RUTINA – KAS GALI BŪTI GERIAU
Skaitykite, kaip žurnalo redaktorei Neilai (46 m.) sekasi auginti pagrandukę Marcelę (2 metai 4 mėnesiai).
Skrydis iš komforto zonos
Jeigu būtų surengtas suaugusiųjų referendumas, kokie mėnesiai yra patys niūriausi ir nykiausi Lietuvoje, tikėtina, kad lyderis būtų lapkritis. Man keista girdėti liaupses rudeniui, nes daug kam jis „auksinis, brandus, ramus, mąslus“. Žinau begales klišių, aukštinančių šį pažliugusį sezoną, – ir apie karštą puodelį arbatos žiūrint į spragsintį židinį, ir apie cinamonu bei obuolių pyragu kvepiančius namus. Manęs tie atvirukų vaizdeliai neįtikina – lapkritis labiau asocijuojasi su pūvančių kapinių gėlių kvapu, vėjo laužomu skėčiu, purvinais purslais, kuriais aptaško pravažiuojančios mašinos (esu pėsčioji, todėl susitinku su lapkričiu akis į akį, o ne stebiu jį pro mašinos langą).
Tačiau jei referendume dėl mėnesių dalyvautų tik piliečiai iki 8 metų, gali būti, kad lapkritis jiems būtų pats geriausias! Auginant vaikus, greitai paaiškėja, kad jiems blogi orai gyvenimo negadina. Jei tik galės, jie visada ieškos balos, grandys su nagais apšerkšnijusius automobilių langus, laižys pirmąjį sniegą. Niekada nepasiskųs, jei prakiuręs batas leidžia vandenį, sušlapo pirštinė, pasikėlė marškinukai ir nuogą nugarą košia vėjas. Lapkritį, kai tiek balų, papuvusių lapų, suzmekusių kaštonų luobų, vaikams – pasakiškas laikas.
Marceliukė šią taisyklę patvirtina su kaupu, ji net namuose nori avėti guminiais batais, vaikščioti su skėčiu ir pirštinėmis, o lietus ją veikia magiškai – pajutusi lašus ji plėšia nuo kepurę, nori pajusti kapsėjimą ant galvos. Gaila, kad paskui tas prigimtinis vaikų pakantumas orui blėsta. Lieka vos keli „ruoniai“, kurie patiria palaimą šaldami. Jeigu šis pomėgis lieka, jis rodomas gyvenimo būdo laidose kaip unikalus hobis (mačiau laidą, kurioje Kristina Brazauskienė sakė, kad nuoga maudosi, kol upė ar tai jūra užšąla).
Sutinku, kad lapkritis, kad ir ką blogo apie jį galvotume, vis dėlto reikalingas – kaip pipiras sriuboje. Pirmiausia tai – adaptacijos mėnuo, lyg parskridus iš kitos laiko zonos (šiltojo sezono). Arba, kaip dabar madinga sakyti, – išėjimas iš komforto zonos. Ne veltui psichologai primygtinai siūlo – išeikite, žmonės, iš tos zonos nors retkarčiais, nes tik į ją atgal sugrįžę įvertinsite, kaip gerai gyvenate. Esame ne nuskriausti, o tiesiog apdovanoti tais keliais šlapiais lapkričio antausiais. Juk kitų kraštų gyventojų komforto zonas sudrebina uraganai, nuošliaužos ir musoninės liūtys, o mūsų – tik nekaltas Dėdė Rudenėlis.
Ir dar – lapkritis be galo naudingas kaip rutinos, drausmės ir režimo mėnuo. Pagalvokite, ištisas 30 dienų – nė vienos valstybinės šventės, jokio ilgojo savaitgalio, nulinė pagunda pramogauti lauke ir save išbarstyti grybaujant, uogaujant ar kepant dešreles. Tikra Ausweis Kontrolle. Dėsninga ramybė prieš audrą (Kalėdų agoniją).
B. Spoko geležiniai rėmai
Kas keisčiausia – vaikams ši nuobodi rutina visai patinka, kaip ir jau apkalbėta dargana. Nepradėsiu cituoti psichologų, tikrai žinote visas teorijas apie saugumo pojūtį, kurį vaikui suteikia pasikartojantys dalykai. Kad vaiką reikia guldyti tuo pačiu metu, savaitgaliais neišmušti iš ritmo, vakare nepurkštaujant skaityti tą pačią pasaką. Vaikai mėgsta rutiną ir valgydami (vis tuos pačius patiekalus), ir žaisdami (gali kelerius metus miegoti su tuo pačiu žaisliuku), ir pramogaudami (mėgstamus filmukus žiūri kad ir 100 kartų). Nieko nuostabaus – juk ir mes, suaugusieji, esame rutinos vergai. Psichologai net surado „kavos puoduko sindromą“, kai rytais žmogus kavą nori gerti iš įprasto puoduko, o jei išgeria iš kito – jam visa diena sugadinta. Nors namie 20 puodukų, dauguma rytais ieško to „savojo“.
Kalbant apie vaikų gyvenimo „sustatymą į rėmus“, labiausiai mums įsirėžęs daktaras Bendžaminas Spokas, kuris liepė vaikus maitinti griežtai kas 3 valandas. Būtent jis laikomas kaltininku metodikos, kai kūdikiai būdavo rikdomi tol, kol neišmuš maitinimo valanda. Gal kas dar atmenate, kaip atrodė lietuvių kalba išleista B. Spoko knyga „Vaikas ir jo priežiūra“? Į skaitytoją didelėmis akimis žiūri liūdnas vaikelis, tarsi priekaištaudamas, kad jo gyvenimą taip suvaržė.
Namų darbai apie pediatrijos tėvą
Prisipažinsiu, neskaičiau šios knygos, nes kai ji 1977 metais buvo išleista lietuvių kalba, dar kieme šokinėjau per virvutę ir negalvojau apie motinystę. Tačiau leidžiant „Mamos žurnalą“ B. Spoko pavardę išgirsdavau daugybę kartų – tiek gydytojai, tiek psichologai anuos, tamsiuosius, netinkamo vaikų auginimo laikus vadindavo „Spoko laikais“. Smalsumas nugalėjo ir pasidomėjau, kuo ta knyga tokia bloga. Juk ji net įtraukta į „Labiausiai pasaulį suklaidinusių knygų dešimtuką“, kartu su K. Markso „Komunistų partijos manifestu“, A. Hitlerio „Mano kova“!
Įvedžiau į google paieškos sistemą kelis raktinius žodžius(visi šiais laikais gudrūs, kai nebereikia eiti į biblioteką, o viską randi internete).Ir užklimpau ilgam. Nuoroda vedė prie nuorodos, puslapis prie puslapio. Vyrui vis pasakydavau, kad einu rašyti straipsnio apie Marcelę, o neparašydavau nė sakinio, nes dar kažką įdomaus rasdavau apie B. Spoką. Galima sakyti, kad šitas tekstas yra ilgiausiai rašytas mano gyvenime – gal kokias 20 valandų. Pasižadėjau nusipirkti knygos originalą blusturgyje, o dabar labai trumpai papasakosiu, ką įdomaus radau.
Pirmiausia kilo nuostaba, kad mes kritikuojame autorių, kuris knygą parašė 1946 metais. Niekas nekaltas, kad į lietuvių kalbą ji išversta tik po 31 metų, kai jau buvo morališkai senstelėjusi, visas išsivystęs pasaulis buvo ją suvirškinęs, o pats B. Spokas ją jau buvo ne kartą koregavęs ir pats kritikavęs. Nesuskaičiuosime, kiek nesąmonių prirašyta pokario laikais, juk ne visomis iki šiol turime tikėti.
Kitas nustebinęs dalykas – kad knygos esmė buvo ne suvaržyti vaikus, o kaip tik juos išlaisvinti. Tuo metu, kai B. Spokas rašė savo knygą, pasaulyje vaikų auginimo taisyklės buvo nežmoniškai griežtos. JAV pediatrų vadas buvo daktaras Liuteris Emetas Holtas, ir visi vadovavosi jo puritoniška knyga „Vaikų priežiūra ir maitinimas“. Tėvams buvo liepiama niekada vaiko nebučiuoti, neimti ant rankų, nesupti lopšio, nes kitaip jis išleps ir neprisitaikys. Buvo manoma, kad kuo griežčiau, atšiauriau auginamas vaikas, tuo labiau jis bus pasirengęs gyvenimui. Tokiame nuožmiame kontekste B. Spoko mintys buvo kaip angelo ar Kalėdų Senelio.
Pavyzdžiui, B. Spokas rašė: „Mylėkite savo vaikus tokius, kokie jie yra. Dažniau lieskite, apkabinkite ir bučiuokite. Pasitikėkite savo sveiku protu. Kūdikio auklėjimas netaps sudėtingu dalyku, jeigu patys jo nekomplikuosite. Svarbiausia, ko reikia jūsų kūdikiui, – meilės ir rūpestingumo. Tai kur kas svarbiau nei teorinės žinios. Mylintys tėvai intuityviai pasirenka teisingiausius sprendimus. Be to, labiau pasitikėdami savimi, daugiau laimėsite. Elkitės natūraliai ir nebijokite suklysti“. Šiuolaikiška, tiesa? Beje, per savo ilgą gyvenimą daktaras „Vaiką ir jo priežiūrą“ redagavo ne kartą ir vis įrašydavo kažką mums labai artimo, tarkime, ragino vyrus dalintis su moterimis tėvystės pareigomis arba mažiau kreipti dėmesio į tai, ką apie Jūsų vaiką galvoja kaimynai.
Knyga stora – 368 puslapiai – joje yra ir gerų dalykų, ir nesąmonių. Tarkime, B. Spokas liepė kūdikius guldyti ant pilvo, kad neužspringtų, jei atpils, ir dėl šio patarimo, pasirodo, Amerikoje užduso šimtai kūdikių. Tačiau jo „nuožmi“ metodika kūdikius maitinti pagal grafiką kažin ar kam labai pakenkė.
Grafikai ir drausmė mūsų namuose
Nežinau, kokia literatūra rėmėsi mano tėvai, augindami mus, tris dukras, bet gerai pamenu, kad mano sesuo Donalda su jais vienoje lovoje miegojo mažiausiai iki 4 metų. Būtų ir mane priėmę, bet tada turėjo tik siaurą sofą, o kai po 6 metų gimė sesutė, jau buvo prakutę ir nusipirkę miegamojo komplektą (senais laikais visi baldai buvo parduodami komplektais, kad žmonės nesugalvotų improvizuoti). Tuo metu tarybinė pediatrija su vaikais miegoti neleido, vadinasi, visada atsirasdavo maištininkų, kurie paskaitydavo mokomąsias knygas, bet elgdavosi taip, kaip geriau vaikui.
Mano asmeninėje reprodukcijos istorijoje susiklostė, kad vieną vaiką teko auginti pagal B. Spoko maitinimo ir migdymo kalendorių, antrąjį – visiškai priešingai, o trečiąjį galėjau auginti kaip noriu, nes pagaliau buvo pripažinta, kad kiekvienam vaikui tinka vis kita tvarka. Marcelei leidau valgyti, kada ji nori, ir likau sužavėta, kad ji pati sau nusistatė tą B. Spoko siūlytą 3 valandų ritmą!
Įsivaizduoju, kad dirgliam kūdikiui, kurį išderina net ryški lemputė ar aštresnis kvapas, grafiko ir režimo reikia daug daugiau nei ramiam vaikeliui. Jeigu, kaip patarė B. Spokas, daugiau pasikliausime intuicija, kūdikis mums pats parodys, kaip jam geriau. Tarkime, aš iki šiol sulaukiu klausimų, kodėl kadaise savo antrajai dukrai samdžiau labai griežtą auklę, visišką Freken Bok kopiją. Atrankoje dalyvavo visokių moteriškių, bet man intuicija liepė rinktis tą, kuri pokalbio metu kalbėjo lediniu balsu ir nė karto nenusišypsojo. Auginau vaiką, kuris dabar būtų vadinamas hiperaktyviu, o kadangi gimė po labai sunkaus nėštumo ir per plauką išvis išsikapstė, tai augo labai išlepintas. Griežtoji auklė greitai dukrą pažabojo, tarp judviejų užsimezgė ryšys, paremtas taisyklėmis, režimu, drausme. Dukra sužinojo, kad valgant negalima mataruoti kojomis, laikyti alkūnių ant stalo, šlerpti ir t.t. Ji auklę dievino, laukdavo, jos nė karto nesusipyko, o terapinis auklės poveikis buvo stulbinamas. Aišku, mudu su vyru visus tuos 2 metus auklės, švelniai tariant, bijojome, ji mokėdavo perlieti kaip šaltu vandeniu: „Jogilės kepuraitė per plona, turite nupirkti šiltesnę“ arba „Ir vėl pavėlavote grįžti 5 minutes“. Tačiau ko nepadarysi dėl vaiko. Juk jei būtume samdę jautrią būtybę, mūsų dukrelės ji nebūtų suvaldžiusi.
Marcelės ritmas – allegro
O kokia gi rutina auginant 2 metų ir 4 mėnesių vaiką? Kuo daugiau per dieną atramos taškų – privalomų pasikartojančių veiksmų – tuo greičiau praeina laikas. Kaip nustemba žmonės, patekę į ligoninę, kad dienos lėkte pralėkė. Ir kaip nepralėks, kai 6 ryto ateina valytoja, 6.30 slaugytoja matuoja temperatūrą, 7.00 pirmoji injekcija, 8.00 pusryčiai, 9.00 vizitacija. Tie atramos taškai – kaip muzikoje taktas. Mes, suaugusieji, pusę veiksmų atliekame mechaniškai, todėl gyvename trijų ketvirtinių ritmu (namai – darbas – namai), o vaikui paprastas rankų plovimas yra didelis įvykis. Jei per dieną rankas plaunasi 4 kartus, štai jau 4 papildomi punktai rutinoje, kurie taktą gerokai pagreitina.
Kai pasilieku su Marcele namuose, pajuntu tą pasiutpolkę – čia rytinė kava, čia jau prieš miegą valausi dantis. Atramos taškelių, pagreitinančių laiką, mažo vaiko rutinoje – begalybė. Žavu stebėti, kaip dukra sureikšmina tuos punktelius, –neduok Dieve, kokį praleisi! Kol kas jos rutinoje nėra jokio jai nemalonaus veiksmo. Man atrodo, kad dabar Marcelei pats smagiausias etapas, apie kurį ir sakoma – nerūpestinga vaikystė. Jei norėčiau sugrįžti į vaikystę, tai tik į šį laiką, kai dar nereikia eiti į jokią valdišką įstaigą, o esi į laisvasis džiunglių gyventojas. Štai mūsų anūkė Adelė jau priversta, kaip koks mažasis mokesčių mokėtojas, keltis 7 ryto, kad tėveliai nepavėluotų į darbą, o ji – į darželį. Lauke šalta, o apsimiegojęs vaikutis jau segamas automobilio kėdutėje. Marcelė tuo tarpu vartosi šiltuose pataluose, jai nėra kur vėluoti – ryte pas ją ateina auklė.
Taigi dukrytė miega, kiek nori, dažniausiai prabunda apie 9 valandą. Tada sakome, kad prasideda „Ryto allegro“: sėstis ant puoduko, nusiprausti, apsirengti, susišukuoti, pusryčiauti. Pusryčius Marcelė užsisako kaip kavinėje – pasirinkimas iš makaronų, blynelių, kiaušinienės, virto kiaušinio ar košės. Beje, košes pradėjo valgyti visai neseniai, įkvėpė filmukas „Maša ir lokys“, kuriame lokys verda košę, o Maša sėdi prie staliuko ir daužo šaukšto kotu reikalaudama: „Košės, košės!“. Košę valgo su uogiene – ir tai dėl kitos asociacijos, nes filmuke „Auksaplaukė“ yra veikėjas Eugenijus. Kai paklausiu, ar valgys košę su uogiene, ji atsako – taip, su Eugenijumi.
Po pusryčių – mažiausiai 2 valandos lauke, tada – plautis rankytes, vėl ant puoduko, pietūs, pietų miegas. Aš iš darbo grįžtu, kai Marcelė dar miega, tad antroji dienos dalis priklauso man. Po pietų miego mudvi einame į lauką „tėtuko pasitikti“. Vyras į darbą važiuoja viešuoju transportu, tad mudvi einame į stotelę ir laukiame autobuso (abatuso). Kartas tėtis planuoja grįžti 19.00, o mes jau 17.00 išeiname „pasitikti“. Apvaikštome žaidimų aikšteles, skaičiuojame motociklus (motokicus), mokomės spalvų, tada laukiame „savojo“ autobuso. Kartais vyras važiuoja į darbą su automobiliu, bet jokiu būdu negalime pažeisti tvarkos – Marcelė turi jį pasitikti. Tada tėtis automobilį pastato prie namų, o pats ateina į stotelę ir ten įvyksta „pasitikimas“. Po to – būtinas vakarinis apsipirkimas, net jei nieko nereikia. Marcelė ir parduotuvėje turi savo rutininį darbelį, ji sutvarko sveriamus saldainius – sudėlioja į teisingus lovius. Grįžus – vakarienė, žaidimėliai, vonia, pižamytė. Vien vardindama prirašysiu per daug spaudos ženklų, o kai visi šie veiksmai vyksta realybėje esamuoju laiku – tai tikras allegrissimo.
Lengvos turbulencijos
Deja, su vyru įžvelgėme tendenciją, kad kiekvienas naujas vaiko rutinos punktas sunaikina po vieną malonią suaugusiojo rutinos dalį. Tarkime, Marcelė nori žiūrėti filmą „Ledo šalis“ (ji dabar didžioji Anos ir Elsos fanė), vadinasi, mudu negalime žiūrėti savo mėgstamos laidos „Muzikinė kaukė“. Marcelės rutinoje atsiranda pasikalbėjimų prieš miegą etapas, vadinasi, iš mamos ar tėčio rutinos dingsta knygos skaitymo valanda. Kuo Marceliukės gyvenimas įdomesnis ir spalvingesnis, tuo mudviejų paprastesnis. Bet tuo ir esame pranašesni už jaunus tėvus, nes žinome – tikrai sugrįš ir mezginių, ir knygų, ir filmų laikas, kai Marcelė užsidarys duris ir skaipu kalbėsis su savo draugais. Dabar ji yra mūsų knyga, filmas ir spektaklis kartu sudėjus. Ir kūrinys, turime pripažinti, visai įdomus.
Jeigu skaitote šį straipsnį, panašu, kad irgi gyvenate vaikiško gyvenimo ritmu. Viena vertus, jis yra be galo monotoniškas, kita vertus – jame, kaip jokiu kitu gyvenimo etapu, daug „oro blaškos zonų“ (turbulencijų). Net paprasta sloga ar auklės pasikeitimas sukrato šeimos lėktuvą. Pilotai sako, kad turbulencija yra normali skrydžio dalis, o psichologai, matyt, pridurtų, kad tai ne kas kita, o privalomas išėjimas iš komforto zonos. Kad būtų net saldu sugrįžti į nusistovėjusią, ramią, saugią, mylimą savo rutiną.
Visus Visus rašinius apie Marcelę rasite http://mamoszurnalas.lt/kategorija/redakcijos-kudikiai/
Iki susitikimo kitą mėnesį.
Mama Neila
„Mamos žurnalas“
