Skaitykite, kaip žurnalo redaktorei Neilai (46 m.) su vyru Sauliumi (49 m.) sekasi auginti pagrandukę Marcelę (2 metai 10 mėnesiai). Marcelė turi 2 vyresnes sesutes (21 ir 25 metų).
Skambutis, kurio nelaukiau
Gegužės mėnesį įprasta kalbėti apie mamas. Ta proga sulaukiau skambučio, kokio labiausiai nemėgstu. Tai buvo kvietimas dalyvauti TV laidoje. Pokalbis vyko maždaug taip:
– Sveiki, norėtume jus pakviesti į LNK laidą „KK2 penktadienis“, skirtą Motinos dienai. Bus daug įdomių herojų, išskirtinio likimo mamyčių, – viliojo mane laidos redaktorė.
– Bet ką įdomaus aš galėsiu papasakoti Lietuvai? Juk šios laidos herojai itin ekstremalūs… Ar nenublanksiu šalia moters, kuri valgo smėlį arba moters, kuri implantuotomis krūtimis traiško skardines?
– Mūsų laidoje nebuvo moters, kuri valgo smėlį… O ta herojė, kuri traiško skardines… Ji buvo labai labai miela, – teisinosi redaktorė, nesupratusi mano ironijos.
Sutikau eiti į laidą, jeigu man leis reklamuoti „Mamos žurnalą“. Vengiu kalbėjimo ekspromtu, nes užklupta atsakau banalybes, o tik po kurio laiko atsipeikėju, kad galėjau pašmaikštauti ir pademonstruoti savo intelektą. Lenkiuosi kurso draugui Giedriui Drukteiniui, kuris gali improvizuoti čia ir dabar, nenusišnekėti, visada pataikyti. Laidos redaktorė mane nuramino, kad galiu jaustis saugiai, nes į laidą pakvietė ir mano seserį Donaldą (moters, kuri valgo smėlį, atitikmuo?)
Vakare nutariau patikrinti vyro meilės man ribas. Papasakojau, kad esu pakviesta į humoristinę laidą, kurioje turėsiu papasakoti, kaip mūsų šeima nesuvaldė vaisingumo. „Po mano išpažinties laidos vedėjai sušuks: „Reproduktorių į studiją!“, ir tu skambant pasadobliui turėsi įeiti vilkėdamas toreodoro ar tai buliaus kostiumu“, – melavau Sauliui. Ir mano ištikimasis gyvenimo draugas, kuris „pasirašydavo“ bet kokiai mano kvailystei, sutikdavo apsirengęs žmogumi-šikšnosparniu ar superžmogumi keliauti po barus naujametinę naktį, atvažiuodavo pasitikti manęs, grįžtančios iš kelionės, grodamas gitara… Jis pirmą kartą pasakė: „Aš neisiu į tą laidą“.
Linksmybės laidoje
Jau grimo kambaryje supratau, kad mane lydi sėkmė. Pirmiausia – pataikiau apsirengti! Apdairiai įsispraudžiau į dukros Austėjos suknelę, kurią ji pirko „Bitinukų“ apdovanojimams. Šalia grimavosi lygiai tokio pat kirpimo suknele vilkinti laidos vedėja Irūna Puzaraitė. Pasijutau šiuolaikiška, nes juk laidos vedėjus rengia stilistai, o mane – dukra. Antra gera žinia buvo ta, kad mane sodins ne šalia Irūnos ir Žygio Stakėno dueto, o šalia gerokai aukštesnės poros – Ugnės Skonsmanaitės ir Tomo Ališausko. Veidrodyje nužvelgiau savo ir Irūnos ūgio kontrastą – ji su aukštakulniais siekė mano petį, nors aš avėjau bekulnius laivelius. Būtų siaubinga sėdėti šalia tokios coliukės, nes ekrane atrodyčiau kaip moteris-mutantė (beveik pasiektas laidos tikslas surinkti ties išsigimimo riba balansuojančius herojus).
Na, o didžiausias palengvėjimas atėjo, kai pamačiau kitus pašnekovus – modelį ir 4 vaikų mamą Eglę Tursienę; drabužių dizainerę Neringą Rūkę, pagimdžiusią dvi dvynukų poras; politikę Ievą Kačinskaitę su vyru Simonu, kuris išėjo tėvystės atostogų ir augina pametinukus; dainininkę Giuliją su dukra. Išsisklaidė įtarimas, kad su Donalda esame pakviestos tik kaip cirko beždžionėlės.
Mama be pozicijos
Nesikartosiu, ką pasakojau apie savo vėlyvą motinystę, nes viską esu parašiusi Jums. Lengva buvo kartoti mantrą, kaip po nevaisingumo diagnozės, patvirtintos 4 medikų, sužinojau apie savo nėštumą būtent tą dieną, kai pagimdė mano dukra. Bet laidos filmavimas truko 3 valandas, ir netrukus laidos vedėjai pradėjo kvosti apie gilesnius dalykus – vaikų auklėjimą, lepinimą, bausmes. Jie tikėjosi, kad kalbėsiu kaip išmanioji mama – juk turiu didžiulę praktinę ir teorinę patirtį. Deja, pasijutau kaip visiškas senovinis aparatas – telefonas su sukamuoju disku. Viliuosi, kad kai kuriuos mano atsakymus režisieriai iškirpo, nes kitos mamos kalbėjo argumentuotai, pateikė savo metodikas, o aš jų kontekste pasirodžiau kaip mama be pozicijos… Mama-bala, mama-vata arba mama-virvelė.
Daugiavaikė 5 vaikų mama pasakojo, kad jų šeimoje vaikai motyvuojami galimybe pabūti prie kompiuterio. Ant šaldytuvo kabo gerų darbų sąrašas, jį vaikai nuosekliai pildo, o surinkę tam tikrą skaičių pliusų laimi galimybę pusvalandį pažaisti kompiuteriu.
Kita 5 vaikų mama pasakojo, kaip sąmoningai atsisakė televizoriaus ir net kompiuterio, kad galėtų vaikus ugdyti darbo dvasia. Šioje šeimoje darbas vyksta komandoje – jei tvarkosi, tai visi, nuo kūdikio iki paauglio.
Mielos skaitytojos, ką galėjau papasakoti aš, kuri savo dukras lepino nuo gimimo be jokios sistemos ir logikos. Kaip galėjau atskleisti tokias privačias detales, kad iki šiol dukros kreipiasi į mane, kai reikia įsiūti sagą ar pagauti nubėgusią pėdkelnių akį, nes aš „geriau moku“. Kad į siurblio maršrutą vis dar įtrauktas 21 metų dukros kambarys, kuriame, kaip viešbučio kambarinė, kas rytą nurenku tuščius kavos puodukus bei maisto likučius ir net pamaitinu dukros auginamas gyvalazdes (8 vnt.). Kaip galėjau atsiverti, kad niekada dukroms nereikėjo atlikti jokių gerųjų darbelių, kad užsidirbtų žaislą, naują mobilųjį telefoną, teisę neribotą skaičių valandų būti prie kompiuterio ar net galimybę neiti į pamokas, jei tą rytą labai nesinori. Kiek kartų gimtadienio ar Kalėdų dovanas neištvėrę padovanodavome mėnesiu anksčiau. Kaip būdavo gera vaikščioti ant pirštų galų sekmadienio dieną, kai mergaitės miegodavo iki 13 ar net 14 valandos. Net saldu prisiminti, kaip pildėme jų „mitybines“ užgaidas, vakarais parveždavome iš bet kokio miesto galo, neprileidome prie tokių su vaikyste nesuderinamų darbų, kaip langų valymas, skalbimas, juo labiau lyginimas. Meilė mus sprogdino iš vidaus, kaip atominis grybas.
Nudžiugau išgirdusi man artimą Eglės Tursienės repliką: „Iš vaikų reikalaudami tvarkos, švaros, drausmės, pagalvokime, ar visada patys turime jėgų kilti ir išplauti tą kriauklėje įdėtą puoduką. Kartais juk numojame ranka, kad išplausime rytoj. Tas pats ir dėl didžiųjų darbų – ar visada kyla rankos daryti, ką susiplanavome? Sau leidžiame ir patingėti, ir atidėti, o vaikams pateisinimų nerandame – jie visada viską privalo“.
Kaip tyliai krebžda už durų mama…
Atsakydama į klausimą apie drausmę mūsų namuose, turėjau kažkaip išsisukti, kad mano mintys nenuskambėtų kaip visiška anarchija. Juk esu leidinio tėvams redaktorė, negaliu spjauti į akis pedagogikos mokslui. Čia tas pats, jei kelių inspektorius nuolat sėstų už vairo girtas. Staiga į galvą atėjo protinga mintis, ir nutaisiusi rimtą veidą papasakojau, kad lepindama savo dukras rėmiausi 5 meilės kalbų teorija. (Paskui autoriai Gary Chapman ir Ross Campbell šią metodiką pritaikė ir suaugusiesiems.) Vaikai laimingi ir sveiki auga tik tada, kai iš tėvų patiria penkias meilės kalbas. Laimei, prisiminiau visas – fizinį prisilietimą, dovanas, palaikymo žodžius, paslaugas ir buvimą kartu. Kuo vaikas mažesnis, tuo labiau jam reikia visų meilės kalbų, be to, jis pats moka jas pasiimti. Augdamas vaikas išskiria vieną kurią meilės kalbą. Vienas jaučiasi mylimas gaudamas dovanas, kitas – jeigu tėvai daug laiko būna su juo kartu, o dar kitas – kai mama jam patarnauja. Tėvai turi išsiaiškinti, kokia meilės kalba jų vaikui svarbiausia.
Kaip jau supratote, mūsų namuose vaikams labiausiai reikėjo patarnavimų kalbos, ir jie ją gavo. „Lepinau, bet nė akimirkos nesigailėjau“, – pasakiau laidos vedėjams, nes juk turiu įrodymą, kad ši metodika puikiai veikia, – suaugusią dukrą, kuri sukūrė savo šeimą ir puikiai tvarkosi. Kai ateina laikas, visi išmoksta pasigaminti maisto, išsiskalbti ar nusivalyti langus… Ir kažin ar individas daug vertingesnis, jei jis gyvenime langus nuvalė daugiau kartų.
Samprotaudama apie lepinimą, prisiminiau grupės „Studija“ dainą „Vaikystė“. Steponas Januška dainuoja: „O kaip norėčiau aš vėl, sutikti rytą pas mamą. Kai tyliai kalba už durų mama, lyg sektų pasaką slaptingą…“ Man šie paprasti žodžiai yra visa motinystės esmė, tik „kalba“ pakeisčiau į „krebžda“. Ko mes siekiame, augindami vaikus? Dauguma atsakytų – kad jie būtų laimingi. O kokių santykių tikimės? Kad užaugę vaikai norėtų grįžti namo, kad šalia mūsų jiems būtų jauku, ramu, kad jaustųsi mylimi ir lepinami. Kas gali būti geriau, nei prabudus tėvų namuose uosti iš virtuvės sklindančius kvapus, girdėti tylų mamos ir tėčio krebždesį. Tai pažadas, kad esi mylimas ir saugus, net jei tuo metu visas pasaulis verčiasi aukštyn kojomis. Ir mamų-Nobelio premijos laureačių vaikai pirmiausia trokšta paprasčiausio buitinio įsikniaubimo į prijuostę. Kitas laidos dalyvis – vaikų namuose be motinos meilės užaugęs režisierius Robertas Šarknickas – patvirtino mano žodžius. Jis sakė, kad svarbiausi žmonės vaikystėje jam buvo virėjos ir valytojos, kurios priglausdavo, nušnypšdavo nosį, nuvalydavo ašaras ir slapta įduodavo atliekamą batono riekę.
Vėlyvos motinystės minusas ir pliusas
Sunku buvo kalbėti apie „mamos krebždesį“, nes prieš du mėnesius mirė mūsų mama. Man 46 metai, ir tai akivaizdžiai per jaunas amžius būti našlaite. Net skauda, kaip norėčiau pasikalbėti su savo tėvais, prisiglausti, paklausti patarimo, o ką kalbėti mano jaunėlei sesei, kuriai tik 35. Pasak jos, anksti netekti tėvų – didžiausias vėlyvosios motinystės minusas. Dauguma Vasarės draugių dar tik ruošiasi tapti mamomis, tikėtina, kad jų vaikai našlaičiais taps nesulaukę 40.
Laidoje aš turėjau pasakyti ir didžiausią vėlyvos motinystės pliusą. Tam nereikėjo ruoštis, prisiminti psichologinių straipsnių ar dainų tekstų. Žinojau, kad pasakysiu: didžiausia palaima, auginant vėlyvą vaiką, yra mokėjimas pasidžiaugti šia akimirka. Nesame budistai, todėl augindami pirmąsias dukras leidomės nešami srovės, be to, dar ir skubinome savo laivelio plaukimą – burėmis, motorais ir irklais. „Kapliavome“ uždusę, kad tik greičiau. Troškome, kad dukros greičiau pradėtų vaikščioti, kalbėti, skaityti, skubėjome iškelti jas į atskirus kambarius, braižėme durų staktose jų ūgius, kad tik greičiau augtų. Tarsi viskas, kas geriausia, lauktų ateityje, o dabar turime paskubėti, nesnausti, judėti pirmyn. Per tą lėkimą mes nepamatėme tūkstančio smulkmenų ir mažmožių, o juk juose, sakoma, slepiasi Dievas… Užtat dabar mes kas rytą atsimerkiame ir išpučiame akis, kaip Madagaskaro lemūrai, – kad nepraleistume nė vienos akimirkos su Marceliuke.
Linksma pabaiga apie Kameroną Diaz
Laidos pabaigoje Tomas Ališauskas paklausė Donaldos, ar ji nesiruošia daugiau gimdyti. Mano sesei vasarą suėjo 40, žinoma, ne riba, tačiau ji pradėjo springdama gintis: „Ne ne, apsaugok Viešpatie, tik ne tai. Ačiū, jau viskas, vaiką turiu“. Tai tipiška giesmelė, kurią gieda brandžios moterys, dar galinčios gimdyti, kai jų kas nors paklausia apie dar vieną vaiką. Donalda dar pajuokino žiūrovus pasakiusi, kad „neturi vyro, o Lietuva neturi spermos banko“.
Tačiau Tomas neatstojo ir kibo į mane: „Neila, kaip manote, ar Donaldai dar reikia gimdyti, paėmus pavyzdį iš jūsų?“ Liko tik pasamprotauti, kad esu dvejopas pavyzdys.
Viena vertus, puikiai pritampu prie Holivudo. Akivaizdu, kad tiek aš (su savo 44 metų gimdymu), tiek juo labiau Donalda būtume ten jauniklės. Štai mano bendraamžė Dženifer Aniston (46) prieš porą metų ištekėjo, dar nori pagyventi dėl savęs, neskubina nėštumo. Kita jaunamartė Kamerona Diaz (44) apie motinystę nė nemąsto – juk tik metai po vestuvių, dar norisi padūkti, išsišėlti. Naome Kembel (46) irgi kol kas nežada gadintis figūros dėl vaiko, palauks, kol sutiks savo žmogų, nes paskutinės sužadėtuvės vėl iširo. Na, o paskutinė geroji naujiena – paskelbta, kad Džaneta Džekson (49) koncertą Kaune atšaukė ne dėl ligos, o dėl nėštumo. Pagaliau subrendo, išsilakstė. Atsakiau Tomui, kad, sekant Holivudu, Donalda turi mažiausiai 10 metų rezervo, kol subręs vėl tapti mama. Na, o jeigu jai nesinorės gadinti figūros, galėsiu jai pabūti pakaitine motina. Gal per 10 metų Seimas įteisins šią galimybę.
Kita vertus, mano pavyzdys daugiau primena baudžiavinės santvarkos laikus, kai moterys savo vaisingumą reguliavo užkalbėjimais ar rūtų užpiltinėmis. Pradėdavo gimdyti nuo 18 (aš – nuo 20), o užbaigdavo apie 50, sulig klimaksu. Pavartę bažnytines knygas, rastume daugybę tokių atvejų, kai dvidešimto vaiko susilaukė kokia 51 metų Teresėlė, tiesa, po kelerių metų pasimirė nuo senatvės…
Iki susitikimo kitą mėnesį.
Mama Neila
