Austėjos vardas dabar pagerino populiarumo rekordą, bet prieš 30 metų jis buvo retas ir keistas. Austėjos Landsbergienės tėvai domėjosi baltų mitologija ir davė dukrai bičių deivės, šeimos židinio globėjos vardą (kitą dukrą pavadino Medeina). Tai buvo drąsus poelgis, aplinkiniai nepaliaudavo stebėtis, kaip tėvai dukrą galėjo TAIP pavadinti? Užtat dabar jau aišku, kad taiklesnio šūvio nebūna. Austėja gano ne tik beveik 700 mažų bitelių – savo įkurtų darželių „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos vaikų, bet ir augina 4 savus. Austėjos ir Gabrieliaus Landsbergių šeimoje auga Augustas Gabrielius (13 m.), Vilhelmas Konstantinas (11 m.), Morta Sofija (8 m.) ir Gertrūda Elena (6 m.).
Austėja, Jūsų vyras Gabrielius dirba Briuselyje. Nežadate važiuoti su vaikais paskui vyrą?
Nesvarstėme tokios galimybės – juk negaliu išvažiuoti, nes „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokykla irgi yra mano vaikai, o jų nepasiimsi kartu. Be to, šie du mano vaikai dar nėra brandžios asmenybės, kurias galima palikti savarankiškai gyventi. Vieną dieną taip tikrai bus, bet dar ne dabar.
Kita vertus – o ką aš veikčiau nuvažiavusi į Briuselį? Mano vaikai juk ganėtinai dideli – visi mokiniai, net mažylė išėjo į parengiamąją klasę. Mano vyras irgi manęs neįsivaizduoja sėdinčios Briuselyje, palikusios savo darbuotojus, idėjas, veiklas. Juk Gabrielius visą dieną darbe, vakarais jam darbai nesibaigia, laukia susitikimai, komandiruotės, o kartą per mėnesį vieną savaitę darbas vyksta Strasbūre.
Esate mūsų žurnalui sakiusi, kad nemėgstate buities, maisto gaminimo. Kaip viena panešite 4 vaikų auginimo naštą?
Mano nuomone, kiekvienas žmogus turi daryti tai, ką geba geriausiai. Ypač, jei jis yra atradęs savo pašaukimą. Man pašaukimas – mano darbas, mano šviečiamoji veikla.
Kai su Gabrieliumi kalbėjomės apie mūsų gyvenimą, sutarėme, kad tas, su kuriuo bus vaikai, turės pagalbininką. Jei vaikai bus Briuselyje, Gabrielius turės pagalbininką ten, o jei vaikai bus su manimi Lietuvoje – pagalbininką turėsiu aš.
Taigi pirmas dalykas, kurio mes ėmėmės, kai apsisprendėme, kad vaikai liks su manimi Lietuvoje – pagalbininko paieškos.
Tai žmogus, kuris padės buityje. Beje, mums tai nebuvo itin didelė paradigmų kaita, nes buityje padedantį žmogų turėdavome ir anksčiau. Dar būdami studentai dalį uždirbamų pinigų skirdavome žmogui, kuris ateidavo ir sutvarkydavo namus, o mes verčiau pabūdavome su vaikais. Daug kas manė, kad išlaidaujame, bet mums laikas su vaikais – neįkainojamas.
Susituokėte labai jauni. Nebaugu buvo taip greitai tapti suaugusiais?
Abu esame pirmagimiai. Pavyzdžiui, aš nuo 6 metų viena važiuodavau į stovyklas. Dar nė nebūdama 13 metų, visą vasarą su tėte – neatsilikdama nuo jo – skyniau braškes Švedijoje. Keldavomės 5 ryto, važiuodavome dviračiu 10 km iki braškių laukų, paskui iki 15 val. jas skindavome ir parmindavome atgal.
Nuo tada kiekvieną vasarą dirbdavau. Būdama 16 metų išvažiavau savarankiškai į JAV. Po to mokiausi Švedijoje. Turėjau išmokti susitvarkyti pati. Žiūrėdama į savo sūnus, suvokiu, kad tikrai buvau labai savarankiška. Savarankiškumą ypač skatino ir ugdė mano tėvai. Mama – prižiūrinti, rūpestinga, bet ji sugebėdavo mane paleisti.
Gabrielius, būdamas 16 metų, išėjo gyventi pas senelius, mamos tėvus. Jo tėvai buvo išsiskyrę, todėl buvo priimtas sprendimas, kad šitaip bus lengviau.
Likimas taip sudėliojo, kad abu, būdami ne pagal metus brandūs, susitikome. Laikai pasikeitė, dabar tokio amžiaus, kokio esame mes su Gabrieliumi, žmonės tik kuria šeimas. Daugumos mūsų draugų vaikai yra tokio amžiaus, kaip mūsų jaunėlė ir mažesni. O tokių, kaip mūsų Augustas ir Vilhelmas, beveik niekas neturi. Diskutuodami su bendraamžiais ir klausydamiesi jų aktualijų pajuntame, kad tai esame išdiskutavę jau prieš 10 metų.
Grįžkime 13 metų atgal, kai namo parsivežėte pirmąjį kūdikį. Nedrebėjo rankos, neslėgė atsakomybė kiaurą parą?
Dar paauglystėje dirbau dabartinių Moksleivių rūmų šeštadieninės mokyklėlės mokytoja ir vaikų visai nebijojau! Jie visada prie manęs lipdavo, greitai surasdavau bendrą kalbą. Čia, matyt, ir yra tas pašaukimas, kurį sunku apčiuopti ir įvardyti. Man su vaikais visada buvo lengva, nežiūrėjau į juos kaip į iššūkį ar darbą. Taigi ir kūdikio nebijojau, o ta ramybė duoda savo. Kita vertus, mudu su Gabrieliumi mokame priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, ir stengiamės ne kurti problemas, o jas spręsti. Iškilo problema – sėdame, šnekame ir sprendžiame. Kas iš to, jei aš išsigąsiu? Kas pasikeis? Žinoma, akimirkai lyg ir sustingsti, bet privalai nugalėti baimę ir daryti geriausia, ką gali daryti. Negali sėdėti ir verkti nuleidęs rankas.
Padėjo ir tai, kad labai greitai pasinėriau į veiklas. Man vaikai visada buvo gražus gyvenimo papildas. Tiesiog jie gimė ir gyvena šalia, bet aš neišnykau! Man taip niekada nebuvo – kad aš išnykčiau.
Nė karto nekilo mintis, kad vis dėlto esate išnykusi?
Gal ir buvo šiokios tokios pogimdyminės depresijos apraiškų. Pirmagimiui Augustėliui buvo 3 mėnesiai, o mane apsėdo mintis, kad aš turėjau pakeisti pasaulį, o dabar keičiu sauskelnes. Vyrui guodžiausi, kad nebežinau, kas aš esu. Tuomet buvau studentė, bet jau ir dirbau, turėjau begales tikslų, planų, buvau užsidegusi nuversti kalnus, palikti po savęs kažką labai svarbaus ir reikšmingo. O dabar? Aš atlieku funkcijas, kurias gali atlikti bet kas, kam veikia reprodukcinė sistema? Laimei, šis jausmas buvo trumpalaikis. Sutarėme, kad aš einu į darbą, o Gabrielius lieka su Augustu. Tą pačią dieną mano depresija baigėsi. Iki metų kūdikį augino vyras, o aš – matydama juos ryte, per pietus (nes Gabrielius atveždavo Augustą pažindyti) bei vakarais ir savaitgaliais – buvau nepaprastai laiminga.
Kaip sekėsi žindyti, jeigu taip anksti grįždavote į darbą?
Esu už maitinimą ir visas skatinu kuo ilgiau žindyti. Mano pozicija buvo tokia: „Aš žiauriai noriu maitinti!“ Pirmagimis buvo alergiškas, o aš – kadangi buvau išprususi šia tema – žinojau, kad maitindama pati labai padėsiu vaikui. Aš apskritai esu tokia, kad jei kokia tema man rūpi, tai stengiuosi apie tai rasti kuo daugiau informacijos. Tariau sau, kad noriu žindyti vaikutį mažiausiai metus, o gerai būtų ir pusantrų. Ir ką gi, atsikeldavau valanda anksčiau, nusitraukdavau pieno, palikdavau, kad užtektų iki pietų. Per pietus Gabrielius atvažiuodavo su Augustu pas mane į darbą, pamaitindavau. Per kitą pertrauką nusitraukdavau, kad būtų ką užšaldyti ir duoti rytui. Vakare grįžusi pamaitindavau, taip pat ir naktį. Ryte vėl tas pats maratonas. Išmaitinau pusantrų metų, paskutinius mėnesius jau laukiausi Vilhelmo. Mano visų vaikų žindymo stažas toks: 18,18,14 ir 22 mėnesiai (bendras – 72 mėnesiai).
Kaip ištverdavote fiziškai, juk tarp vaikų nedideli tarpai?
Turiu būti dėkinga savo tėvams ir jų genams. Negaliu pasiimti nuopelnų sau. Nei aš daug sportuoju, nei labai sveikai maitinuosi. Esu normalus žmogus. Tiesiog esu be galo ištverminga. Kai kalbu su kitomis mamomis, sakau – nedaryk taip, kaip aš, jei nesijauti gerai, jei negali.
Kokie buvo nėštumai?
Visi keturi gana sunkūs, nes mane labai pykindavo. Laukdamasi Augusto net 7 nėštumo mėnesį nenuvažiuodavau nuo Antakalnio klinikų iki miesto centro neišlipusi stotelėje, nes supykindavo.
Vežiodavausi maišiuką J. Darbe užeidavo blogumas, pasakydavau – „vaikai, minutėlę“, o pati nulėkdavau iki tualeto, tada grįždavau toliau vesti pamokos. Prisimenu mintį, kuri mane aplankydavo ryte – nebenoriu atsibusti… Pykinti pradėdavo vos tik pramerkdavau akis.
Laimei, su kiekvienu nėštumu darydavosi lengviau. Ketvirtas nėštumas buvo lengviausias. Gabrielius juokėsi, kad, matyt, dėl to, jog šalia buvo dar 3 maži vaikai, ir aš tiesiog neturėjau kada susitelkti į save, kaip kad laukdamasi pirmojo.
Jeigu taip pykino, turėjote priaugti labai nedaug svorio?
Bet taip nebuvo… Priaugdavau daugiau nei vidutiniškai, išskyrus vieną nėštumą: 16, 29, 8 ir 16 kg.
Įdomiausia, kad daugiausia priaugau laukdamasi antrojo vaiko, vemdama iki išprotėjimo ir turėdama mažylį, kurį reikėjo nešioti, paskui jį lakstyti! Atrodo neįtikėtina, nes, kaip sakiau, iki penkto šito nėštumo mėnesio dar ir žindžiau. Paskui teko kalbėti su mediku, kuris iškėlė mintį, kad organizmas, išgyvendamas tokį didelį stresą (darbas, studijos, nėštumas ir žindymas vienu metu), paprasčiausia viską kaupė.
Esate diplomato žmona, gal teko gimdyti ne Lietuvoje?
Paskutinį vaiką gimdžiau Belgijoje, nes tuo metu ten dirbo Gabrielius, o mes su vaikais irgi ten gyvenome. Man patiko gimdyti ir Lietuvoje, ir Belgijoje! Belgijoje man patiko atsipalaidavęs ir paprastas požiūris į tai, ką Lietuvoje esame linkę sureikšminti. Tarkime, pooperacinėje palatoje gulėjo gal 30 žmonių po visokiausių operacijų, kai tuo tarpu Lietuvoje po cezario gulėjome dviese. Kitas dalykas, kuris paliko didžiulį įspūdį, kad vos užgimusią Gertrūdą suvyniojo ir padavė tėčiui. Gydytojai puolė rūpintis manimi, o į sutrikusio tėčio klausimą, ką jam dabar daryti, pasakė – darykite, ką norite. Nors vaikui tik 3 minutės šiame pasaulyje! Gabrieliui tai buvo nerealiausias išgyvenimas, kai jis liko su tik ką gimusiu vaiku ant rankų ir turėjo juo pasirūpinti.
Visi vaikučiai gimė per cezario pjūvį?
Taip, o užsisuko viskas nuo antro gimdymo. Pirmasis gimdymas komplikavosi, po 20 valandų buvo nutarta daryti cezarį, nes vaikeliui grėsė hipoksija. Kai laukiausi antro, tikėjau, kad pagimdysiu pati, nes daug buvau apie tai skaičiusi. Ypač įkvepianti amerikiečių statistika, nes ten po pirmo cezario antrą natūraliai pagimdo daugiau kaip pusė moterų. Deja, nėštumas nuo pat pradžių buvo rizikingas, nes placenta prisitvirtino arti rando. Gydytojai net sakė, kad gali nepavykti ir išnešioti, tad nerizikavo ir darė cezarį. O po 2 cezarių jau viskas… Žinoma, rizikuoti gali, bet medikai tada prašo pasirašyti dokumentus, kurių aš nenorėjau pasirašyti, nes pasitikiu, kad medikai žino, ką daro. Jeigu nerekomenduoja, tai nerekomenduoja.
Belgijoje teko pabūti namų šeimininke?
Galima sakyti, kad tai, ką dariau, buvo arčiausiai buvimo namuose. Tuo metu rašiau disertaciją, įstojau į podoktorantūrines studijas Briuselio universitete ir dar rašiau knygą „Augame kartu“. Spaustuvei knygą atidaviau penktadienį, o pirmadienį gimė Gertrūda. Vis dėlto tas laikotarpis buvo tikrai laisvas, nes studijos ir rašymas nėra įsprausti į laiko rėmus nuo 8 iki 17 val.
Ką atradote iš moteriškų malonumų – gal numezgėte šalikėlį, išvirėte uogienės?
Tie dalykai man svetimi, tačiau šį tą nuveikiau. Pradėjau rašyti tinklaraštį. Kadangi Austėjos blogas gimė kartu su Gertrūda, man lengva suskaičiuoti, kiek jam metų – neseniai suėjo 6. Gyvendama Belgijoje parašydavau į tinklaraštį vos ne kiekvieną dieną. Iš pradžių tai buvo lyg mano patarimai draugėms, pažįstamoms bei pasakojimai apie mūsų gyvenimą Belgijoje artimiesiems, o paskui išaugo į šaunų socialinį sambūrį.
Na o iš tų moteriškų veiklų… sakykime, kad Belgijoje aš išmokau gaminti. Iki 4 vaiko gimimo gaminau minimaliai.
Sudėtingesni patiekalai man atimdavo daug laiko, o jo man būdavo gaila. O tuos metus būdama namuose užsispyriau pasitikrinti, ar tikrai maisto gaminimas man taip nepatinka, kaip man atrodo.
Buvau pasiekusi gana aukštą lygį – kepdavau lazanijas, virdavau cepelinus. Kai šiuos receptus įveikiau, nuspendžiau, kad AŠ GALIU, ir galiu gana gerai, bet visiškai to nenoriu. Iš tiesų, maisto gaminime nematau tiek vertės, kiek jis atima mano laiko. Yra daugybė dalykų, ką gebu daryti daug geriau, todėl, mano manymu, į tai ir turiu susitelkti.
Ką veikiate su vaikais tuo metu, kurį sutaupote nuo buities, jei jos nesureikšminate?
Turime labai daug stalo žaidimų, kuriuos mėgstame žaisti. Mums patinka kažkur važiuoti – kad ir į parką ar į miestą.
Gabrielius su Augustu pradėjo bėgioti. Stengiamės kuo dažniau išeiti kartu pavalgyti, bet ne šiaip picos su kokakola, o išbandyti įvairių tautų virtuvių. Žinoma, tada vyksta derybos, ieškome kompromisų, nes vienas mėgsta indų virtuvę, kitas – kinų… Kartais vienas niūrus sėdi ir valgo tik ryžius, bet žino, kad kitą kartą visi eisime ten, kur norės jis.
Bet gal reikėjo pradėti nuo to, kad mes visi esame daug skaitantys, tad visada yra apie ką kalbėti, analizuoti. Vaikai užsisako „Iliustruotąjį mokslą“, „Iliustruotąją istoriją“, „Nacionalinę geografiją“, visi perskaitę kalbamės. Kai kurias naujas knygas vaikams su Gabrieliumi perskaitome patys, kad būtų įdomiau kalbėtis. Mėgstame filmus – ir einame į kiną, ir žiūrime namie.
Jau 8 metus neturime televizijos, bet turime televizorių, tad penktadieniais žiūrime norimus filmus. Dažnai programą sudarome pagal temas, pavyzdžiui, peržiūrime filmus apie II pasaulinį karą, tokius kaip „Šindlerio sąrašas“ ir panašūs. Štai vakar Augustas nusivedė mane gimtadienio proga į kiną, pamatė kito filmo „Mozė ir Ramzis“ reklamą ir iškart užsidegė – eisim.
Beje, neturėti televizijos visai „apsimoka“, nes mūsų vaikai nepaveikti reklamų. Kai užėjo bakuganų mada, mūsiškiai nė nežinojo, kas tai yra…
Jeigu namie 6 skaitantys žmonės, tai kokia Jūsų namų biblioteka?
Mus išgelbėjo elektroninės knygos. Štai šiuo metu savo rankinėje nešiojuosi gal 50 knygų. Augustas irgi skaito daugiau elektronines knygas, angliškai ir prancūziškai. Augustas paveldėjo mano gebėjimą labai greitai skaityti, jo mėnesio skaitymo norma – net iki 3000 puslapių.
Žiūrėdama į vyresniuosius sūnus įsivaizduojate, kad po kelerių metų jie galėtų išeiti įgyvenimą, kaip kad Jūs?
Jie mažiau savarankiški, bet neprapultų. Dauguma mūsų draugų stebisi, kiek daug mūsų vaikai padaro patys. Štai šią vasarą aš buvau tokia užimta, kad nespėjau supakuoti 8 metų Mortos daiktų į vieną kelionę. Ji susipakavo pati, ir jai nieko nepritrūko – nei apatinio trikotažo, nei batų, nei dantų šepetuko.
Taip yra dėl to, kad aš niekada nepakavau už ją ar kitus vaikus. Nuo tada, kai su jais jau buvo galima kalbėtis, sakydavau – atnešk dantų šepetuką, atnešk batus, ar tikrai jie tau patogūs, ar supranti, kad galime pasiimti tik dvi poras. Taip, toks pakavimas užima labai daug laiko – daug paprasčiau supakuoti pačiam tuos 4 lagaminus, bet užtat pamokos išlieka ilgam. Kai šią vasarą važiavome atostogauti, dėl berniukų bagažo visai nesukau galvos – susipakavo patys dešimčiai dienų.
Dažnai kur nors išskrendate visi šeši?
Gaudome pigius „Rynair“ ar „Vizzair“ skrydžius, nes skristi visiems – ne pigus malonumas. Todėl ir bagažas būna limituotas, reikia gerai apgalvoti. Atostogos yra tas laikas, kai vaikai turi visą mamą ir visą tėtį kiaurą parą. Jie taip mėgsta šitą buvimą kartu, kad dar neįpusėjus atostogoms jau planuoja kitas.
Ar tarp vaikų yra hierarchija?
Lyderis yra vyriausiasis Augustas. Jis buvo mažas, kai gimė brolis, jis buvo mažas, kai gimė pirma sesė, jis buvo nedidelis, kai gimė antra sesė, nes didžiausias skirtumas tarp mūsų vaikų yra 7 metai, o tai nėra daug. Mūsų vaikai yra tarsi pasidalinę po du. Mes turime du nepaprastai atsakingus ir patikimus vaikus – tai vyriausias berniukas ir vyriausia mergaitė (pirmas ir trečias vaikai). Jie viską suorganizuotų, sutvarkytų ir tai padarytų labai gerai. Ir turime du jaunylius, kurie yra ūkas mūsų namuose – jie lengvi, linksmi, nuolatos juokaujantys, pamirštantys, išsiblaškę, bet niekada iš to nedarantys problemų, jiems viskas gyvenime yra gerai, jie daug juokiasi ir įneša nepaprastai daug chaoso ir šilumos. O mažoji yra mažoji. Sąmoningai stengdamasis neišskirti, nelepinti, vis viena tai darai. Mes su Gabrieliumi pasikalbame, koks brandus buvo Augustas, kai jam buvo 6, kiek jis turėjo atsakomybių, kiek jis pats turėjo daryti. O šita mūsų dama… Broliai viską už ją neša, o kai ji pavargsta, tai ir ją pačią paneša. Mes sakome – Gertrūda, pailsėkime ir vėl visi eisime savo kojomis. Bet tada kuris nors brolis būtinai prišoka ir sako – eikš, panešiu. Taip ji ir keliauja per gyvenimą – besišypsanti kam nors ant rankų.
Visada esate tokia pozityvi, ar vis dėlto pakeliate prieš vaikus balsą?
Esu ūmus ir staigus žmogus, galiu greitai supykti, bet taip pat greitai galiu apsisukti ir sakyti – viskas, sėdame, pasikalbame.
Vaikai mato ir puikiai suvokia mano spontaniškumą ir energiją. Man nesunku pasakyti – vaikai, atsiprašau, buvau susinervinusi, dėl to piktai pasakiau. Puikiai suprantu, kad negaliu neklysti, klysti normalu. Lietuvoje esame nesveikai perfekcionistiški, pasmerkiame žmogų, kuris suklydo. Aš noriu, kad mano vaikai ir kiti vaikai, prie kurių aš prisiliečiu, augtų galvodami, kad nesėkmė nėra pasaulio pabaiga.
Netinkama yra nesimokyti iš klaidų, o suklydus reikia atsistoti ir eiti toliau.
Stengiuosi ir pati vadovautis šita filosofija, dėl to ir nesigraužiu, kaip kitos mamos, kad kažką ne taip padariau.
Dažniausia tėvų ir vaikų buitinių konfliktų priežastis – vaikai nenori tvarkytis. Ar tai Jums svarbu?
Dažnai mes patys susikuriame problemas. Tėvai įsivaizduoja, kad vaiko kambarys visada turi būti tvarkingas. Na, bet ar tau dėl to skauda, kas ten už tų uždarų durų? Vaikas užaugs ir susitvarkys taip, kaip jam reikės. Norime užbėgti gyvenimui už akių. O gal jam niekada nereikės tvarkytis? Gal jis bus naujasis Zuckerbergas ir jam patarnaus 100 žmonių? Man labai patiko vienos psichoterapeutės knygoje išsakyta mintis: „Tėvai, ką jūs norite, kad vaikas prisimintų – ar jūsų besišypsantį, besidžiaugiantį veidą, pilną laimės vien dėl to, kad ryte pamatė į kambarį įėjusį savo mylimą vaiką? Ar persikreipusį, priekaištų pilną veidą ir išgirsti: „Ir vėl su šituo megztiniu, ir vėl susmukusiomis pėdkelnėmis“? Net kalbėdama apie tai graudinuosi. Bet tai man labai svarbus užtaisas – nenoriu, kad mano vaikai mane prisimintų surūgusią, priekaištaujančią „su kokiais tu čia dabar batais“, „kokia čia tavo kepurė“, „vėl neužsirišai šaliko“. Na, neužsiriš to šaliko, ir kas blogiausia nutiks? Susirgs plaučių uždegimu? Tikriausiai ne, bet net jeigu ir susirgs, tai juk dabar XXI amžius, ir yra vaistų. Bus pamoka man, vaikui, kitiems, bet juk tai bus ne pasaulio pabaiga. Tad aš noriu, kad vaikas, ryte pamatęs mane, suprastų – aš džiaugiuosi tuo, kad jį matau, ir nesvarbu, ar jo kojinės geltonos, ar violetinės, ar…abi skirtingos!
Lengva neburbėti, jei vaikai labai geri. O ką sakysite, jei vieną dieną sūnus grįš su tatuiruote, dukra – su auskaru liežuvyje, ar visi 4 su dredais?
Mūsų mažoji po atostogų jau dabar beveik su dredais (afrikietiškomis kasytėmis). Mes su vaikais apie šituos dalykus ne kartą esame šnekėję. Na, juk ne man ta tatuiruotė, jeigu tu jos nori, darykis. Nekelčiau dėl to problemų. Nei dėl auskarų, nei dėl apsirengimo stiliaus. Draugė kartą klausė – ką darysi, jei ateis prasidūręs liežuvį? Atsakiau – koks skirtumas, ką jis bus prasidūręs: liežuvį, nosį ar ausis – juk čia vis tiek bus mano vaikas. Visada į tai gana laisvai žiūrėjau. Net mano tėvai klausia – kaip tu gali taip ramiai reaguoti, nekreipti dėmesio, ką kiti pasakys, kad čia kažkokia super duper edukologė, o jos vaikas ilgais plaukais, auskaruotas, gotas ar dar koks.
Kol kas taip nėra, bet atvirai sakau – aš dėl to nesijaudinčiau.
Ar Jums, kaip mamai, būna silpnumo akimirkų?
Aišku būna, bet viskas priklauso, kokie mūsų savisaugos, atsistatymo mechanizmai. Silpnumas apima, kai iš tikrųjų tampa sunku suderinti darbą ir šeimą. Kai esu namie, nukenčia darbas, kai esu darbe, kenčia namai. Šį pavasarį, vasarą buvo labai daug darbo kelionių, konferencijų, mokymų, o dar Gabrieliui rinkimai. Metas nepaprastai sunkus, skrydžiai vienas po kito. Grįždavau namo penkioms dienoms, persipakuodavau lagaminus ir vėl išvažiuodavau, o vyras tuo metu keliavo po visą Lietuvą. Buvome „pajungę“ ir gimines, ir draugus, vaikai kelis paskutinius mėnesius augo kaip ir be tėvų. Būdavo akimirkų, kai sustingdavau ir pagalvodavau: „O Dieve, ką aš pasakysiu savo vaikams, jeigu jie man priekaištaus, sakys, mama, tavęs nebuvo…“ Ir supratau, ką atsakyčiau: „Bet ar norėtumėt mane namie matyti nelaimingą dėl to, kad negaliu daryti tai, kas man gyvenime labiausiai patinka?“
Į vieną konferenciją Niujorke pasiėmiau berniukus, turėjome daug laiko pakalbėti būtent apie mano darbą. Norėjau, kad vaikai savo akimis pamatytų, kaip aš degu savo darbu, ir jie pamatė. Kai grįžome, sūnūs buvo užsidegę, sakė – mama, mes irgi norime gyvenime atrasti tai, kas mums patiktų taip, kaip tau švietimas. Būdami 13 ir 11 metų jie puikiai suprato, kad aš darau kažką, kas suteikia mano gyvenimui nepaprastai didelę prasmę. Taip, dėl to jie turi truputį mažiau manęs, bet tada, kai aš esu su jais, aš turiu apie ką kalbėti, apie ką pasidalinti.
Nesu neišsenkanti. Pavargstu. Tada turiu pabūti ramiai, susirankioti save. Nepaprastai mėgstu viena skaityti. Gabrielius ir vaikai žino, kad skaitymas man yra vienas didžiausių gyvenimo stebuklų.
Net ir vieną vaiką augindamos mamos nerimauja, kad tik vaikui nenutiktų ko blogo. Kaip nesugraužti savęs, kai auga keturi?
Viena iš baisiausių gyvenimo akimirkų buvo, kai man paskambino ir pranešė, kad Augustas pateko į avariją, jį partrenkė mašina. Fiziškai jaučiau, kaip viskas išsilieja, laikas eina pro šalį, o tu sustoji… Tą jausmą žinau. Jis labai baisus. O juk aš turiu ne tik savo 4 vaikus, bet ir kelis šimtus vaikų, kuriuos man patikėjo jų tėvai. Man mama kartais sako – kaip tu gali gyventi nešdama atsakomybę už šitiek vaikų? O jeigu kas nors atsitiktų? Juk tėvai tave išnarstytų po molekulę…
Ar man tai baisu? Taip, man tai yra baisiausia. Todėl į vaikų saugumą investuoju begales laiko, minčių, mokymų. Manau, toje srityje geriau kelis kartus persistengti nei būti atsipalaidavus. Kita vertus, aš tikriausiai turiu galvoje kažkokį saugos mechanizmą. Nors kartais sapnuoju košmarus ir naktį pašoku iš miego, bet sugebu su tuo susitvarkyti. Grįžtu prie savo nėštumo – sudėtingiausias buvo tas, kai turėjau mažiausiai užimtumo mintims. Čia tas pats. Kuo daugiau turi veiklos, tuo mažiau lieka vietos nerimui, juodoms, neramioms mintims. Kadangi vaikų turiu daug, veiklų – dar daugiau, tad negaliu visą laiką galvoti – ar viskas mano vaikui yra gerai. Esu priversta pasitikėti vaiku ir apskritai gyvenimu. Giliai viduje tikiu, kad ir kas būtų, turiu savyje jėgų panešti tai, kas man skirta.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
