Čia mano kiemas!
Skaitykite, kaip auga žurnalo redaktorės Neilos (45 m.) trečia dukra Marcelė. Su vyru Sauliumi (48 m.) Neila susilaukė Jogilės (19 m.) ir Austėjos (24 m.), kuri jau sukūrė savo šeimą ir augina dukrelę Adelę (2,6 m.).
Įmagnetintas, privalomas
„Įmagnetintas, privalomas aš esu labai gerai“. Taip sako Marcelijaus Martinaičio personažas Kukutis. Taip pasakytų pavasaris, jei galėtų kalbėti. Į mūsų namus jis atkeliavo itin įsimagnetinęs – su traumomis, ligomis, naujais raidos šuoliais ir pūstais sijonais.
Pamenu, ėmiau interviu iš aktorės Kristinos Savickytės, tuomet dar mažų dvynukių mamos. Ji papasakojo, kaip jautriai dukros sureagavo į jos skaitomą Salomėjos Nėries eilėraštį „Diemedžiu žydėsiu“. Kristina deklamavo: „Ir vienąkart, pavasari/Tu vėl atjosi drąsiai,/O mylimas pavasari,/Manęs jau neberasi“. Dukros nustėro – kaip tai neberas tavęs, mamyte? Kur tu būsi? Kristina paaiškino, kad tada ji tiesiog bus mirusi. Mergaitės apsiverkė… Nenorėjau tokia nata pradėti šio dienoraščio lapo.
Tiesiog pavasaris privertė. Žinojau, kad kai rašysiu apie šį Marcelės mėnesį, pagrindinis veikėjas bus jis.
Salomėja buvo teisi. Neduok, Dieve, mirti pavasarį. Juk tada tikriausia niekas nepastebėtų… O ir labiausiai būtų gaila palikti pasaulį tokiu metu, kai viskas bunda ir ruošiasi švęsti gyvenimo šventę.
Man šis laikas – balandžio pradžia, Velykos – jau daugybę metų asociavosi su žieminių padangų keitimu į vasarines („balnokit, broliai, žirgus“), o tada – „kelelis tolimas, kelelis artimas“ pas mylimus draugus, gimines, pirmosios iškylos lauke, pirmieji kepsniai ant grotelių, žodžiu, sezono atidarymas. Iškart nutoldavo per žiemą užgraužusios problemos (laikas keisti mašiną, ir vėl nieko nesutaupėme atostogoms, vonia šaukiasi remonto ir t.t.) ir tapdavo savaime aišku, kodėl šiltųjų kraštų gyventojai tokie atsipalaidavę.
Šį pavasarį kitaip. Pajutau jį pasikeitus paros sandarai, kai po pietinio Marcelės miego (ji miega vėlokai, 14–16.30 val.) lauke vis dar šviesu. Ką mudvi darydavome žiemą, savaime aišku – įsijungdavome kokią vakarinę TV laidą ir, bevartydamos knygutes, laukdavome iš darbo grįžtančio tėčio. O dabar atrodo nuodėmė sėdėti kambaryje, kai lauke jau zuja kiemo šutvė – būrys tokio pat amžiaus vaikų su tėvais.
Antrasis išėjimas į lauką – štai kas buvo man šio pavasario pranašas. Nelaukiau jo. Ne pavasario, o to dar vieno būtino ėjimo į lauką. Sakysite – ko čia krimstis, nenori, tai ir neik. Čia ne Norvegija, niekas neiškvies inspekcijos patikrinti, neskirs baudos. Bet pati esu sau priešas – neištveriu sąžinės graužimo.
Suprantu, kad tik nuo mano „tingiu, nenoriu“ priklauso mažo patiklaus žmogeliuko vakaras – ar jis sėdės ant kilimėlio verdamas piramidės žiedus, ar lakstys lauke su kitais vaikais. Ką gi, kylu, einu. Kito pasirinkimo nėra. „Jei myli savo vaiką, negali nemylėt Kalėdų“, – sakė vienas žurnalo pašnekovas.
Perfrazuoju ir pritaikau sau – jei myli savo vaiką, negali nemylėti jo kiemo, parūdijusių sūpynių, pensininkių su šuniukais, namo komendanto, kovojančio su pensininkių šuniukais, ir kiemo valdovų – vaikų.
Socializacija prasidėjo!
Vaikučiai, kurie neina į darželį, kaip mūsų Marcelė, socializacijos pamokas išmoksta būtent kieme. Mes jau turime nuolatinių pasivaikščiojimo draugų, tiesa, su jais verbalinio bendravimo nėra, tik gestai ir garsažodžiai (gyvūnžodžiai), tačiau to vaikams pakanka. Geriausias draugas Gediminas vyresnis metais, tačiau kalbos lygis panašus, abu su Marcele susišneka universalia viso pasaulio vaikų kalba, apie kurią žino keliaujantys tėvai. Bet kokioje šalyje viešbutyje ar žaidimų aikštelėje, parduotuvėje ar atrakcionų parke vaikai gali per kelias minutes susidraugauti, nors nesupranta nė vieno bendro žodžio. Tai unikalu, deja, nebepasiekiama mums, surambėjusiems suaugusiesiems.
Marcelė puikiai „susikalbėjo“ ir per kitas socializacijos pamokas, kurios įvyko šį mėnesį pramogaujant su šeima. Sutapo, kad buvo daug gimtadienių, išvykų. Visur šmėžavo Marcelės amžiaus vaikai. Važiavome sveikinti pusseserę, kuri padovanojo giminei berniuką. Tai mūsų giminėje retenybė, berniukas gimsta gal kas 50 metų, tad apimti euforijos lėkėme apžiūrėti. Marceliukė pateko į antros kartos pusseserių būrį, ir ką jūs manote – įsiliejo, kaip mažas čigoniukas. Nors nė karto nebuvo jokioje lavinimo mokyklėlėje, juolab nemoka darželių repertuaro, bet kibosi su pusseserėmis į ratelį, kartojo Jurgelio Meistrelio judesius. Kiek daug informacijos sudėta į tą mažą vaikelį… Instinktai, ne kas kita sufleruoja, kaip suktis rateliu, eiti gaudynių, slėpynių. O dar tas galingas bandos šauksmas. Kitas daro, darysiu ir aš.
Nusiraminau, Marceliukė darželyje nepražus.
50 pilkų atspalvių ir pūsti sijonai
Tęsiu švenčių temą. Vieną savaitgalį šventėme mano sesers Vasarės 34 metų gimtadienį, o po savaitės – Marcelės tėčio 48 metų sukaktį. Kaip skyrėsi šitų „baliukų“ pašnekesių tematika! 30-mečiai, tiek vyrai, tiek moterys labai norėjo diskutuoti apie neseniai matytą filmą „50 pilkų atspalvių“. Kam patiko labiau nei knyga? Ar nenuvylė pagrindiniai aktoriai? Kodėl tiek mažai sekso scenų? Vos diskusija baigdavosi, tuoj kas nors prisimindavo dar ką nors pikantiško. Pasirodo, vieni pažįstami – kelios poros – paliko mažus vaikus seneliams, o patys nusipirko bilietus į filmą ir kartu užsisakė viešbučio kambarius, kad po to nevažiuotų namo, o kristų tiesiai į viešbučio lovas (dar neišgaravus įkvėpimui). Tuo tarpu per Sauliaus gimtadienį potencialūs 50-mečiai nebuvo matę filmo, nesuko dėl jo galvos ir nė neketino į jį eiti. Vis dėlto, kad neatitrūktume nuo mados, juokais nutarėme, kad kai po 2 metų švęsime Sauliaus 50-metį, gimtadienio tema bus „50 pilkų atspalvių“. Deja, gimtadieniui įsisiūbavus, teko būsimą temą pakeisti. Ir štai dėl ko.
Per tą vakarėlį Adelė pademonstravo mano pasiūtą pūstą tiulinį sijoną. Nei moku, jei mėgstu siūti, tačiau dukra privertė sakydama, kad tai yra močiutės pareiga. Ji nė nediskutavusi nupirko kelių spalvų tiulio, įbruko man ir liepė siūti dabar madingus princesių sijonus. Man jie labai gražu. Kai fotografės atsiunčia žurnalui nuotraukų, dauguma mažų mergyčių papuoštos tokiais sijonėliais. Tik kaip jį pasiūti be jokio pavyzdžio? Prisiminiau, kad kadaise esame panašų sijoną pirkę, tiesa, ne vaikišką, o suaugusiai merginai. Susiradau ir sukurpiau kažką panašaus. Kai svečiai pamatė Adelytę su tuo sijonu, kilo susižavėjimo banga, stojo į eilę norinčios tokius sijonus gauti savo dukroms per gimtadienius, o kai atnešiau didįjį tiulinį sijoną (pagal kurio pavyzdį siuvau mažąjį), visos viešnios norėjo matuotis ir su juo šokti.
Nenoriu diskredituoti savo mylimų draugių, tačiau riedėjo juoko ašaros, kai dėl to tiulinio sijono pešėsi, o paskui savimi susižavėjusios šoko ministrų patarėjos ar produktų vadovės. Jų kasdienė apranga – dalykiniai kostiumėliai, todėl galimybė pasipuošti nepadoriai trumpu tiuliniu sijonu jas išvarė iš proto. Neslėpsiu, ir aš brukausi į tą sijonėlį. Straipsnis „Kodėl mergaitei reikia princesės sijono“ šiame numeryje – tiesiai į dešimtuką. Mums reikia tų sijonų, labai reikia. Todėl pakeitėme ir 50-mečio temą, jis vadinsis „Gulbių ežeras“. Pasišoviau visoms viešnioms pasiūti tiulio sijonus. Vyrai lai rengiasi kaip nori.
Beje, mažus sijonėlius jau įsismarkavau siūti, dabar kurpiu trečią, o eilėje laukia dar keli. Kai matau tais sijonais seginčias savo mažąsias mergytes, man iš džiaugsmo dainuoja širdis. Tiesa, Marcelė puošiama dar nerodo tokio didelio džiaugsmo kaip Adelė, joje dar tik bunda mažoji moteris. Bet jau leidžia sušukuoti plaukučius, įsegti segtuką, o anksčiau klykdama bėgdavo slėptis. Noras būti gražiai – štai dar vienas šio mėnesio raidos žingsnelis.
Fotosesija „Sijonėliai“. Modeliai Marcelė ir Adelė su siuvėja
Ligos ir traumos
Ne viskas taip pūsta ir spalvota. Namuose siautėjo virusas, slogavome ir čiaudėjome visi, nenuostabu, kad užsikrėtė ir Marceliukė. Tikriausiai pagalvosite, kad esu visai nučiuožusi, tačiau aš apsidžiaugiau.
Mano vaikas – kaip visi, ir ačiū Dievui! Tikrai įtartinai atrodė, kai mėnesių mėnesius visi aplinkui sirgo, karščiavo, kosėjo, o Marcelei – kaip nuo žąsies vanduo. Juk pati ėmiau interviu iš imunologų, kurie tvirtino, kad maži vaikai privalo sirgti peršalimo ligonis, nes tokie pasirguliavimai treniruoja imunitetą.
Jei imunitetas stiprus, o iš tikrųjų – neišlavintas, neištreniruotas, net pavojinga. Kas tada bus, kai vaikas išeis į kolektyvą ir susitiks su visais 200 virusų iš karto?
Mūsų vyresnės dukros buvo tikri ligų maišai, namų vaistinėlė lūžo nuo sirupų ir mikstūrų. Pamenu, kaip skaudžiai kirsdavo per kišenę kiekviena liga. Negalėdavau suvokti, kodėl vanduo plauti nosiai kainuoja 30 litų. Juk tai tik vanduo… Auginant šitą pagranduką vaistinėlėje nesukaupiau nieko. Bet štai, vaikas sloguoja, kosėja, reikėtų į vaistinę, o kojos nekyla. Kasdien sau pasakydavau – šiandien dar stebėsiu, nueisiu rytoj. Vyras net sutriko: „Nejau mes niekuo negydysime vaiko?“. Prisiminiau chemikės Lauros Stančės pasakojimą, kaip ji gulėjo ligoninėje su kosėjančiu vaiku, o palatos gydytojas pamatė jos atsivežtas mikstūras. Jis liepė tuoj pat visus buteliukus išmesti. Manau, esu jau gana brandi „juodoji gulbė“ ir galiu atskirti, kada vaiko būklė jau reikalauja cheminio įsikišimo, o kada organizmas dar gali kovoti pats. Nors Marcelė slogavo ir kosėjo, bet temperatūros nebuvo, todėl leidau jai eiti į lauką, nekeičiau dienotvarkės, tik daviau daugiau šiltų skysčių (kompoto) ir neverčiau valgyti.
Dar vienas nesmagumas – gamybinė-buitinė Marceliukės trauma. Paslydo ant parketo su vilnonėmis kojinytėmis ir atsitrenkė į medinės dėžės, kurioje sudėtos knygutės, kampą. Pataikė tiesiai prie akies, visas paakys netrukus pamėlynavo. Kelias dienas vengėme su Marcele rodytis viešose vietose, nes praeivių žvilgsniai nevalingai suakmenėdavo, pamatę vaikutį „su fanaru“. Vis dėlto vaikų mėlynės nedaro garbės tėvams.
Marcelės „fanaras“
Atvirumo kaina
Kaskart rašydama pagalvoju, ar ne per daug atvirauju. Galėčiau pasakoti tik tai, kad buvo gerai, neminėti nei vaiko fanarų, nei savo tingėjimo. Juk niekas nesužinotų tiesos. Tik ar ta nupudruota realybė būtų kam nors įdomi? Neseniai mūsų redakcijos moterys kaip apsėstos perskaitė Rūtos Vanagaitės knygą apie klimaksą. Norėjome išklausyti Kasandros pranašysčių, kas mūsų laukia. Dauguma nusivylėme. Per mažai atvirumo. Tikėjomės knygoje perskaityti pačios Rūtos patirtį, o radome tik teorinius pamąstymus. Kai atvirumas gali įskaudinti artimuosius, tada, faktas, negalima pasakoti. Nieko baisaus, kad Rūta nepapasakojo, kodėl išsiskyrė su vyrais. Gal jie gėrė, gal mušėsi, tokia išpažinti būtų neskani. Tačiau kodėl Rūta nepapasakojo apie tai, kaip jai pačiai atėjo klimaksas, ką ji jautė?
Kad neliktų nutylėjimų, prisipažinsiu, kad kai kuriose Marcelės auginimo srityse esu tikrai nevykusi.
Pavyzdžiui, niekaip nesugebu jos greitai ir be pykčio užmigdyti vakare. Nors ieškodama pagalbos net susipažinau su miego specialiste Giedre Veličkiene ir padariau su ja du interviu. Teoriškai viskas aišku – po miego ritualų paguldai vaiką į lovą, pasėdi šalia, palaikai rankytę. Tačiau kai taip sėdi valandą, pusantros… Pradedi galvoti – palaukite, kieno čia gyvenimas? Aš noriu ir į tualetą, ir į vonią, ir knygą paskaityti.
Kita mano motinystės spraga – nulinė fantazija, kuo maitinti vaiką. Kartais šventvagiškai pasvajoju, kad lengviau atsipūsiu išleidusi į darželį, nes ten bent jau gaus suderintą maistą. Namuose Marcelė valgo chaotiškai. Kai padedame porciją po nosimi, vos paknebinėja, o kai valgome patys (jai visai netinkamą maistą, pavyzdžiui, tėtis valgo koldūnus ar dešreles), ji nori valgyti iš suaugusiojo lėkštės. Nuolatos landžioja į šaldytuvą, kažko ieško, pasirenka tai, kas visai nenaudinga (varškės sūrelį, dešrigalį), o nuo košės, sriubos suka nosį. Dienos pabaigoje permąstau, ką ji suvalgė, ir štai jums – niekalų virtinė: griežinėlis agurko, trečdalis kriaušės, pusė trapučio, sūrelis, raugintų kopūstų šaukštas, pusė blyno, skiltis pamelos. Kuo tas vaikas gyvas? Net mišinio vakarais nenori, ruošiame vis mažiau, dabar pakanka vos 60–90 ml.
O didžiausias minusas šį mėnesį, kad mes, brandūs tėvai, suvokdami, kad vaikui greitai 2 metai, nuvykome į kūdikių reikmenų parduotuvę ir nupirkome 2 papildomus čiulptukus, nes senieji išsimėtė.
Pirmiausia mes vieninteliai artimoje aplinkoje pripratinome vaiką prie čiulptuko. Kai ateina į svečius šeimos su mažais vaikais, šie domisi čiulptukais kaip neregėtai įdomiais žaisliukais, kvatojasi dėdami į burną. O Marceliukei reikia „tūtės“. Turėjo 5, bet kai liko tik viena, su vyru pajutome įtampą ir nupirkome atsarginių. Save raminu tuo, kad mano sesutė Donalda su „tūte“ vaikščiojo iki 5 metų, užtat koks gražus jos sąkandis, kokie nuostabūs lygūs dantys! Iš savo prekinės išvaizdos, dieviškai gražios šypsenos ji, kaip sakoma, duoną valgo. Tai gal gi nėra toks siaubas tas čiulptukas…
Iki susitikimo kitą mėnesį. Gal jau būsiu geresnė mama…
Mama Neila
„Mamos žurnalas“
