ir reikėtų, nieko blogo nematau. Geriau paklausti specialisto patarimo, kaip išspręsti situaciją, negu savo nemokšiškumu padaryti žalos. Keletą kartų supykusi nesikalbėjau.
Pasakiau: „Mamytė supyko ir nekalba.“ Kristupas visada mane vadina mamyte, ne mama. Man būdavo nuostabu, kai mano draugės savo tėvus vadindavo mažybiniais žodžiais. Nežinau, iš kur Kristupas išmoko, juk aš savo mamą vadinu mama? Kai supykusi užtylu, jis tuoj pat supranta prasikaltęs, prašo: „Netylėk, prašau, kalbėk.“ Atsiprašo ir pasižada būti geras, taip ir susitaikome.
Ar jau teko keliauti po užsienį su vaiku?
Į užsienį dar nekeliavome, bet po Lietuvą – labai dažnai. Kai yra sąlygos, vežuosi jį kartu, kur koncertuojame. Dažnai kartu važiuodavo ir auklė, bet nuo šio rudens auklės nebeturime. Kol suėjo metukai, Kristupas turėjo vieną auklę, paskui ji išvažiavo dirbti į užsienį. Ieškojome kitos, pavyko rasti per auklių agentūrą. Negaliu vaiko patikėti žmogui iš gatvės. Agentūra parinko auklę be žalingų įpročių.
Nenorėčiau, kad vaiką prižiūrėtų rūkantis ar išgeriantis žmogus, aš pati nerūkau ir iškart užuodžiu dūmus, o vaikui jų uosti apskritai nereikia.
Auklei didelių reikalavimų nekėliau – tik norėjau, kad būtų vyresnė moteris ir neturinti savo asmeninio gyvenimo. Mat kartais aš netikėtai turiu kur nors vykti, ir auklė turi per valandą susiruošti ir atvažiuoti pas mus. Svarbiausias reikalavimas ir buvo, kad žmogus galėtų dirbti bet kada, kai prireiks. Kai kurioms auklėms tokios sąlygos netiko, bet tai auklei, kurią pasirinkome, viskas atrodė priimtina. Ji labai daug užsiimdavo su Kristupu, dvejų metukų išmokė jį pažinti visas raides. Auklė neturėjo pedagoginio išsilavinimo, bet mokėjo sutarti su vaiku. Šią vasarą ji pagyveno su mumis ir Klaipėdoje. Su buvusiu vyru Deividu Zvonkumi turime ten bendrą namą, kuriame vasarojame ir mes su Kristupu, ir jis su Katažyna.
Auklė stengdavosi laikytis tam tikro dienos režimo, bet Kristupas jau ne visada nori miegoti pietų miego.
Leidau auklei improvizuoti, nesekiau kiekvieno žingsnio. Svarbu buvo, kad vaikas nepiktnaudžiautų saldumynais, o valgytų normalų maistą.
Aš nesu pamišusi dėl ekologiškų produktų, Kristupas valgo įprastą maistą. Kol buvo mažiukas, visas košeles ir tyreles virdavau tik pati, pirkdavome triušieną, ekologiškas daržoves. Moliūgų priaugindavo mano močiutė – ji gyvena kaime. Aš pati nemėgstu riebaus maisto, tokio ir negaminu. Bet Kristupas auga tikras gurmanas, jam skanu kepta antis, bulvių patiekalai, makaronai.
Natalija, čia visoms skaitytojoms labiausiai rūpi klausimas – kaip Jums pavyksta išsiskyrus palaikyti gražius santykius? Galbūt lankote kokias autogenines treniruotes?
Tam tikrais gyvenimo etapais tiesiog reikia per save perlipti, kažkur nusileisti, kažko negirdėti, kažko nematyti. Aš nepalieku po savęs priešų. Bendrauju su visais buvusiais vyrais ir draugais, jų mamomis, jų giminėmis. Kodėl turėčiau pykti? Man visi jie brangūs – taip lengviau gyventi. Gal tiesiog esu nekonfliktiška. O jeigu su žmogumi užgyvenau vaiką, tuo labiau negaliu pykti ir nebendrauti.
Kai skyrėmės, Kristupas buvo dar mažas, ir kalbėtis apie skyrybų priežastis nebuvo prasmės. Pasakėme, kad tėtis gyvens atskirai, bet visada juo rūpinsis. Tėtis turi draugę, ir kaip smagu, kad jie visi kartais kepa pyragą, jo parveža ir man. Kodėl turėčiau pykti ant buvusio vyro draugės – juk ji tikrai nenorės skriausti Kristupo, kaip tik stengsis vaikui įtikti. Žinau, kitos pradeda pykti, kai buvę vyrai susiranda drauges. Kai sužinojau apie Danieliaus draugę, gal širdelę ir suskaudo, bet, duok Dieve, kad jie gražiai sutartų ir gyventų. Jokiu būdu neleidžiu sau garsiai pasakyti, kad man nepatinka – tai jo gyvenimas, ne man kištis.
Mes su jo drauge bendraujame, kiek tai susiję su Kristupu. Kartais Danielius išvažiuoja darbo reikalais, palieka Kristupą su savo drauge – kokios problemos?
Juk ir mano gyvenime kada nors atsiras kitas žmogus.
Kaip dalinatės vaiko auginimą – esate pasiskirstę savaitės dienomis ar valandomis?
Nors teismo nutartyje laikas nenumatytas, iš tiesų pusę laiko Kristupą prižiūri tėtis, pusę aš. Jei jis nori pabūti su sūnumi, niekada nedraudžiu. Savaitgaliais man dažniausiai koncertai, tad Kristupą prižiūri tėtis. Buvęs vyras yra visiškai įtrauktas į vaiko gyvenimą, turi daug pareigų. Nesuprantu tų moterų, kurios dėl įžeistų ambicijų neleidžia vaikams matytis su tėvais. Negalima savęs išaukštinti, kad aš geresnė mama nei jis tėtis. Tėtis turi dalyvauti vaiko auklėjime. Vyriškas bendravimas kitoks, ir vaikui jis būtinas. Taip jau atsitinka, kad kas antra pora išsiskiria – ir ką tu čia padarysi? Aš, būdama vieniša mama, nesijaučiu nusialinusi, pervargusi. Gal kitoms patinka savęs gailėti, jaustis aukomis? Vasarą Kristupas nuolat būdavo su manimi Klaipėdoje, bet nebuvo nė dienos, kad atsisėsčiau ir galvočiau: „Kada visa tai baigsis, kaip aš pavargau“. Man su vaiku labai gera, atsigulame į lovą, pasiimame riešutų, žiūrime kokią laidą ar filmuką.
Mums su sūnumi labai smagu žaisti traukinukais, turime labai didelį konstruktorių, iš kurio viską galima padaryti – tiltus, estakadas. Konstruojame abudu ir žiūrime, kada tie traukinukai susidurs.
Prieš miegą Kristupas prašo paskaityti knygelę. Turiu pripirkusi daugybę vaikiškų knygų, kai kurios iš mano vaikystės. Zuikį Puikį moku mintinai. Ir Kristupas jau daug ką išmoko – pradedu skaityti posmelį, jis pabaigia. Mėgstamiausios sūnaus knygutės – „Grybų karas“, „Ledinukas“, „Katinėlis ir gaidelis“.
Lopšinių jam nereikia, bet kai važiuojame automobiliu, klausome „Pop Ladies“ dainų. Labiausiai patinka ta, kurią dainavau vasarą per automobilių lenktynes. Jam lenktynės – kažkas tokio. Kai važiuojame automobiliu, ir Kristupas pamato kokią nors mašiną su reklaminiu užrašu, sako: „Žiūrėk, lenktyninė“.
Ar dažnai paliekate Kristupą pas senelius?
Retokai, ir tai tik porai dienų. Seneliai skambina: „Kada Kristupą mums atveši?“ O kartais sėdame į automobilį ir nuvažiuojame aplankyti senelių į Kauną be jokios progos. Ir pas mano močiutę, o Kristupo promočiutę, nuvažiuojame. Ten yra kaimo pirtis, Kristupas būtinai į ją eina, jam viskas įdomu. Mano močiutė turi šuniuką, augina braškių.
Ir aš pati Klaipėdoje turiu braškyną, esu prisisodinusi visokiausių vaiskrūmių ir vaismedžių. Abu su Danieliumi jų prisodinome, kad vaikui būtų ko rinkti. Turiu baltųjų ir raudonųjų žemuogių, Kristupas ryte atsikelia ir eina į lysvę. Šilauogių šiemet dar daug nebuvo, pirmas sezonas. Bet gerai auga avietės ir abrikosai. Nepatikėsite, bet Klaipėdos krašte abrikosai puikiai dera, pas kaimynus taip pat šakos lūžta. Auginu pomidorų ir agurkų, aš ūkiška (juokiasi).
Maudynių Baltijos jūroje taip ir nepamėgau, man visada per šalta. Ir Kristupas tik pabraido, bet daugiau žaidžia ant kranto. Mėgstame pajūryje tiesiog vaikštinėti. O visų geriausios pramogos – mūsų pačių kieme. Kristupas jame gali važinėti elektrine mašina, šokinėti ant didžiulio aptverto batuto. Klaipėda jam tarsi rojus, nėra dienos, kad neklausinėtų, o kada ateis vasarėlė, kada važiuosime į Klaipėdą? Jam ten labai patinka ir dėl to, kad mūsų namai nuolatos pilni svečių. Tikriausiai nebuvo vakaro, kad kas nors neužsuktų, kad nekeptume grilyje mėsos ar žuvies. Mes taip įpratę, mums taip smagu.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“