Skaitykite, kaip auga žurnalo redaktorės Neilos (45 m.) trečia dukra Marcelė. Su vyru Sauliumi (47 m.) Neila susilaukė Jogilės (19 m.) ir Austėjos (24 m.), kuri jau sukūrė savo šeimą ir augina dukrelę Adelę (2 m.).
Išeinantieji ir ateinantieji
„Sustok, akimirka žavinga“, – ar galite patikėti, kad tokia mintis man toptelėjo kapinėse, kai per Vėlines susirinkome prie mano tėčio kapo? Iš tiesų tai ne kapas, o kolumbariumo sienelė, kurioje tarytum daiktų saugojimo spintelėse – kriptose – stovi urnos. Kadangi kriptos išdėstytos vertikaliai, atrodo, kad mirusieji stebi pasaulį iš savo balkonų daugiabutyje. Mano tėtis dievino žmonių susibūrimus, kompanijas, todėl kai atvažiuojame į kapines, įsivaizduoju, kad jis stebi mus ir būna labai patenkintas.
Kapinėse stengiamės neverkti, o tik pasimeldžiame ir bendraujame, pasaulietiškai šurmuliuojame. Vaikai ilgai neišstovi ir pasineša per didžiulę pievą. Šį kartą oras buvo nuostabus, pieva sausa, ir Adelės su Marcele tiesiog dūzgė po ją, ėjo ristynių, spaudė sūrį ir t.t. Prisijungė pusbrolis Jokūbas (6 m.), ir tas organiškas vaikų šėliojimas sudarė tiesiog širdį pjaunantį kontrastą tarp gyvenimo ir mirties. Užuot mintyse dar kartą apraudojusi tėtį, jaučiau palaimą ir pasididžiavimą prieš jį. Noriu tikėti, kad jo siela tuo metu juokėsi, o jo didžiulis ego buvo pamalonintas, stebint tas dvi naujas medžio šakas – proanūkę Adelę ir anūkę Marcelę – kurių realiame gyvenime jam neteko sutikti. Jis mirė prieš 2,5 metų, tada jau žinojo, kad vyriausioji anūkė Austėja laukiasi, bet kad vyriausioji dukra dar išleis gyvybingą ūglį, manau, nesusapnavo jokiame sapne.
Svarstėme, kad senelis išeidamas užleidžia vietą Adelei. Populiari mintis iš tautosakos – jei kažkas giminėje pradėjo lauktis, tai kažkas ir mirs. Kai pradėjau lauktis pati, išsigandau sėlinančios mirties.
Tėtis neseniai palaidotas, kam dabar laikas? Paskui save nuraminau, kad stiprios asmenybės išeidamos į savo vietą pašaukia ne vieną, o kelis. Ieškau Marcelėje savo tėčio bruožų, ir randu! Greita adaptacija bet kokioje kompanijoje, magiška stalo trauka ir noras vaišintis, meilė gamtai, nepaisant oro, nuolatinis žurnalų ir laikraščių šiurenimas. Apie viską kiek plačiau.
Spaudos ir dar kartą spaudos
Marcelei esame sukomplektavę gana solidžią knygų lentynėlę. Dauguma spaudinių apsisukę „grįžo namo“ – tai mūsų pačių anuomet pirktos ir artimųjų vaikams dovanotos knygos. „Gerumas sugrįžta“, – mėgsta sakyti mano sesuo. Kai mūsų vaikai užaugo, savo meilę ir dosnumą nukreipėme į giminių, draugų vaikus. Dabar visa manta keliauja atgal. Tai kas, kad automobilio kėdutė, kadaise mūsų padovanota, ne naujausio modelio, bet Marcelei ji puikiai tinka! O kur dar kalnai žaislų, lego dėžių, batų, paspirtukų, net vežimukas. Mūsų dovanotas inventorius parkeliauja ir mus be galo džiugina.
Taigi – knygos. Jų daug, bet kol kas Marcelei labiau patinka spauda. Tad jos knygų lentynoje pūpso senų „Mamos žurnalų“ stirta, ją kaskart papildo dienraščiai, reklaminiai bukletai iš pašto dėžutės, moteriški žurnalai. Net jei neskaitote spaudos, vis tiek į namus turi patekti kokia nors reklaminė medžiaga, kad ir vaistinės ar kokio prekybos centro savaitės nuolaidų katalogas.
Kodėl vaikus tokie dalykai masina? Pagalvokime logiškai. Nei karvės, nei kiaulės, nei juo labiau vilko Marcelė savo akimis nematė, bet mes vartydami knygutes vis rodome – arkliukas, ožiukas, varlytė. Ką jie daro? Kaip sako? Vaikas nuoširdžiai žvengia, kvaksi, bando įsikūnyti į gyvūnus, kurie jai yra tokie pat mistiniai, kaip Anakinas Skaivokeris iš Žvaigždžių karų. O žurnaluose ir bukletuose viskas aišku – batai (daug batų), pirštinytės, kepurytės, dėdės ir tetos, kurie turi akis ir burną. Maisto prekių kataloguose dar aiškiau – niam niam ir šį, ir aną. Viskas realu, matyta, sava. Labiausiai Marcelę įtraukia „Mamos žurnalas“, – čia lelės verkia, valgo, juokiasi, o „Mažojo mimo“ konkurse lelių debesis, galima skaičiuoti (vienas, du, trys). Vartome žurnalus ir abi kaukšime dantukais (jei lelė rodo dantis), bučiuojame puslapius (jei lelė atkišusi lūpas), glostome ir guodžiame (jei lelė verkia). Štai koks malonus sutapimas – dirbdama žurnale mamoms namo galiu parnešti ir edukacinių priemonių vaikui (senų numerių).
Lauko darželis
Kitas mano pasididžiavimas – auklė. Nors puikiai suprantu, kad auklė – tai loterija, visą laiką pučiuosi apie ją pasakodama. Marcelės auklė turi nuostabią savybę – ji mėgsta eiti į lauką. Man tai didžiausia dovana, kokią galiu gauti. Tik vienetai mamų pasakys, kad joms labai patinka išeiti su vaiku į lauką. Pati matau, kokios abejingos, vos vilkdamos kojas ir apatiškai maigydamos telefono mygtukus į lauką vaikus išveda mamos. Seka paskui vaiką, stebi, kaip jis tyrinėja sliekus ir kaštonus, kartkartėmis pasupa, gaudo nučiuožusį nuo čiuožyklos. Jei vaikas vežimėlyje ar tipena įsikibęs į ranką, tada dar galima planuoti maršrutus, tačiau jei vaikas (kaip mūsų Marceliukė), vos patekęs į lauką, skuodžia kur akys mato… Kai lieku su Marcele namie, pasąmonėje noriu blogo oro, nes išsiruošti šaltu metu tingiu. Užtat mūsų auklę tik leisk į lauką! Ji ateina tik kelioms valandoms ir beveik visas jas praleidžia su Marcele lauke. Jeigu lyja, jos eina „gaudyti lietaus lašiukų“, jeigu labai vėjuota – vaikosi vėjuką, o kai buvo padidėjęs kietųjų dalelių kiekis, ėjo „nebijoti dėdės smogo“ (netikiu, kad gyvendami ant kalno prie pušyno nusinuodysime kietosiomis dalelėmis, pagalvokime apie didžiųjų pramoninių megapolių, kuriuose gyvena kelios Lietuvos, vaikus). Koks šito lauko darželio rezultatas? Marceliukė užsigrūdino ir yra tikrai tvirta – šį sezoną dar nesirgo. Gal ji nesirgtų ir niekada nevedama į lauką, bet kaip smagu mamai žinoti, kad ji kažką daro teisingai, nors ir ne savo, o auklytės rankomis. Juk nebūtina pačiam auginti bičių ir sukti medaus, jei nori juo gardinti vaiko arbatą, tiesa?
Bravo ir bravisssimo!
Gana pūstis, yra ir probleminė sritis – Marceliukės kalba menkai tobulėja. Apimta lengvo nerimo atsiverčiu vyresniųjų dukrų dienoraščius. Taip ir žinojau – smūgis žemiau juostos. 18 mėnesių Austėja sakė 40 žodžių. Visus pedantiškai surašiau, štai ką reiškia būti mama 20-ies – dar neišgaravęs mokykliniai pirmūnės refleksai viską dailyraščiu užrašyti ir suskaičiuoti.
Skaudu skaityti, kad pirmagimė kuo puikiausiai vartojo daugiaskiemenius žodžius, kaip antai „atsisėsiu“ „obuolys“, „padarei?“, „arbata“. Virpančiomis rankomis atverčiu antrosios dukros dienoraštį. Ši gimė po sunkaus nėštumo, svėrė vos 2100 g, raida vėlavo, bet burnos ir jai neužkimši – pusantrų metų jau valdė reikalingus žodžius „kakava“, „kokakola“ (nesmerkite, 1995-aisiais šį gėrimą leisdavo gerti nuo metų), „apgamas“ (turėjo ant kojos).
O ką užrašyčiau į Marcelės žodynėlį? Skurdūs gyvulių ūkio garsiažodžiai, „mama“ (tėvui ir motinai), „batai“ ir pora mus šokdinančių žodelių „noriu“ bei „duok“. Tiesa, dar labai dažnai vartojamas žodis „bravo“ , palydimas aplodismentų – pasiploja pati sau. Bravo sau už tai, kad nučiuožė nuo čiuožyklos, padarė į puoduką, užlipo laiptais, suvalgė blyną. Puikus šiuolaikinio žmogaus bruožas – žavėjimasis ir mėgavimasis savimi. Jeigu sugebėtume išaugoti kūdikystės ir vaikystės instinktus, niekada nereikėtų jokios saviugdos, NLP ir asmenybės tobulinimo seminarų. Pavyzdžiui, konkurencija ir savigyna. Kodėl Marcelė, niekada nemačiusi muštynių, žino, kaip nukauti Adelę? Gindama savo teises, ji kimba Adelei į plaukus ir juos rauna. Kur ji tai matė? Kaip ji suprato, kad tai gali būti skausminga? Instinktai, tik instinktai.
Neseniai per „InfoTV“ rodė reportažą apie du besipešančius pandų jauniklius – visi elementai identiški, kaip ir mūsų mažųjų mergaičių peštynėse. Taip suintrigavo, kad ėjau ieškoti panašių vaizdelių „Youtube“. Kas atsakys, kodėl augdami žmonės įgyja tiek nepasitikėjimo savimi, tiek kompleksų, o juk kūdikystėje griebdavo nagais ir didesnį, ir stipresnį, ranka nesudrebėdavo… Žinoma, mergaites išskiriame, auklėjame ir barame, bet iš tikrųjų ta kova dėl trupinio (apkramtyto puponauto ar prakąsto sausainio) mums tokia juokinga ir neregėta… Vyresnės dukros, tarp kurių 5 metų skirtumas, niekada taip bukai nesimušė, nes nebeatitiko intelekto lygis, užtat dabar matome tikrą išlikimo kovą.
Supermenų fotosesija
Kol neperskaitėte iki šios pastraipos, žiūrėdami į nuotraukas pagalvojote, kad mums nuo Marcelės auginimo jau stogus nurovė. Nieko panašaus, Supermenų ir kitų personažų kostiumų mūsų namuose begalės, kaip ir perukų, megafonų, muzikos instrumentų. Nuolatos užsuka draugai ar jų vaikai, kuriems prireikia pasiskolinti Dartanjano, Šecherezados, Žmogaus Voro, Bremeno muzikantų ar medicinos darbuotojo eilučių. Lengva ranka galime išmesti atsibodusius drabužius ir daiktus, bet jei pradingtų nors vienas perukas ar kostiumas… Tegul psichologai pakomentuoja, kodėl mes vis neišaugame iš karnavalinio lygio, bet mums patinka, tai ką daryti? Gal tas kreizas ir yra darnios santuokos paslaptis? Juk turi būti bendramintis, jei santaupas investuoji ne į naują sofą, o į elektrinę gitarą su stiprintuvu ar būgną, nors nesi muzikantas, o groji tik savo malonumui, per vakarėlius su draugais. Taip kartkartėmis padainuodami nužingsniavome kartu 25 metus – šį mėnesį mūsų sidabrinės vestuvės.
Marceliukės dienoraščiui apsirengėme Supermenais, nes dabar tokie ir jaučiamės – vėlyvos tėvystės pakelti iš gulimos padėties, priversti užsiauginti raumenis, iš kažkur gauti parako. Matome augantį vaiką, ir sunku įsivaizduoti, kad jo galėjome neturėti. Gėda prisiminti, kaip žiūrėjome vienas į kitą, iš siaubo išpūtę akis – kas dabar bus? Panašų sutrikimą neseniai išvydome draugų akyse – jie sužinojo, kad neplanuotai laukiasi trečio pametinuko. Į klausimą – kas dabar bus? – mes jau žinojome atsakymą, todėl sureagavome taip, kaip į mūsų nėštumą sureagavo visi aplinkiniai – juoku. Nuoširdžiu, geru, palaikančiu.
Taigi, kas gi jiems bus? Po savaitės jie jau mylės savo netyčiuką, augantį pilve. Gimęs jis bus brangiausias jiems žmogutis, kurio negalės išplėšti iš glėbio, o po kelerių metų, augindami tris pametinukus, jie bus laimingiausi ir turtingiausi tėvai, kuriems galima bus tik pavydėti tokio lobio. Draugė apimta nerimo, ar pavyks sėkmingai išnešioti, nes dar maitina antrąjį pametinuką. Ar išlaikys sveikata, ar pakaks jėgų tokiam gimdymų-žindymų maratonui? Atsakymas aiškus – taip, pakaks. Nes kad ir kiek tau metų, kad ir kelintą pametinuką nešioji, aukštybėse tau išrašo čekį tam vadinamajam „parakui“. Jo gal neliks kažkam kitam, bet pametinukui tikrai pakaks.
Iš tikrųjų, jei vaikas sveikas, tai jį augindamas nesi joks supermenas – tiesiog labai gerai apmokamas darbuotojas. Ari kiek gali, darbas tave išsunkia, bet, vaikeli, oi kokį gauni atlygį – matai augantį žmogų, kurį pats sukūrei! Supermenai yra tie, kurie augina neįgalius, sergančius vaikus, tie, kurie negali vaikų susilaukti ar juos praranda. Neseniai vėl išklausiau prieš 15 metų gimdžiusios pažįstamos iš Rokiškio istoriją. Dvidešimtmetė gimdė pirmą vaiką, pati svėrė 46 kg, vaikas – 4 kg, nepaisant to, jai leido 1,5 paros kankintis ir bandyti pagimdyti pačiai, kol dukrytė įsčiose mirė.
Skubus cezaris nepadėjo, vaikučio neatgaivino, atidavė tėvams kūnelį torto dėžutėje. Žmonės atsitiesė, susilaukė dar dviejų dukterų. Teisybės neieškojo. Bet prieš mėnesį išgirdo per TV labai panašią į savo istoriją – toje pačioje ligoninėje, tos pačios gydytojos „dėka“, mergytei gimstant, sulaužyta kaukolė, visiškas neįgalumas. Mano pažįstama moteris susisiekė su nelaimėle ir nutarė paieškoti likimo draugių. Ką jūs manote – netrukus atsirado 12 moterų, kurios palaidojo savo vaikus arba augina visiškai neįgalius būtent po gimdymo pas tą pačią medikę. Dabar moteriškės ruošiasi bent jau garsiai išsakyti savo likimus, kad apsaugotų kitas jaunas moteris.
Skrydis žemyn į rutiną
Septyniolikto mėnesio kasdienybės krumpliaračiai sukasi vis lengviau sukibdami. Tarsi girgždanti, nesuderinta mašina pagaliau įsivažiavo ir įsibėgėjo. Labai daug įtakos tam turėjo auklės atsiradimas, nes trumpas pavadavimas man buvo gyvybiškai reikalingas. Per dieną 3–4 valandas pakeičiu veiklą, grįžtu pasiilgusi savo vaikiuko, tada jau nebebėgioju prie kompiuterio, nesišifruoju interviu, nebesitikrinu pašto – būnu tik mama.
Nebe taip stipriai jaudinuosi dėl Marcelės mitybos – būna, kad dvi dienas iš eilės duodu tą patį maistą (pašildau vakarykščius pietus). Žinau, kad tai, gastroenterologų akimis žiūrint, amoralu, bet matau, kad vaikas tvirtas, medžiagų jam netrūksta.
Lengviau tapo ir naktimis. Su vyru kartais paklausiame vienas kito – kurio naktis buvo? (Mudu skirstomės naktimis, taip darėme ir augindami pirmas dukras.) Jeigu nepameni, ar naktį budėjai prie vaiko, sutikite, toks tas ir budėjimas. Naktį Marcelė dar suvalgo porciją mišinio, bet pasigaminame vis mažiau – nuo 150 ml perėjome prie 120, bet ir to neišgeria, lieka. Tad naktinis pavalgymas belikęs tik mudviem nusiraminti, nes Marcelė jo gal net nepasigestų.
Senais laikais graužčiausi dėl to, kad vaikas vis dar daro į sauskelnes, o naktinės sauskelnės net neatlaiko, sušlampa patalynė. Bet šiais laikais, kai segėti sauskelnes iki 3–4 metų yra „legalu“, numoju ranka. Tiesiog nakčiai nupirksime didesnio dydžio (6).
Pamažu, nors ir centimetro dydžio žingsniukais, grįžtame į sociumą – vis dažniau išvažiuojame į svečius, pasikviečiame žmonių į namus. Žinoma, tenka pasikeičiant gaudyti nenuoramą, kuri tik ir tyko išsvaidyti maistą nuo stalo ar ropštis nesaugiais laiptais, bet pabendrauti su žmonėmis jau pavyksta. Su dukros šeima pasvajojame apie laikus, kai vėl žaisime stalo žaidimus, siautėsime po vaikiškus spektaklius ir filmus, keliausime po zoologijos sodus ir vandens parkus, taškysimės prie jūros. Ir kaip pilvą kutens jaudulys, kad visus tuos stebuklus patiria tavo vaikas.
Iki susitikimo kitą mėnesį.
Mama Neila
„Mamos žurnalas“
