Marcelė. 2 metai 6 mėnesiai

Marcelė

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Marceliukės dienoraštis. Sausis

Skaitykite, kaip žurnalo redaktorei Neilai (46 m.) sekasi auginti pagrandukę Marcelę (2 metai ir 6 mėnesiai). Marcelė turi 2 vyresnes sesutes – 20 metų Jogilę ir 25 metų Austėją.

Padėka už nevaisingumo nustatymą

Sausis – geriausias laikas ramiai apgalvoti, kokie buvo praėję metai, ir, žinoma, duoti vieną kitą Bridžitos Džons pažadą kitiems. Mūsų šeima turi tradiciją tokias apžvalgas pateikti viešai, per Kūčių vakarienę. Nevalia nepasiruošti! Štai, mažakalbė Marcelės babytė visada (šios Kūčios kartu su ja man asmeniškai jau 26-os), absoliučiai visada pasako tą patį sakinį: „Praėjusiais metais man viskas buvo gerai, aš buvau sveika ir gyva, daugiau nežinau ką pasakyti“. Tokia trumpa kalba tik iš pirmo žvilgsnio atrodo primityvi, bet juk joje – visa pasaulio išmintis! Esi gyvas, o jei dar ir sveikas – Viešpatie, ko daugiau reikia? Tačiau mes pradedame tardyti babytę, ir priremta ji atsiveria, kad po ratais papuolė mylimas katinas Rudis, pakavojo kaimynę, teko susidėti dirbtinių dantų plokštelę, o ši netiko, kliuvo, teko virtuviniu peiliu nupjauti vielos gabaliuką. Bet užtat aplankytas Punskas, Palanga, Šiluva ir net Anykščių lajų takas. Kiekvieni metai be tų „buvome sveiki ir gyvi“ turi savo ašį, pagrindinę temą, kuri tuos metus padaro ypatingais. Mūsų ašis jau trečius metus buvo ta pati – vėlyvas kūdikis, sujaukęs gyvenimą. Tačiau kaip skyrėsi mūsų (Marcelės tėvų) balso intonacijos, veido mimikos ir visa kūno kalba, kai šnekėjome apie savo „kryželį“.

Pirmosios Kalėdos, kai Marceliukei tebuvo 6 mėnesiai, mums praėjo transe, kaip po smegenų kontūzijos. Galima sakyti, iš siaubo vartėsi viduriai, nes visi tėvystės ir motinystės įgūdžiai buvo atbukę, nuotaikos – slogios ir nerimastingos, fiziniai kūnai išsekę ir nutolę vienas nuo kitos, buvusi šeimos harmonija sugriuvusi, finansai išsibarstę, o nervai pertempti. Kalbėdami apie savo 2013-uosius mudu du vyru tik guodėmės ir išpūtę akis laukėme užuojautos iš giminaičių, kartu sėdinčių užstalėje.

Antrosios Kalėdos su Marceliuke buvo daug linksmesnės. Gražus, guvus vaikas vaikštinėjo apie stalą ir griaužė kūčiukus, glaustėsi prie močiučių, netrukdė bendrauti. Nors dejavome, kad neturime laiko sau, neišsimiegame naktimis, bunkame nepamatę nė vieno „Kino pavasario“ filmo, tačiau mūsų „vargais“ niekas nebetikėjo.

Šiemet nereikėjo laukti Kalėdų, kad visos mūsų poros ištransliuotų – mums viskas gerai! Pagaliau ryžausi ir parašiau sveikinimą mane operavusiai ir nevaisingumą nustačiusiai ginekologei. Galbūt gydytoja pirmą kartą gavo padėką už neteisingai nustatytą diagnozę? Jei ne tas nepraeinamų kiaušintakių ir „100 proc. nevaisingumo“ verdiktas, Marceliukės nebūtų. Pagalvojus, iš siaubo pasišiaušia nugara – kaip suprasti, Marceliukės nebūtų? Priminsiu, kad pirmoji emocija, sužinojus apie nėštumą, buvo šią ginekologę kartu su visa gydymo įstaiga paduoti į teismą.

Praėjus 2,5 metų mes jau galime juokauti netyčiuko tema. Štai eilinį kartą nusistebėjau, kad Marcelė mėgsta raugintus kopūstus, o vyras atsakė: „Nieko nuostabaus, juk ji pati iš kopūstų“.

Kad per daug „neužpavydėčiau“ pati sau, pabandysiu surašyti, kokie gi mums buvo 2015-ieji su 2 metų kūdikiu ant rankų.

Buitis ir finansai. 2 balai iš 10

Iki biblinio pastojimo buvome susiplanavę buto remontą, nes vyresnioji dukra išsikraustė, atsilaisvino kambarys, o senasis dekoras paseno. Planas – išsinuomoti butą keliems mėnesiams, išsikraustyti iš namų ir per tą laiką apšiltinti porą sienų, nušlifuoti ir nulakuoti parketą, pakeisti vonią ir keletą baldų – ir liko tik planas. Tuo ir skiriamės nuo jaunų šeimų, kurios vienoje rankoje neša kūdikius, kitoje – gipskartonio plokštes ar cemento maišus. Suvokėme, kad jeigu norime išlaikyti nenuvažiavusius savo stogus, turime laikinai pamiršti, kad realusis stogas nušiuro. Tad už ką tie 2 balai? Prieš porą savaičių atgaivinome sienas keliomis fotodrobėmis ir pakeitėme skalbyklę. Njau mažai…

Finansai mūsų šeimoje dabar skaičiuojami paprastai – viena valanda=3 eurai, nes tiek mokame auklei. Terminai „atsidėti, pataupyti“ dingo iš šnekamosios kalbos, atsirado naujas – „ištempti iki algos“.

Kitų metų pažadai. Pasidaryti dar porą fotodrobių.

Socialiniai ryšiai. 5 balai iš 10

Jeigu susilaukiate vaikų tuomet, kai ir visas jūsų sociumas, nepajusite jokios atskirties. Na, jūsų vaikas svečiuose išraus gėlę iš vazono, nuterlios užuolaidas ar išpils sultis. Jokios panikos. Kitą kartą tą patį padarys draugų vaikai jūsų namuose. Greitai suprasite, kad normaliai plėtoti pokalbių neįmanoma, nes įdomiausioje vietoje temas nutraukia „noriu sysio“ ar panašūs pasaulį drebinantys poreikiai. Pastebėsite, kad po pasibuvimo su draugais liko tik pradėtų ir nepabaigtų temų siūlgaliai. Jei mažus vaikus turite ir jūs, ir pašnekovai, niekas nesijaus nelaimingas. Tiesiog – visiems aišku, kad dabar kelerius metus bendrausite būtent taip, prišokamai. Pokalbiai ne tekės gilia vaga, o bus tarsi lietutis – kapt, kapt, ir nebeliko. Bet jeigu visi jūsų draugai – vaikus užauginę senjorai, tai, patikėkite, naujo kūdikio įsiveržimas į kompaniją sukels tik nepatogumų Lenkiuosi mūsų draugams, kurie ištvermigai priėmė naują kūdikį, lankė mus, nors žinojo, kad dar ilgai nebus taip, kaip buvę – pokalbių iki ryto, diskusijų ir šokių. Ne kartą girdėjau repliką, kad „aš tikrai nebegalėčiau (nebenorėčiau) turėti mažo vaiko“, bet draugų nepraradome.

Penkis balus už socialinį gyvenimą skiriu todėl, kad visus metus palaikėme ryšį su kita jauna šeima – savo dukra Austėja, jos vyru Kęstučiu ir dukra Adele. Kartu lankėmės kūdikių traukos zonose – žaidimų kambariuose, karuselėse bei kavinukėse, o dukros Austėjos dėka vykdavo ir kūdikių edukacija namuose, pavyzdžiui, imbierinių sausainių, kuriuos miniatiūriniais kočėliukais iškočiodavo mergaitės, kepimas bei dekoravimas ekologiniu glajumi.

Kitų metų pažadai. Palikti Marcelę auklei ar sesėms ir po 3,5 metų pertraukos su draugais atšvęsti gimtadienį bare.

Tarpusavio santykiai. 8 balai iš 10

Ką nustebinsiu pasakydama, kad auginant mažus vaikus romantikos šeimoje sumažėja? Kaip sakoma – aidint pabūklams, mūzos tyli. Reikia tiek savęs atiduoti rutinai, kad būti žavia mylimąja ar mylimuoju tiesiog fiziškai nebelieka jėgų. Norai gali būti geriausi, bet kaip tapti pantera, kai vaikams užmigus tavo fizinis būvis vadinasi „išgręžtas skuduras“? Mes su Marcelės tėčiu puikiai žinojome, kas mūsų laukia, todėl ramiai priėmėme naujas žaidimo taisykles – dabar kurį laiką pirmu numeriu būsime ne mes vienas kitam, o vaikas – mums abiems. Žinote, leidžiant žurnalą man būdavo keisčiausia, kai moterys rašydavo į laiškų skyrelį padėkas savo vyrams. Maldaudavo išspausdinti, „kokie jie su Lukučiu dėkingi savo tėčiui, kad jis padėjo auginti, kad yra toks geras vyras, pakeitė sauskelnes ir buvo atsikėlęs naktį“. Kalbant apie kūdikių auginimą, esu visiška feministė, todėl leidau sau būti negražia, pikta, susivėlusia, pavargusia, nes tuo metu tokia ir buvau. Taip pat nieko nedariau viena – naktimis kėlėmės ir keliamės pakaitomis (naktis mano, naktis vyro), į lauką veda beveik vien tik vyras, aš per tą laiką pagaminu valgyti ar išskalbiu, dalinamės darbais kaip suderintas orkestras. Vadinu mūsų porelę gerai temperuotu klavyru, tad dėkoti galime tik vienas kitam, kaip muzikantai po kūrinio, kurie atsistoja ir nusilenkia kolegoms – už gerai atliktą partiją.

Taip menamai besilankstydami vienas kitam sulaukėme nuostabios dienos – kai dukrytei suėjo 2,5 metų, mudu išėjome iš namų laaabai ilgam – net 4 valandoms. Kelio galas buvo „Akropolis“, kino teatro salė, kur žiūrėjome filmą „Šnipų tiltas“. Dvi su puse valandos su mylimu aktoriumi Tomu Henksu ekrane ir kitu mylimu vyru pašonėje per tą laiką mintimis NĖ KARTO nesugrįžtant į namus ir nemąstant, ką dabar veikia dukrytė, – tai buvo senų gerų laikų atgarsis. Marcelė mus išlydėjo nenoriai, todėl leisdamiesi laiptais abu garsiai pasakėme tą patį: „Kaip gaila palikti vaikutį, gal neinam?“. Bet sveikas protas nugalėjo, o įsėdę į automobilį, kaip laiko mašina nuskridome į romantiškus, tik mums priklausančius laikus. Susikibę rankomis slampinėjome „Akropolio“ alėjomis, ir nuo tos laisvės net sukosi galva.

Kitų metų pažadai. Išsiprašyti dukrų, kad išleistų mus į Druskininkus su nakvyne – vienus.

Kultūrinis gyvenimas. 8 balai iš 10

Girdžiu, kaip kvatojatės, nes tai nerealu – kultūrintis auginant mažą vaiką. Tačiau juk yra ir vaikų ar gatvės kultūra. Marcelės dėka mes apsilankėme už ES lėšas pastatytose regyklose, daugumoje Lietuvos zoologijos sodų ir žvėrinčių, miesto eglutės atidarymo šventėje bei mugėse, o viską apvainikavo didingas meninis renginys – spektaklis „Vištytė ir gaidelis“. Nenoriu klaidinti, kad visa ši „kultūra“ mus žavėjo ir turtino. Veikiau atvirkščiai. Sėdėdama spektaklyje muisčiausi laukdama pabaigos, bet juk teko muistytis ir praeityje – neįmanoma suskaičiuoti, kiek matyta menkaverčių vaikiškų filmų, koncertų ir spektakliukų. Tačiau labai vertiname patį „išėjimo“ ritualą – manome, kad net ir nieko vertas renginukas, kurį aplanko visa šeima, vaikui siunčia gerą žinią. Per minėtą veikalą apie kiemo paukščius, labiausiai norėjau žiūrėti ne į aktorius, o į darnias jaunas šeimas, kurios išjungė mobiliuosius ir atsidavė buvimui kartu.

Suaugusiųjų kultūros barai mūsų namuose tebebuvo apžėlę, kaip ir pernai ar užpernai. Spektakliai, parodos, filmai ir festivaliai dar laukia savo valandos. Užtat visiškai sugrįžo skaitymo įgūdžiai. Anksčiau laisvą laiką skirstydavau dviems malonumams – skaitymui ir mezgimui. Dabar antrojo nebeliko, nes Marcelė kategoriškai neleidžia man megzti. Visi bandymai baigiasi tuo, kad ji ištraukusi iš mezginio virbalus pradeda špaguotis arba ieškoti atviro kištukinio lizdo. Vienas pradėtas megzti megztinis tiek ilgai laukė, kol aš jį pabaigsiu, kad jį suėdė kandys. Užtat visas mezgimui skirtas laikas atiteko knygų skaitymui, ir dabar man pavyksta jų perskaityti net daugiau, nei priešistoriniais laikais, kai buvau dviejų didelių mergaičių mama.

Kitų metų pažadai. Pirmą kartą Marceliukę nuvesti į vaikišką filmą, o suaugusiųjų filmuose ir spektakliuose lankytis aktyviau. Kalėdoms visų paprašėme ne materialių dovanų, o tik bilietų, bilietų, bilietų.

Grožis ir sveikata. 4 balai iš 10

Jei kalbame apie šeimą in corpore, tai grožio ir sveikatos bonusus mūsų šeimoje pelno Marcelės tėtis. Jam pavyksta drausmingai lankytis kirpykloje, aktyvus jauno tėčio gyvenimas nutirpdė besikalantį pilvuką. Mes, moterys, turime sunkiau pakovoti, bet man ta kova dabar labai sunkiai pasiekiama – viskam reikia laiko, o mano valandos įkainotos auklės darbo kaina. Po 11 mėnesių apsilankiusi kirpykloje gavau velnių, kad jau sparčiai žylu ir reikia dažytis. Du kartai per savaitę sporto klube nepadeda išlaikyti laibo liemens, jis klastingai nyksta. Apie veidą – atskira kalba. Neseniai dalyvavau TV laidoje apie skiepus, kalbėjau kaip žurnalo redaktorė, buvau stovykloje „už“. Po laidos persirengimo kambaryje mane užkalbino aktyvus agitatorius prieš skiepus Andrius Lobovas. Jis, žiūrėdamas man į akis, tarė: „Jūsų viena akis užgriuvusi, o vienas lūpų kampas nusmukęs. Tai akivaizdus smegenų pažeidimo požymis. Nuo skiepų“. A. Lobovas man teigė, kad užgriuvo kairioji akis. Grįžusi namo paklausiau vyro, kuri akis man užgriuvusi dėl smegenų pažeidimo. Šis nuoširdžiai pasakė – dešinioji. Moralas? 2015-ieji man įsimins kaip vokų užgriuvimo metai. Būtina skubi vokų pakėlimo operacija, kurią jau atliko viena mano draugė.

Kitų metų pažadai. Kalbant su žmonėmis, valios pastangomis išpūsti akis, kad nesimatytų užgriuvusių vokų. Pirmą kartą gyvenime nusidažyti plaukus su dažančiu šampūnu.

Apibendrinimas?

Visada sakydavau, kad 3 metai yra ta riba, nuo kurios motinystė iš lėliukės stadijos pereina į drugelio. Tačiau šiandien, keldama už Jūsų sveikatą taurę alkoholinio ar nealkoholinio vyno (čia pagal Jūsų situaciją) sakau – mielosios, šią ribą ankstinu iki 2,5 metų.

Marcelė

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Sveikinimas gydytojai, kurios dėka turime Marceliukę

Gydytoja,

Sveikiname su šv. Kalėdomis – esate mūsų šeimos Angelas, nors to nežinote. 2011 metais balandžio 26 dieną atlikote endometriozės operaciją, sužinojome apie nepraeinamus, užsilenkusius kiaušintakius ir gavome Jūsų patarimą nesisaugoti nėštumo, nes jis neįmanomas. Jūsų žodžius po to patvirtino dar 3 medikai. Rezultatas – būdami seneliais tapome jaunais tėvais. Šiandien mūsų dukrai Marcelei 2,5 metų. Šiai nuostabiai mergytei duris į Pasaulį atvėrė Jūsų šventa klaida.

Amžinai dėkingi jauni tėvai (šiuo metu 46 ir 48 metų)

Iki susitikimo kitą mėnesį.

Mama Neila

„Mamos žurnalas“

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


penki + = 13

Kitos temos: