Marcelė. 2 metai 3 mėnesiai

marcelė

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

VAIKŲ GYDYMO YPATUMAI

Skaitykite, kaip žurnalo redaktorei Neilai (46 m.) sekasi auginti pagrandukę Marcelę (2 metai ir 3 mėnesiai).

Ryla vėl groja apie ligas

Koks netikęs čia žodis „ryla“, ir koks suprantamas būtų senoji svetimybė

„katarinka“, tačiau kalbos redaktorė Rasa neleidžia taip rašyti. Terminų žodynas mums sako, kad ryla yra rankena sukami vargonėliai, kurie groja jau nustatytą melodiją. Visas verslas, o ypač žiniasklaida, dirba šiuo rylos principu, prisitaikydami prie sezono. Jeigu norite įsitikinti, pavartykite žurnalų ar laikraščių komplektus, lįskite į mediatekas – akivaizdu, kad spalio mėnesį ryla užkabina motyvą „ligos“.

Nesuskaičiuotume, kiek kartų žurnale aprašėme sausą ir šlapią kosulius, slogas bei anginas, bet ateina spalis, ir vėl imamės to paties. Juk kaip tik dabar „krenta“ silpnesnio imuniteto darželinukai, broliai ir sesės apčiaudo kūdikius, o vaistinės viršija vaistų pardavimus. Ar nenuobodu kasmet rašyti apie tą patį?

Tikriausiai būtų nyku, jei ne nuolatos naujovių pasiūlanti PSO (Pasaulio sveikatos organizacija). Būtent dėl jos, rašant apie vaikų ligas, „copy–paste“ metodas netinka, nes tai, ką siūlėme tėvams pernai, jau gali būti paneigta šiemet!

Peršalimo ligų sezonas tęsiasi kelis mėnesius, bet paskui ta tema nebebūna tokia įdomi. Žmonės greitai pripranta ir prie blogų naujienų, kaip prie karo Ukrainoje ar pabėgėlių krizės. Įsijungia televizorių ir sako – vėl tas pats, nieko įdomaus. Todėl Marceliukės dienoraštyje būtent šį mėnesį pasidalinsiu apie sveikatą, kol kažkam ši tema dabar svarbiausia.

Pasakėlės iš rūsio

Vaikų sveikatos priežiūros klientė esu jau 25 metus, o atrodo, kad mažiausiai 250 – toks didžiulis skirtumas tarp „tada“ ir „dabar“. Požiūris į vaikų sveikatą taip radikaliai pasikeitė, kad kai kurie gydymo metodai dabar atrodo kaip pasakėlės iš rūsio, nors praėjo vos keleri metai po jų paneigimo.

PEDIATRŲ GENOCIDAS. Pirmąsias savo dukreles (kurioms dabar 25 ir 20 metų) vedžiojau pas pediatrą. Dabar šios specializacijos medikų liko saujelė, jie priiminėja tik konsultacinėse poliklinikose, kai dėl rimtos priežasties pas juos nusiunčia šeimos gydytojas. Mano įsitikinimu, ši SAM reforma (panaikinti pediatro etatus paprastose poliklinikose) neišmintinga. Kaip būdavo ramu ir patikima turėti savo pediatrą – kaip ir savo ginekologą ar odontologą. Nesinorėtų, kad gimdos spiralę drebančiomis rankomis įvestų šeimos gydytojas, kuris šią procedūrą atlieka pirmą kartą. Jeigu moterys turi savo gydytojus, kodėl jų negali turėti vaikai? Juk tai be galo specifiniai pacientai. Kai neliko pediatrų, smuko vaikų sveikatos priežiūros kokybė, tai patikrinau savo (tiksliau, mažosios dukrelės) kailiu.

Marcelės patirtis. Marceliukė savo pediatro neturi, kitaip tariant, – jos nėra matęs joks pediatras.

Prireikus konsultuojuosi telefonu su savo krikšto motinėle – patyrusia pediatre (po reformos tapusia šeimos gydytoja), o kai ji nuotoliniu būdu nustato diagnozę, kreipiuosi į šeimos gydytoją patvirtinimo. Štai, Marcelė sukarščiavo. „Skambutis draugui“ (tetai pediatrei), pagal simptomus nustatome tridienę karštinę, kuri niekaip negydoma. Bet esu stropi mama, einu pas šeimos gydytoją – gal kas rimto, tegul padaro kraujo tyrimą. Tyrimas parodo, kad infekcijos nėra, jaunas gydytojas sutrinka – kas per negalavimas, gal dantys? Aš pasiūlau tridienę karštinę, papasakoju apie ligą. Gydytojas suklūsta, trumpam išbėga pasikonsultuoti su kita medike (gal slapta pasiguglinti?). Grįžta patenkintas – tokia versija įmanoma, tegul bus tridienė.

Mano svajonė – kad būtų sukurti ir vaistinėse pardavinėjami nebrangūs kraujo tekstai, kuriuos mama galėtų atlikti namie ir pamatyti, ar tai virusas, ar bakterija. Tokį testą būtų galima atlikti ir vaistinėje, o vaistininkas prireikus galėtų „paklausyti plaučius“. Nes dabartinis stumdymasis prie šeimos gydytojų kabinetų su virusuotais vaikais yra tik laiko švaistymas.

GYDYTOJO IŠKVIETIMAS – KAIP RŪKYMAS KAVINĖSE. Ar pamenate laikus, kai kavinėse buvo rūkoma? Kaip sureaguotumėte, jei prie gretimo staliuko sėdintis žmogus užsirūkytų dabar? Atrodytų neįtikima, tas pat, jei jis pradėtų išsirenginėti nuogai. O juk nepraėjo nė dešimtmetis nuo 2007-ųjų, kai Lietuvoje uždrausta rūkyti viešojo maitinimo įstaigose. Šis pokytis buvo toks natūralus, kad net ir didžiausi rūkoriai sutiko, kad jis vykęs.

Lygiai taip pat niekas nebeprisimena laikų, kai vaikui susirgus galima buvo gydytoją išsikviesti į namus. Vaikas kosėja, sloguoja? Nėra jokio reikalo tempti į polikliniką, gydytoja pati ateis, reikia tik paskambinti į registratūrą. Registratorė paklausdavo, kokie simptomai, temperatūra. Mamos „patirštindavo“ situaciją, pridėdavo kelias padalas karščio, kad tik nereikėtų pačioms eiti į polikliniką. Neslėpsiu, irgi buvau įjunkusi į tą iškvietinėjimą. Atrodė, taip saugu, kai pediatrė ateina pas mano sloguojančias mergaites, o jei jos kosėdavo, tai ateidavo kelis kartus – paklausyti, kaip keičiasi kosulys.

Niekas nesusimąstydavo, kad epidemijų metu apylinkės pediatrė per dieną aplankydavo keliasdešimt vaikų, kopdavo į devynaukščius, net jei liftai neveikdavo, griuvinėdavo ant apledėjusių laiptų neapšviestuose kiemuose, nešiodavosi dujų balionėlius savigynai, sprukdavo nuo šunų. Kokia darbo kokybė, kai tavo vaikas – trisdešimtas apžiūrimas tą dieną, kai negalima atlikti jokio tyrimo, tik paklausyti stetoskopu ir apžiūrėti gerklę? Primena klasikų kūrinius, kuriuose figūravo personažas – daktaras su lagaminėliu, gydantis visas ligas. Regis, tai buvo XIX amžiaus herojus.

Permainą, kad ne gydytojas ateina pas vaiką, o vaikas pas gydytoją, mes, tėvai, priėmėme sunkiai. Juk mažas sergantis vaikelis dar labiau susirgs, kai jį vešime į polikliniką, o laukiant eilėje jis pasigaus papildomų užkratų! Tačiau emocijos greitai nuslūgo, ir dabar ši tvarka atrodo moderni – niekas su arkliais nebevažinėja, jei nėra automobilio, galima į polikliniką nuvažiuoti taksi, o tada vietoje atlikti reikiamus tyrimus.

Marcelės patirtis. Pas dukrytę medicinos darbuotojas buvo atvykęs vieną kartą – tai slaugytoja, kuri ateina po gimdymo ir parodo, kaip valyti bambą.

PRIMAITINIMAS ANTIBIOTIKAIS. Jei SAM perverstų archyvus ir paskelbtų, kiek antibiotikų būdavo sumaitinama vaikams prieš 20 metų, niekas nepatikėtų, nes jais buvo gydomos visos ligos.

Mamos savo vaikų imunitetą įvertindavo atskaitos tašku, kada jis pirmą kartą gavo antibiotikų. Jei kūdikis be antibiotikų išgyveno 8 ar net 10 mėnesių – medalis mamai. Kaip dabar žinome, iki 6 mėnesių kūdikiai gana saugūs dėl įgimtų ir su pienu gaunamų antikūnų, tik tada pradeda „gaudyti“ virusus. Taigi žemas startas antibiotikams būdavo tie 6 mėnesiai, kaip dabar – papildomas maitinimas. Per metus sugirdyti vaikui 4–6–8 antibiotikų kursus buvo įprasta. Vaistinėlėse dauguma šeimų turėdavo antibiotikų juodai dienai, jų prisipirkdavo be recepto, drąsiai skirdavo sau patys, net nuo galvos skausmo. Kai vaikas sukarščiuodavo, pradėdavo kosėti, niekas nelaukdavo 3 dienų, kol paaiškės, ar tai virusas, ar bakterija, kraujo tyrimų neatlikinėjo, būdavo 100 proc. aišku, kad vaikas gaus antibiotikų.

Mano „senosios“ dukros valgė antibiotikus kursų kursais. Tikėjome gydytojais, o jie tikėjo tuo, ką jiems liepdavo PSO, ir kaltų čia neberasi.

Beje, teko girdėti medikus besiskundžiančius, kad jau persistengta į kitą pusę – antibiotikus mamos laiko nuodais ir kratosi jų, net kai tikrai reikia. Pažįstama šeimos gydytoja guodėsi, kad mamos susiskirstė į dvi aršias stovyklas, kurioms abiems įtikti labai sunku. Vienos sako – tik neskirkite mums antibiotikų, o kitos, atvirkščiai, liepai skirti ir mažiau žaisti homeopatiniais vaistais ar žolelėmis. Tad apžiūrėjęs vaiką gydytojas, kaip kantrus psichologas, pirmiausia turi sužinoti mamos požiūrį.

Marcelės patirtis. Ji kol kas nepažino antibiotikų skonio. Žinoma, tai ne mano, o pasikeitusio į virusų gydymą požiūrio nuopelnas. Net skirtų žolelinių mikstūrų taip ir nenupirkdavau, leisdavau Marcelės organizmui kelias dienas pakovoti, ir ši metodika kol kas pasiteisino.

VITAMINAI VETOJE VISKO. Kitassukrečiantis prisiminimas apie vaikų ligas – milžiniškos pinigų sumos, išleistos maisto papildams, kuriuos vadinome tiesiog vitaminais ar polivitaminais.Visi medicininiai straipsniai baigdavosi šūkiu: „Nepamirškite vaikui duoti vitaminų!“Kartą, kai dukrelė įsisirgo ausų uždegimu, tuometinėje „Vokiečių vaistinėje“ nupirkau buteliuką vitaminų, kuriuos rekomendavo pediatrė. Jie buvo pagaminti vynuogių sulčių pagrindu, tiesiog saldus skystimėlis, o kainavo lygiai tiek, kiek tada gaudavau stipendijos kažkokiais tarpiniais pinigais (litas dar nebuvo įvestas). Įvertinus mano pragyvenimo lygį ir stebuklingojo eleksyro kainą, tai jis kainavo apie 500 litų.

Dukrytės ausų jis nepagydė, man ramybės, žinoma, suteikė, tačiau gal ne už tokius pinigus…

Jei suskaičiuočiau, kiek ištaškiau pinigų vadinamiesiems vitaminams, kuriais tikėjau, kaip dabar paaiškėjo, – be reikalo, matyt, abiems dukroms nupirkčiau po automobilį. Ir vėl – kur kreiptis dėl kompensacijos? Nejau man ją išmokės PSO? Tuo metu papildai buvo naujas dalykas, jais tikėjo visi, net patys skeptiškiausi gydytojai. Tik vienas kitas buvo nuosaikesnis, pavyzdžiui, ginekologė man, besilaukiančiai, sakydavo: „Turėčiau tau skirti kalcio, bet kam tau jį gerti, vis tiek jo organizmas nepasisavina, viską išsysiosi, geriau valgyk varškę“.

Marceliukės patirtis. Iki šiol neragavo vitaminų. Bandymas duoti žuvų taukų irgi nepasisekė…

marcelė

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

AGRESYVIOS VAISTAŽOLĖS – PROFILAKTIKAI. Kadangi žurnalistikoje galima neišduoti informatoriaus, pasidalysiu su jumis visai neseniai gauta žinia apie kitą švento įtikėjimo šaltinį – vaistažoles. Mes jų griebdavomės, vaikui dar nespėjus susirgti, – profilaktiškai, o jei jau pasirodė pirmieji viruso požymiai, tada, vaikeli, laikykis – arbatas gersi litrais. Kiekviena save gerbiant šeima turėjo prisidžiovinusi liepų žiedų, aviečių kotų, kmynų ir ramunėlių. Čia privalomas rinkinys – kaip druska ir pipirai. Darbštesnės mamos turėdavo kelis kart daugiau maišiukų su čiobreliais, medetkomis ar jonažolėmis. O dabar mokslininkai diskutuoja apie tai, kad mes, sirgdami ir vartodami įvairias vaistažoles, sau daugiau kenkiame negu padedame. Kodėl?

Gerdami vaistą mes žinome, kokią konkrečią vieną medžiagą ir jos dozę gauname, koks jos poveikis organizmui, nes tai ištirta moksliniais tyrimais. Kol naujai atrastas vaistas patenka į rinką, kartais praeina ir 50 metų. O kiekviena vaistažolė gali turėti savyje iki 2000 šiandien dar visiškai neištyrinėtų cheminių medžiagų. Tos medžiagos galbūt plaučiuose sukelia efektą, kurio tikimės, tačiau tuo pat metu kepenyse, inkstuose ar bet kuriame kitame organe jos gali viską griauti. Net nekalti čiobreliai, vartojant juos ilgiau nei 2 savaites, tampa hepatotoksiški. „Todėl žmogus – tiek sirgdamas, tiek sveikas – turėtų gerti vandenį, kaip ir visi gyvūnai (tas ypač galioja nėščiosioms), o ne žolelių arbatas“, – sako mano šaltinis.

Marceliukės patirtis. Kol kas nenurijo nė gurkšnio jokios arbatos.

GYVSIDABRIS, KOMPRESAI, KARŠTI GARAI. Nevengėme ir kitų liaudiškų gydymo būdų, ypač tikėjau kompresų galia. Kadangi viena dukra nuolatos sirgdavo ausų uždegimu, buvau įgudusi iškarpyti ausies kompresą iš polietileninio maišiuko, marlės ir vatos. Šio kompreso veiklioji medžiaga – taip, atspėjote – degtinė. Kaip pasidaryti minėtus ausų kompresus, gydytojai mokė ir „Mamos žurnalo“ puslapiuose. Kai dukros kosėdavo, dėdavau ant jų krūtinių degtinės, medaus ir aliejaus kompresus, būtinai polietileniniuose maišiukuose, kad smarkiau kaitintų. Degtinės butelis stovėjo vaistinėlėje, kaip vaistas Nr.1. Kai PSO paneigė šią metodiką, kai žurnale aprašėme, kad tokie kompresai tik dirgina odą ir kvaišina vaiką alkoholio garais, mano dukros jau buvo tų garų prisikvėpavusios, lyg namie virtume naminę.

Vertinau ir inhaliacijas virš verdančio puodo. Su vyru mesdavome burtus, kuriam šį vakarą „garinti“, ir laikydavome klykiančias mergaites virš garų su druska ar soda. Lieka dėkoti Dievui, kad niekas nenusišutino veido.

Nebegąsdinsiu prisiminimais, kaip kiekvienais metais mūsų namuose suduždavo bent vienas gyvsidabrio termometras, – taip nutikdavo beveik kiekvienuose namuose, kur auga vaikas. Gyvsidabrį bandydavome sugaudyti duonos minkštimu, siurbdavome siurbliu, šluodavome šluotele ant semtuvėlio ir nuleisdavome į klozetą. Atrodo, kad tai pasakojimas apie balanos gadynę, o juk gyvsidabrio termometrais nebeprekiaujama vos 6 metus.

Marcelės patirtis. Kažin ar ji sužinos, kas yra kompresai, gyvsidabrio termometrai ar taurės, kaip nebepasinaudos telegrafu. Beje, Marcelė sulaužė vienintelį namuose elektroninį termometrą, todėl dabar neturime jokio.

Kur nuveda per didelis uolumas

Kalbant apie sveikatą, tikriausiai visada laimi tie, kurie yra mažiau uolūs, ne iškart patiki naujais vaistais, gydymo būdais, ypač jei jie agresyviai reklamuojami. Tarkime, kai 1864 metais buvo išgautas grynas kokainas, jį vaikams skirdavo nuo dantų skausmo. Net iki 1910 metų mikstūrose nuo kosulio būdavo heroino ar morfijaus, pastarasis buvo nepamainomas kalantis dantukams. Daugiausiai šių narkotikų tais laikais gavo tie vaikai, kurių mamos buvo labai uolios.

Man prireikė dviejų dešimtmečių, kad suvokčiau, jog vaikai sirgo ir sirgs, kad tai nėra katastrofa, o tik natūrali imuniteto stiprėjimo eiga. Kad reikia leisti vaikui sirgti, o ne trukdyti įkyria pagalba. Tikriausiai tik varginau savo sergančias dukreles, nes čia liko neaprašytos karštos kojų vonelės, garstyčių lapai ant padukų, gerklės skalavimas sūriu vandeniu, šildančios pūslės, krūtinės ląstos masažai. Dabar į šiuos dalykus žiūrima nebent kaip į laisvalaikio užimtumą. Kita vertus, tos mano „vargšės“ netinkamai gydytos mergaitės užaugo sveikos, nieko blogo joms nenutiko nei nuo antibiotikų, nei nuo arbatų, kompresų, vitaminų ar karštų garų. Sakykime, kad tos netinkamos gydymo priemonės buvo tik nieko nelemiantis priedas šalia pagrindinio vaisto – tėvų meilės ir rūpesčio. Galbūt mano meilės kalba tuomet buvo „veiksmas“ ir tik karštligiškai siūlydama savo pagalbą, aš pati gebėdavau nusiraminti.

Marceliukės linkėjimai

Kaip ir visi, turiu retorinių klausimų, kurie man neduoda ramybė, kai kalbama apie sveikatą ir sveiką gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, kodėl mano gera draugė žindė savo dukrą 2 metus, bet mergytė augo alergiška ir ligota, o kita draugė nežindė visai, bet jos vaikai stiprūs ir sveiki? Arba kodėl viena mano močiutė nuo vėžio numirė 57 metų, nors niekada negėrė, nerūkė ir meldėsi, o vienas mano senelis, kuris rūkė, gėrė ir keikėsi, nugyveno 20 metų ilgiau? Vienas iš tokių klausimų yra Marcelės sveikata. Kodėl pats ligočiausias vaikas mums gimė po to, kai su vyru ruošėmės nėštumui, vartojome papildus ir kitaip „valėmės“, o pats sveikiausias mums gimė netyčiukas, kurio atėjimui niekaip nesiruošėme? Marcelė yra tvirtas vaikas, mūsų vaistinėlė tuščia, bet, kalbėdama apie labai gerus dalykus, esu prietaringa – geriau neprisišnekėti. Pasiruošiau, kad ji tikrai sirgs, teks nusipirkti termometrą, o gal ir vaistų, bet tikrai žinau, kad jai bus lengviau, nei jos vyresniosioms sesutėms. Nes 25 metais vyresnė mamytė nebeskleis tiek nerimo ir dirglumo. Tikrai glostysiu, laikysiu ant rankų, masažuosiu nugarytę, dainuosiu ir pūsiu šiltą orą į pakaušį, bet tikrai neversiu kvėpuoti karštų garų, nekišiu nereikalingų vaistų ir neklijuosiu garstyčių lapų ant padų.

Iki susitikimo kitą mėnesį.

Mama Neila

„Mamos žurnalas“

Sudijos „G foto“ fotosesija



Susiję straipsniai



Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− vienas = 5

Kitos temos: