Dainininkas Deivis Norvilas sako, kad svajojo apie tokį vaiką, kaip Emilis (5 m.). Sūnų Deivis vadina didžiausiu draugu. Šeima augina sūnų ir vienuolikos metų dukrą Vanesą.
Koks būna tas tėvo ir sūnaus laikas? Ką mėgstate veikti, kai leidžiate laiką dviese su Emiliu?
Nelabai dažnai taip būna, bet mums dviese labai smagu.
Labiausiai patinka būti sodyboje, tada einame į mišką, apžiūrime pėdsakus. Emilis labai mėgsta sodybą, nes iš tikrųjų tą sodybą ir pirkau dėl jo, kad vaikas augtų ne mieste, o gryname ore, turėtų kažkokį sąlytį su gamta. Mes iš tikrųjų ten daug pamatome, pradedant žuvimis tvenkinyje, baigiant lauko žvėrimis. Daug šernų, stirnų, lapių, Emilis jau pėdsakus pažįsta. Jaučiu, kad pasėsiu jame tą gamtos mylėjimo sėklą, kaip tėvas manyje pasėjo. Tėtis mano – iš tų žmonių, kurie mėgsta eiti į mišką grybauti, uogauti, iš kokio nieko, kokios medžio žievės tuoj pat padaro laivą.
Būna paauglystės etapas, kai ta gamta visiškai neįdomi, bet paskui po kurio laiko vėl prie žemės patraukia. Mano vaikystėje gamta atsirado vasarojant pas močiutę, tėčio mamą, Priekulėje. Ten važiuodavau kiekvieną savaitgalį. Priekulėje vykdavo konkūrinės žirgų varžybos, nuo tų laikų liko begalinė meilė žirgams.
Jūsų visa šeima – tokie gamtos mylėtojai?
Renata tikrai nebuvo gamtos mylėtoja. Kai įsigijome sodybą, vieną kartą sakau: „Keliamės ir važiuojame į sodybą.“ Renata: „Ne-a… Aš nevažiuosiu.“ Galvoju – važiuosiu vienas. Bet paskui supykęs grįžau: „Tai kam mes tą sodybą nusipirkome – kad namie Vilniuje savaitgalius leistume? Greitai ruošiatės ir važiuojam.“ O dabar Renata ten gali būti ir viena, jai ten be galo patinka. Emiliui ten smagu, nes mato visus procesus – pavyzdžiui, kaip namuose atsiranda šiluma, nuo malkų skaldymo iki krosnies kūrimo.
Jis žiūri, kaip pjauname malkas, kaip jas nešame į trobą, kaip kuriame ugnį. Leidžiu jam uždegti pirmą degtuką. Aš labai gerai atsimenu iš savo vaikystės, ištisai tupėdavau prie krosnies ir žiūrėdavau į degančią ugnį.
Sodyboje maistą gaminame ant krosnies arba krosnies orkaitėje. Su Emiliu apeiname savo teritoriją, žiūrime, kokių žvėrelių būta. Sodyboje visada pilna darbo – tai šaka nulūžo, tai obuolius reikia surinkti, tai putinai jau prisirpo. Man dar atsirado naujas pomėgis – medžioklė, prisijungiau prie vietinių medžiotojų. Daržų mes neturime, nes atvažiuojame labai nereguliariai – būna, kelis savaitgalius iš eilės, o galime ir visą mėnesį nevažiuoti. Galų gale šernai dažnai užsuka į mūsų kiemą…
Ar Emilis valgus vaikas?
Jis nėra iš tų valgiųjų, kartais reikia su lėkšte bėgioti iš paskos. Močiutėms sumaitinti ką nors sekasi idealiausiai, bet turbūt dėl to, kad įjungia filmukus, o tada valgydina. Kai parvažiuoja iš močiučių, būna toks visas rutuliukas, net kojos paapvalėjusios. O darželyje giriasi, kad viską suvalgo, nors nežinau, kaip ten yra iš tikrųjų.
Aišku, „Makdonaldas“ – tai jėga. Kai pravažiuojame pro jį, kartais Emilis šaukia: „Stok, stok“. Užsukame keletą kartų per metus. Vaikams ten turbūt smagiausia iškapstyti dėžutę ir rasti žaisliuką, o ne pats maistas. Aš šiek tiek medžioju, tai mėsos beveik neperkame, iš žvėrienos galima pasidaryti kuo puikiausių mėsainių. Nusiperkame paplotėlių, salotų, agurkų, įdedame žvėrienos kotletą – tikrai geriau, negu„Makdonalde“. Iš medžiotojų mokausi, kaip įvairiau paruošti mėsą, kad nenusibostų visą laiką keptas kumpis. Renata pirmą kartą pagamino koldūnus su briediena – puikūs. Emilis nelabai noriai valgo tą žvėrieną, bet pakapsto vieną kitą gabalėlį.
Kokio amžiaus Emilį išleidote į darželį?
Darželį jis lanko jau porą metų, paprastą, valstybinį, su paprastais vaikais. Iš pradžių pradėjęs lankyti darželį labai stipriai visiems vadovavo – jautėsi direktoriumi. Sėdi prie stalo ir visiems nurodinėja: „Kodėl nesuvalgei, greitai kad man būtų lėkštė tuščia, tuoj pat.“ Nors jo paties lėkštė pilna, bet vadovauja kitiems. Buvo susipešęs su kažkuo. Paprastai pirmas nepradeda, bet jei kas užkabina, tuoj pat įsivelia. Peštukas neblogas. Mes namie šnekamės, kad negalima muštis.
Pripratinti prie darželio nebuvo sunku. Pirmą kartą vedė Renata. Sakė, kad kai kurie vaikai nenorėjo paleisti tėvų, verkė, o Emilis iškart atsiskyrė ir buvo labai susidomėjęs viskuo, kas ten yra. Tik po kurio laiko pradėjo ašaroti: „Nenoriu, neisiu.“ Turbūt visiems vaikams taip būna. Jį nervina ankstyvas kėlimasis, yra tikras pelėdžiukas kaip ir mes visi, ryte Renata pažadina, aprengia ir veža dar miegantį ir tik darželyje jis išsibudina. Vėlai eiti miegoti ir vėlai keltis jam pats geriausias ritmas.
Ar sūnus lanko kokių nors papildomų būrelių ar mokyklėlių?
Jis papildomai žaidžia krepšinį, šiek tiek dainuoja. Kai buvo mažiukas, bandžiau vesti į vieną dainavimo mokyklėlę, bet nerodė ypatingo noro, tai ir palikau ramybėje. Į baseiną pavaikščiojome, kai turėjau daugiau laisvo laiko. Reikėtų paskui vėl tęsti plaukimo pamokas. Jis ėjo į grupę, kur su vaikais dirba plaukimo treneris. Buvo viena tokia užduotis: surinkti ratukus, kurie paskęsta ant dugno. Vaikai turėjo panerti ir ištraukti. Visi vaikai taip ir darė, rankytėmis rinko tuos žaislus, o Emilis, žiūriu, koja bando sučiupti ir ištraukti.
Nežinau, kur čia priežastis, bet Emilis pernai dažnai sirgdavo. Savaitę eina į darželį, dvi serga. Atrodo, ir sveikai maitinamės, ir gamtoje daug būname. Turime užsišaldę visokiausių uogų, prisirinkę žolelių, bet kai jau rimtai liga prigriebia, einame pas gydytoją, liaudiškomis priemonėmis nebepasitikime.
Jei reikėtų prisiminti kokią nors didžiausią Emilio išdaigą?
Kartą Renatos mamai ir tėčiui buvo dingę mašinos raktai ir niekaip negalėjo rasti. Galų gale Emilio paklausė, gal jis žino, kur raktai. Gerai, kad jis viską atsimena, kur ką padėjęs. Tąkart ištraukė raktus iš skalbyklės.
Kartą, kai Renata dalyvavo televizijos projekte „Triumfo arka“, nusivedžiau jį į Lietuvos televiziją. Tada Emilis buvo kokių dvejų metų. Stovėjau koridoriuje, pamačiau Viktorą Gerulaitį, pradėjome kalbėtis – ir nebėra vaiko. Tada labai greitai visus įtraukiau į paieškas, visus dainininkus, apsaugos darbuotojus. Paprašiau, kad neišleistų iš pastato, jei pamatys vieną vaiką ar vaiką su kokiu nors suaugusiuoju. Radau jį „Triumfo arkos“ filmavimo salėje, stovėjo ir žiūrėjo į muzikantus. Aš tada patyriau tokį stresą, kad vaiko nė nebariau.
Ar dažnai paliekate Emilį pas senelius?
Klaipėdoje jis visada nori pasilikti. Prieš porą metų nuvažiavome dviese su juo į sodybą, o Emilis ėmė ožiuotis: noriu pas senelius. Tiek zirzė, kol neapsikentęs paskambinau tėvams, ir jie atvažiavo pusiaukelėje perimti anūko, kažkur ties Kaunu. Tada pabuvo kokią savaitę, ir vėl pasiilgo namų. Ilgiausiai savaitei ir esame palikę pas senelius. Klaipėdoje jie labai su Emiliu užsiima, tiesiog dievina anūką. Tėtis pasiima jį į treniruotę – tėtis dirba lengvosios atletikos treneriu. Emiliui leidžia atsistoti per vidurį distancijos ir bėgti kartu su sportininkais. Ir aš vaikystėje taip darydavau. Mama būtinai turi pastatyti name palapinę, Emiliui patinka joje žaisti. Seneliai moko eilėraščių, gal dar daugiau negu mes.
Seneliai suskysta, ir pildo visus Emilio norus, nors tėtis ir bando vaizduoti griežtesnį.
Kaip vaikai draugauja tarpusavyje?
Su vyresniąja sese jie kapojasi, negali kartu pažaisti ilgiau nei 5 minutes. Emilis nori, kad Vanesa žaistų jo sugalvotus žaidimus, o Vanesa norėtų jį perrenginėti suknelėmis tarsi lėlę. Prie kompiuterio irgi turi sėdėti po vieną, nes greitai susipyksta.
Emilis yra toks vaikas, kokio ir norėjau – aktyvus, linksmas, smalsus. Kartais norisi ramybės – prisėsk, tu, viešpatie, galvoju, kiek tu čia gali maltis. Bet vaikas yra vaikas.
Mes jį esame gerai palepinę, „užsileidę“ ant savo galvos, kartais mama nelabai susitvarko. Esu pastebėjęs, kad lengviausia perkelti auklėjimą ant kito pečių, Renata sako: „Pasakysiu tėčiui.“ Turiu būti tas griežtasis ir blogasis. Kai užrėkiu, tada tyli kaip pelė po šluota. Man atrodo, net kaimynai tada girdi.
Diržą naudojame tik kaip psichologinę priemonę, mūsų diržas – tik gąsdinimai, o mušę vaiko nesame.
Ar esate pasiskirstę vaikų auginimo pareigomis?
Drabužių ar reikalingų daiktų pirkimas daugiau Renatos pareiga. Į kirpyklą Emilio dar nesame vedę, kirpčiukus pakerpa Renata, o šiaip yra ilgaplaukis, kiek plaukai auga, tiek ir leidžiame augti. Man gražu – laksto kaip koks mažasis mocartas. Čia nėra mano užgaida, jei jis tik užsinorės nusikirpti, tą pačią dieną nuvešiu į kirpyklą.
Paprastai vaikus į darželį ir mokyklą ryte veža Renata, o po pietų surenku aš. Jei turiu kokių renginių, pagelbėja močiutė – specialiai darželį ir mokyklą rinkome arčiau Renatos tėvų namų. Kartais Vanesa nueina paimti broliuko ir abu laukia mūsų pas senelius.
Kokios jūsų šeimos svajonių atostogos?
Kalbant apie keliones, mūsų skoniai skirtingi – Renata mėgsta gulėti, o aš mėgstu aktyviai judėti. Labai gerai atsimenu vieno kolegos komentarą, kai grįžo iš Turkijos: „Niekada daugiau nevažiuosiu“. Mes tikras atostogas keliaujant su Renata turėjome tik kartą – po vestuvių važiavome į Indiją.
Man geriausia sodyboje. Ten nereikia ištisai vaikų ganyti, gali daryti, ką nori, o svarbiausia, ir vaikai gali daryti, ką nori. Namie daugiau įtampos, turi žiūrėti, kad ko neišteptų, nesupurvintų, o ten – laisvė. Ten viskas galima. Yra tik dvi vietos, kur eiti uždrausta – tvenkinys ir šulinys. Anksčiau dar buvo pavojus, kad gali pasiklysti miške, net ketinau GPS ant kaklo užsegti. Bet matau, kad dabar Emilis jau nebeina už kiemo teritorijos. Žino, kad šulinyje gyvena baubas, ir prie jo geriau nesiartinti. O tvenkinyje gyvena du rykliai. Kai ateini prie tvenkinio su tėčiu ar mama, rykliai pasislepia, o jei ateisi vienas – gali įtraukti.
Šulinys ir tvenkinys yra vieninteliai baubai, kuriais vaiką gąsdiname dėl jo paties saugumo.
O mažesnių pavojų, žinoma, pasitaiko – buvo ir erkė įsisegusi, ir bitė įgėlusi. Emilis labai prašosi su manimi į medžioklę, bet tokio amžiaus vaikui 4–5 valandas išbūti medžioklėje per sunku. Kartais einame dviese pavaikščioti po mišką, leidžiu įlipti į medžiotojų bokštelį.
Kartą praleidome fantastišką dieną ant savo kalnelio – per porą valandų pamatėme 7 stirnas, kaip kiškis kiškį vejasi, kaip lapė lapiukus iš urvo išveda, šernai prabėga. Tik briedžio „visam komplektui“ betrūko.
Nuostabu taip gamtą stebėti. Žiemą nešame į mišką maisto – stirnoms obuolių, krankliams papilame grūdų.
Mes viską sodyboje darome kartu su su Emiliu. Jis mano didžiausias draugas.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
