2 metukų Atėnės ir 12 metų Deizės mamą Dianą kalbinome besiruošiančią skristi į Rio de Žaneirą. Maratonininkė dar nežinojo, kad jos vyras, irkluotojas Mindaugas Griškonis, laimės sidabrą, o pati puikiai pasirodys maratono rungtyje.
Kas padeda, kai tenka išvažiuoti į stovyklas ar varžybas?
Augindama Atėnę, auklių neturiu, nes pašonėje ir mano, ir Mindaugo tėvai. Mindaugo mama dažniausiai ir lieka su mažąja, jei ne ji, negalėčiau daryti sportinės karjeros. Bet labai dažnai su vyru remiamės vienas į kitą – kai vienas varžybose, kitas prižiūri dukrytę. Kai treniruojuosi Vilniuje, į rytinę treniruotę išleidžia mano mama, tada pusdieniui grįžtu papietauti ir pailsėti, pakeičiu močiutę, o vakare vėl jai perduodu Atėnę.
Esate puikios sportinės formos, nors ne taip seniai pagimdėte ir auginate mažą vaikutį.
Šįkart labai lengva buvo sugrįžti į sportą, nes motinystės atostogos buvo labai trumpos. Bėgiojau iki 8 mėnesio, paskui pagimdžiusi po savaitės vėl pradėjau bėgioti. Kai Atėnei buvo 3 mėnesiai, jau dalyvavau varžybose.
Pirmąją dukrą Deizę gimdžiau būdama 24 metų. Tuo metu buvau nusprendusi baigti sportininkės karjerą, su pirmuoju vyru gyvenome Anglijoje. Laukdamasi Deizės, nesportavau. Nėštumas buvo nelengvas, o pats gimdymas – baisus. Paskui dar porą metų, pagalvojus apie gimdymą, pašiurpdavo oda. Nekaltinu Anglijos medikų ar ligoninės, kurioje gimdžiau, – manimi rūpinosi, bet, matyt, mano labai žemas skausmo slenkstis. Kas kitoms atrodo tik nemalonūs sąrėmiai, man jau vos ne alpti verčiantys skausmai. Prasikankinau nuo pat pirmųjų sąrėmių, atrodė, kad mirsiu. Mat gimdžiau natūraliai, be jokių epidurų.
Šiaip sportininkai yra tikrai kantrūs diskomfortui, bėgdamas maratoną, turi ištverti didžiulį fizinį krūvį, bet aš jo nė nesulyginčiau su gimdymo skausmu. Todėl laukdamasi antrosios dukrytės, iš karto žinojau, kad gimdysiu su nuskausminimu.
Atėnė gimė Antakalnio klinikose natūraliai, tik su epidurine nejautra. Visoms savo draugėms ir sesei paskui sakiau, kad taip . Sąrėmių skausmą jaučiau, bet jis nebuvo kankinantis, kai užgimė mergytė, jaučiausi be galo laiminga.
Kam eikvoti savo jėgas kančiai, jei gali jas skirti džiaugsmui, vaikeliui? Manau, kad lengvas gimdymas man padėjo ir greitai atsigauti, po kelių dienų jau norėjau bėgioti.
Kasdien treniruodavotės net laukdamasi?
Šiuo klausimu gydytoja nelabai ką galėjo patarti. Iki nėštumo širdis gaudavo didelę apkrovą, tad laukiantis visai nutraukti krūvį būtų negerai. Gydytoja man „leido“ bėgioti ir toliau, tik turėjau stebėti savijautą. Siūlė saugesnį sportavimo būdą – plaukioti, bet plaukti man nepatinka. Aš mėgstu bėgti. Iki aštunto mėnesio nubėgdavau po 10 kilometrų. Nemeluosiu, kad visada būdavo lengva. Kartais pasijusdavau silpnai, tada eidavau namo. Aštuntą mėnesį pilvukas buvo jau gana didelis (per antrąjį nėštumą priaugau 10 kilogramų, o per pirmąjį – tik 7), vaikelis tai rankytę užkiša, tai kojyte spiria, bėgti pasidarė nebepatogu. Bėgimą pakeičiau vaikščiojimu. Iki pat gimdymo gyvenau gana aktyviai, negulėjau ant sofos. Kai artėjo mano gimdymo laikas, Mindaugas turėjo išvykti į Europos čempionatą ir labai nerimavo, kaip aš čia viena susitvarkysiu.
Nuraminau, kad jam tikrai nebūtina likti namuose ir laukti, kol prasidės gimdymas. Į gimdymo namus mane palydėjo sesuo.
Koks amžiaus skirtumas tarp jūsų dukryčių?
Atėnei dabar dveji, Deizei –12 metų. Taip ilgai buvusi vienturtė, Deizė į tą naujieną, kad turės sesutę ar broliuką, sureagavo atsargiai, o mažylei gimus, buvo ir ašarėlių. Vis manęs klausdavo: mamyte, ar tu mane myli? Dabar ji Atėnei kaip antra mama, mažoji sekioja jai iš paskos.
Kai išbėgu į rytine treniruotę, vyresnėlė neprašoma pakloja lovą, pakeičia mažajai sauskelnes. Deizė su savo tėčiu liko gyventi Anglijoje, bet vasaros atostogoms visada parsivežu į Lietuvą. Stengiuosi jos neapkrauti mažosios sesutės auginimu, bet kai reikia, ji tikra pagalbininkė.
6 metus gyvenote Anglijoje. Kaip anglės augina savo vaikus? Ko iš jų išmokote?
Man labai patinka, kad anglai nuo pirmųjų dienų su vaiku bendrauja kaip su suaugusiu žmogumi, be jokio balso paploninimo ar šveplavimo, kaip kartais tėveliai kalba vaiko kalba. Galbūt dėl to Anglijoje vaikai pradeda kalbėti labai anksti, beveik nuo vienerių metų. Ir kalba ne po vieną žodį, o sakinukais. Gimus vaikams, anglės dažnai nebegrįžta į darbą ir pačios juos augina. Daug žaidžia su vaikais, užsiima visokia bendra veikla.
O nepatiko anglų požiūris į mitybą. Daug nutukusių, valgančių greitą maistą vaikų. Ten gyvendama to tarsi nebepastebėdavau, bet dabar, atvažiuodama pas Deizę, viską matau iš šalies. Norėčiau, kad ir dukra maitintųsi sveikiau. Sakau: vietoj saldainio geriau suvalgyk persiką. Deja, vaiko jėga negali priversti maitintis sveikai, turi pamažu keisti jo požiūrį, kad jis pats norėtų taip gyventi.
Anglijoje vaikai anksti pradeda lankyti mokyklą. Paruošiamosios klasės prasideda nuo trejų metų, o tikra mokykla – nuo penkerių. Gyvendama Anglijoje, Deizę nuo vienerių pabandžiau leisti į darželį, bet ji labai sirgo. Tada pakeičiau gal 4 aukles, kol radau labai gerą. Ta auklė savo namuose prižiūrėjo 3 ar 4 vaikus, įrengtas toks tarsi mini darželis, vienas kambarys skirtas žaidimams. Auklė visada papasakodavo, ką ir kiek vaikas valgė. Paskui Deizė pradėjo eiti į priešmokyklines klases, nuo penkerių – į mokyklą. Kai po skyrybų grįžau gyventi į Lietuvą, planavau Deizę čia leisti į mokyklą, bet jai, pripratusiai prie angliškos sistemos, buvo sunku pritapti. Ji grįžo gyventi į Angliją. Šiemet jau baigė šeštą klasę ir įstojo į kolegiją. Deizė gerai kalba angliškai, rusiškai ir lietuviškai, o matemaikos tenka pasimokyti papildomai pas repetitorius.
Ar Deizė neseka mamos pėdomis, nesvajoja tapti sportininke?
Kai pastarąjį kartą buvau pasiėmusi kartu į sporto stovyklą, ji pasakė: „Mamyte, kaip man tavęs gaila, aš niekada nenorėčiau bėgioti“. Kaip ir visi paaugliai, sėdi prie kompiuterio, su draugėmis susirašinėja telefonu. Raginu geriau eiti susitikti gyvai, užuot bendravus žinutėmis. Kol buvo maža, kieme abi šokinėdavome gumytę, o dabar kiemai tušti, vaikai nebežaidžia lauke. Šiuo požiūriu mano vyresnėlė tikra anglė.
Per vasaros atostogas stengiamės daug vaikščioti, įkalbinu porą kilometrų ir pabėgėti. Užtat mažoji gali būti paveldėjusi bėgikės talentą. Ji visur bėgte ir visą dieną neatsisėda. Man labai patinka, kad vaikas toks aktyvus. Galbūt ji mėgdžioja tėvus, juk visą laiką mato mus su Mindaugu besitreniruojančius. Kai Atėnės kas nors klausia, kur mamytė, ji atsako: „Bėga“. Senelis ją vežioja į baseiną. Iki pusės metų Atėnė buvo labai ramus kūdikis, puikiai miegodavo naktimis. Draugai juokaudavo, kad čia tikriausiai ne mūsų vaikas, nes mes abu su vyru tokie ugningi. Bet po pusės metų pradėjo darytis „mūsų“.
Ar vaiko auginimas – sunkus darbas?
Man visiškai nesunku, nes savęs neapkraunu kažkokiomis taisyklėmis. Mažų vaikų turintys draugai sako: „Mes neįsivaizduojame, kaip tu sugebi ir sportuoti, ir būti mama“. Aš auginu vaiką nešokinėdama apie jį, mano vaikas derinasi prie manęs, ne aš prie jo. Gal nuskambės žiauriai, bet taip yra: jei aš miegu popiečio, vaikas irgi eina pagulėti. Kai būnu labai pavargusi, į vaiko kaprizus nereaguoti sunkiau, bet save kontroliuoju. Gerai, kad Atėnė manęs klauso. Visoms mamoms būna dienų, kai vaikas išveda iš kantrybės. Aš baudžiu Atėnę nuvesdama į kitą kambarį ir liepdama pasėdėti ant lovos. Ji pasėdi ir ateina atsiprašyti, apsikabina koją. Greitai susitaikome.
Ar sportininkų šeima maitinasi kaip nors ypatingai?
Mes valgome tuos pačius produktus, kaip ir visi. Tie patys ryžiai, makaronai, mėsa, bulvės, salotos. Tik nesigaminame cepelinų ar koldūnų. Niekada neperku ir dešrų bei dešrelių – Atėnė jų gal nė nevalgytų, jei paragautų? Maistą deriname pagal treniruotes – jei privalgysiu cepelinų, nepabėgsiu. Kol virškinsis mėsa, blogai jausiuosi. Mūsų pagrindinis valgymas yra vakare, po visų treniruočių, o dienos metu valgome mažai. Vakarienei mėgstame gaminti daržovių troškinius, plovą. Šeštadieniais turguje perkame jautienos ir avienos. Atskirai Atėnei negaminu, jos geras apetitas ir valgo viską, net aštrius patiekalus mėgsta. Saldumynų vaikui nedraudžiame, namuose visada yra saldainių ar sausainių, ji pasiima, kai nori. Svarbu jausti saiką.
Austėjos Kuskienės fotosesija
Moterims po gimdymo būna nelengva numesti svorio. Ar jums ši problema buvo kada nors aktuali?
Per treniruotes gaunu didžiulį fizinį krūvį, bet jei pradėsiu netinkamai maitintis, vis tiek galiu priaugti svorio. Net jei intensyviai sportuoji, nereiškia, kad kris svoris. Svarbiausia yra mityba, o tik po to sportas. Gali pradėti bėgioti, bet jei po treniruotės valgysi spurgas, gali ne tik nenumesti svorio, bet ir jo priaugti. Daug apkūnių žmonių sako: „Aš nieko nevalgau, bet nekrenta svoris“. Vadinasi, kažką daro ne taip. Vienam „nevalgyti“ yra trys bananai, o kitam tie trys bananai bus visos dienos racionas. Žmogui maisto reikia labai mažai, norint būti lieknam, jokių stebuklingų tablečių ar ritualų nereikia, tiesiog siūlyčiau mažinti maisto porcijas. Mane pačią traukia nuodėmingi dalykai, esu paprasta moteris (juokiasi). Dabar, prieš olimpiadą, reikia kuo mažiau sverti, ir aš turiu rėžti per savo valgiaraštį. Turiu žiūrėti, ką valgau, kiek valgau, kad maratono dieną būčiau kuo lengvesnė.
Su amžiumi maisto poreikis mažėja. Bet aš nesijaudinu, jei nevalgo ir vaikas. Niekada nelaksčiau paskui dukras su košės lėkšte. Kai norės, paprašys ir pavalgys. Mažoji apetitu nesiskundžia, o vyresniąją norėčiau net pareguliuoti, kad maitintųsi sveikiau.
Apie ką svajojate, kai grįšite iš olimpiados?
Dabar nieko negalvoju, visos mintys – tik kaip geriau nubėgti maratoną Rio de Žaneire. Paskui norėčiau pailsėti, bet nežinau, ar tikrai pavyks. Jei būsiu geros fizinės formos, galbūt iš karto pradėsiu rengtis rudenį vyksiančioms varžyboms. Svajonių pasilepinti maistu ar prisipirkti daiktų tikrai neturiu. Man nereikia nei atostogų egzotiškose salose. Užtenka su visa šeima nuvažiuoti į Trakus, išeiti pasivaikščioti į Vilniaus senamiestį. Didžiausia mano svajonė – kartu su šeima gaminti valgyti, žiūrėti televizorių, kartu eiti miegoti. Mes mokame džiaugtis mažytėmis smulkmenomis. Didžiausia romantika, jei savaitgalį esame Vilniuje, nueiti pėščiomis iki šokoladinės, išgerti kavos, suvalgyti po saldainiuką. Esame net dėkoję vienas kitam už tokį nuostabų laiką…
Ginta Liaugminienė
„mamos žurnalas
