Marcelė 2013. Dvyliktasis mėnuo

Marcele12

Per 12 mėnesių susikaupė didžiulis žaislų kraitis

Skaitykite, kaip auga žurnalo redaktorės Neilos (44 m.) trečia dukra Marcelė. Su vyru Sauliumi (47 m.) Neila susilaukė Austėjos (24 m.), kuri jau sukūrė savo šeimą ir pagimdė dukrelę Adelę (1,5 m.), bei Jogilės (19 m.), kuri ką tik baigė dvyliktą klasę.

Marcelė gimė 2013 gegužės 24 dieną, svoris 3950 g, ūgis 56 cm.

12 mėnesių – 13 kg, 83 cm.

Didžioji puota

Žinau, kaip turėčiau pradėti šį rašinį, jei laikyčiausi stereotipų.

Kaip greitai prabėgo metai…

Kokie jie man buvo turiningi ir svarbūs…

Kaip gera buvo rašyti šį dienoraštį…

Ir taip toliau. Kadangi apibendrinimus ir giliausius apmąstymus pasilikau kitam numeriui (išsidaviau – dar truputį nepaleisiu Jūsų), šiame dienoraščio skyriuje nuplauksiu paviršiumi ir papasakosiu, kaip suorganizavau Marcelės krikštynas. Liepos mėnuo, kai skaitysite, toks šventinis, toks tobulas, kaip visų Lietuvos mėnesių karalius. Kada, jei ne dabar kelti vestuves, krikštynas, jubiliejus, plaukti į kruizus, skirsti į kurortus. Gal mano patarimai kam nors padės surengti gražią šeimos šventę? Nesikuklinsiu, savo aplinkoje esu paprastesnė Ingos Budrienės ir Jogailos Morkūno versija. Mėgstu (manau, šis žodis per silpnas – dievinu!) didelius pokylius, o ypač saldu juos pačiai organizuoti. Kai vyriausioji dukra pranešė, kad tuoksis, o aš dar nė sapne nebuvau susapnavusi, kad turėsiu Marcelę, užplūdo adrenalino banga – valio, vestuvės! Nėriau į organizacinę veiklą kaip bulius į koridą. Per kelis savaitgalius su vyru aplankėme 11 sodybų ir kitų vestuvėms tinkamų vietų, kaip mažosios kristės mintyse užsakinėjome muzikantus ir balandžius. Tada sužinojau, kad laukiuosi, o dukra mandagiai paprašė nesiblaškyti, nes panoro šiuolaikiškų, grakščių, subtilių vestuvių. Nepaminėjau, kad mano arkliukas – trankūs, senesnės mados pasilinksminimai, kuriuose šokami „Varteliai“ ir „Lenciūgėliai“, daug dainuojama gyvai ir užsakomi ne vieno kąsnio sumuštinukai su „Dom perignon“, o 50 litrų alaus statinė ir kiaulės ausys.

Kadangi likau už vestuvių organizavimo borto, labai norėjau atsigriebti per krikštynas. Besilaukdama svajodavau, kaip surengsiu šventę, kurios metu pažymėsime vaikučio metukų gimtadienį, krikštynas, mūsų vestuvių 25-ąsias metines ir mano 45-metį. Būtinai bus bendra užstalė, o ne svečius išskaidantys apvalūs stalai, tada visi galės susikibti už parankių ir linguodami plėšti liaudies dainas. Vėliau šis planas pasikoregavo į kuklesnę pusę, nes neįvertinau, kad ir organizuoti, ir švęsti su kūdikiu ant rankų tikrai labai sudėtinga. Apsiribojome tik krikštynomis ir pirmuoju gimtadieniu. Būdama nėščia vaizduotėje piešiau sceną, kaip svečiams susėdus už ilgo ilgo stalo tėtis iškelia virš galvos kūdikį, it Liūtas karalius mažąjį Simbą. Pasigirsta ovacijos ir plojimai. Nežinojau net, ar sveiko vaiko laukiuosi, prieš akis buvo ilgi nėštumo mėnesiai, gimdymas, pirmųjų metų vargai, bet man nuo to Simbos vaizdo nuslūgdavo visa įtampa, lūpų kampučiai patys riesdavosi į viršų. Tiesiog stebuklingas stebuklingos akimirkos laukimas.

Vienintelis laisvas savaitgalis

Pirmas darbas – krikštatėviai. Kadangi jau seniai buvome nusprendę krikšto mama kviesti mano seserį Donaldą, krikštynų laiką derinome su ja. Ir ką gi – jau sausio mėnesį rezervavomės gegužės 31-ąją, vienintelį laisvą sesės savaitgalį šiltuoju metų laiku. Jos darbas – linksminti žmones, o linksmybės vyksta savaitgaliais. Krikšto tėčiu sutiko būti mano sesers Vasarės vyras, giminėje jau tapęs etatiniu mažų mergaičių krikštatėviu. Ne veltui – patikimas, turintis savo verslą, laisvalaikiu drožiantis iš medžio.

Antras darbas – kunigas. Antras dedamasis krikštynų lygtyje turėjo būti kunigas. Ričardą Doveiką pasirinkome dėl kelių priežasčių. Jis jau buvo krikštijęs mūsų giminės vaikus, patiko jo paprastumas, šiltumas. Be to, matėme kunigo kelią nuo pat žalios jaunystės, kai Katedroje jis buvo monsinjoro K.Vasiliausko mokinys. O mes monsinjorą be galo mylėjome, buvome susidraugavę, jis mus ir sutuokė. Žodžiu, daug sentimentų, gražių prisiminimų, ir tikrai ne dėl mados. Šis kunigas moka bendrauti ir su vaikais, ir su seneliais. Abi Marcelės močiutės tiesiog ištirpo, kai kunigas jas pagerbė gražiais žodžiais, pakvietė dalyvauti ceremonijoje prie altoriaus. Žinau, kad bažnytines nuostatas mes pažeidėme, nes turėjome vaiką krikštyti savo parapijos bažnyčioje, bet šį kartą leidome sau prabangą elgtis taip, kaip liepia širdis.

Marceliukei – jos klėtis

Trečias darbas – šventės vieta. Kai turėjome datą, kuri tiko ir krikšto tėvams, ir kunigui, galėjome mąstyti apie pokylio pobūdį. Suvokiau, kad dviejų dienų puotos dar neištverčiau – nesu iš tų mamų, kurios su kūdikiais pasišvilpaudamos apkeliauja pasaulį. Bijau ryšulių, „venzliukų“, iki automobilio stogo prigrūstos mantos, ko neišvengsi, kai reikia išsiruošti su mažais vaikais. Esu per sena pakuoti buteliukus, termosus, sauskelnes ir 25 pakaitinius drabužėlių komplektus, patalynes, čiužinukus ir pripučiamus baseinus. Dėl savo pačios vidinio komforto nusprendžiau organizuoti dienos šventę, kai iš bažnyčios visi traukiame tiesiai į užstalę. Marcelės vardas pasufleravo idėją švęsti „Marceliukės klėtyje“ (yra Vilniuje toki liaudiška užeiga). Keli laiškeliai administratorei, ir tapo aišku, kad sprendimas idealus.

Yra didelė atskira salė, projektorius, vaikų žaidimų zona, didžiulis balkonas. Man buvo svarbiausia, kad jaukiai jaustųsi ir kūdikiai, ir paaugliai, ir suaugusieji, ir senjorai. Labiausiai mėgstu šventes, kuriose dalyvauja visi, kas kruta – tada labiausiai pasijunta bendrystė, cirkuliuoja gera energija, nes visos grandys susijungia. Jei namie palieki vaikus, nekvieti tėvų, senelių, tai jau nebe šeimos šventė, o paprastas „tūsas“.

Žaidimėliai – iš „Mamos žurnalo“

Ketvirtas darbas – programa. Marcelės krikšto mama yra profesionali krikštynų vedėja, todėl galėjome nesukti galvos, ji vis tiek būtų puikiausiai pravedusi šventę. Bet (tai ne mano atradimas, o išminčių tiesa) – smagiausia yra kelionė, o ne jos tikslas. Jeigu būčiau gavusi krikštynas – kaip ant lėkštės padėtą saldainį, nebūčiau išgyvenusi jaudulio, šiurpuliuko, ar viskas pavyks sklandžiai, nebūtų bemiegių naktų sukant galvą, kaip čia geriau visus susodinus, kokiu žaidimu pradėjus. Man pasiruošimo jaudulys yra smagiausia šventės dalis.

Donalda atsiuntė kelis jau buvusių krikštynų scenarijus, tačiau aš juos pasilikau kaip atsarginį variantą ir kibau į žaidimėlių paieškas. Nuo ko tokie dalykai pradedami? Aišku, kad nuo google paieškos, įvedus žodžius „krikštynos“ ar „krikštynų žaidimai“. Kaip buvau pamaloninta, kai geriausią informaciją radau perspausdintą iš „Mamos žurnalo“. Per 14 leidybos metų apie krikštynas rašėme begales kartų, o tekstus paprašyti duodavome įvairios teminėms svetainėms, portalams. Perskaičiau kelių mamų patirtį, kaip jos surengė krikštynas, ir liko tik išsirankioti deimančiukus. Labai patiko lengvas žaidimėlis, kai ant lapukų surašai įvairius svečių įsipareigojimus, jiems tereikia ištraukti ir garsiai perskaityti. Prigalvojome juokingų pasižadėjimų, pavyzdžiui: „Aš išmokysiu Marcelę atskirti valgomus grybus nuo nevalgomų“ ar „Aš išmokysiu Marcelę įlipti į medį ir nulipti“. Linksma, kai akrobatinį pasižadėjimą išsitraukia močiutė, o apie nuodingus grybus – mažas vaikas, kuris pats neskiria grybų.

Rengiant šventes svarbu pasitelkti kuo daugiau protingų galvų. Austėja su vyru pasišovė surengti protų mūšį apie Marcelę, Jogilė pakvietė savo drauges, mokančias groti kanklėmis, Donalda pasiūlė visiems svečiams ant drobės tapyti bendrą paveikslą, sesuo Vasarė su dukryte parengė linkėjimų žaidimėlį (išdalini lapelius su raktiniais žodžiais, svečiai turi sakyti linkėjimus Marcelei, pavartodami ištrauktą žodį. Babytei teko žodis „silikonas“, ir ji nesutriko – palinkėjo, kad anūkė savo gyvenime neturėtų jokių prakeiktų silikonų).

Kadangi Marcelė per pirmuosius metus suvalgė gana daug mišinuko, gimė mintis neišmesti dozavimo kaušelių ir surengti žaidimą „Kaušeliai“, kai svečiai turi atspėti, kiek per metus Marcelė suvalgė mišinio pakuočių. Suskaičiavome 98 kaušelius (padauginus iš 20 Lt, kiek kainuoja viena pakuotė, išaiškėja, kiek per metus išleidome mišiniams).

Krikštynų angelėlis

Penktas darbas – įvaizdis. Tai pati silpniausia mūsų šeimos sritis, todėl užplūdo palengvėjimas, kai sugalvojome įvesti aprangos kodą – kažkas liaudiško. Tautinių drabužių turime maišus, per ilgus metus susikaupė liemenių, karūnų, prijuosčių, juostų, sijonų ir ko tik nori. Svečiai atsinešė ir savo kostiumų, tad „normaliai“ atrodėme tik bažnyčioje, o paskui persirengėme tautiška dvasia. Marceliukės aprangą buvau numačiusi jau seniai – per Adelės krikštynas. Tiesiog aprengti tais pačiais drabužėliais! Tiksėjo nerimo bomba, ar Marcelė įlįs. Atsarginio varianto neturėjome, jeigu krikštynų savaitę būtų paaiškėję, kad suknelė per maža, būtume staigiai nupirkę naują. Smagu, kad dabar viskas taip lengvai gaunama, nereikia žilti ieškant krikšto drabužėlių. Krikšto mamai užsiminiau, kad reikia suorganizuoti žvakės sijonėlį. Ji labai sutriko („nemaniau, kad ir žvakėms siuva krikšto drabužius“), tačiau po 20 minučių turėjo ir žvakę, ir sijonėlį, ir prie žvakės sijonėlio nėrinių priderintą skraistę, nes išsiguglino parduotuvę, kur parduodama viskas krikštynoms, ir nupirko. Prieš visas šventes, kurias patys rengiame, su vyru apie savo išvaizdą pagalvojame paskiausia. Gal ir be reikalo. Liks nuotraukos, kuriose mamytė ir tėvelis taip ir nesuspėję nueiti į kirpyklą, neįsigiję naujų apdarų… Kartą vakarėlyje, kuriame dalyvavo daugiau jaunų mamų, leptelėjau: „Niekada nekiltų mintis leisti pinigų tokiai tuštybei, kaip vienodi mamos ir dukrelės krinolinai. Už tuos pinigus skubiai pasamdyčiau kokią kaimo kapelą. Mano nuomone, svečiams visiškai vienodai, kaip tu apsirengęs, daug svarbiau programa, veiksmas“. Ir kaip nesmagiai pasijutau, kai viena pašnekovė prisipažino, kad krikštynoms siuvosi su dukrele vienodas sukneles, kita irgi pritarė, kad tai labai šaunu… Žinoma, kad šaunu, tiesiog tai ne mano džiunglės. Tiesa, nežinodama koks bus oras, numezgiau Marceliukei baltą krikštynų paltuką ir apsiuvau jį baltais žvyneliais. Gal tai pirmas žingsnis progresuojant įvaizdžio srityje?

Darbų sąrašas

Likus 4 mėnesiams:

Išrinkome krikšto tėvus bei suderinome jiems patogų laiką.

Pasirinkome kunigą ir sutarėme laiką.

Pasirinkome šventės vietą, rezervavome.

Tris mėnesius nedarėme nieko.

Likus mėnesiui:

Apmąstėme bendrą idėją – kad tai bus liaudiškos krikštynos.

Išsiuntėme kvietimus.

Sukomplektavome Marceliukės aprangą. Kas dvi savaites pamatuodavau jai Adelės krikšto drabužius, laimei, nors traškėdama braškėdama, suknelė tiko. Nupirkau pėdkelnes, draugė paskolino batukus.

Apgalvojome, kuo rengsimės patys, ir jei kur radome spragą, per tą laiką įsigijome kas pėdkelnes, kas karolius.

Užsakėme tortą.

Užsakėme šokių muzikos vedėją su aparatūra.

Likus savaitei:

Užsakėme maistą ir gėrimus.

Nupirkome balionus, prizus, kitus rekvizitus.

Paruošėme žaidimus.

Sutarėme su Jogilės draugėmis, kad pagros kanklėmis.

Išvakarėse:

Išsilyginome drabužius.

Nuvežėme į klėtį aparatūrą, gitaras, elektrinį pianiną, kankles.

Sudėliojome korteles, kas kur sėdės.

Pripūtėme balionus ir papuošėme salę.

Keli žodžiai apie metinukę

Metukų Marcelė yra drūtas, gražus ir stiprus vaikas. Daug valgo, tvirtai žingsniuoja storomis kojytėmis, puikiai išmano namų rutiną (jei suskambėjo telefonspynė, vadinasi, reikia skusti prie durų – kažkas ateina). Turi du „karštus taškus“, kurie ją traukia – kambarinę gėlę pačiame toliausiame negyvenamo kambario kampe, kurią visada iškapsto, ir klozetą, į kurį neria abiem rankomis. Apie metinuką bet kuri mama pasakotų nesustabdoma, nes visa šių mažų būtybių diena atrodo kaip vienas ilgas nuotykis – išpurškė košę, prisiragavo smėlio, maivėsi ant galvos užsidėjęs sauskelnes, į šiukšliadėžę įmetė raktus, juokingai šoko kraipydamas užpakaliuką. Kartais kaip sulėtintame filme stebiu dukrytę, sustingusias šypsenas mūsų veiduose ir apima tokia širdies gėla, kad viskas keisis ir taip jau nebebus. Kad neįmanoma nei sustabdyti, nei įamžinti viso šito grožio. Tėtis stengiasi, filmuoja, daug fotografuojame, bet tai tik trupinėliai. Siurbiame akimis, ausimis, uodžiame, myluojame tą padarėlį, kurio neįmanoma nečiupti į glėbį, kai pratipena pro šalį. Turiu sustoti, nes jaučiu, kaip visiškai suskystėjau…

Labai ačiū skaitytojoms, kurios nepažinodamos manęs ir Marcelės pajuto mums šilumą ir sveikino su gimtadieniu. Sulaukiau net siuntinių! Kaip reaguoti, kai skaitytoja atsiunčia Marcelei prašmatnią kepuraitę, storą knygą, dailininko atviruką? Tikrai galima apsiašaroti iš gerumo. Arba kai apsipirkinėjant parduotuvėje jauna šeima užkalbina, šypsosi, prašo leisti iš arčiau apžiūrėti Marceliukę. Tai pats didžiausias mano dienoraščio įvertinimas.

Marcelės valgiaraštis

Košės. Per dieną suvalgo dvi košes: mėsos-daržovių ir kruopų. Negaliu savimi atsidžiaugti ir atsistebėti, nes iki šiol verdu atskirai, šviežias gardžias košytes tam vieninteliam pavalgymui.

Uogos, vaisiai, daržovės. Graužia obuoliuką, agurką, pomidorą, melioną – ką duodame.

Pakramtukai. Naujų rūšių neatradome, toliau „meldžiamės“ pigiausiems džiūvėsiams be priedų. Kai Adelė atsinešė „Barni“ meškiukų, Marcelė nesuvokė, kas tai per dalykas, nuoširdžiai sutrupino ir išmėtė. Nė neragavo. Anūkėlė jau pažįsta visą skaniąją komerciją, guminukus, čiulpinukus ant pagaliukų, visas šokolado rūšis, o mūsų dukrytė graužia tą prėską džiūvėsį ir yra visiškai patenkinta.

Mišinys. Per parą išgeria apie 500 ml – vakare, naktį ir anksti ryte. Perkame mišinį, skirtą nuo metų. Nuo brangiausios rūšies perėjome prie gerokai pigesnės. Nieko neatsitiko, skaniai geria. O kaina perpus mažesnė.

Gėrimai. Per dieną išgurkšnoja100150 ml paprasto vandens, duodu ir sulčių, nes kartais vandens nenori, net ir karštą dieną. Bijau, kad pritrūks skysčių, todėl leidžiu gerti sultis.

Jogurtas, varškė. Skaniai suvalgo mažą jogurto ar varškės indelį.

Maistas iš tėvelio lėkštės. Skanu viskas ir visada… Net jei Marcelė būna pavalgiusi, gretinasi prie valgančio tėčio ar sesės, gailiai stovi šalia ir laukia kąsnelio, kaip šunytis.

Iki susitikimo kitą mėnesį.

Mama Neila

„Mamos žurnalas“

Studijos „G foto“ nuotraukose – Marcelės krikštynos

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ devyni = 15

Kitos temos: