TOBULO INDIVIDO PAIEŠKOS
Skaitykite, kaip žurnalo redaktorei Neilai (46 m.) sekasi auginti pagrandukę Marcelę (2 metai ir 2 mėnesiai).
Visuotinė patikra
Rugsėjis yra tas mėnuo, kai institucijoms pateikiamos pažymos apie techninę vaiko būklę. Viščiukai rudenį suskaičiuojami, pamatuojami, pasveriami ir ištiriami.
Mudvi su Marcele išvengėme grūsties poliklinikose, nes šiemet pažymos apie dukros sveikatą neprireikė.
Kadangi negavo darželio, ji kol kas niekam neįdomi. Gali sau gyventi, kaip laisvasis džiunglių gyventojas, nešioti kokius tinkama užkratus, neprimatyti, neprigirdėti, švepluoti, būti perkrypusi ir kitaip netobula. Sertifikato reikės vėliau, kai dukrytė pateks į valdiškus namus. Tačiau tas visuotinis antspaudų ir pažymų rinkimas negali palikti abejingų. Nuovokesnės mamos jau birželį užrašė vaikus „technikinei“, todėl visą vasarą pokalbiuose vis nugirsdavau, kiek kuris draugų ar giminių vaikas paaugo, kurią eilutę mato.
Savo dukrytę galiu lyginti tik su kiemo vaikais, pas gydytoją buvome labai seniai. O ko mums eiti – jis pats paskutinį kartą, kai skiepijo 18 mėnesių Marcelę, pasakė: „Susitiksime, kai reikės pažymos darželiui“. Vadinasi, apie Marcelės raidą ir sveikatą pasmalsausiu dar po metų… Skamba asocialiai.
Auginant pirmuosius vaikus už tokį ilgą nesilankymą pas pediatrą būčiau sulaukusi skambučio iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos… Nors poliklinikoje esu nepageidaujama, privalau galvoti, ar auginu tobulą individą, turiu tučtuojau pasverti, ar mano vaikas neatsilieka, nėra per liesas, per storas, per kvailas, per lėtas.
Tačiau nuo ko pradėti tuos matavimus, kai šitiek daug metodikų ir mokyklų?
TOBULO INDIVIDO PAIEŠKOS PAGAL…
…gydytoją Romualdą Šemetą
Mylime šį nuostabų žmogų, esame kartu jau daugiau nei 15 metų. Skaitome jo knygas, einame į mokymus, redaguojame daktaro tekstus, klausomės jo neišsemiamų istorijų, kai užsuka į redakciją.
Tačiau kaip pamokų neišmokusi mokinukė turiu nuolatos nurausti, kai kalba pasisuka apie mano asmeninį gyvenimą. Mat gydytojas laikosi filosofijos, kad individo kokybė priklauso nuo pradėjimo, nėštumo, o svarbiausia – gimdymo. Netyčiukas savaime yra brokuotas, o jei gimė per cezario pjūvį, jei jo nepadėjo mamai ant krūtinės tik užgimusio, jei nebuvo kontakto „oda prie odos“, pirmojo žindymo, tuomet… išvis nėra apie ką kalbėti. Kai pasakoju savo nekokybišką pagranduko atsiradimo istoriją, gydytojas bando guosti, kad „svarbiausia netyčia pastojus negalvoti apie abortą, nuolat vaikučio atsiprašinėti, su juo kalbėtis“. Suprantu, kad jis turi kažką man pasakyti, bet jo filosofijos kontekste Marcelė yra itin nekokybiškas produktas: pradėtas atsitiktinai, tam nepasirengusių tėvų, sukėlęs ne džiaugsmą, o šoką, pagimdytas be jokio gimdymo plano, per cezario pjūvį, paimtas ant rankų tik po pusės paros.
Išvada. Kaip besuksi, kaip bekreipsi, pagal šią metodiką individas nekokybiškas.
…gydytoją Kazimierą Vitkauską
Mūsų nuostabusis gydytojas Kazimieras daugybę metų mokė ir vis dar moko mamas žindyti. Panašu, žindyti jau išmoko visa Lietuva. Kiek temų jis aprašė žurnale, kiek jo tekstų sukėlėme į www.mamoszurnalas.lt! Teko sukurti net atskirą „Žindymo konsultanto K.Vitkausko“ puslapį. Pagal jo ideologiją, svarbiausias individo emociniam, fiziniam ir intelektiniam tobulėjimui yra motinos pienas.
Kas gi prieštaraus? Tačiau ir vėl ne mano dirvonai… Kokia laimė, kad su K.Vitkausku bendrauja mano kolegė Ginta, ir tai – tik virtualiai. Neištverčiau gėdos, jei reikėtų pažiūrėti į akis šiam šventam žmogui.
Mat po nesėkmingo perinatalinio etapo klupau ir laktaciniame. Marcelė mano pieno ragavo vos kelis lašus. Kuo pasiteisinsiu? Juk K. Vitkauskas sako, kad pienas gaminasi galvoje, o nežindo tik ta, kuri nenori. Prisimenu, kaip tirdamasi dėl krūties vėžio išgirdau gydytojos, padariusios mamografiją, klausimą: „Ar jūs žindėte savo vaikus?“ Atsakiau, kad labai trumpai. Gydytoja pakomentavo, kad fiziologiškai aš negaliu žindyti dėl to, kad mano pieno liaukos kaip siūliukai, o turi būti kaip kekės (labai atsiprašau už tokį apsinuoginimą). Ji man nuotraukoje parodė tuos siūliukus ir patikino, kad neturiu krimstis dėl savo nevykusio žindimo. Tada jokiame sapne nesapnavau, kad kažkada vėl gimdysiu ir tikėsiuosi tų „siūliukų“ renesanso. Deja, jis neįvyko, siūlai iš šį kartą mane pavedė.
Išvada. Pagal MP visagališkumo metodiką individas Marcelė nekokybiškas. Maitintas mišiniu, todėl negavęs nepakeičiamų medžiagų, tikėtina, bus žemo intelekto, fiziškai silpnas ir emociškai nebrandus.
…docentą Algimantą Vingrą
Docentas mums kaip tėtis. Susitikę apsikabiname ir pasibučiuojame. Jis laukiamas svečias redakcijoje, nes, nešinas uogomis iš savo sodo, atneša ir visokiausių pediatrinių naujienų. Nuostabu, kaip garbaus amžiaus gydytojas yra toks smalsus – ponas Dievas žino, kiek jis prenumeruoja užsienio medicininės periodikos, net naktį pakeltas papasakotų, ką naujo nūnai atrado, pavyzdžiui, Delavaro universiteto mokslininkai. Man docentas labai mielas ir dėl to, kad, pagal jo metodiką, Marcelė yra daugmaž sveikas ir šaunus vaikas. Docento „arkliukai“ – papildomas maitinimas ir grūdinimas. Žinoma, jo reikalavimai itin aukšti, bet aš beveik juos išpildžiau!
Tarkime, Marcelę nuo 6 mėnesių papildomai maitinau tik savo gamybos ekologiškomis košėmis, smulkmeniškai kas rytą viriau pačios šaldytus moliūgus ir cukinijas, neduodavau šildyto maisto, kasdien maudžiau ir laikiau nuogą, lauke prasitąsydavau po kelias valandas bet kokiu oru. Stabdau pati save, nes, bekabindama medalius, kokia buvau rūpestinga „pagal A.Vingrą“, sukelsiu Jums žiovulį. Vis dėlto turiu prisipažinti, kad vaikui augant to atidumo mažta. Man dabar galvos neskauda, jei Marcelė suvalgo koldūnų, dešrelę ar picos. Kas atsitiks nuo tų kelių kąsnių? Nedrebu pamačiusi, kaip sesė ją pavaišina traškučiais ar leidžia gurkštelėti kokakolos. Tik dėl vieno dalyko esu kategoriška – vaikas privalo kasdien pabūti lauke. Pritariu savo vyro auksinei minčiai, kad „vaiko neišvesti į lauką yra nusikaltimas“. Marcelė lauke nebuvo tik tą dieną, kai prieš metus jai operavo žarnyno cistą.
Išvada. Pagal pediatrijos kanonus, dukrytė yra sėkmingai besivystantis individas, teikiantis daug vilčių, kad pirmaus pagal fizkultūrinius normatyvus (šuolius į aukštį ir tolį, 100 m bėgimą ir atsilenkimus tiesia nugara).
…profesorę Janiną Tutkuvienę
Kad ir kokią temą apie vaikus paliesi, visi pabrėžia paveldėjimą. Vėlai kalasi dantys, pučia pilvą, vaikas alergiškas, dirglus, švepluoja, nemėgsta agurkų – visoms šioms problemoms yra paaiškinimas – klauskite tėvų, kokie buvote jūs. Docentas A. Vingras nepraleistų progos pabrėžti, kad problemos gali būti paveldėtos ne tik iš tėvų, bet ir iš senelių. Pasak jo, tik po 12,5 proc. paveldime iš savo tėvų, o iš senelių – net po 18,5 proc. Sudėjus matematiškai, išeitų, kad tėvai vaikui perduoda vos 25 proc. savo genų, o seneliai – net 75 proc.!
Ką gi, stot, seneliai ir proseneliai, teismas eina. Perkračiusi mintyse protėvių ūgius, svorius ir sveikatingumą, matau didžiausią kokia tik įmanoma įvairovę. Būta ir miniatiūrinių giminaičių, ir milžinų, ir ilgaamžių, ir paliegėlių. Aiškumo, į ką atsigimė Marcelė, dar nėra.
Antropologė profesorė Janina Tutkuvienė, kuri sudarė svarbiausias mūsų vaikams kokybės lenteles – ūgio-svorio procentiles, neria dar giliau. Pasak jos, ar žmogus bus sėkmingas individas, gali lemti net tai, ar jo mama laikėsi dietos. Jeigu nors trumpai pabadavo iki nėštumo, tikėtina, kad vaikas turės kaupimo geną, jam gresia nutukimas. Kas besugrąžins tas paikas jaunystės dienas, kai norėdama gražiai atrodyti šalia itin liekno savo išrinktojo, aš badavau? Kodėl aš tik po laiko sužinojau šią informaciją, kodėl mokslininkai tylėjo, kai aš dienų dienas sotinausi tik kava, idant nuo 86 kg pasiekčiau išsvajotą 68 kg?
Viena laimė, kad antropologai pluša toliau, ir nauji tyrimai man yra palankūs. Neseniai prof. Janina Tutkuvienė viename interviu pasakė, kad apvalesnės moterys gimdo aukštesnio intelekto vaikus, mat mamos riebaluose kažkokiu būdu pasigamina vaiko smegenims reikalingų omegų. Tiesa, tokia sėkmė lydi tik moteris-kriaušes, kurių riebaliukai susikaupę ant šlaunų ir užpakalio. Manieji, deja, išsidėstę kitur. Bet kas žino – gal ilgainiui paaiškės, kad ir pilvo riebaluose gaminasi omegos, ir aš pagimdžiau itin vertingus individus?
Išvada. Pagal paveldėjimo ir antropologijos dėsnius, Marcelė gali būti nepaprastai sėkmingas, tvirtas ir sveikas individas. Lygiai taip pat ji gali būti ligota, linkusi tukti ir nepasižyminti aukštu IQ (dėl ne vietoje išsidėsčiusių mano omegų).
… dr. Dėją Aukštkalnytę
Kai prieš 20 metų mūsų bičiulė Dėja Aukštkalnytė iš Japonijos parsivežė dr. Šiniči Suzuki ideologiją, tai atrodė nesuvokiama sveiku protu. Garsusis japonas teigė – ar tu gimsi šachtininko šeimoje, ar kompozitoriaus, gali tapti genialiu muzikantu ir kūrėju, jei tik su tavimi kas nors užsiims nuo gimimo. Dėja tuo patikėjo, steigė kūdikių mokyklas, nuo gimimo mokė juos muzikuoti, o kai tik šie išlaikydavo smuiką – tai ir groti. Stebuklas įvyko – smuikais griežia pusė Kauno darželinukų (Š. Suzuki idėjinė bazė yra Kaune). Marcelė negriežia ir vargu ar greitai grieš, nes namie turime 4 gitaras, būgnus, 2 „jonikas“, tačiau smuiko nėra. Ir ne tik dėl to Marceliukė nesimoko griežti. Jei Š. Suzukis būtų gyvas, jei mokėčiau japoniškai, bandyčiau su juo diskutuoti dėl ankstyvojo lavinimo prasmės. Pateikčiau pavyzdį iš savo gyvenimo. Mane tėvai leido į muzikos mokyklą, kurioje mokslai tuomet tęsėsi 7 metus ir buvo labai rimti. Visą savo vaikystę aš praleidau prie fortepijono arba solfedžiuodama, dainuodama chore ir kaldama muzikos teorijos discipliną. Kai gavau diplomą, tą pačią minutę uždariau pianino dangtį ir jo niekada nebeatidariau. Užtat Marcelės tėtis, kuris niekada nesimokė groti jokiu instrumentu, turi absoliučią klausą ir gali sugroti bet kuriuo. Duokite dūdą, gros dūda, reikia akordeonu – prašom, apie pianiną nekalbu. Svarbiausia, kad jis nori muzikuoti, laisvą minutę ieško ne plaktuko ir vinies, kaip visi vyrai, o eina tiesiu taikymu savo „jonikos“ ar gitarų link, tarytum būtų lavintas nuo gimimo. Kaip mūsų situaciją pakomentuotų Š. Suzukis?
Iškėlusi pavedėjimo teoriją aukščiau nei lavinimo, vėl mintyse šukuoju savo genofondą. Mados istorikas Aleksandras Vasiljevas viename interviu aukštino Lietuvą sakydamas, kad „čia rasi žmonių, kurių močiutės skraidė į Paryžių ir mokėjo prancūziškai“. Deja, tai buvo ne mano močiutės… Nerandu jokios išskirtinai kūrybingos ir talentingos asmenybės. Mano teta, norėdama surinkti kuo daugiau žinių apie protėvius, perskaitė kalnus bažnytinių dokumentų (sudarinėjo genealoginį medį). Ir ji nieko unikalaus nerado, užtat kiek įdomybių sužinojo apie senovės kaimiečių likimus! Kadangi kai kuriuose laikotarpiuose dokumentai buvo rašomi rusų kalba, tai dažna vaikų mirties priežastis būdavo nurodoma „vaikiškas silpnumas“ (dietskaja slabost), o moterų mirties priežastis – „nuo vyro rankos“ (umerla ot ruki muža). Smagu nors tiek, kad tie žmonės nebuvo mūsų giminaičiai…
Norėdami pagerinti šalies genofondą Seimo nariai turėtų priimti įstatymą, kad itin talentingi žmonės privalo turėti vaikų, ir ne mažiau nei 4. Štai A. Sabonis turi 4 vaikus, o iš jų tik vienas, jauniausias Domantas, paveldėjo tėvo genialumą. Tauta galėtų per referendumus balsuoti, kurie šviesuliai privalo kuo greičiau pasidauginti, aš pirmu numeriu įrašyčiau M. Mikutavičių. Sutinku, kad genialių tėvų vaikams valstybė skirtų išlaikymą.
Išvada. Teik ankstyvojo lavinimo, tiek paveldėjimo teorijos sako, kad Marcelė nesukurs naujojo Lietuvos himno.
Nuostabiausias individas
Kad ir kokios teorijos griebčiausi, vis paaiškėja, kad auginu paprastą, eilinį, niekuo neišsiskiriantį vaikutį. Jums, jiems, kitiems. Bet jei pamatytumėte Marceliukę mūsų akimis, patikėtumėte, kad ji – pats sėkmingiausias individas planetoje. Kažkada, kai mokiau vyriausiąją dukrą sėkmingo šeimyninio gyvenimo paslapčių, paminėjau, kaip suprasti, ar pakankamai myli savo vyrą. Reikia didelės kompanijos, kurioje vyrai kalbėtų, sportuotų, gertų alų. Žiūrint į tuos visus vyrus, natūraliai turi ateiti mintis – mano pats gražiausias ir šauniausias. Manau, tas pats taikytina ir vaikams.
Visus rašinius apie Marcelę rasite http://mamoszurnalas.lt/kategorija/redakcijos-kudikiai/
Iki susitikimo kitą mėnesį.
Mama Neila
„Mamos žurnalas“
