Marcelė. 2 metai 1 mėnuo

 

15 laipnsių jūros vanduo Marcelei buvo pats tas

15 laipnsių jūros vanduo Marcelei buvo pats tas

ATOSTOGOS SU 2 METŲ VAIKU

Skaitykite, kaip žurnalo redaktorei Neilai (46 m.) sekasi auginti pagrandukę Marcelę (2 metai 1 mėnuo).

Susipažinkime virtualiai

Marceliukės projektas užsitęsė beveik iki begalybės, daug naujų skaitytojų tikrai nesupras, kodėl rašau šiuos atvirus tekstus, todėl visus juos sukėliau į www.mamoszurnalas.lt, jie dabar skyriuje „Kūdikis – Redakcijos kūdikiai – Marcelė 2013“.

Neseniai skaičiau pokalbį su mėgstamu režisieriumi Vudžiu Alenu. Jis, sukūręs jau 45 filmus, prisipažino nė vieno jų nepažiūrėjęs. Kodėl? Nes sukūrė ir tą pačią minutę pradėjo graužtis, kad kažką padarė netobulai, galima buvo geriau. Verčiau imdavosi naujo darbo nei krimsdavosi dėl šleivo-kreivo (jo akimis) senojo. Sukėlinėdama savo rašinius išgyvenau tą patį – atrodė, na, kam aš užkroviau Jums tiek savo problemų? Kam tiek verkšlenau? Reikėjo prieš rašant giliau pakvėpuoti ir suskaičiuoti iki 10, o ne pulti ir išrėkti visą sielą. Kita vertus – jeigu jau viską prisipažinau, ir toliau turiu rašyti „nevyniodama į vatą“ (kaip perskaitysite vėliau, vata nėra patikimas dalykas). Taigi kviečiu į netobulą, mažais pirščiukais nutapšnotą, kartais ties nervų krizės riba balansuojančią savo kasdienybę. Kokia mums buvo vasaros pabaiga su 2 metų ir 1 mėnesio vaiku, įsikibusiu į koją?

Keliaukite arba nekeliaukite

Diskusijos apie keliavimą su mažais vaikais yra tokios pat beprasmės, kaip apie vegetarizmą arba apie tai, kas geriau, – šunys ar katės. Tiesiog arba žmogus turi tą valią ir trauką skraidyti (plaukti, kopti, urvinėti) su kūdikiais, arba neturi. Mes jos neturime ir tikrai ne dėl senatvės. Manome, kad keliauti verta tik tada, kai vaikas jau suvokia kelionės esmę, jos romantiką, patiria nuotykį. Vaikams pasus padarydavome, kai sulaukdavo 5 metų, o iki tol puikiai laiką leisdavome Lietuvoje. Savo nuomonės mes niekam nebrukame, jeigu žmonės nori, lai skraido, juk apie tai rašome kiekviename žurnalo numeryje.

Mums nė žurnalo nereikia – turiu pusseserę, kuri yra aistringa keliautoja, susirado tokį patį vyrą ir skrodžia pasaulį, nepaisydami nėštumų, gimdymų, žindymų. Jai joks iššūkis prieš gimdymą išsiruošti į alpinizmo žygį ar į dykumą pajodinėti kupranugariais. Gimė vaikas? Dar smagiau, jokių kliūčių nusigauti iki Irano, išmaudyti kūdikius 37°C šiltumo Persijos įlankoje. Standartinės 4000 km kelionės po Europą jiems tas pats, kaip mums iki Kalvarijų turgaus nuvažiuoti bulvių. Šiemet pusseserė keičia darbą, todėl negaus atostogų, bet ar tai problema? Jos vyras vienas išvažiuoja su dukrytėmis į kelionę, kaip jie sako – tik truputį prasiblaškyti – po Europos zoologijos sodus, o paskui pasipliuškenti jūroje Šiaurės Italijoje, ir tiek. Tai jiems net ne kelionė.

Na o mes padarėme tą patį, ką ir ta pasiutusių keliautojų šeima, tik kelis kartus primityvesniu lygiu – šias atostogas skyrėme Lietuvos serengečiams pažinti bei supažindinti Marcelę su Baltijos jūra.

Lietuviškieji serengečiai

Tikrasis Serengečio parkas, kuriame laisvėje vaikščioja gyvūnai, yra Tanzanijoje, o jo kopija – Vokietijoje šalia Bremeno. Šiuo bendriniu vardu vadinu zoologijos sodus ir žvėrynus, kuriuos pamatėme per savo atostogas. Pamatėme ir savo (beveik 50-mečių), ir 2 metų vaiko akimis. Nuostabu, bet mūsų požiūriai sutapo!

Pirmasis. Kauno zoologijos sodas. Liūdna, bet jame Marcelei neįvyko jokios edukacijos. Šis objektas priminė apleistą kolektyvinių sodų bendriją, kurioje tik vienas kitas sodo namelio savininkas pasistengęs nusidažo stogą, o kiti lipdo savo būstą iš bet kokių atliekų, kaip Indijos lūšnynuose, arba tiesiog skraido spiritiniame kosmose.

Šį sodą pirmą kartą aplankiau 3 metų, o paskui jame buvau mažiausiai 30 kartų, nes netoli Kauno, Rumšiškėse, gyveno mano močiutė. Dabar, po beveik pusės šimtmečio, mačiau tą patį vaizdą – nušiurusius, nuo žmonių besislepiančius gyvūnus, didžiulius apleistus aptvarus, kuriuose sunkiai įžvelgi kampe užlindusį gyvį. Vaikystėje džiuginęs beždžionių aptvaras buvo lyg ir atnaujintas, o iš tikrųjų – visiškai pražudytas, nes beždžionėlės dabar užkištos už keliasluoksnės vielos ir dar stiklo! Lokių visai nebuvo, jų betoniniai rūmai, anksčiau laikyti zoologijos sodo ašimi, dabar skirti lapėms. Vienintelis gyvūnas, dar neišbarstęs jaunystės entuziazmo, buvo žirafa. Naivi ir džiugi ji mielai ėjo vaikų link, juokingai lingavo galvą ir kaišiojo mėlyną liežuvį. Tikrai buvo verta mokėti 4,30 euro už bilietą, bet visus juos atidirbo ta žirafėlė, na, ir dar avinas, kuris neprašomas linksmino bliovimu.

Bet Kaunas visada buvo Kaunas. Ko zoologijos sode netrūko, tai ledų vežimėlių, sūpynių ir čiuožyklų, nuomojamų vaikiškų džipų ir kitos komercijos. Kai buvau vaikas, šis zoologijos sodas buvo vienintelė vieta šalyje, kur galėdavome gauti cukraus vatos. Vatą gaminti ir pardavinėti buvo draudžiama, tad susuktus baltos arba ryškiai rožinės vatos tumulus ant pagaliukų pirkdavome prie sodo vartų, tiesiog nuo grindinio. Kartą prekybininkus išbaidė milicininkų reidas. Prekeiviai spruko, palikę kalnus susuktos cukraus vatos, o milicininkai leido mums pasiimti jos, kiek norime. Teta prikrovė kalną vatos prie automobilio galinio lango. Prisiminus, kad ta vata kainavo nežmoniškus pinigus (gal 3 rublius, kai alga buvo 100 rublių), jautėmės laimėję loterijoje ir iki Rumšiškių lėkėme tokie laimingi! Deja, grįžę iš mašinos išėmėme ne vatą, o tik prikepusio cukraus pluoštelius, kuriuos teko nukrapštyti. Simboliška baigtis to, kas neturi jokios vertės, jokio išliekamumo. Šį kartą cukraus vatos neradome, bet viskas, kuo Marcelė domėjosi, buvo ne gyvūnai, o ta nieko verta „vata“.

Antrasis. HBH paukštidė ir žvėrinčius šalia Palangos. Kasmet aplankyti HBH yra sena mūsų šeimos tradicija, ir, jei manote, kad tai darome dėl riebaus Rados virtuvės maisto, labai apsirinkate. Mus ten traukdavo (ir, be abejo, trauks) paprasta vištidė, kurioje dukros patyrė organišką pažintį su kaimo paukščiais. Kai minios poilsiautojų traukdavo grumtis dėl vėdarų ar karkos, mūsų šeima, nešina pigiu batonu, sukdavo vištidės link. Dešimtys narvų su skirtingų veislių vištomis, dar žąsys, povas, juoda kiaulė, kiškis ar žiurkėnų narvelis (dalis ekspozicijos keisdavosi), visi jie, pamatę batoną, nesavais balsais gagena, kudakuoja ir rėkia, kiša kaklus ir snapus, moja sparnas. Štai ko mums reikėdavo, kad ištrykštų džiaugsmo ašaros. Supraskite, kai dukros užaugo, mudu su vyru nebevažiavome į numylėtą vištidę. Bet šiemet vėl ten pabuvojome Marceliukės dėka. Man iš juoko vėl drebėjo fotoaparatas. Kaip visada nepagavau nė vieno normalaus kadro, nes paukščių lesinimas yra be galo privati procedūra – alkanas snapas ir paklaikusios nuo įspūdžių vaiko akys beveik susiduria.

Tikriausiai anksčiau mes visiškai apkvaišdavome nuo vištų lesinimo, nes iki šio nebuvome atradę dar vieno HBH stebuklo – žvėrinčiaus. Prieangyje mus pasitiko iškabintos skerdyklos darbuotojų prijuostės ir skelbimas, kad gyvūnai gali užgauti ir ištepti. Tik nusijuokėme. Ir be reikalo. Ką patyrėme tame žvėrinčiuje, neprilygs jokiems safariams. Ten leidžiama gyvūnus maitinti, o mes, kaip tyčia, turėjome obuolių ir agurkų. Nors ožiai nėra laikomi išlavinto intelekto gyvūnais, jie tikrai turi radarus, kuriais paskleidė žinią apie mūsų vaišes. Vos Marcelės tėtis atidarė kuklią sumuštinių dėžutę su agurkų griežinėliais, laisvėje lakiojantys keliasdešimt ožių, o vėliau – ir žąsų grėsmingai susispeitė apie mūsų trijulę. Ožiai pradėjo stotis į vertikalią padėtį ir priekinėmis kanopomis belsti vyrui į krūtinę, šalia siaubingai garsiai prabliuvo didžiulis asilas, paskui jį dūdas paleido Marcelė, o aš visą laiką raičiausi nuo isteriško juoko. Gerų emocijų buvo tiek daug, kad nuo adrenalino net virpėjo kojos. Ir viskas tik už 0,5 euro, nes tokia įėjimo kaina!

Trečiasis. Klaipėdos zoologijos sodas. Šią zooepopėją užbaigė apsilankymas Klaipėdos zoologijos sode, kuris dar vadinamas Dauparų mini zoologijos sodu. Žodžio „mini“ tikrai nenaudočiau, nes tai puikus, rimtas zoologijos sodas su pačia tikriausia mokomąja programa. 2 metų Marcelė pamatė visus pasakų ir filmukų personažus, ir jie buvo sveiki, jauni, energingi bei visai čia pat. Beždžionės valgė bananus ir ananasus, tigrai džiaugėsi ką tik atsivestais tigriukais, didžiuliai kupranugariai šypsojosi savo milžiniškomis lūpomis. Reti tinklai netrukdė matyti, o nepavojingi gyvūnai išvis vaikščiojo laisvėje.

Nebuvo drąsu praeiti pro pelikanus, kurie dvigubai didesni už Marcelę, ar kišti žolės kuokštą milžiniškai lamai, bet ko mes einame į tokias vietas, jei ne užuosti, paliesti bei iš arti pamatyti? Šiame zoologijos sode komercijos buvo lygiai nulis. Už 4 eurų bilietą čia gavome tik gyvūnus, ir labai už tai ačiū. Nenorėčiau, kad kitais metais atvažiavus čia dūgztų plastikinių džipų nuomos punktas ar stovėtų spragėsių kioskas.

Viena mano pusseserė, kol kas dar neturinti vaikų, paklausė, ar negalėčiau retkarčiais paskolinti Marcelės, kad jiedu su vyru nueitų į cirką ar vaikišką filmą. „Kartais taip norisi gerai praleisti laiką, bet be vaiko eiti į vaikiškas vietas kažkaip nesveikai atrodo, gėda“, – tokie buvo jos argumentai. Aišku, kad duosiu jiems Marcelę, bet, patikėkite, jau pajutau tą prisidenginėjimo naudą ir pati. Ar Saulius kada būtų gavęs progą gintis nuo ožių, kaip d‘Artanjanas, ar krykštautume lesindami vištas, fotografuotumės su asilais, jei ne Marcelė? Laikykite tai suvaikėjimu, bet viena iš didžiausių naudų, turint vaiką, tai legaliai linksmintis kartu su juo.

Susiję straipsniai

Kelionė į Kanzasą

Per šias atostogas Marcelė pirmą kartą pamatė jūrą ir smėlį. Kadangi prie jūros buvome neilgai, rinkomės Palangą, o ne nuošalią vietą. Norėjome vaikui parodyti Tiškevičių parką su gulbėmis, grojančius fontanus ir kitas grožybes, bet jūra su smėliu mus tiesiog įtraukė ir užvaldė, tad niekam kitam nebeliko laiko. Marcelė dabar dega filmu „Geltonų plytų kelias“ – žiūri seną 1990 metų versiją, o ten Doroti gyvena Kanzase ir kapstosi dykumoje. Vos pamačius pajūrį, Marcelės galvelėje susijungė jai vienai žinomos jungtys ir ji pasijuto Kanzase. Dainuodama Doroti dainą plėšė nuo savęs drabužius, bučiavo, laižė ir kapstė smėlį, išrausė gal 100 paslėptų nuorūkų, voliojosi ir kvatojosi – žodžiu, gaivališkai susiliejo su gamta. Nors tiek oro, tiek vandens temperatūra buvo vos 15°C, iš jūros Marcelė buvo neištraukiama. Mums beliko prisitaikyti ir taškytis drauge, pamiršus planą „skaitome knygas kopose“.

Žinoma, per šias atostogas mums viskas buvo kitaip. Nebebuvo tingaus žurnalų skaitymo paplūdimyje, ilgo ir palaimingo valgymo kurortų kavinėse stebint žmones, egzistencinių pokalbių žiūrint į debesis, naktinių pasivaikščiojimų ir žvaigždžių stebėjimo. Judrus vaikas mus įkinkė, susilenkę į klaustukus ganėme ją po pajūrį ir žaidimų aikšteles, pasiskirstę laiką 15 minučių atkarpomis. Valgymas buvo išvis katastrofa – Marcelė kategoriškai nenorėjo sėdėti kavinėse, todėl valgėme… pakaitomis (vienas supa Marcelę sūpynėse, kitas skubiai kemša pirmą pasitaikiusį patiekalą, tada atvirkščiai). Dienos pabaigoje visi 3 krisdavome pervargę nuo „poilsio“.

Kai susirinkome darbe aptarti paplūdimio patirčių, kolegės galėjo man daug papasakoti, o aš joms – nieko. Tarkime, jas nustebino kritinė masė pilvus užsiauginusių jaunų vyrų, pasak kolegės, jeigu jie visi pagimdytų, mūsų Lietuvoje būtų 5 milijonai… O aš, atrodo, nemačiau nusirengusio nė vieno konkretaus vyro, tik savąjį. Taip pat nenutuokiu, kokios šiemet maudymosi kostiumėlių tendencijos, kiek kurorto kavinėje kainuoja alus ir cepelinai, kokie atlikėjai koncertuoja, ir išvis – kuo alsuoja mūsų paplūdimiai.

Jaučiuosi taip, kaip ir Marcelė – grįžusi iš Kanzaso. O juk tai išskirtinė patirtis!

Mano įžvalgos apie atostogas su 2 metų vaiku

Lietuvoje su mažu vaiku per atostogas tikrai yra ką veikti. Mes išbandėme tik mažytę dalelę atrakcijų.

2 metų vaikas jau subrendęs paplūdimiams ir zoologijos sodams, o jų pasirinkimas vis didėja. Tarkime, mes neaplankėme A.Boso zoologijos sodo, o jį visi giria.

2 metų vaikas dar nesuvokia palaimos išsirinkti maistą iš meniu ir vaišintis kavinėse, todėl verčiau nuomotis kambarį su virtuve ir gaminti patiems, nes valgydami kavinėse patirsite tik stresą.

Tokio amžiaus vaikas dar nelabai supranta komercijos vilionių – Marcelė ramiai vaikščiojo Basanavičiaus gatve, tik šiek tiek susinervino, kad negalėjo pakelti dekoratyvinių akmenų. O štai metais vyresni vaikai jau rengė koncertus reikalaudami ledų ir karuselių.

Iki susitikimo kitą mėnesį.

Mama Neila

„Mamos žurnalas“

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


du + 1 =

Kitos temos: