Sunkiausia dalis – fotosesija, nes modeliukai išislaksto kaip tarakonai
Skaitykite, kaip auga žurnalo redaktorės Neilos (45 m.) trečia dukra Marcelė. Su vyru Sauliumi (48 m.) Neila susilaukė Jogilės (19 m.) ir Austėjos (24 m.), kuri jau sukūrė savo šeimą ir augina dukrelę Adelę (2,5 m.).
„Vargšai irgi juokiasi“
„Vaikas ūgtelėjo, ir nusprendžiau nebepirkti žurnalo, bet neištveriu, kaip smalsu, kas naujo Gražinos ir Neilos gyvenime. Taip ir perku numerį po numerio. Sukėlėte priklausomybę tais savo serialais“, – rašo viena mama. Iš tiesų tokie projektai, kaip „redakcijos nėštukė“, „redakcijos kūdikis“ ar „lieknėjanti savanorė“ –negilūs skaitiniai. Argi juos sulyginsi su profesionalų patarimais apie žindymą ir ligas? Vis dėlto serialai mamoms labai reikalingi, tuo įsitikinau pati, kai pirmus metus su Marceliuke praleidau namuose „nuo-iki“. Kažkada rašiau, kad tuo metu per LNK rodė turkų serialą „Uždrausta meilė“, visas 5 darbo dienas 15 val. prasidėdavo ilga, net 2 valandas trunkanti serija. Kaip buvau dėkinga LNK programų direktoriui, kad nekarpė serijų po pusvalandį, neskaidė jų į „kartą per savaitę“. Matyt, po gimdymo mano smegenims labai reikėjo to sirupo… Nauja serija, ypač rudenį ar žiemą, man buvo laukiamiausia dienos dalis.
Nepriklausiau internetinių mamyčių bendruomenei, bet, kaip pataria psichologai, socializavausi su kitomis kūdikius auginančiomis mamomis – savo atveju su dukra Austėja, kuri irgi tuo metu „sėdėjo“ namie su savo Adele. Rekomendavau jai „Uždraustą meilę“ ir netrukus mes per rodomą seriją pradėjome aktyviai bendrauti žinutėmis: „Ponas Adnanas toks liūdnas, man jo labai gaila“, „Bihter tragiškai apsirengė į vakarėlį“, „Kodėl Beširas vis kosčioja?“. Štai taip susirašinėdavo aukštuosius universitetinius mokslus baigusios mama ir dukra. Kai kuri nors negalėdavome pažiūrėti serijos, kita kruopščiai aprašydavome el. paštu arba papasakodavome telefonu.
Pamenu, kaip rašiau dukrai laiškelį ir užuot paklaususi apie anūkę, nuoširdžiai pasidomėjau: „Kaip ponios Ferdevs sveikata?“ (ši herojė praėjusioje serijoje buvo patekusi į autoįvykį). O kartą… dukra neištvėrė ir internete išnaršė, kaip serialas baigsis. Ji prislėgta pasakė: „Mama, aš viską žinau, bet tau nesakysiu“. Maldavau išduoti. Sužinojau, kad kosčiojęs Beširas mirs nuo plaučių vėžio, o baisiausia – Bihter, nesulaukusi Behliulio meilės, nusišaus. Jaučiausi tokia prislėgta, lyg taip būtų atsitikę mano giminaičiams.
„Nupušimas“? Faktas, bet koks saldus. Praėjo beveik metai, o tai, atrodo, vyko kitame pasaulyje – ir aš, ir dukra panirome į darbus, laiko muilo dramoms neliko, be to, ir vaikai nebeleistų vegetuoti prie televizoriaus, imtų už rankos ir temptųsi žaisti. Vis dėlto miela prisiminti tą nerimastingą laukimą – o kas toliau? Buvo ir praktinė nauda – sužinojome, kokie šiuo metu madingi turkiški vardai, koks maistas, mada, interjeras, autoūkis. Nejau to maža?
Taigi drąsiai rašau savo serialą apie Marceliukės auginimą, be jokios praktinės naudos, bet smagiam laiko praleidimui. Tik nepainiokite žanrų ir nelaikykite šių rašinėlių mokomąja dokumentika. Mintyse kirba serialo pavadinimas – „Vargšai irgi juokiasi“. Skaičiau ekonomistų įžvalgas, kad žmogaus gyvenime būna lūžių, kurie nubloškia į žemesnį socialinį sluoksnį, gerokai pablogina finansines galimybes, gyvenimo gerovę. Tai skyrybos, sutuoktinio mirtis ir… trečio vaiko gimimas. Tad tegul turtuoliai sau verkia, o mums, daugiavaikiams, linksma kaip niekad.
Nuotraukose – Adelės ir Marcelės kova
-
- Trumpa draugystės akimirka
-
- Puola baltieji
-
- Atsako juodieji
Atsidarė kalbos durelės
Didžioji šios serijos naujiena – Marcelė prakalbo. Tiesa, kad vaikų raida negali vystytis vienu metu visapusiškai. Daug mėnesių Marcelė stebino savo ūgio ir svorio proveržiais. Gal net ne stebino, o šokiravo, juk medikai nerasdavo jos procentilės – žymėdavo matmenis virš grafiko, tuščiame plote.
Dabar jau aišku, kad gigantizmu dukra neserga, nes kelis mėnesius jos fiziniai parametrai nesikeičia. Gal vienas kitas centimetras tįsta į viršų, bet svorio Marcelė nebepriauga, šiuo metu sveria 15 kg ir yra apie 93 cm ūgio. Tai kas, kad ant jos drabužėlių etikečių parašyta, kad šie skirti 3 metų vaikams – dukrytė atrodo proporcinga ir net grakšti.
Matyt, tas nežabotas augimas turėjo sustoti tam, kad pradėtų augti proto galios. Marcelė prakalbo staiga, per vieną savaitę. Labai gražus posakis – „atsidarė kalbos durelės“. Kol kas tie žodžiai netaisyklingi, iškraipyti ir suvelti, bet vis tiek – tai ŽODŽIAI. Kadangi auginame Maištingą Angelą (buvo ir toks serialas, tiesa, tuo metu kūdikių neauginau, tai nežinau apie ką), vienas pirmųjų Marcelės žodžių yra „nenoku“ (nenoriu + nemoku). Per dieną šį naujadarą išgirstame 100 kartų. Nenoku sėstis ant puoduko, susitvarkyti žaisliukų, plautis rankų ir t.t.
Kitas šypseną keliantis dalykas – nuoširdusis „kas čia?“ Marcelė prideda „o“, tad išeina smalsiausias koks tik gali būti „o kas čia?“ (jei reikėtų klausimą nupiešti, tai žmogaus antakius pieščiau visiškai pakilusius prie plaukų šaknų ir išlenktus). Tokios pasaulio sutvėrimo nuostabos apimta ji klausia „o kas čia?“, durdama pirštu į stalą, kėdę, lovą, o kas keisčiausia – ir mane arba tėtį. Ką gi, atsakinėjame.
Marcelė sunkiai, labai stengdamasi, bet išmoko pasakyti ir savo vardą. Vaikas nekaltas, kad jo vardas toks sudėtingas – pavyzdžiui, vardą „Adelė“ ji ištaria nuostabiai. O savasis pasidavė sunkiai, todėl kurį laiką (beveik mėnesį) Marcelė visus juokino prisistatydama sesės vardu. Niekuo nenutuokdami giminaičiai ar draugai paklausdavo „koks tavo vardas?“, o ji rimtai atsakydavo – Jogilė. Matėme, kad tikroji Jogilė iš mandagumo šypsosi, tačiau jai visai nepatinka toks tapatybės pasisavinimas. Kad ir 20 metų mergina, bet vis tiek vidurinysis vaikas, kuriam, pasak Adlerio gimimo eiliškumo teorijos, sunkiausia… „Gimus jaunėliui, vidurinysis tėvų dėmesį praranda, ir jam gali būti sunku su tuo susitaikyti. Padidėjusi konkurencija jį verčia elgtis taip, lyg jis dalyvautų nesibaigiančiose lenktynėse.
Daugelis viduriniųjų jaučiasi spaudžiami iš visų pusių ir mano, kad gyvenimas neteisingas. Jie dažnai yra linkę laužyti taisykles ir principus“. Štai ką rašo dr. Alfredas Adleris. Ir nemeluoja. Neištvėrusi antrojo vaiko sindromo, mūsų Jogilytė susivėlė dredus. Manau, tai maištas dėl „spaudimo iš visų pusių“, o dar tas tapatybės pasisavinimas…
Rami akimirka – rodo„Labanaktuką“
Pasakos baigiasi laimingai
Marcelės prakalbėjimas buvo labai didelis psichologinis slenkstis – tarsi laiminga pasakos atomazga, Varlės atvirtimas Princu. Viskas atrodo vis šviesiau, ir pati pradedu nedrąsiai patikėti, kad mus ištiko stebuklas. Tai mums nuolatos kartojo daugybė žmonų, bet kai jautiesi kaip pamuštas šuo, kaip gali tuo patikėti?
Neseniai tauri moteriškių nuo 43 iki 55 metų kompanija šventėme draugės gimtadienį vyninėje. Iš 9 moterų aš buvau jauniausia – ne metais, o statusu, nes turiu mažą vaiką! Nemanau, kad atrodžiau geriau už išsipuoselėjusias ponias, tačiau širdyje jaučiausi jauna. Jos klausinėjo, kaip sekasi auginti mažiuką, o aš inertiškai dejavau, kad „nėra tiek energijos, sunku keltis naktį, nėra jokio laiko sau“. O paskui pagalvojau – pasenusios žinios. Juk naktį keltis nebereikia, vaikas kuo puikiausiai išmiega iki 9 ryto. Energijos kaip tik prisigamina papildomai, nes paskutinį penkmetį žiemos vakarus leisdavau žiūrėdama filmus ir megzdama, o dabar visą tą laiką straksiu ir sukuosi. O laikas sau… Jo labai norėtųsi, bet kai turi mažai, tai labiau brangini. Ta valanda, kai Marceliukė jau miega, o aš lovoje skaitau knygą, man tooookia saldi. Specialiai tai valandai nusiperku paties juodžiausio šokolado ir skaitydama sučiulpiu po gabaliuką. Na gerai, po gabalą…
Pasenti uždrausta
Per tą vakarėlį vyninėje, žiūrėdama į kitas viešnias, supratau dar vieną tiesą – netikėtas jaunos mamos statusas mane lydės daug metų. Tai paskata nenutukti, nesurukti, tačiau, sutikite, ir didžiulis iššūkis. Kai jaučiausi užauginusi visus savo vaikus ir priėmusi močiutės statusą, džiūgavau – dabar bet kada, kada tik užsinorėsiu, galėsiu „paleisti lašinius“. Tikėjau savo mamos įžvalga, kad tikroji laisvė ir vidinė harmonija moteriai ateina po 60 metų, kai visuomenė nebereikalauja būti lieknai ir gražiai. Moterys nustoja konkuruoti viena su kita ir atrodo taip, kaip Dievas skyrė. Dauguma nebesidažo plaukų, valgo kiek nori ir kada nori (praktiškai kūdikio mitybos tendencijos), perka patogius ortopedinius batus ir neveržiančius drabužius. Visos tampa lygios! Tuo visiškai patikėjau, kai mama iliustravo savo mintis nuotraukomis iš grupės draugių susitikimo. Nuostabu, kad prieš 50 metų kartu įstojusios į Vilniaus pedagoginį institutą chemikės-biologės iki šiol susitinka kavinėje „Neringa“ kelis kartus per metus, geria vyną, ragauja „Kijevo“ kotletus ir maudosi jaunystės prisiminimuose. Nuotraukoje tos 12 septyniasdešimtmečių senjorių man atrodė kaip klonuotos seserys.
Apie tokį nerūpestingą senėjimą man nėra ko svajoti. Kaip jausis Marcelė, jei ateisiu į tėvų susirinkimą žila, stora ir su ortopedinėmis „tapkėmis“? Iki pensijos turėsiu skaičiuoti kalorijas, o jau dabar sunkiai sekasi. Kaip būtų gerai, jei įsisteigtų tokia griežta mitybos kontrolės tarnyba, kaip Norvegijos „Barnevernet“. Žvalgybos padalinys stebėtų, ką valgai viešose vietose, vakarais į namus ateitų kontrolieriai ir turėtum prisipažinti, ką sukramtei (arba peršviestų skrandį specialiu aparatu, kad nemeluotumei), kiti kontrolieriai tikrintų pirkinių krepšelius parduotuvėse ir čia pat sunaikintų gardžiuosius varškės sūrelius, o vietoje jų prikrautų salierų kotų ir morkų. Tik iš visų pusių prispausta galėčiau valgyti lieknanamąjį maistą. Gal pavyks sulieknėti pavasarį, kai daugiau laiko su Marcele praleisime lauke. O dabar kelionės į lauką trumpos, Marcelė nemėgsta sniego, išėjusi skuba ant suoliuko, atsisėda ir mosuoja kojytėmis.
Marcelės ir Adelės socializacija
Taip susiklostė, kad vienu metu matome dviejų mažų mergaičių raidos kelią. Marcelę dažnai aplanko anūkė Adelė. Priminsiu – Marcelė jaunesnė už Adelę 7 mėnesiais, o giminystės ryšys, kuris jas sieja – teta ir dukterėčia (Marcelė yra Adelės teta). Nors yra iš to paties genetinio „kelmo“, mergaitės labai skirtingos, ir ne tik fiziškai (Adelė yra mėlynakė blondinė, o Marcelė – rudaakė brunetė). Kad ir kaip būtų sunku patikėti, jos visiškai skirtingai auginamos.
Adelė – 20-mečių tėvų vaikas – nuo 2 metų eina į dienos darželį, kiekvieną savaitgalį su tėveliais lanko spektaklius vaikams, koncertus tėvams, kavinukes, išbandė šokių pamokėles, jau skrido į Angliją, Ispaniją, Kiprą. Namie ji lavinama kinetiniu smėliu, išmaniuoju modelinu, tapyba rankomis, puikiai valdo išmanųjį telefoną, žiūri jame filmukus ir moka daugiau angliškų žodžių nei lietuviškų…
Tuo metu Marcelė – 40-mečių produktas – auga kaip urvinis vaikas, dar nėra buvusi jokiame masiniame renginyje (nebent Dainų šventėje), o ką jau kalbėti apie užsienį. Toliausias jos aplankytas taškas žemėlapyje – Tauragė, vienintelė per TV žiūrima laida – „Labanaktukas“.
Su dukra pasiginčijame apie skirtingas savo auklėjimo pozicijas. Gaunu nuo jos „pipirų“ dėl to, kad nelavinu ir nesocializuoju Marcelės būreliuose, neketinu jos leisti į darželį nuo 2 metų. Ar mažam vaikui reikia tiek stimuliacijų? Ar tai lavina ir ugdo, o gal kaip tik išderina? Ar augdama namuose Marcelė vegetuoja? Juk jau galėtų mokytis kalbėti angliškai… Perskaičiau įvairių psichologų samprotavimų šia tema, ir laikausi tos nuomonės, kad iki 3 metų vaikui reikia tik tėvų, saugių namų ir ramios rutinos. Ar taip manai dėl to, kad man taip patogu, nes tingiu? Tikrai ne. Taip intuityviai elgiausi ir kadaise – abi dukras į darželį išleidau nuo 3,5 metų, o į pirmuosius spektaklius, koncertus ir filmus vedžiausi nuo 2–2,5 metų.
Kad vaikui iki 3 metų nelabai reikia kitų vaikų draugijos, dar kartą įsitikinau, kai į svečius atėjo šeima su 2 vaikučiais (1,5 metų ir 3 metų). Mūsų namuose tuo metu svečiavosi Adelė, taigi namuose buvo 4 vaikščiojantys mažyliai. Po 5 minučių visi 4 išsibėgiojo į skirtingus kampus, ir kiekvienas paniro į savo veiklą: kas vartė knygutę, kas dėliojo kaladėles ar naršė po žaislų dėžę.
Paprašiau patyrusios vaikų psichologės parašyti straipsnį šia tema, pažadėjo, kad bus kitam numeriui.
Iki susitikimo kitą mėnesį.
Mama Neila
„Mamos žurnalas“
