Marcelė 2013. 1 metai ir 1 mėnuo (tryliktasis mėnuo)

Marcelė 13

Neila su 13 mėnesių Marcele ir 2 metų Adele

Skaitykite, kaip auga žurnalo redaktorės Neilos (45 m.) trečia dukra Marcelė. Su vyru Sauliumi (47 m.) Neila susilaukė Austėjos (24 m.), kuri jau sukūrė savo šeimą ir pagimdė dukrelę Adelę (1,5 m.), bei Jogilės (19 m.), kuri ką tik baigė dvyliktą klasę.

Marcelė gimė 2013 m. gegužės 24 dieną, svoris 3950 g, ūgis 56 cm. 13 mėnesių – 14 kg, 85 cm.

Tęsti dienoraštį ar ne?

Visada savo rašinėlį apie Marcelę parengdavau dar iki žurnalo maketavimo pradžios, o šį kartą tempiau iki paskutinės dienos, nes vis nebuvau nusprendusi – reikia jo ar ne? Yra mūsų aplinkoje toks terminas „pica neatsivalgomoji“ (sugalvojome ne mes, o viena picerija). Iš pradžių gardu, bet kai skrandis pilnas ir kemši jau per jėgą… O dar likę daugiau nei pusė… Posakis labai tinka užsibuvusiems svečiams. Lyg jau pasėdėjome, pakalbėjome, bet svečias vis dar rangosi ant sofos, vis dar „pilnas temų“, o tu jau žiovauji nusisukęs. Mažiausiai norėjome, kad jaunos skaitytojos, tinkančios man į dukras, sakytų – kiek ta tetutė gali rašyti tą patį per tą patį, geriau tuos puslapius skirtų patarimams apie pilvuko pūtimą. Sakiau sau – stebėk ženklus ir pamatysi, ar tikrai reikia rašyti toliau. Lūžis įvyko apsiperkant vienoje drabužių parduotuvėje. Jau pasakojau, kad laiškų gaunu nuo pat dienoraščio pradžios, bet bendravimas nematant pašnekovo nėra toks emociškai paveikus kaip kad akistata su skaitytoja ir dar persirengimo kabinoje.

Taigi, vienoje drabužių parduotuvėje prie matavimosi kabinų stovėjome dvi mamos su vežimėliais, o viduje neršė mūsų vyrai. Kartkartėmis nubėgdavau atnešti vyrui kitų drabužių pasimatuoti (norėjau įpiršti siauras spalvotas žiogo kelnes, bet vyras taip ir liko prie klasikinių „no name“ džinsų, atseit spalvotoms kelnėms jis per senas). Jaučiau, kad kabinos kaimynė kažką kuždasi su savuoju, lyg kaupiasi.

Tada ryžosi ir mus užkalbino. Pasirodo, skaitytojai, ir ne bet kokie. Rašinėlius apie Marcelę skaito po kelis kartus, o mano vyro mintys apie tėvystę, pasivažinėjimus lauke skaitomi garsiai kaip mokomoji-auklėjamoji medžiaga tėčiui. Skaitytoja žinojo, ir kiek Marcelė sveria, ir kiek turi dantų, ir ką valgo.

Noriai apžiūrinėjo heroję, guodėsi savo vaikučio problemomis. Pokalbis įsisiūbavo apie atpylinėjimą, papildomą maistą, vaikų dantis ir begales kitų smulkmenų. Išsiskiriant ji nuoširdžiai paprašė tęsti dienoraštį. Rašysiu, bala nematė. Juk man tai – didžiulis malonumas, o jei dar kas nors dėl to kelias minutes praleis smagiai… Labai džiaugiuosi, kad labai greitai, jau vasaros pabaigoje, startuos atnaujintas „Mamos žurnalo“ portalas, jame bus rašomas redakcijos tinklaraštis, kur galėsiu parašyti dar daugiau, nei žurnale, perskaityti Jūsų komentarus ar padiskutuoti.

Vis dar kūdikis

Marcelei suėjo metai. Ir kas įvyko? Ogi nieko. Manau, dauguma mamų sutiks, kad įkopus į tryliktąjį mėnesį niekas iš esmės nepasikeičia. Tik medicininėje literatūroje jau nebegalima rašyti „kūdikis“, o reikia sakyti „mažas vaikas“. Tačiau tas „vaikas“ toliau ieško krūties, miega su tėvais, daro į sauskelnes, nekalba, dažnai net ir nevaikšto. Tad koks skirtumas? Njau per vieną sekundę, laikrodžio rodyklei perslinkus iš dvylikto gyvenimo mėnesio į tryliktą, kažkas perjungė klavišą, ir mamos bei vaiko gyvenimas pasikeitė iš esmės? Mums, kuriančioms žurnalą apie tėvystę, ši kategoriška riba (iki metų – pasaulio bamba, nuo metų – statistinis vienetas) visada kėlė nuostabą. Apie kūdikio raidą, mitybą, kiekvieno mėnesio sveikatos ypatumus informacijos begalė, o kaip vystosi 13, 14, 15 mėnesių vaikutis?

Tai jau niekam neberūpi. Ta riba panaši į pasakų pabaigą, kai karalaitis vedė princesę ir ilgai bei laimingai gyveno. Meilės romanas juk tebuvo trumputė įžanga į tikrą ilgą gyvenimą, bet kam čia įdomu, ką tie patenkinti sutuoktinai veikė po vestuvių. Yra ir daugiau tokių nelogiškų riboženklių motinystės kelyje. Pavyzdžiui, šaltakraujiškas pagimdžiusios moters nukarūnavimas. Visą nėštumą moterį vyras ir visa aplinka nešioja ant rankų, lepina ir globoja. Įkiškite nosį į vakarėlį, kuriame dalyvauja nėštukė.

Dažniausiai sėdi patogiai ant kėdutės susikėlusi kojas, apkamšyta (jei šalta) ir vėdinama (jei karšta), aplink straksi būrys nusiteikusių įpilti, atpjauti, atnešti, paduoti. Šiurpus kontrastas realybei, kurią moteris išgyvena grįžusi iš gimdymo namų. Karalius jau kitas – mažylis, visi juo žavisi, neša dovanas, o į senus drabužius neįsispraudžiančiai, neišsimiegojusiai mamytei juodais paakiais niekas nebekiša kėdutės po kojomis, kad patogiai jas susikeltų ir pasėdėtų.

Dainų šventėje Marcelė pasinešė kur akys mato ir galop sviedė buteliuką į nepažįstamą vaiką

Dainų šventėje Marcelė pasinešė kur akys mato ir galop sviedė buteliuką į nepažįstamą vaiką

Kiekvienas vaikas ypatingas

Visos mamos, kurios man rašo ar užkalbina, o ir sutiktos kieme, žaidimų aikštelėse, pasidžiaugia Marcele, kad didelė, daug valgo. Ir tuoj pat metasi prie savo vaiko, lieja nerimą, kad jis kažkurioje srityje silpnesnis – vis dar neišdygo dantukai, nenori papildomo maisto, nevaikšto, sveria ne 13 kg kaip Marcelė, o tik 9. Išsikalbėjus tampa akivaizdu, kad tie „atsilikę“ kūdikiai daug kur lenkia Marcelę. Lengvutė mergaitė, kuri neturi dantų, jau darniai jungia skiemenis, kai tuo tarpu Marcelė vis dar tėtį vadina „ma-ma“ ir moka įgarsinti tik du gyvūnus (šunį ir katę, o ties karve „užlūžta“ – jau per daug…). Kitas nevalgus 13 mėnesių berniukas vis dar nevaikšto, bet užtat dainuoja! O Marcelė, įjungus vaikiškas daineles, tik keistai murma ir mykia, tiesa, tuoj pat pradeda kraipyti klubus. Rasčiau šimtus tą pačią dieną gimusių vaikų, kurie šauniau veria piramidės žiedus, stato kaladėlių bokštus, knygutėje atpažįsta gėlę ir saulę, kai mano dukrytė čia nėra genijus, užtat savo 8 dantimis gali kad ir stalo koją griaužti, kaip jai viskas gardu.

Jei tik raidos lenktynėse sukirbėjo, kad Jūsų vaikas kurioje nors grafoje atsilieka, tuoj pat suraskite tą sritį, kurioje jis lenkia kitus, o tokia tikrai yra! Pasikartosiu dar kartą – kūdikystėje atsiskleidę gabumai, laimėjimai, raidos šturmas gyvenime nieko nelemia. Mano sesutė Donalda labai ilgai nekalbėjo. Be to, jai ilgai neaugo plaukai. Pasak mamos, gailestis, skausmas, gėda ir visi kiti negatyviausi jausmai užplūsdavo, kai tekdavo svečiuotis pas draugus, auginančius tokio paties amžiaus dukrytę – ilgaplaukę, puikiai kalbančią princesę. Ir kuo viskas pavirto – „nebylei“ tik duok pakalbėti, plaukai ištveria visas dažų paletės spalvas. O kur kalbioji gražuolė, ta kita mergytė? Istorija nutyli, vadinasi, neuždirba duonos nei iš grožio, nei iš žodžio.

Šreko sausainis

Tipiškas „sausainio“ bėgimas kur kojos neša

Tipiškas „sausainio“ bėgimas kur kojos neša

Vis dėlto meluočiau, jei sakyčiau, kad visiškai niekas nepasikeitė. Pasikeitė, bet daugiau ne dėl to, kad Marcelei suėjo 13 mėnesių, o todėl, kad pagaliau atėjo tikra vasara.

Ką tai reiškia auginant vaikus, nepasakosiu, pačios žinote – tai rojus. K. Donelaičiui pavasarį buvo linksmybės, o vasarą – darbai, bet mums vasara yra tikra laimės pasaka, nes neturime nei daržų, nei šiltnamių. Su Marcele vis dažniau apsistojame vaikų žaidimų aikštelėse. Dukrytės nesužavėjo smėlis, nors nupirkome kalną kibiriukų, kastuvų ir formelių. Dar laukiame, kol galvoje susijungs jungtys, ir smėlio dėžė taps svajonių kampeliu. Užtat ją be galo domina numestos nuorūkos, šiukšlių dėžės ir jų turinys, akmenukai, pagaliukai, ir be abejo – šunys. Marcelė drąsiai eina prie vaikų, stebi, kaip jie supasi ar čiuožinėja, ima jų žaislus. Dabartiniu gyvenimo etapu ji labai panaši į didelį, bet nerangų ir negudrų sausainį iš filmuko apie Šreką. Supranta komandas sustoti, ateiti, atsisukti, bet dažnai išsiskėtusi ir iškėlusi rankas pasineša kur akys mato. Leidžiame lauke lakstyti basomis, tad didžiuma laiko taip ir praeina – Marcelė lekia, sustoja, atsisuka, lekia atgal, vėl keičia kryptį, palinksta prie nuorūkos ar kokio šiukšliuko, vėl bėga. O mes ganome akimis ir visą laiką mintyse meldžiamės, kad nenugriūtų. Nes griūva dar skaudžiai, kojos susipina net lakstant po butą. Nors baldai apdengti apsaugomis, traumos ištinka viena po kitos. Išmokęs užlipti ant lovos ir kitų žemesnių paviršių, mūsų „sausainis“ nebesuka galvos, kaip reikės nulipti, o pergalingai ūbauja, šokinėja. Vis dar laukiame prasmingų žodžių, kol kas jų labai mažai. Kaimynė, bevežiojanti lauke panašaus amžiaus vaikutį, sakė, kad pirmasis jo žodis buvo „mama“, o antrasis „maksima“, nes labai patinka ši prie namų esanti parduotuvė.

Prie baseinų ir kitų vandens telkinių draugutės Marcelė ir Adelė nesulaikomos

Prie baseinų ir kitų vandens telkinių draugutės Marcelė ir Adelė nesulaikomos

Svarbi persona

Mūsų nuomone, vienas svarbiausių vaiko intelekto požymių yra išdygę ožio ragai. Anūkei Adelei jie kyšo jau gana ilgi, panelė gali griūti ant grindų ir raitytis, ištikta dvasinių kančių, jei ko negauna. Marcelė greitai mokosi iš dukterėčios šio meno, ir jau ne kartą pastebėjome, kaip įsižeidusi riečiasi į velnio tiltą (kai įtempia nugarą ir galvą riečia atgal) ar demonstratyviai gulasi ant kilimo ir rėkia. Griūna atsargiai, neskaudžiai, save patausodama, bet vis tiek tai jau „viščiukų maištas“.

Kaip išvengti to triukšmo, nervų karo, kai vaikas nori ne žaislų, o normalių suaugusiųjų daiktų – raktų ryšulio su automobilio signalizacijos pultu, televizorių pultų, mobiliųjų telefonų, piniginių su pinigais?

Su „anais“ vaikais tokių problemų tarytum nebuvo, todėl teko sugalvoti naują metodą, kurį patariu visiems. Aišku, čia jokia naujiena, gal taip seniai patys darote, bet kai papasakojau Karolinai Liukaitytei (imdama interviu), ji susidomėjo ir sakė, kad tikrai išbandys. Mums kalbantis su Karolina, jos mažoji dukrytė Lukrecija naršė po mamos kosmetinę ir sudaužė brangios kompaktinės pudros dėžutę. Aišku, kurį laiką, kol mergytė žaidė su mamos dažais, buvo ramu, bet ta ramybė paskui pavirto į mažiausiai 100 litų nuostolį.

Tad mūsų patarimas – paruoškite vaikui visų jį traukiančių suaugusiųjų daiktų dublikatus. Mes sukomplektavome Marcelei:

Piniginę – į mano seną sudėjome nenaudojamas nuolaidų ir vizitines korteles, beverčių pinigų, likusių po kelionių į šalis, kuriose labai smulki valiuta. Piniginė niekuo nesiskiria nuo tikros, net svečiai sutrinka, kad leidžiame vaikui žaisti su banko kortelėmis.

Raktų ryšulį – prie tikrų raktų pakabukų prisegėme įvairiausių nenaudojamų raktų, svarbu, kad jie būtų skirtingo dydžio, formų.

Kosmetinį krepšelį – čia kiekvienai moteriai nesunki užduotis, nes tušai greitai uždžiūva, pudros ir lūpdažiai baigiasi. Žvelkite į ateitį ir kai kuo pasirūpinkite iš anksto, nes labai greitai dukrytė, o gal ir sūnelis, pradės domėtis kvepalų buteliukais, kurie taip greitai nepasibaigia. Nenaudojamos kosmetikos ir kvepalų buteliukų paprašykite draugių, tikrai suneš. Pamenu, kaip entuziastingai nešėme redaktorei Gintai tuščius kvepalų buteliukus, kai jais domėjosi kolegės dukra Guodutė. Dėl ateities, tai po kokių 3 metų vaikas labai noriai žais su sagomis, tad jau kaupkite įvairių sagų – tiesiog išmesdamos drabužį iškirpkite jas, paskui tikrai džiaugsitės.

Brangenybių dėžutę – kadangi auginame tik mergaites,joms aktualu karoliai ir žiedai, o berniukui galima suruošti tikro vyro staliaus ar kokio šaltkalvio dėžę. Juk kiekviena moteris namuose ras nebenaudojamos pigios bižuterijos, o kiekvienas vyras – senų įrankių. Kita vertus, įrankių dėžę formuočiau kiek vėliau, nes koks stipresnis berniukas gali sviesti santechniko raktą tiesiai į televizorių. Marcelė taip tikrai padarytų, ji turi smūginę metimo jėgą, kamuoliuką sviedžia kaip V. Alekna. Išgyvenau siaubingą gėdą Dainų šventės koncerte Vingio parke – Marcelė pasileido bėgti kur akys mato, nešina sulčių buteliuku, o paskui nemotyvuotai jį sviedė. Buteliukas skrido toli ir atsitrenkė… į nekalto kokių 9 mėnesių vaikučio kaktą. Laimei, neskaudžiai, bet kiek kartų turėjau nusilenkti to vaiko mamai, maldauti atleidimo, tūpčioti ir nesmagiai šypsotis… Viliuosi, kad tai nebuvo žurnalo skaitytojų šeima, nes tuoj pat nutrauktų prenumeratą…

Mobiliųjų telefonų ir pultų – šių tikrai pilni kiekvieni namai. Aišku, neveikiantys telefonai vaiko ilgai nežavės, tik akimirką kitą. Bet Marcelė mielai dedasi prie ausies seno modelio „Nokia“ plytas ir kalbasi. Ne kartą mačiau, kaip kalbėjosi prie ausies priglaudusi tėčio žiebtuvėlį…

Viena taisyklė – šie pakaitiniai daiktai turi būti atseit draudžiami, padėti ant komodų koridoriuje šalia tikrųjų – tarytum saugomi ir branginami.

Tik mums atrodo, kad nemokantys kalbėti vaikai nesusikalba...

Tik mums atrodo, kad nemokantys kalbėti vaikai nesusikalba…

Metų apžvalga. Daiktai

Po truputį apžvelgsiu praėjusius metus, kiekviename numeryje vis kitu kampu. Šį kartą – apie kūdikio daiktus, ko mums prireikė, o kas buvo tik tuščios išlaidos.

Ko nepirkome ir nepasigedome. Kadangi turime įvairių epochų tėvystės patirties, buvo keista klausytis patarimų, kad kūdikiui visiškai nereikia vonelės. Ir tai tikra tiesa! Kodėl? Juk ir anksčiau žmonės turėjo vonias, galėjo kūdikius maudyti jose nuo pirmų dienų. Esmė – pasikeitęs požiūris į higieną. Prieš 25 metus vaikus turėjome maudyti būtinai virintame vandenyje ir būtinai įberti kalio permanganato. Pripildyk tu didelę vonią virinto vandens, rankos nusvirs, paskui dar lauk, kol vanduo atvės iki reikiamos temperatūros. O jei dar pribersi permanganato, emalis nenuplaunamai nusidažys bjauria ruda spalva. Todėl vonios kambariuose ilgai leisdavome karštą vandenį (negaila, nes kainuodavo kokį litą už kubą), kad prišiltų patalpa, tada pripildavome į vonelę virinto vandens, permanganato ir maudydavome kūdikius. Maudymas buvo tokia reikšminga procedūra, kad liedavosi devyni prakaitai. Marcelei vonelės nepirkome, nuo gimimo ji maudėsi vonioje, o kol dar nemokėjo sėdėti, naudojome pripučiamąją padangą-apykaklę, kad galėtų plūduriuoti.

Nepirkome tokių pagalbinių priemonių, kaip vystymo stalai, vaikštynės, šokliukai, su rankena stumiami dviratukai, net maitinimo kėdutė, nes jau žinome tokių daiktų laikinumą. Iš pradžių atrodo, kad vaikas neišsivers be gultuko ar maitinimo kėdutės, bet šie daiktai reikalingi vos kelis mėnesius ir ne visiems kūdikiams patinka. Gultuką buvome pasiskolinę, bet Marcelė iš jo ropštėsi, kai tik pradėjo laikyti galvą.

O maitinimo kėdutę atstoja vaikiškas staliukas su kėdute. Mediniai baldeliai nebjauroja namų taip, kaip plastmasiniai milžiniški kūdikių reikmenys. Aišku, to plastmasiškumo neišvengsi, mūsų svetainėje irgi yra kampas, kuriame – Marcelės plastiko karalystė. Neperkame, bet kažkaip netyčia į namus atkeliauja kažkieno kažkam atiduoti dviratukai-paspirtukai, didžiulės mašinos, ant kurių atsisėdus reikia spirtis kojomis ir pan. Kai pamatau svečią, nešiną tokiu daiktu, neapsidžiaugiu. Vaikas domėsis juo labai trumpai, o daiktas riogsos, užims vietą, o paskui reikės laužyti galvą, kam jį iškišti.

Ką pirkome, bet apsirikome. Deja, pientraukio laikinumo nesuvokiau ir 500 Lt investicija nuėjo vėjais. Įtikėjau, kad jei nesigamins pienas, jo gamybą sužadins pientraukis. Kvaila, apmaudi klaida.

Gal bus sunku patikėti, bet nepasiteisino ir dvi nešynės. Viena pirkta, brangi ir ergonomiška, kita dovanota, bet irgi saugi, tvirta. Paprasčiausiai, jos netiko pagal sezoną. Marcelė gimė gegužės pabaigoje, tad visą vasarą, kol ji buvo kūdikėlis, vežiojome ją vežimėlyje, nes turėjome laiko ir noro visur eiti pasivaikščioti su vežimuku. Tada atėjo ruduo, žiema ir pavasaris, kai per šalčius irgi norėjosi vaiką aptūloti vežimėlyje, paklojus vilnos paklotėlį. Kelis kartus spraudžiau dukrytę su kombinezonu į vaiknešėlį, kai reikėdavo nueiti į polikliniką. Bet suplukdavau, susipainiodavau tarp diržų. O kai atėjo pavasaris ir lyg jau galėjome eksploatuoti nešynes, Marcelės nebepanešiau.

Dar mums beveik neprireikė drėgnų servetėlių. Jų mus sunešė per palankynas, prisipirkome ir patys, bet stovi nepanaudotos iki šiol, nebent paauglė dukra pasiima į festivalius. Tiesiog vietoje servetėlių senuoju metodu kišdavome užpakaliuką po tekančiu vandeniu, tiek dieną, tiek naktį.

Ką naudojome ir visiems rekomenduojame. Nevardinsiu savaime aiškių pirkinių – lovytės, vežimėlio, drabužių. Iš iki tol nežinotų ir neatrastų kūdikio daiktelių mus sužavėjo primityvios konstrukcijos bet be galo patogus išradimas – snarglių siurbtukas. Palyginus su senovinėmis klizmomis, kuriomis traukdavome vaikų snargliukus, šis daikčiukas yra tobulas, ir už jį skirčiau metų gaminio medalį.

Iki susitikimo kitą mėnesį.

Mama Neila

„Mamos žurnalas“



Susiję straipsniai



Žymos: , , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


du − 1 =

Kitos temos: