Marcelė 2013. 2 metai (dvidešimt ketvirtasis mėnuo)

Skaitykite, kaip auga žurnalo redaktorės Neilos (45 m.) trečia dukra Marcelė. Su vyru Sauliumi (48 m.) Neila susilaukė Jogilės (20 m.) ir Austėjos (25 m.), kuri jau sukūrė savo šeimą ir augina dukrelę Adelę (2,9 m.).

Ne apžvalgos, o įžvalgos

24 kartą rašau Jums savo pamąstymus. Visus praėjusius 23 kartus iš artimųjų sulaukdavau kritikos – koks čia „Marceliukės dienoraštis“, jeigu apie vaiką vos gabaliukas? Išėjus birželio numeriui vyras (matyt, suskaičiavęs eilutes) tarė: „Praėjusiame numeryje Marcelei skyrei 10 procentų. Visa kita apie tave.“ Ar turėčiau teisintis? Manau, svarbiausia tinkamai interpretuoti žanrą. Marcelės ciklą vadinu ne apžvalgomis, o įžvalgomis. Kartais pasijusdavau Užkalniu ar Puklevičiumi, kurie leidžia sau kloti keisčiausius pamąstymus „duota tema“.

Neslėpsiu, man toks žanras –savas, mokykloje labiausiai mėgdavau laisvus rašinius. Visada nuo tokių esė pradedu skaityti spaudą – tiek laikraščius, tiek žurnalus. Labai nuliūstu, kai mėgstamas laikraščio komentatorius (analitikas, apžvalgininkas) „išeina“ į internetą. Man maloniau tas įžvalgas nešiotis iš kambario į kambarį spausdintu pavidalu, čiupinėti, laikyti atverstas. Žinoma, jei sutampa mintys. Visai kas kita, jei su įžvalgininku kertasi biolaukai – tada atrodo, kad jis visą laiką nusišneka. O kaip atrodė Jums?

Vyrui atšoviau, kad mūsų žurnalas nišinis, skaitytojos daugmaž bendramintės, todėl joms įdomu, ką rašau. Abejonės šešėlis liko – žinoma, buvo ir tokių skaitytojų, kurioms, kaip sakant, nusišvilpt į mano įžvalgas. Bet save nuraminau – žurnale visada bus tekstų, kurie tuo metu neaktualūs, juk nežindančiai neįdomu skaityti apie spenelius, jau pagimdžiusiai – apie tarpvietės plyšimus. Man rašyti buvo vienas malonumas, o toms, kurios prisijungė prie projekto vėliau, visus savo rašinius įkelsiu į www.mamoszurnalas.lt. Ieškokite skyriuje „Kūdikis – Redakcijos kūdikiai – Marcelė“.

Šeimos gimtadienių tradicijos

Iš šono žiūrint, vaikiškus gimtadienius jau turėjau būti pamiršusi? Hipotetiškai vaikas su tėvais, balionais ir žvakutėmis gimtadienį švenčia iki kokių 12 metų. Tada tėvai tik suruošia vaišes ir tyliai užsidaro savo kambaryje arba išprašomi „į kiną“. Susirenka vaiko draugai, jie patys pučia, kilnoja ir žaidžia. Tačiau mūsų namuose jokios pertraukos nebuvo, nors su sveiku protu tai prasilenkia.

Papasakosiu, kad pasiskolintumėte idėją, kuri mums pasirodė geniali ir pasiteisino.

Kai tuomet jauniausioji dukra Jogilė pasakė, kad gimtadienį nori švęsti „be tėvų“ jai irgi buvo 12 metų.

„Be tėvų“ – tai reiškia, kad šį kartą nebus pakviestos ir tetos, krikšto motinėlė bei šeimos draugės su vaikais. Vadinasi, reikės liūdnai užbaigti vaikiškų gimtadienių tradiciją ir likti tik maisto bei gėrimų tiekėjais, laimės šulinėlio mecenatais. Tai mums su vyru buvo buvo sunku ištverti. Natūraliai gimė mintis – švęstu du kartus. Nuo tol iki pat Marcelės gimimo šventėme du Jogilės gimtadienius – „tikrąjį“ ir „vaikišką“. Sistema paprasta. Nustatydavome dvi šventimo datas. Į vieną šventę Jogilė pakviesdavo tik savo draugus, mes suruošdavome vaišes ir pasišalindavome. Tekdavo per vakarą pažiūrėti 2 filmus vėliausiuose kino teatrų seansuose, bet grįždavome garbingai, po 24 valandos, kad jaunimėlis laisvai pašvęstų. O savaitę prieš ar savaitę po organizuodavome „vaikišką“ gimtadienį, kurio laukdavo visi artimieji, tiksliau – artimos moterys, nes į vaikiškus gimtadienius dažniausiai renkasi mamos su vaikais.

Ar ne smagu gauti kvietimą: „Šį šeštadienį bus švenčiamas 17-asis vaikiškas Jogilės gimtadienis, laukiame“. Sąžiningai laikydavomės vaikiško gimtadienio tradicijų. Būdavo tortas su dekoracijomis, laimės šulinėlis, šarados, talentų šou, kiti gimtadienio žaidimai, o kulminacija – madų spektaklis ir komisija. Kadangi turime kalną karnavalinių drabužių, perukų ir kitos butaforijos (ūsų, skrybėlių, keistų batų), svečiai dalindavosi į grupes – madų demonstruotojus ir komisiją, tuomet kurdavo įvaizdžius ir pagal muziką pristatinėdavo savo kolekcijas. Mamos irgi neištverdavo, teko rengtis ir čigonėmis, ir laidos „24 valandos“ herojėmis. Kritiškai pažvelgus, tai būdavo vaikiškų gimtadienių parodijos, bet tos kelios valandos, kai mamos su įvairiausio amžiaus vaikais, tarp jų – ir visiškai suaugusiais, kartu žaisdavo, muzikuodavo ir kvailiodavo, – patikėkite, jos būdavo nuostabios!

Antrasis Marceliukės gimtadienis

Gimus Marcelei, mums jau nebereikės surogatinių gimtadienių – viskas vėl iš tikrųjų. Antrasis dukrytės gimtadienis sutapo su Eurovizijos finalu, sukvietėme visus artimuosius, buvo ir vaikiška dalis, ir suaugusiųjų, ilgas šiltas buvimas kartu.

Kadangi mėgstame tokius susibūrimus, vaikų gimtadienius beveik be išimties švenčiame namuose. Bandymai švęsti pramogų parkuose pasirodė tokie trumpučiai, tokie baigtiniai… Viskas pagreitinta, kaip vienkartinis konfeti pliauškutis. O namuose visi ras savo kampą – ir tas, kuris užsimanys miego, ir kūdikis, kurį reikia pažindyti, ir tėčiai, ir močiutės. Svarbiausia – gimtadienis tada gali tęstis labai ilgai. Aišku, už tai reikia sumokėti: apgalvoti ir suruošti vaišes, pasiruošti programą, nes teks dirbti personažu (personažas – „Sukaktuvininko mama“ – kodėl tokio dar niekas nesugalvojo?), pūsti balionus, o po gimtadienio „atstatyti“ namus. Ne išvalyti, o atstatyti, kaip po stichinės nelaimės.

Šeimos klasika tapo istorija, kai įsikėlę į naują butą ir suriesti į ožio ragą dėl paskolos ir ką tik atlikto preciziško remonto, šventėme Jogilytės gimtadienį, tuomet 7-ąjį. Ji pakvietė 17 klasės ir kiemo draugių, aš priruošiau „patogių, į rankytes paimamų“ vaišių (keptos duonos, sumuštinių su sviestu ir dešryte, krabų lazdelių, keptų tešloje). Po gimtadienio viso buto sienos buvo nutapšnotos milijardu riebaluotų pirštukų atspaudų, deja, nenuplaunamų… Jie liko iki šiol ir primena apie du dalykus: mūsų nepraktiškumą ir aistrą švęsti.

Jauniausio vaiko karma

Rašydama staiga suvokiau, kad jei nebūtų gimusi Marceliukė, matyt, mes iki šiol švęstume Jogilės „vaikiškus“ gimtadienius, o tai, sutikite, jau atrodytų keistokai. Marcelė pačiu laiku įsiveržė į mūsų šeimą ir viską sustatė į vietas, nes iki tol liguistai buvome įsikabinę į jaunėlę dukrą. Atrodė, normalu apglėbti vaikutį meile ir globa, bet kad ta globa jau smaugė ir dusino, nesupratome. Neseniai Marceliukę nuvežėme į Kauno zoologijos sodą. Kaip ir spėjome, ji labiau domėjosi sūpynėmis ir nuomojamais vaikiškais džipais nei gyvūnais. Po pasivaikščiojimo bandžiau suskaičiuoti, kiek kartų pasakėme frazę: „Marcele, pažiūrėk, – žirafa (ruonis, kupranugaris, kengūra ect)“. Gal 100? Ta pati frazė kaip koks šamanų užkeikimas aidėjo iš visų pakampių – apimti euforijos tėvai rodė pirštais vaikams, į ką šie turi žiūrėti. Prisiminiau, kad dar prieš trejus metus, kai lankėmės kažkokiame iškamšų muziejuje prie Druskininkų, aš tokiu pačiu intriguojančiu balsu kuždėjau 17-metei dukrai: „Jogilyte, pažiūrėk, voverytė.

Kai į mane susmigo lediniai vyro ir vyresniosios dukros žvilgsniai, supratau, kad persistengiau. Sunkiai gydžiausi tą ligą, šimtus kartų trenkiau sau per nagus, kai ranka siekdavo telefono parašyti dar vieną kontroliuojančią žinutę „dėl neužrišto šalikėlio“. Bet tereikėjo gimti Marcelei, ir aš iškart pasveikau!

Taigi dar viena įžvalga – jei matote, kad savo meile tiesiog smaugiate vaiką, bet nenorite užauginti infantilo, įsigykite kitą emocinį objektą, geriausia – naują vaiką, bet tiks ir šuo ar kitas augintinis.

Koks yra 2 metų vaikas

Kad vyras liktų patenkintas, skirsiu keletą procentų rašinio Marcelei. Dvejų metų slenkstis, kaip, beje, ir pirmųjų, tėra sąlyginis žingsniukas į priekį. Iš tikrųjų tokio amžiaus vaikas dar labai mažiukas. Marcelė bendraamžius lenkia tik ūgiu ir svoriu, o savo raida ji yra standartinis dvejų metų pypliukas, nes:

mieliau geria iš buteliuko negu iš puoduko ar gertuvės;

vakarienei geria mišinuką;

valgydama apsidrabsto ir apsilaisto;

naktį ir dienos miego metu segi sauskelnes;

pirmo būtinumo daiktas jai yra „tūtė“ (čiulptukas);

kalba dar skurdi – daiktų ir veiksmų pavadinimai, telegrafiniai sakiniai iš dviejų žodžių;

smulkius daikčiukus kiša į burną;

nesuvokia sąvokų „tavo“ ar „mano“ ir kieme ima kitų vaikų žaislus, o zoologijos sode ištiesė ranką į svetimos moters laikomą spragėsių pakelį;

naktį budraus miego metu nori laikyti mūsų rankas;

kalbinama svetimų žmonių apsikabina mano ar vyro kojas ir slepia veidą mūsų tarpkojuose.

Galėčiau ir toliau vardinti įrodymus, kad 2 metai tikrai nėra kažkoks didelis lūžis. Pasakojau, kad užsirašėme į eilę darželiui gauti. Tuomet buvo teigiama, kad priimta 7000 prašymų, paskui paaiškėjo, kad net 9000, o vietų negaus 5000 vilniečių vaikų. Jau tada buvo aišku, kad negausime darželio, taip ir atsitiko. Arčiausiai pasistūmėjome iki 25 vietos už brūkšnio, o žemiausia mūsų pozicija – 158.

Nenusivylėme, nes daug didesnis iššūkis būtų buvęs darželio vietą gauti! Ką tada reikėtų daryti? Visas vidus šaukia, kad Marcelei dar ne laikas atsikirti nuo namų, bet būtume priversti vesti nuo rugsėjo, nes kaip kitaip pažiūrėsi į akis tėvams tų 5000 vaikų, kurie liko už borto?

Nesmerkiu tėvų, kurie ryžtasi išleisti į darželį vos metukų ar 1,5 metų vaikus. Kiekvienas vaikas kitoks, tėvai irgi skirtingi. Mes prie tų „skystųjų“, kurie pirmą dieną nuvedę vaiką trinasi aplink darželio langus ir skambinėja auklėtojai. Jei Marceliukei nusiristų ašara darželio rūbinėje, kaip mes ištvertume tą dieną, ar ištvertų mūsų senos širdys? Tad sukirtome rankomis su auklyte, kad kitus metus ji dar pabus su mumis. Kieme apie darželių problemą mamos daug šnekasi. Girdžiu, kad daugybė trimečių irgi negavo darželio – tarkime, pernai buvo 25, o šiemet „net“ 10 už brūkšnio. Štai čia tai drama, juk ne visi gali sau leisti privatų darželį. Nors mums Vilniuje kompensuos 100 eurų už privatų darelį, vis tiek dar mažiausiai 250 eurų teks sumokėti patiems. Jei negautume valstybinio darželio dar kelerius metus, mūsų šeimai tai būtų tikrai didelė našta. O tai visai realu! Štai viena kiemo mama pasidalino patirtimi, ką jai patarė Savivaldybėje. Sužinoję, kad mama nori užrašyti vaiką į prie namų esančius darželius, darbuotoja pasakė: „Jeigu norite laukti eilėje iki mokyklos, tai rašykite, bet šie darželiai perpildyti ir juose niekada nebus jums vietos. Verčiau rašykite į štai šiuos nepopuliarius ir toli nuo namų esančius darželius, tada gal ir gausite“. Žiauru, tiesa?

Keli žodžiai numerio tema

Sakoma, kad vaikas gimdamas atsineša savo šaukštą, o Marceliukė atsinešė savo drabužinę. Iki šiol dar nenupirkome jokio drabužio, tik kelias poras batukų. Drabužių srautai tokie gausūs, kad pati galiu dalintis su kitomis jaunomis mamomis (pavyzdžiui, su savo dukra Austėja), atiduoti labdarai, kaupti anūkams. Drabužėlius Marcelei „tiekia“ mano pusseserės, draugės, seserys, bendradarbės, net bendradarbių draugės ir kaimynės, dukros Jogilės draugių mamos – visos jos augina mažas mergaites.

Kokia likimo ironija! Pati esu visiškai abejinga drabužių pramonei, mėgstu sakyti, kad drabužis (batų pora, rankinė) atlieka tokią pat funkciją, kaip skalbimo mašina. Pakeiti tik tada, kai sugenda. Man visiškai pakanka vienos batų poros sezonui, vienerių džinsų 5 metams, vienos rankinės dešimtmečiui.

Pasivaikščiojimą drabužių parduotuvėje prilyginu danties gręžimui ar vairavimo egzaminui – tik įtampa ir slogutis.

Smagu, kad artimos moterys mane išgelbėjo nuo šios kankynės ir galiu Marceliukę puošti nepajudinusi nė piršto. Vis dėlto, nors turime dešimtis gražiausių komplektų, tiulinių suknelių ir stilingų kombinezonų, Marcelę rengiame trikotažinėmis timputėmis ir tunikomis. „Kol vaikas neina į darželį, jį galima rengti maišiukais“, – kartą savo mintimis pasidalino sesers vyras, kai kalbėjome apie išlaidas vaikui. „Ypač tinka RIMI ir „Norfos“ maišiukai, nes ryškūs“, – pridūrė Marcelės tėtis. Jie kalbėjo apie išlaidas, o aš už „maišiukus“ (trikotažinius sportinius drabužėlius) balsuoju dėl patogumo, kai niekas vaikučiui neveržia, nespaudžia, negraužia.

Ir pabaigai… kurios dar nebus

Mielosios, kartu užauginome Marceliukę iki 2 metų, jaučiau Jūsų palaikančią energiją, mačiau, kaip šypsotės skaitydamos, o ką kalbėti apie laiškus, dovanėles. Marceliukė gavo knygučių, kepuraitę nuo saulės, skaitytojos sūnelio suvertus karolius. Dalinotės savo patarimais, receptais, guodėte mane ir drąsinote. Supratau, kad ne tik man, bet ir Jums sunku išsiskirti… Todėl nutarėme, kad ir toliau dalinsiuosi savo įžvalgoms. Neberašysiu nuoseklaus Marcelės dienoraščio, bet pasidalinsiu su Jumis, kas tą mėnesį sujaudins mane, kaip trečius metus skaičiuojančio vaikučio mamą.

Iki susitikimo kitą mėnesį.

Mama Neila

Studijos „G foto“ foto sesija Marcelės 2 metų gimtadienio proga