Marcelė 2013. 1 metai ir 11 mėnesių (dvidešimt trečiasis mėnuo

Marcelė 23

Marcelė-mėgsta-tvarkyti-reikalus-telefonu-tam-tikslui-turi-visą-kolekciją-antikvarinių-mobiliųjų

Skaitykite, kaip auga žurnalo redaktorės Neilos (45 m.) trečia dukra Marcelė. Su vyru Sauliumi (48 m.) Neila susilaukė Jogilės (20 m.) ir Austėjos (25 m.), kuri jau sukūrė savo šeimą ir augina dukrelę Adelę (2,8 m.).

Išjungta mąstymo funkcija

Kai mūsų paklausia, kokio amžiaus vaikas, kurį laiką sakome mėnesius. Ir mes skaičiuodavome, kiek šiuo metu Marcelei mėnesių, puikiai pamenu, kai paskutinį kartą kažkam kieme sakiau – 20. Bet sakyti „mano vaikui 23 mėnesiai“, na, atleiskite, čia jau tikrai nesąmonė. Savaime aišku, mes dabar sakome – dukrytei tuoj dveji. Jeigu ne šis dienoraštis, vargu ar pati suvokčiau, ką tai reiškia. Pasakęs neatsisėdi ant kelmelio apmąstyti šių žodžių prasmės. Nes ta „tuoj dvejų“ asmenybė kaip tyčia lipa ne jos amžiui pritaikytos čiuožyklos kopėčiomis, brenda į vienintelę kieme balą, skina būtent tą pienės žiedą, ant kurio tupi bitė.

Dažniausiai pradėjusi vardinti nebegaliu sustoti, bet mintis aiški, – mes, mažų vaikų mamos, visiškai neturime laiko apmąstymams. Mes nemąstome. Veiksmo, emocijų, rūpesčių tiek daug, kad prabanga skaičiuoti debesis – atimta. Užtat aš jaučiuosi išskirtinė, nes galiu sau leisti susivokti – kai prisėdu rašyti žurnalui apie Marceliukės augimą. Nepykite, kad mažai pasakoju, ką suvalgė, kaip miega, ką kalba.

Kažkada ir man tai buvo labai svarbu – augindama pirmąsias dukras kruopščiai surašydavau į sąsiuvinėlius kiekvieną gramą ir naują žodį. Šį kartą man tokie dalykai neberūpi, o rašyti stengiuosi tai, kas guli ant širdies. Peržvelgusi praėjusį mėnesį dažniausiai atsiremiu ne į skaičius ir laimėjimus, o į mintis, kurios atklydo tą mėnesį, kurias sužadino koks nors įvykis. O gegužę jų netrūko.

su mama

Kieme labiausiai mėgsta suptis

Pamąstymai apie Motinos dieną

Per Motinos dieną visada jaučiuosi nejaukiai. Man atrodo, nekuklu tiems, kurie ir taip yra pateptieji, likimo pamylėtieji, dar švęsti ir laukti dovanų. Ar yra Turtuolių diena? O Gražuolių? Laimingų žmonių diena? Diena tų, kurie itin sveiki? Suprantu profesines šventes, mes giminaičius irgi sveikiname su švento Florijono, Mokytojo ar Spaudos diena. Tačiau kodėl mane reikia sveikinti už tai, kad esu laiminga trijų sveikų dukrų mama?

Kaip tyčia, Motinos dienos išvakarėse atsakinėjau į vieno dienraščio žurnalistės klausimus. Ne kaip mama, o kaip „Mamos žurnalo“ redaktorė. Logiška – mes, žurnalo leidėjos, apie jaunų mamų gyvenimą turime susidariusios tikrovišką vaizdą, nes gauname laiškų, klausimų gydytojams, siūlomų temų, bendraujame su būriu specialistų, dirbančių tai pačiai auditorijai. Taigi ta žurnalistė lenkė pokalbį taip, kad aš pratrūkčiau pasakoti apie jaunų mamų vargus. „Ko jaunoms mamoms trūksta labiausiai? Dėl ko jos jaučiasi neįvertintos? Kokios paramos ir pagalbos joms reikėtų?“ Mūsų žurnalas nenagrinėja socialinių problemų, tačiau nuo pirmo numerio yra įelektrintas mamų išpažinčių. Kaip kunigai išklausome svetimų ašarų ir maldų, nuo to nelengva atsiriboti. Paėmęs interviu iš šeimos, kuriai nepasisekė dar vienas dirbtinis apvaisinimas, gimė neįgalus vaikas, sveikas vaikutis susirgo baisia liga, ar gali bent formuluoti mintį „ko tau trūksta labiausiai ir dėl ko jautiesi neįvertintas“?

Neseniai kolegė Ginta kalbino Norą, pagimdžiusią Dauno sindromą turintį vaiką ir atvirai prisipažinusią, kad dar tik bando jį pamilti (straipsnį „Atsisukti į jį ir apkabinti“ spausdinome balandžio numeryje). Po pokabio Ginta dar kelias dienas nešiojosi tą svetimą gėlą. Išspausdinus istoriją pasipylė laiškai.

Patikėkite, šiais pagreitinto gyvenimo laikais atsisėsti ir parašyti laišką redakcijai, tiesiog kad išsilietum savo emocijas – tai tikrai unikalu. Tokios istorijos sukrečia ir labai ilgam išmuša bet kokį norą zyzti, skųstis, kad valdžia nevertina mamų, neskyrė 15 eurų paramos ar nemokamo maitinimo. Matant sveiką savo vaiką, gali kilti tik viena mintis – ne kas man turi padėti, o kam aš, atsidėkodama už tokią savo laimę, galiu pagelbėti? Kam ir kokią auką paaukoti, kad mane aplenkė skausmas, tragedija auginti nesveiką, neįgalų vaiką?

Beje, su vaikais susijusios dramos nevyksta kažkur kosmose – jos čia pat. Mūsų atveju – net redakcijos kolektyve. Žurnalo dailininkė Eglė augina vaikutį autistą, apie tai skaitykite šiame numeryje. Šimtus kartų, kai ateidavo savigailos minutė, pagalvodavau – pala, stop, pagalvok apie Eglę. Kas jai tos motinystės išmokos, ilgesnės atostogos, kokie nors „vaiko pinigai“, – tai niekaip nesumažins širdies skausmo.

Kaip ir visos mamos per Motinos dieną gavau gėlių ir skanumynų, jutau šeimos dėmesį, mėgavausi juo ir nieko ničnieko nenorėjau gauti papildomai „iš valdžios“.

Pakalbėkime apie vėžį

Džiaugiuosi, kad ši tema nebėra tabu. Kas nori, tas kalba. Štai Rūta Janutienė, susirgo, pasipasakojo, ir šaunuolė. Skaitydama jos istoriją pavydėjau iki šiol ją lydėjusio atsainumo. Rūta prisipažino, kad jos mama mirė nuo vėžio, giminėje būta ir daugiau vėžių, tačiau pati Rūta niekada nesitikrino, neieškojo vėžio ir negalvojo apie jį. Ir aš nuo vaikystės gyvenu „po paranke“ su vėžiu, tačiau nesugebėjau nuo jo atsiriboti ir nuolatos tikrinausi. Kai nuo vėžio mirė 57 metų močiutė, neatrodė, kad tai kažkas išskirtinio, nes ir kitų seneliai mirdavo. Tačiau kai krūties vėžiu susirgo vos 43 mama, apėmė tikra vėžio fobija (moksliškai – kancerofobija). Medikai man skirdavo gerokai daugiau tyrimų nei kitoms, nes kai mama tokia jauna suserga, dukroms irgi rizika didžiulė. Visai jaunutė jau dariausi krūtų tyrimus, kiaušidžių vėžio žymenis, papildomus PAP tyrimus. Pas ginekologę eidavau kas pusę metų. Skamba paranojiškai, tačiau gydytojai patys to reikalavo. Menkiausias negalavimas man siųsdavo žinutę – tai gali būti vėžys.

Tuomet dar nežinojome, kad kažkada bus galima tiesiog iš kraujo tyrimo sužinoti, ar tas vėžys paveldimas dėl BRCA1 ir BRCA2 genų mutacijos. Tai, ką dabar padarė Angelina Jolie, išsivysčiusiose šalyse vyko jau seniausiai. Sužinojusios, kad turi mutavusį geną, moterys be ceremonijų ryždavosi krūtų amputacijai, šalindavo kiaušides, ir gyvendavo be vėžio baimės. Iš kur žinau? Jau prieš 20 metų redagavau užsienio agentūros tekstą apie taip pasielgusias japones, ir sukiojau pirštą prie smilkinio.

Mūsų šalyje galimybė sužinoti apie šį geną atsirado tik prie kelerius metus. Kartu su mama iškart užsirašėme pas onkogenetiką. Paaiškėjo, kad mama turi šį geną, todėl tokia jauna susirgo krūtų vėžiu, o po 20 metų – dar ir kiaušidžių vėžiu, o man tas genas nepersidavė – susirgti galiu kaip statistinė moteris.

Kita vertus, jei nepaveldėjau genų iš mamos, gal juos gavau iš tėčio, kuris prieš 3 metus mirė nuo storosios žarnos vėžio? Tema košmariškai nemaloni, bet noriu išrutulioti ją iki galo.

Metų metais ieškodama to vėžio aš sykį tiesiog perdegiau. Pasakiau ginekologei, kad nebegaliu sužiūrėti visų organų, ir tegul būna kaip bus. Man atrodė, kad aš jų turiu per daug – nuolatos reikia budriai sekti dvi krūtis, gimdą, kiaušides, kaklelį. Ir čia tik viena organų sistema – ginekologinė. Nutariau elgtis kaip 99 proc. lietuvių – ieškoti medikų tada, kai bus problema. Vis dėlto, po gimdymo praėjus gerokai daugiau nei metams, apsilankiau pas ginekologę. Ir ką jūs manote – pirma vizitas, ir iškart problema.

Kiaušidės cista. Nebuvo labai didelė, todėl mane išleido stebėti. Dar turėjau atlikti kiaušidžių vėžio žymenų tyrimą. Viskas normalu, man už kelerių metų 50, turiu teisę turėti cistų, miomų ar kokų nors ataugų. Man tai būtų net privalu pagal amžių. Tačiau štai jums paradoksas – ir turiu teisę, ir kartu neturiu. Juk esu jauna mama. Išvakarėse prieš kiaušidžių vėžio atsakymą taip buitiškai, žemiškai dėliojau mintis: „Kaip būtų gerai, jei nereikėtų dabar operuotis. Verčiau po metų, kai Marcelė eis į darželį. Dabar Sauliui bus labai sudėtinga, juk auklė valandinė, kur jis vaiką dės“.

Tyrimas buvo geras, cista sunyko, bet tema apmąstymams liko. Kaip būtų, jei mirčiau? Kaip būna, kai maži vaikai lieka be mamos? Mūsų atveju liktų tėtis tačiau mano vizijose kažkodėl nebeliko ir jo, todėl ieškojau Marcelei naujų tėvų, dėliojau ir planavau jos gyvenimą „po mūsų“. Labiausia man tiko dukros Austėjos šeima. Kitą dieną išklojau savo planą, ji su vyru sutiko. Tada kartu diskutavome, kas mums būtų svarbiausia sužinojus, kad vaiką turės užauginti kiti. Man, skirtingai nei kitiems, visiškai nebuvo svarbu, kad dukra mane prisimintų. Tačiau negalėjau ištverti minties, kad ji galėtų netekti to meilės kiekio, kokį galime duoti tik mes – mama ir tėtis. Mintis, kad Marceliukė bus mažiau mylima, mane net supurtė. Sukirtome rankomis su vyru, kad mažiausiai 10 metų privalome būti sveiki.

marcele23

Marcelės „kūdikio veideliui“ neįmanoma atsispirti

Veidelio proporcijos

Skaitant apie tokio amžiaus vaikus, įstrigo viena užsienio tinklapyje spausdinta pastaba. Šio amžiaus vaikai nuo ryto iki vakaro daro nesąmones, jų veikla destruktyvi, jie nuolatos kažką niokoja, verčia ir siaubia. Jeigu taip elgtųsi suaugęs sveiko proto žmogus, jis būtų nekenčiamas, baudžiamas, galop – izoliuotas. Tačiau pati Gamta yra apsaugojusi mažus vaikus nuo atoveiksmių savo veiksmams. Kaip? Taip pat, kaip visus jauniklius, – nepaprastai mielomis, nuginkluojančiomis veido proporcijomis. Jeigu įsižiūrėsite į mažo vaiko (ar kito jauniklio – šuniuko, kačiuko, kiškučio) veidą, pamatysite, kad jis visas užpildytas. Net ½ veido sudaro akys, burna ir nosis. Norėdama įsitikinti, išsiguglinau traktatą apie postnatalinį vaiko veido vystymąsi. Cituoju: „Mažo vaiko veidas turi būdingus bruožus – didelės akys, maža riesta nosis, putlūs skruostai, aukšta kakta, neišreikšti antakiai, maža burna, neišreikštas smakras. Mažo vaiko akys atrodo didelės ir išsidėsčiusios toli viena nuo kitos. Apie pusę naujagimio veido aukščio sudaro smegeninė dalis – kakta. Tik po 3–4 metų smegenų augimas labai sulėtėja, kartu sulėtėja ir smegeninės kaukolės dalies augimas.“ Taigi iki 3–4 metų, kol pasikeis kaukolė augimas, vaikas bus apsaugotas nuo aplinkinių pykčio. Ant jo bus neįmanoma supykti, nes jis manipuliuos didžiausiu savo ginklu – kūdikio veideliu. Ne veltui suaugę žmonės, išlaikę kai kuriuos kūdikiškus bruožus – tarkime, mažo smakro, riestos nosies ir didelių akių kombinaciją – vadinami baby face, ir jiems gyvenime nutiesta žalia gatvė. Man pasaulyje gražiausias žmogus iš vyrų ir moterų yra Bradas Pitas – akivaizdus baby face pavyzdys. Kolegės purtosi jo, sako, nevyriškas, verčiau renkasi Tomą Kruzą, tačiau aš ištikima kūdikio veideliui. Štai dėl ko, kai Marcelė padaro eilinę nesąmonę (plaudamasi rankas iščiulpia šlapią indų kempinę ar įmeta į akvariumą bandelę), aš įsiuntu, bet pažiūrėjusi į jos veidelį iškart susileidžiu ir nusišypsau.

Dar ta pačia tema. Kaip mažo vaiko mamai, man aktualu be laiko nesusenti, domiuosi šia tema. Jau sakiau, kad desperatiškai perskaičiau R.Vanagaitės manifestą apie klimaksą „Ne bobų vasara“. Netyčia į akis patenka vis daugiau informacijos apie tai, užkliuvo ir vienas medicininis straipsnis apie kūno senėjimo požymius. Man rūpima riba nuo 40 iki 50. Skaitau jau žinomus išvardinimus: nors nesikeičia kūno svoris, bet keičiasi proporcijos, storėja liemuo, glemba… Ne, geriau nevardinsiu, kas konkrečiai glemba, tik pasakysiu, kad tarp girdėtų radau vieną taiklų senėjimo apibūdinimą – dingsta kūdikio veidelis. Moksliškai išsireiškus, prarandamas odos stangrumas ir audinių tūris, dėl to keičiasi veido kontūrai. Viskas, kaip sakoma, „važiuoja“ žemyn. Ar reikia pridurti, kad klausimą „ar man dar nedingo kūdikio veidelis?“ mano artimieji išgirdo ne kartą ir ne du. Dabar atsidūrusi bendraamžių kompanijoje pirmiausia ištyrinėju, kaip su tais kūdikio veideliais – kurioms jau dingo, o kurioms ne. Mano akimis, savo kūdikio veidelį esu beveik praradusi. Tai jums atsakymas, kodėl pozuodama žurnalui vis labiau slepiuosi už dukros.

Bet atsiremkime ir į skaičius

Sakiau, kad skaičių nesureikšminu, bet šį mėnesį ruošiant raidos apžvalgą suklusti privertė vienas sakinys: „23 mėnesių vaikai paprastai jau pasiekia pusę savo būsimo ūgio“. Skubiai išmatavome Marcelės ūgį – 94 cm. Dauginame iš dviejų. Ar tai reiškia, kad Marcelė bus 188 cm? Kol kas tik virškinu šią informaciją. Už tėtį aukštesnė 6 cm, o dar prisimenant, kad vis sendami mažėjame. Išleistuvių valsą dukra šoks su mažyčiu senuku…

Kasdienybės karuselė

Trumpai papasakosiu mūsų dienotvarkę.

8.30–9.00 val. Marcelė atsibunda. Miega su sauskelnėmis, dažniausiai ji po nakties būna pilna. Sėda ant puoduko, rengiamės, prausiamės, pusryčiaujame. Paprastai pusryčiai menukutėliai – pora šaukštų košės/ varškės sūrelis/ keli kąsniai omleto/ blynas. Visus veiksmus lydi vaikiška muzika iš grotuvo arba TV. Turime išmaniąją televiziją, kurioje randame didžiulius archyvus vaikiškų karaokė dainelių. Tai nauja Marcelės aistra. Mėgstamiausia daina „Do re mi“ (iš „Muzikos garsai“), tad Marcelė vos atsimerkusi šaukia: „O dabar – do re mi!“.

11.00–13.00 val. Marcelė lauke. Jau užlipa ant labai aukštų dideliams vaikams skirtų čiuožyklų, mėgsta suptis, skina pienes, ieško vabaliukų, o labiausiai ją domina „paukščiukų nameliai“ (inkilai ir lesyklos).

Gyvename prie miško, paukščiukų namelių ir pačių paukščiukų begalės, kol apeiname visus inkilus, tenka ir kilometrą-kitą sukarti. Grižus – vėl ant puoduko ir pietūs. Paprastai kerta makaronus su visokiais priedais, mėgsta sriubas, plovą. Per dieną išgurkšnoja apie pusę litro gėrimo, tai būna labai skiestos sultys arba kompotas. Vis dar geria iš buteliuko. Parašiau ir nuraudo ausys…

14.00–17.00 val. Pietų miegas. Pati po pietų noriai eina į lovytę, pasiima meškiuką, apsikabina ir po kelių minučių jau miega. Tik reikia, kol užmigs, pasėdėti šalia. Prieš pietų miegą irgi segu sauskelnes. Po pietų miego labai panašus scenarijus į rytinį – vėl nori „Do re mi“ ir kitų dainelių, pakramsnoja sausainio ar bandelės – neskubame vakarieniauti, laukiame tėčio.

18.00–19.30 val. Antrasis pabuvimas lauke, jeigu leidžia oras. O jei ne, tada jau vyksta šeimos vakarojimas – mes klausomės žinių, kalbamės apie dieną, vakarieniaujame. Marcelė trinasi aplink, valgo iš mūsų lėkščių, kviečia kartu dėlioti dėliones, piešti ar vartyti knygutes. Aš vakarienei dažniausiai valgau salotas su žuvimi, Marcelė visada prisijungia – jai skanu salierų kotai, paprika, salotos „Iceberg“, Pekino kopūstai ir visa kita žaluma. Tuo negaliu atsistebėti, nes į savo salotas pridedu ir svogūnų, ir alyvuogių.

Viskas jai tinka.

20.00 val. Būtina rutinos dalis – maudynės su putomis, plastmasiniais ančiukais, dantų pasta, muilu, kempinėmis ir t.t. Po maudynių Marcelei jau rengiame pižamą, dar vienas privalomas ritualas – vienas arba net du buteliukai mišinio. Bandėme pasiūlyti pieno, bet pasakė: „Neskanu“.

22.00–23.00 val. Migdymosi valanda. Marcelė noriai žygiuoja į lovytę, bet ilgai neužmiega – paguli tai savo lovytėje, tai mūsų lovoje, prašo padainuoti, tada prisijungia pati, guldo meškiukus, kuičiasi. Neslėpsiu, būta vakarų, kai mamytė užmigo anksčiau už vaiką….

Iki susitikimo kitą mėnesį.

Mama Neila

Marcele 23

Mintyse įvrtina sesutė Austėjos gamintų jogurtinių ledų skonį

Sesutės Austėjos sveikuoliškų ledų receptas:

Produktai: nesaldintas jogurtas, bananas (kuo daugiau, tuo skaniau), šaldytos braškės (šviežios irgi tinka), medus. Viską sutrinkite trintuvu ir supilstykite į ledų formeles.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai


Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


aštuoni + = 11

Kitos temos: