Dabar Eglės gyvenimo centras – Jonukas
Neseniai žurnalistė ir televizijos laidų vedėja Eglė Daugėlaitė-Kryževičienė įsijungė į mamų gretas. Su vyru Dominyku jie augina 5 mėnesių sūnelį. Viename interviu Eglė save įvardino kaip naujų patirčių rinkėją. Tad kokių patirčių jai suteikė motinystė?
Dar taip neseniai patyrėte, kas tai yra nėštumas…
Fizinių nėštumo išbandymų tikrai nepasigesiu. Batų užsirišimas, lipimas laiptais, atsistojimas iš patogaus krėslo ar lovos. Visąlaik juokais vadindavau save banginiuku, nes jausmas tikrai ne iš lengvųjų. Labai juokinga, kai žmonės lėktuve (nuskristi į Ispaniją turėjau viena balandžio mėnesį) sušnairuodavo, kodėl aš čia jų prašau pakelt lagaminą, ne visi atkreipia dėmesį į kyšantį pilvuką. Nors ispanai labai paslaugūs ir klausinėja, bet nėštukių kurorte mačiau labai mažai, palyginus su Lietuvos pajūriu birželį. Skrydis atrodė išbandymas, bet viskas praėjo sklandžiai, baimių daugiau, buvau iki ausų apsiginklavusi visokiomis priemonėmis.
Nėštumo metu moterys tampa jautrios – ko norėjosi jums?
Pasidariau jautri neigiamai informacijai ir pranešimams apie vaikus. O, kaip tyčia, kaip iš gausybės rago byrėjo naujienos apie neatsakingas motinas ir paliktus arba intoksikuotus naujagimius. Iškart išjungdavau kanalą ar radijo stotį. Kaip suprantu, tas jautrumas išliks ilgam. Buvo momentų, kai muzika veikdavo itin jautriai, galėjau čia ir dabar apsipilti ašaromis. Buvo gumulas užstrigęs ir studijoje, kai jau prieš pat išėjimą į atostogas D. Filmanavičiūtė, kuri buvo kviestinė viešnia-vedėja, šeštadienio laidą pradėjo savo kurta lopšine mažyliui. Išties ypatingų įgeidžių neturėjau, nors nebijau aštrumo maiste, galbūt pirmąjį semestrą valgiau daug aštriau nei man buvo įprasta. Tada indiška, tailandiečių, vietnamiečių virtuvė labai dažnai buvo mano racione.
O šiaip tikrai labai stengiausi prietarais netikėti, klausti ir klausinėti gydytojų, kiekvieną keistą jausmą fiksuoti ir ne guglinti, kas tai, o rašyti gydytojai. Tikrai veiksminga, ir patariu tai daryti visoms.
Ar sportas dera su nėštumu?
Tikrai dera, jei sportavai iki tol. Staiga intensyviai pradėti sportuoti tikrai nepataria nei gydytojai, nei treneriai. Aš klausiausi savo kūno, man judėti labai intensyviai visai nesinorėjo, kai jau prasidėjo antras semestras, nusprendžiau apsilankyti pas kineziterapeutę, tad su ja pasportuodavome. O dabar su nekantrumu pamažu vėl pradedu judintis, stengiuosi daug vaikščiot, bet ne visada pavyksta, nors pajudėti tikrai norisi.
Egle, ką manote apie vaikų planavimą – ar būna tam tinkamas laikas? O gal įvyksta, kaip Dievas duoda?
Aš visada pasidžiaugiu poromis, kurios tik sumąsto apie šeimos pagausėjimą, žiū – ir laukiasi. Deja, ne visoms poroms taip pavyksta. Labai gerai atsimenu, kaip baiminausi, kad mano ankstyvas darbo laikas ir išderintas miego ritmas gali atsiliepti tam norui. Bet, atrodo, viskas susiklosto taip, kaip turi susiklostyti. Labai svarbu neskubinti ir neleisti galvoje dėlioti tik vieno scenarijaus. Aš manau, kai vaikai laukiami šeimoje, kito jausmo, kaip tik džiaugsmas, nėra. Turbūt didžiausia dovana stebėti reakcijas artimųjų, pasitinkančių šią žinią.
Iki kurio nėštumo mėnesio dirbote? Ar tai nebuvo sunku?
Dirbau iki Velykų, tad „atostogoms“ iki gimdymo turėjau 2 mėnesius. Jau kur kas įpusėjus gimdymo ir nėštumo atostogoms, teko ir „Aš laidos vedėjas“ finale sudalyvauti, visai netikėtai susirgus komisijos narei. Prisipažinsiu, buvo labai smagu. Keltis rytais nebuvo taip sunku, kaip galvojau, sunkesnė savijauta buvo po laidos. Bet stengiausi visada miegoti popietinio miego, čia ta mano darbo pobūdžio prabanga. O rytais kavą trims mėnesiams pakeitė mėtų arba imbierų arbata, labai gerai tonizuodavo ir panaikindavo tą jausmą kaip siūbuojančiam laive. Vėliau kava vėl tapo skani, tik pasidarė vis sunkiau įtilpti į darbo kostiumėlius, kai dirbi tokį darbą, nuslėpti naujieną ilgai nepavyks, tad jau sausio pabaigoje teko kloti kortas ant stalo. Žinoma, vadovai ir stilistai naujieną žinojo daug anksčiau.
Esate sakiusi, kad bijote medicininių dalykų. Koks buvo gimdymo laukimas, o ir pats gimdymas?
Įpratau duoti kraujo, ir seselės sugebėdavo rasti, kur įdurti. Turiu „dovaną“ – visiškai nematomas venas. Džiaugiausi, kad nėštumas praėjo sklandžiai, nors buvo ir tymų protrūkis, ir gripo epidemija, ir vėjaraupiais vis kas nors kur ne kur sirgo.
Kadangi turėjau visą birželį jau daugiau mažiau tingų, be to, karščių taip pat netrūko, tai likdavau namuose, žiūrėjau serialus, filmus, dokumentikas, stebėjau kolegų darbą ir labai daug skaičiau įvairiausios literatūros, kuri, manau, man sudėliojo viską daugiau mažiau į tinkamus stalčiukus. Baimių ir nežinomųjų taip pat lieka vis mažiau, kai nusiramini ir pasiruoši naujam gyvenimo etapui.
Atsimenu, nėštumą prižiūrinti gydytoja tą jau didžiąją savaitę išleido mane kaip į egzaminą. Sako: „Buvai ir esi rami, tai neabejoju, kad viskas bus gerai“. Po 2 dienų, darbo pradžioje pasirodžiau vėl su šypsena, nors kaklelio atsivėrimas buvo toks, kad iškart palydėjo į gimdyklą. Tad kiek po vidurdienio su vyru tapome tėvais. Mano gimdymo įspūdžiai patys geriausi, labai dėkinga esu gydytojai prof. K. Mačiulienei ir akušerei Dalytei, visam Gimdymo namų personalui, ir dar nuostabu tai, kad mano labai artimai draugei gydytojai ginekologei K. Paserini, nors gyvena užsienyje, pavyko būti kartu.
Tad ji su mano vyru buvo puikiausia palaikymo komanda viso nėštumo metu ir gimdymo dieną.
Tėtis mums vaikystėje rašė vaikiškas dainas, jas kartais dainuoju ir savo mažyliui
Kas iki šiol motinystės patirtyje buvo ar yra sunkiausia?
Manau, sudėtingiausia yra ne gimdymas, o laikas po jo, kai euforiją keičia įvairiausi jausmai, kūnas tarsi svetimas, hormonai šoka kankaną. Ir tai visiškai normalu. Manau, labai svarbu, kad moterį po gimdymo palaikytų artimiausieji ir leistų toms emocijoms lietis, labai svarbu esantiems šalia padėti susitvarkyti jausmus, paguosti, apkabinti, o ne sakyti: ko čia žliumbi, liaukis ir pan.
Kita vertus, kol susigroja vaikelis ir mama, ypač dėl žindymo, tai beprotiškai didelių pastangų reikalaujanti kelionė, dažnai užtrunkanti ne porą dienų, tad ir tam reikia būti pasiruošus ir paruošti savą aplinką. Man žindymas atrodė visiškas kosmosas, tad, sakyčiau, dėl jo daugiau jaudinausi, nes, žinoma, kaip visada girdėjau pačias baisiausias patirtis: mastitas, antibiotikai ir pan. Nusprendžiau „ginkluotis“ visomis prevencinėmis priemonėmis kaip tik galėjau, ir tai pasiteisino. Tfu tfu tfu.
Ar pavyksta visiškai atitrūkti nuo darbų ir mėgautis tik motinyste?
Mano darbas nuostabus tuo, kad galiu nuolat stebėti LRT, bet kada galiu parašyti kolegoms, klustelti ar pasidalinti kokia mintimi. Kol nebuvo vaikelio, tai tikrai buvo sudėtinga atitrūkti, o dabar prisijaukinau tą stebėtojo poziciją. Bet kitas dalykas, įprotis būti naujienų sraute, t.y. žinoti, sekti naujienas, išklausyti komentarus ir analizes, tikrai lieka. Tad namuose, jei įjungtas TV, tai informacinės LRT laidos peržiūrimos pačios pirmiausios.
Ar jau pavyko sukurti dienos ritmą su vaikučiu?
Baisu džiaugtis, nes puikiai žinau, kad labai greitai viskas gali apsiversti aukštyn kojomis. Atrodo, iš pradžių, kol dėliojosi sūnaus ritmas, jis buvo supainiojęs dieną su naktimi, bet kai pradėjo anksčiau temti, pavyksta jau tvarkingiau jį migdyti vakarais. Deja, dienomis ritmas kasdien vis kitoks, juokauju, kad tai slankiojantis grafikas, kaip ir mano darbas. Iš pradžių norisi viską susiplanuoti: bus taip ir taip, o po to nustoji nervintis, kad niekas realybėje nevyksta pagal knygą. Tad tiesiog stebiu sūnų, jei jau „pagaunu“ miego ženklus, tai ir migdau.
Ar reikia dėti pastangų, kad sugrįžtų toks kūnas, koks buvo iki nėštumo?
O, čia atskira tema. Nesu iš tų, kuriai iškart tinka iki nėštumo dėvėti drabužiai. Bet pamažu formos grįžta, nevalgiau už du nėštumo metu, nevalgau už du ir dabar, nors turiu savų demonų, kalbant apie saldėsius. Bet, kaip aš sakau, visada galima norėti visko labai greitai, bet čia pat suvoki realybę ir kantriai dirbi ir su sava galva, ir su savo kūno galimybėmis. Neskubu bėgti maratono, ruošiuosi pamažu.
Ar daug laiko praleidžiate gryname ore? O galbūt vasarą apskritai gyvenote prie jūros, Klaipėdoje?
Prie jūros buvau, ir ne kartą, nesinorėjo važiuoti vienai su sūnumi, tad derinomės prie vyro atostogų. O Palangos pušynai nuostabūs, tik netingėti reikia eiti. Apskritai, palyginus Vilniaus ir Palangos šaligatvius, sostinei lieka tik slėptis. Tiek kliūčių naujamiesty ir senamiesty išvažiavus su vežimu sutikti nesitikėjau. Tai aš su vaikišku vežimėliu, o ką daryti žmonėms, turintiems judėjimo negalią? Jie tiesiog įkalinti savo rajone, o dar dažniau gyvenamojoje erdvėje. Labai liūdna, taip ir norisi bumbėt kaskart keliant vežimą ir lipant laiptais.
Kokie prisiminimai labiausiai įstrigę iš vaikystės?
Tėtis mums vaikystėje rašė vaikiškas dainas, jas kartais dainuoju ir savo mažyliui. Labai tikiuosi, kad aplankys ir mane kūrybinis įkvėpimas parašyti ką nors gražaus. Vis dar laukiu jo.
Nekantrauju patirti ir pirmąsias keliones į užsienį drauge, žinoma, dar jis labai mažas, bet kai bus laikas, labai noriu parodyti jam pasaulį, kaip man tėvai jį rodė nuo mažų dienų. O juk tada keliauti buvo daug sunkiau nei dabar su vaikais. Savo pirmosios kelionės, kai man buvo penkeri, labai gerai neatsimenu, bet yra išlikę keli epizodai ir skoniai iš jos visam gyvenimui.
Apie auklėjimą, meilę ir pagarbą turbūt nebesiplėsiu, nes tai svarbiausia dalykai, pagal kuriuos mane augino, norisi tai išlaikyti ir auginant tą mylimą mažą savą žmogų. Šeimoje, kurioje augau, buvo daug muzikos. Pati grojau smuiku. Man būtų smagu, jei ir mūsų vaikas būtų muzikalus, jei mokytųsi groti kokiu nors instrumentu. Manau, tai visapusiškai praplečia akiratį, šiaip toks įgūdis visada bus gyvenime privalumas, tikrai ne trūkumas. Atrodo, sūnui visai patinka klausytis, kai jam dainuojama, taip pat suklūsta, kai įjungiame įvairių žanrų muzikos plokšteles, kai gera nuotaika, pasiklauso. O jam, beje, šeimoje dainuoja visi.
Kas geriausiai nuramina vaikutį?
Kai kada dainavimas, kai kada nešiojimas. Bet labai dažnai vaikas nervinasi ir verkia, nes pasijunta ne nuobodžiaujantis, o alkanas. Apetitu vyrukas tikrai nesiskundžia, ir svorį augina nuo pat pirmų dienų, kaip ir ūgį. Tai turbūt tinkamiausias atsakymas – maistas.
Kuo motinystė pakeitė jus pačią?
Mokausi nustoti planuoti, tai minėjo visos mamos ir jauni tėvai, bet visada atrodo, – o gal kaip nors. Tad dienomis neapsikraunu kelionėmis, apsipirkinėjimu, susitikimais, svečiais ar vizitais pas gydytojus. Geriausiai ir mes, tėvai, ir vaikas jaučiasi, kai dienoje telpa nedaug veiklų ar pramogų, bet bent taip esu užtikrinta, kad jos įvyks. Esu tikrai kantri, bet manau, kad motinystė dar prideda kantrybės pamokų. Pajuntu, kad nustojau nervintis dėl įvairiausių nesklandumų, iš pradžių norisi viską įsisavinti, visą rutiną kuo patogiau susidėlioti, bet čia pat gali ištikti kokia avarija, ir žiūrėk pusvalandžio nebėra. Tad dabar man tos avarijos nebebaisios, ir nėra to, ko neatpirktų šypsena nuo ausies iki ausies.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
