Marcelė 2013. 1 metai ir 10 mėnesių (dvidešimt antrasis mėnuo)

Marcelė 22

Marcelei 22 mėnesiai

Skaitykite, kaip auga žurnalo redaktorės Neilos (45 m.) trečia dukra Marcelė. Su vyru Sauliumi (48 m.) Neila susilaukė Jogilės (20 m.) ir Austėjos (24 m.), kuri jau sukūrė savo šeimą ir augina dukrelę Adelę (2,7 m.).

 Ar tikite angelu sargu?

Senovės kinai tik priešams linkėjo gyventi permainų laikais. Šį posakį „nuleidę“ į buitinį lygį, galėtume sakyti taip: „Geriausiai gyvename tada, kai į klausimą „kas naujo?“ atsakome  – nieko“. Mūsų su Marcele gyvenime tarytum nieko naujo neįvyko, bet kasdienybės sriuboje teko perkąsti vieną kitą pipirą.

Per Velykas išgyvenau būseną, kai iš siaubo sustoja laikas, ir tolesnį gyvenimą lemia kelios sekundės.

Netikiu, kad pasaulyje yra nors viena motina, kuri tokių akimirkų nepatyrė. Šventėme pas mano seserį, kuri gyvena nuosavame name. Ten dažniausiai renkamės, nes mūsų užstalė nemaža – 13 žmonių. Ne kartą pasakojau, kaip Marcelę traukia laiptai, ir šį kartą jį laipiojo aukštyn–žemyn, atrodo, gerai įgudo, ir jau nebekreipėme dėmesio į jos kursavimą. Kartu laipiojo ir Adelė, ir pusbrolis Jokūbas (6 m.), situacija atrodė saugi. Mano budrumas sumažėjo, panirau į palaimingą plepėjimą su mama ir sesėmis (vyrai lauke kepė mėsą). Staiga, kaip sulėtintame kine, visų akys nukrypo į laiptus, kuriais tikrąja to žodžio prasme ritosi Marcelė. Niekada nepamiršiu tų salto mortale, nes ji vertėsi taip, kaip paskui tuose pačiuose filmuose žmonės jau nebeatsikelia. Keletą kartų per galvą. Visi, kurie sėdėjo už stalo ir suakmenėję stebėjo vaizdą, laukė garso „trekšt“, nes tikrai turėjo lūžti kažkoks kaulas. Nė ranka nekyla parašyti – sprandas. Sekundė tylos ir pasigirdo… ne, ne trekšt, o garsus rėkimas. Viskas baigėsi net be mėlynės. Ir kaip netikėsi, kad vaikus saugo angelai sargai?

Važiuoja apsipirkti su pinigine rankose

Važiuoja apsipirkti su pinigine rankose

Randai mamų širdyse

Tas Marceliukės ritimasis nuo laiptų man pralaužė prisiminimų užtvarą, apėmė slogus dejavu, nes tai jau buvo patirta, su kiekvienu vaiku. Austėja, kai jai nebuvo nė 3 metų, pasiklydo Palangoje. Įėjau į tualetą, o ją palikau laukti už durų. Kai išėjau, vaiko nebebuvo. Pateisinu save, nes tuomet buvau 23 metų, kaip sakant – žalia. Isteriškai lakstėme po miestą, bet tik po valandos ją parvedė atsitiktinė praeivė (dukra jau mokėjo kalbėti ir nerišliai papasakojo, kad ieško tėvų). Jogilė, būdama 2 metų, vos neiškrito per 5 aukšto langą. Prisistūmė taburetę virtuvėje prie palangės, atkrapštė pirštukais langą, kuris buvo tik privertas, ir ropštėsi gaudyti balandžių. Palikta be priežiūros buvo ne ilgiau kaip porą minučių, kai jos angelas sargas mane tiesiog įspyrė į virtuvę ir aš už kojų partraukiau vaiką į vidų.

Po tokių nutikimų mamos širdyje atsiranda žaizda, paskui ji tampa randu, kuris niekada neišnyksta.

Nesuskaičiuosiu, kiek naktų paskui sapnuodavau, kaip nebespėju sučiupti už kojyčių, ir vaikas nukrenta.

Tie vaizdiniai mane užvaldė, nebepasitikėjau nei aukle, nei darželio auklėtojomis – visada atrodė, kad kaukianti greitoji važiuoja pas mano vaiką. Nedrąsiai prasitardavau draugėms apie savo juodas mintis.

Kaip palengvėdavo, kai išgirsdavau – dauguma dreba dėl savo vaikų, sapnuoja košmarus, kad vaikai skęsta, jaudinasi, kai vaikai palikti pas senelius. Paguoda galėtų būti tikėjimas, kad mažuosius tikrai kažkas saugo. Jie tiesiog stebuklingai išsisuka iš situacijų, kurios turėtų baigtis tragiškai. Kolegė Ginta prisiminė, kaip jos tuomet 2 metų sūnus jau kišo mezgimo virbalą į kištukinį lizdą, aš pati vaikystėje buvau užsimetusi ant savęs televizorių, nukritusi nuo šieno vežimo. O kiek žmonių prisimena vaikystėje skendę, springę, „gavę elektros“ ir pan.

Taigi po Velykų apnikta tų prisiminimų ir įsijautrinusi, sukau galvą, kaip dar labiau apsaugoti vaiką.

Gyvename 6 aukšte, langai aukštai, pati Marcelė neatsidarys, tačiau jei užliptų ant palangės? Vasarą juk langus laikysime pravertus. Nesaugu. Kitas siaubas – sekcijos ir spintos. Gerai atsimenu reportažą iš KMUK, kur atvežė spintos pritrėkštą mažą vaiką. Spinta pati neužkris, tačiau Marcelė gali sugalvoti lipti lentynomis arba atsidariusi stalčių lipti į jį. Spinta taptų nestabili ir… Kištukiniai lizdai apsaugoti apsaugomis, tačiau juk kraunamės mobiliuosius telefonus, apsaugas ištraukiame, o jei pamirštume vėl įkišti… Turime vieną nestabiliai stovintį televizorių. O dar špižiniai radiatoriai, šalia kurių stovi lovos, o ant jų šokinėja Marcelė. Kur dursi pirštu, ten tyko pavojai. Nesaugiausių namų rinkimai laimėti. Laikas keisti temą…

Ar gausime darželį?

Kartu su 7000 kitų jaunų vilniečių šeimų (net saldu rašyti „jaunų“) dalyvaujame loterijoje dėl darželio.

Skirtą dieną sėkmingai užpildžiau elektroninę registraciją. Atsakymai – birželio mėnesį. Manau, darželio negausime, nes gyvename apynaujame rajone, kur darželių beveik nėra. Rašėmės į 5 arčiausiai esančius, tačiau jie visiškai perpildyti. Galbūt Marceliukei skirtų vietą, jei patektume į lengvatines kategorijas, tačiau niekur netinkame. Socialūs, įgalūs, niekas nedingęs be žinios ir net ne daugiavaikiai! Dėl to pajutau neteisybę. Juk 3 vaikus auginanti šeima laikoma daugiavaike, tačiau mums tai negalioja – daugiavaikiai būtume tik tada, jei visi mūsų vaikai būtų iki 18 metų. Mūsų šeimos situacija, manau, dar labiau verta pagarbos – mes ne tik kad turime 3 vaikus, bet vieną jau visiškai užauginome ir išmokslinome, dukra ne pirmus metus yra mokesčių mokėtoja. Kitas vaikas studijuoja ir taip pat dirba (nors ir menkus darbelius – padavėja, rūbininke – bet irgi moka mokesčius). Niekada negavome iš valstybės jokių lengvatų, pašalpų. Vieta darželyje mums būtų atsidėkojimas, kad išauginome du dorus piliečius, kurie neemigravo, pasiliko Lietuvoje ir čia kuria nacionalinį produktą. Bet mums valstybė sako: „Patys kalti, kad tarp vaikų gimimų tokie dideli laiko tarpai, turėjote greičiau suktis, visus pagimdyti iškart, tada visi būtų gavę darželį. Mums tokios keistos šeimos neįdomios“.

Kolegės darbe juokauja, kad ir netyčiukams turėtų būti numatytos  lengvatos patekti į darželį, jei netyčiukas gimė dėl medikų ar farmacininkų klaidos (reikėtų pateikti pažymą). Mūsų atveju ta pati valstybinė medicina, kurią mes su vyru padedame išlaikyti, mums nustatė nevaisingumą. Bet dabar valstybė nebenori dalintis atsakomybe ir padėti mums auginti vaiko, neduoda darželio…

Su babyte rado bendrą kalbą

Su babyte rado bendrą kalbą

Babytės universitetai

Po Velykų mūsų namuose savaitei pasiliko babytė – vyro mama. Ji gyvena Kėdainiuose, yra 73 metų giliai tikinti senovinių pažiūrų pensininkė. Žiūrėdama į jos ir Marcelės duetą negalėjau atsigėrėti ta seno ir mažo derme. Būtent tokie piešinėliai iš knygučių, tokie vaizdai mums iškyla, kai kalbama apie močiutę ir anūkus. Močiutė žila ir sena, su skara, jos „sąnariai sugrubę“, „eisena sukumpusi“, ji turi kantrybės valandų valandas užsiimti su anūkais, jai nereikia niekur skubėti. Nežinau, iš kur tas magnetizmas, bet Marcelė lipte lipo prie babos, nors, žinoma, nelabai suprato jos dialekto. Mūsų babytė kalba sava kalba. Beje, taip kalba ir jos aplinka, tad tampa aišku, kad Valstybinė kalbos inspekcija mala tuščias girnas. Pabandykite iššifruoti: „Marcelyte, maukis pančiakytes, rubaškytę, susegsiu guzikiukus, eisim į lauką. Dar reikia kurtkytę užsidėti, o babai ridikulį pasiimti“. Be to, tą savaitę pas mus buvo petelnių, cibulių, čiainikų, žmones stovėjo ant stotelių, autobusai vaikščiojo, šeimininkai ateidavo namo, o Marcelė buvo vadinama „vienintele patieka“.

Man labai smagu, kad Marcelė myli senus žmones (gal dėl to, kad ir mes nebe jauni?). Jai malonu, kai kieme pakalbina kaimynų bobutės, vedžiojančios šuniukus, be galo džiaugiasi susitikusi mano mamą (jai 70 metų, gyvena Vilniuje, matosi su Marceliuke bent kartą per savaitę), o dabar, štai, praleido smagią savaitę su babyte iš Kėdainių. Kaip gerai, kad dukrytė turi dvi tikrų tikriausias močiutes, o ne tokią apsišaukėlę močiutę, kokia esu aš Adelytei.

Į tėtį ar į mamą

Kai mergaitės dar buvo mažos, vis nuskambėdavo toks vertinimas: „Jau kokia daili ta jaunesnioji dukra, visa į tėtį. Vyresnioji tai į mamą“. Jautresnės sielos moterys tikriausiai apsiverktų, bet man visada būdavo linksma. Vadinasi, turėjau apdairumo pasirinkdama vyrą, kurio akivaizdžiai švelnesni ir subtilesni bruožai pakoregavo manuosius. Iš išvaizdos Marcelė yra gerai suplaktas kokteilis, todėl kas ką nori, tą joje ir mato. Mano mama sako, kad tai mažoji Neilutė, iš akies traukta aš vaikystėje. Sauliaus mama mato save dėl rudų akių ir smulkių veido bruožų. Bet mes jau žinome, kad kūdikių ir mažų vaikų išvaizda daug kartų pasikeičia. Lieka tik esminiai bruožai. Net dabar, žiūrėdami į Marceliukės kūdikystės nuotraukas, nebeatpažįstame – nejau tai ji? Vienokia atrodė be plaukų, kitokia – dabar, kai jau piname kaseles.

Augumas irgi lieka mįslė. Štai iki metų Marcelė „mušė“ svorio ir ūgio rekordus, o dabar jau pusmetį yra sustojusi ties 15 kg riba. Aišku, ji kol kas vis dar atrodo labai didelė tarp savo bendraamžių, bet kas gali paneigti, kad mokykloje ji bus prie smulkesnių? Mums taip nutiko auginant pirmąją dukrą – kūdikystėje galingai startavo, priauginėjo daug svorio, darželyje buvo už visus didesnė, o užaugo vidutinio ūgio nestambi mergina.

Tas netikėtumo efektas yra pats žaviausias auginant vaiką. Niekada nežinai, koks jis bus po mėnesio, o ką jau kalbėti po metų. Auginant tokį mažiuką, kaip Marcelė, nežinai net koks vaikas bus rytoj! Gal atsiras nauja išraiška veide, naujas žodis, naujas sukinukas šokant. Tas staigmenos laukimas atperka nušnerkštus namus, poilsio trūkumą, visą tą trupiniais ir išmėtytais žaislais užterštą rutiną.

IMG_2142

Marcelė jau moka pašokti nuo grindų, nušokti nuo laiptelio, važiuoti kojomis valdoma mašinyte ar triratuku-bitute

Meili ir žiauri

Psichologai sako, kad 22 mėnesį jau gana aiškiai pasimato, koks bus vaiko charakteris. Pastebime Marcelėje tokių bruožų, kokių neturėjo pirmosios dukros. Šita yra labai meili. Mes jau kitaip, jautriau, tą meilumą priimame, ir tiesiog susileidžiame, kai ji kaip katinėlis glaustosi, apsikabina, bučiuoja, pribėgusi lipa ant kelių, prieš miegą nori laikyti mūsų rankas. Mus ji vadina malonybiškai – esame mamytė ir tėtukas. Beje, Saulių vis dar pavadina „mamyte“. Irkaip nesikaupti laimės ašaroms.

Šalia meilumo skleidžiasi ir kitas bruožas – valdingumas, gal veikiau diktatoriškumas. Jos šūkis galėtų būti kaip R.Pakso partijos – „Tvarka bus“. Žinoma, mes kalbame ne apie buitinę tvarką ir švarą, o apie „tvarką pagal Marcelę“. Tarkime, jei asmenybė nori neštis į lauką meškiuką, rankinuką ir kamuoliuką (viskas krenta iš rankų, po kelių minučių visus tuos daiktus neš tėtis arba mama), ji verčiau įsispirs kaip ožys prie durų ir spiegs, bet tol, kol nusileisime, ir į lauką iškeliaus kaip suplanavusi. Tyčia parašiau ne „verks“, o „spiegs“, nes Marcelė turi išlavinusi ausis plėšiančią sireną, kurią tiesiogine to žodžio prasme įjungia, jeigu jai prieštarauji. Kartą išėjau palikusi ją, „įjungusią sireną“, ir aidas buvo girdėti ne tik kad laiptinėje iki pirmo aukšto, bet ir lauke per visą kvartalą. Sirenoje yra kažkoks ultragarsas, kuris varo iš proto, kaip kankinimų kambariuose. Atrodo, daryk ką nori, tik nerėk. Kai Marcelė pasiekia savo, sirena akimirksniu išsijungia.

Puikiai suprantame, kad tai manipuliacija, bet taip pat suprantame, kad pasaulis neapsivers, jeigu vaikas užsimanė miegoti kartu su 10 meškiukų, kambaryje teptis saulės kremu, valgyti sviestą iš pakelio, gerti vonios vandenį, kuriame maudosi, ar suryti maišiuką guminukų. Taip, buvo ir toks epizodas, pakviesta į pusbrolio gimtadienį Marcelė nugvelbė maišiuką „Haribo“ meškiukų ir niekaip neleido jų atimti, kol nesuvalgė visų (100 g).

Kartais mažytis įkyrus kritikas mano smegenyse sako: „Jau greitai bus perlenkta lazda, per daug vaikui leidžiate, diktatūra tuoj virs genocidu“, bet vis nutildau jį. Lengviau leisti, negu metodiškai auklėti… O gal čia dar vienas minusas vyresnio amžiaus tėvams – norisi eiti lengvesniu keliu ir negalvoti apie pasekmes. Tarkime, man lengviau išvalyti Marcelės valgymo vietą, jei ji panoro persipilti kakavą iš vieno puodelio į kitą, negu to neleisti ir klausytis minėtos sirenos ir paskui valyti snarglių burbulus.

Malonūs ir nelabai pasiekimai

Kalba. Manau, mūsų vaikas yra aukso viduriukas raidos lenktynėse. Smagiausias pasiekimas, kad jau kažką kalba. Šalikas jai yra šakalis, piniginė – pigininė, baigėsi – baisėki, jos pavardė yra Nemaškaitė (Nosekaitė, Musikaitė, kasdien vis keičiasi). Juokinga.

Miegas. Pietų išmiega 2 valandas nuo 14 iki 16 val., naktį išmiega apie 10 valandų – nuo 23 iki 9 val.. Žinau, užmiega per vėlai, bet bandymai užmigdyti anksčiau tik „suėda“ mūsų vakarą – tas, kuris „migdo“, dvi valandas glosto rankytes, niūniuoja, guli šalia tamsoje, bet Marcelė vis tiek užmiega savo laiku.

Maistas. Vis dar lieka skaudi tema, nesvalgo padrikai. Mama davė patarimą slėpti visus paktramtukus ir pritaikyti papildomas apsaugas ant šaldytuvo. Gal neradusi jai skanaus maisto, Marcelė valgys ir košes ar sriubas? Dabar ji prisikramto to, kas jai gardu – traukia iš šaldytuvo varškės sūrelius, jogurtukus, saldžias varškytes, nuo stalo (prisistūmusi kėdę) pasiima sausainių, įlindusi į duonos stalčių traukia batoną. Iš žmogiško maisto jai tinka nebent makaronai ir, kaip ne kartą rašiau, tai, kas yra kitų lėkštėse.

Kartais net gudraujame – nors nenorime valgyti, įdedame Marcelei ir būtinai sau. Tada ji iš smalsumo, ką mes čia taip gardžiai pasigaminome, pavalgo iš mūsų lėkščių.

Fizinės galimybės. Kadangi pasakojimą pradėjau nusiritimu nuo laiptų, tai komentarų nereikia – kojelės dar susipina ir lygioje vietoje. Tačiau Marcelė jau moka pašokti nuo grindų, nušokti nuo laiptelio, važiuoti kojomis valdoma mašinyte ar triratuku-bitute (nežinau, kaip tas daiktas vadinasi, jame nėra pedalų, vaikas juda į priekį spirdamasis kojomis).

Būtinas ritualas. Kiekvieną vakarą Marcelė maudosi vonioje. Apie 20 val. jos vidinis laikrodis duoda ženklą, ji pasako „maudytis“ ir lekia prie vonios durų. Kadangi nemokame savo pagrandukei paakyti „ne“, per mėnesį išliejame 8 kubus karšto vandens…

Iki susitikimo kitą mėnesį.

Mama Neila

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 2 = trys

Kitos temos: