Erica Jennings sutiko papasakoti, kokių naujų vėjų į jų šeimą atnešė dukrytės gimimas ir kaip sesutę sutiko broliai Pranas (10 metų) ir Antanas (8 metai).
Erika, pati augote 3 seserų šeimoje, dabar irgi auginate 3. Kodėl ne vienas, ne du vaikai?
Taip jau atsitiko. Mes visada norėjome vaikų, tik nebuvome konkrečiai suplanavę, kiek jų norėtume auginti.
Kaip vyresnieji laukė sesutės? Visų pirma – kaip sureagavo į žinią, kad ją turės?
Pirmoji Antano reakcija buvo: „Hmm, gal jūs dar persigalvosite?“. Bet aš pasakiau: „Atleisk, mielasis, bet persigalvoti nebeįmanoma“. Mačiau, kad jis truputį nerimauja, kokia dabar bus jo vieta šeimoje.
Pakviečiau jį išeiti, išgerti arbatos su pyragu, kalbėjome apie visus rūpimus klausimus, susijusius su kūdikiu, stengiausi jam paaiškinti, kad meilės užtenka visiems vaikams. Pranas, kuriam greitai sukaks dešimt metų, sureagavo kitaip. Jam ta idėja net patiko. Juk bet kuriuo atveju jis visada liks vyriausias brolis. Jis pareiškė, kad rūpinsis kūdikiu. Po truputį berniukus įtraukiau į laukimąsi – kartu ėjome į tyrimą ultragarsu, ir jie kaip užburti žiūrėjo į ekraną. Kartais jie kalbindavo pilvuką, bandydavo įsivaizduoti, koks tas kūdikis. O kai Gaia gimė, iškart tapo mylinčiais, globojančiais, švelniais ir nuostabiais broliais. Neliko jokių baimių ar pavydo. Jie tiesiog dievina ją.
Dabar daug laiko praleidžia kalbindami ar žaisdami su sesute.
Prisimenu reportažą iš gimdymo namų, kur Jurgis surengė koncertą gydytojams ir seselėms. Ar jums tai buvo staigmena?
Tai buvo spontaniškas sumanymas nuoširdžiai padėkoti visiems gimdymo namų darbuotojams. Taip, kaip mes mokame, – dainomis ir muzika. Dar niekada nemačiau tokių švytinčių ir laimingų veidų, kaip tomis minutėmis. Medikai dirba labai sunkų ir atsakingą darbą, kuris ne visada tinkamai įvertinamas.
Būtumėte matę, kokie išdidūs ir susijaudinę jie buvo. Tai buvo tikra šventė. Viena seselė man sakė, kad yra padėjusi ateiti į pasaulį ne vieno dainininko vaikučiui, bet tokį koncertą ji matė pirmąkart.
Kokia patirtis liko iš gimdymų?
Niekada nežinai, kaip viskas bus. Buvau rami, kol vieno iš paskutinių tikrinimų metu gydytojai pamatė, kad Gaia įsitaisiusi kojytėmis į priekį. Buvo dar keletas savaičių iki numatytos gimdymo dienos, tikėjome, kad ji apsivers. Bet anksčiau, negu buvo numatyta gimdymo data, nubėgo vaisiaus vandenys.
Tai įvyko ankstų birželio 5-osios rytą, ir aš supratau, kad be vandenų kūdikis niekaip negalės apsisukti. Iškart išvykome į gimdymo namus, kur gydytojai nusprendė daryti cezario operaciją. Tai buvo pirma operacija mano gyvenime.
Trečiasis gimdymas labai skyrėsi nuo pirmųjų dviejų, kurie vyko natūraliai.
Tu nejauti, kad dalyvauji gimimo procese. Nieko nematai ir nieko nejauti… Tik supranti, kad kažkur toli kažkas vyksta… Girdi pirmąjį kūdikio verksmą, tikiesi, kad viskas bus gerai.
Išgirdusi Gaią, apsipyliau ašaromis – iš džiaugsmo ir iš palengvėjimo.
Ir atsigauti po cezario operacijos buvo kur kas sunkiau. Nesuprantu, kodėl kartais moterys prašo cezario, kai tai nėra būtina. Juk toks gimdymas kur kas sudėtingesnis. Kita vertus, dėkoju Dievui, kad yra toks dalykas kaip cezaris. Gaios, einančios kojytėmis į priekį, tikriausiai nebūčiau pagimdžiusi natūraliai.
Pirmieji du sūnūs. Ar berniukų pasaulis Jums pačiai buvo kažkas naujo, įdomaus? O galbūt sudėtingo?
Pati nustebau, kad berniukų pasaulis nėra toks jau skirtingas. Berniukai tokie pat mylintys ir prieraišūs, kaip ir mergaitės. Manau, visuomenė formuoja stereotipus, kad berniukai turi slėpti jausmus, nustato, kas vyriška ir kas nevyriška. Tai nesąmonė. Mūsų berniukai yra ir stiprūs, vyriški, ir jausmingi. Jie džentelmenai, mokosi gerų manierų, o kartu turi puikų humoro jausmą ir yra gana išdykę.
Kiek laiko paprastai atitrūkstate nuo darbų ir reikalų, gimus vaikeliui? Ar turite sau nusistačiusi kokią laiko ribą, kiek būsite „motinystės atostogose“?
Tokių dalykų iš anksto neplanuoju. Man pasisekė, kad pati sau esu viršininkė ir galiu dėliotis dienotvarkę taip, kaip noriu. Prano susilaukiau būdama 27-erių – jau tada mano karjera buvo įsibėgėjusi, buvau pripažinta kaip muzikantė. Dažniausiai klausau savo vidinio balso ir sprendžiu, kada būti su vaikais, kada dirbti. Gaia gimė vasarą, o rudenį po truputį pradėjau įsitraukti į muzikinę veiklą – lapkričio mėnesį dalyvavau programoje „Istorijos iš Niujorko“. Bet repeticijos netrukdavo visą dieną, išskyrus paskutines dvi savaites. Taip pat rudenį buvau išvykusi 4 dienoms įrašinėti savo džiazinio albumo. Manau, nėra visiems tinkančios taisyklės, kiek geriausia būti namuose ir auginti kūdikį.
Kuris vaikų auginimo etapas Jums sunkiausias?
Sunkiausios buvo pirmosios savaitės po Gaios gimimo. Po operacijos buvau gerokai išsigandusi, ne tokia judri, kaip ankstesniais kartais. Prasidėjo mastitas, nes nepavyko taisyklingai maitinti dukrytės. Reikėjo nemažai laiko, kol viskas stojo į savo vėžes.
Šią vasarą Jurgio seneliai iš Kolumbijos atvyko ir apsistojo pas mus. Jurgis kaip tik tuo metu turėjo išvykti koncertuoti į JAV. Jo močiutei pasidarė labai bloga, skubiai teko vežti į ligoninę. Labai visi nerimavome, kuo viskas baigsis. Iš Kolumbijos atskrido du Jurgio dėdės pasirūpinti močiute. Mūsų namai buvo pilni žmonių, o aš dar turiu pasirūpinti naujagime ir dviem berniukais. Ačiū Dievui, Jurgio senelė pasveiko ir paskui sėkmingai sugrįžo į Kolumbiją.
Kas pasikeitė namuose, gimus trečiam vaikučiui? Galbūt namai pasidarė per maži, daiktų per daug? Laikas per greitai eina?
Kai susilauki vaikų, laikas eina kur kas greičiau! Kasdien atrandi vis naujų dalykų.
Kokias taisykles ir tradicijas iš savo vaikystės taikote pati būdama mama?
Man labai svarbios Kalėdos. Būti su artimais žmonėmis kartu, puošti eglutę, ir panašiai. Kasdienybėje stengiamės bent kartą per dieną susėsti prie stalo visa šeima, drauge valgyti ir bendrauti. Stengiamės kartu leisti savaitgalius, mėgaujamės vėlyvais pusryčiais arba visi penki nueiname pavakarių. Mums abiems su Jurgiu svarbu, kad vaikai išmoktų gerų manierų.
Ar išdykę Jūsų berniukai? Kaip auklėjate, kaip drausminate ir baudžiate?
Visi vaikai išbando tėvų nustatytas ribas, tai normali augimo dalis. Tik klausimas, kaip jie tai daro.
Auklėjame savo vaikus, kad jie gerbtų patys save ir kitus. Mokome, kad būtina pasisveikinti su žmonėmis, gražiai elgtis bet kokioje situacijoje, ypač bendraujant su vyresniais žmonėmis. Kartą visai šeimai teko sutikti Prezidentę Dalią Grybauskaitę, ji priėjo man pasakyti, kad mūsų berniukų manieros ir bendravimo įgūdžiai padarė įspūdį. Vaikai daugiausia mokosi stebėdami mus. Nieko tokio, jei kartais vaikams girdint pasakai kažką netinkamo, svarbiausia, kaip tu elgiesi, kokios tavo gyvenimo vertybės.
Vaikai viską pastebi, net jei mes to ir nesuprantame.
Kokias kalbas jau moka vaikai?
Lietuvių, anglų ir ispanų.
Kiek anūkų gyvenime dalyvauja vieni ir kiti seneliai?
Mano tėvai – labai atsidavę seneliai. Jie pritaria visiškai viskam, ką daro anūkai. O jų turi 4 – du berniukus ir dvi mergaites. Jie mielai leidžia laiką su anūkais ir nėra tokie griežti kaip mes. Jurgio tėvai gyvena Kolumbijoje ir atstumas savaime lemia, kad jie anūkų gyvenime dalyvauja mažiau. Mes kiekvienais metais skrendame jų aplankyti. Tada būna senelių laikas.
Jurgio seneliai, o mūsų vaikų proseneliai, irgi labai myli mažuosius, kasmet atskrenda į Lietuvą, tada bendraujama tik lietuviškai – Pranas ir Antanas turi progą pasipraktikuoti kalbėdami lietuviškai.
Kasmet mėnesiui vykstate į Kolumbiją. Ar sunki tai kelionė? Ką smagaus ten nuveikia vaikai?
Mes mėgstame keliauti, kelionės labai praturtina ir vaikus. Jie kur kas patobulina savo ispanų kalbą.
Atostogos būna labai kokybiškas laikas su šeima. Paprastai išsinuomojame vilą kur nors už Bogotos, artimieji ir draugai gali aplankyti mus kada panorėję. Šalia vilos yra lauko baseinas, o atsiveriantis vaizdas – į kalnus. Dar vienas didžiulis pliusas – ten yra žirgų, ir berniukai kalnų apsuptyje gali kasdien jodinėti.
Kaip atrodo idiliškas jūsų šeimos laisvalaikis? Ką mėgstate veikti?
Mes tiesiog mėgstame būti kartu. Leisti laiką su kitų žmonių kompanija. Idealu, kai galime atostogauti, kai yra šilta ir kai galime atrasti naujų dalykų būdami drauge.
Mes linkę pinigus leisti kelionėms. Patirti įspūdžiai yra kur kas vertingesni už bet kokį žaislą.
Prisiminimai išliks visą gyvenimą.
Kokius būrelius lanko berniukai, kokius jų talentus jau pastebite?
Jau dvejus metus sūnūs lanko kapueiros užsiėmimus – tai braziliškas kovų menų, šokių ir muzikos mišinys. Šiemet jie pradėjo lankyti ir muzikos mokyklą, pirmus metus mokosi muzikos teorijos ir dainavimo, o kitais metais pradės mokytis groti instrumentu. Jie abu labai muzikalūs, turi puikią klausą ir gerus balsus. Prieš kelerius metus abu lankė plaukimo pamokas baseine ir išmoko gerai plaukti.
Ar laikotės kokių taisyklių dėl mitybos? Ką mėgsta šeima, ar jūs pati mėgstate gaminti?
Mes su Jurgiu esame vegetarai. Gaminti mėgstame, tik namuose niekada negaminame mėsos patiekalų. Vyriausias sūnus valgo mėsą, bet tik ne namuose. Pavyzdžiui, kai svečiuojasi pas senelius. Namie tenka maitintis daržovėmis ir soja. Pats jau moka išsivirti varškėčių, kiaušinių, išsikepti omletą ar kesadilijas. Matau, kaip jam bunda kulinaro aistra.
Dažniausiai mes valgome namuose. Kartais į svečius pakviečiu draugių ir rengiame moterų vakarėlius.
Tai būna kartą kas keletą mėnesių, ateina 10–12 moterų, aš pasirūpinu vaišėmis, jos atsineša vyno, vakarojame, kalbame ir juokaujame.
Ar turite namuose augintinių?
Turime šunį Rokį ir afrikinį vėžlį Umeme. Išvertus į lietuvių kalbą tai būtų Žaibas – tas vardas yra vaikų pokštas.
Ar dažnai namuose skamba muzika? Galbūt kartais visi pamuzikuojate?
Taip, mes mėgstame namuose groti gyvai ir klausyti muzikos. Dažnai improvizuojame – ir su vaikais, ir be jų. Gaia nuo gimimo klauso daug džiazo muzikos, net ir lopšines prieš miegą jai dainuoja ne kas kitas, o Ella Fitdžerald ir Nina Simone…
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
