Skaitykite, kaip auga žurnalo redaktorės Neilos (44 m.) trečia dukra Marcelė. Su vyru Sauliumi (46 m.) Neila susilaukė Austėjos (23 m.), kuri jau sukūrė savo šeimą ir pagimdė dukrelę Adelę (1 m.), bei Jogilės (18 m.), kuri dabar dvyliktokė.
Marcelė gimė 2013 gegužės 24 dieną, svoris 3950 g, ūgis 56 cm.
5 mėnesiai – 8,8 kg, 72 cm.
Laiminga mama – laimingas vaikas
Jeigu manote, kad mano dienoraštis transliuojamas tiesiai iš galvos į žurnalą ir nepraeina cenzūros, klystate. Kai parašau, labai nori perskaityti vyras ir vyresnioji dukra. Abu ir graudinasi, ir kikena, bet pažeria pastabų.
Dėl praėjusio mėnesio išsiliejimo apie savo svorį gavau kritikos. Nejau kam nors gali būti įdomūs tokie briedai (niekai)? Be to, nereikia taip susitelkti į save, juk čia pasakojimas apie Marcelės gyvenimą. Dėl šių įžvalgų nelabai susijaudinau, nes turėjau savo argumentų – straipsnis apie Marcelę, bet žurnalas tai „Mamos“! Na, jei norite tikslumo, tada galime pakeisti rubriką iš „Auga redakcijos kūdikis“ į „Laiminga mama – laimingas vaikas“. Ši rubrika man visada labiausiai patiko, nes, nors visi teigia, kad namų ašis yra kūdikis, iš tikrųjų juo buvo, yra ir liks mama. Nuo jos emocijų, dvasinės būklės, susitvardymo ir milijono kitų smulkmenų priklauso viskas – tai bus šeima ar kažkoks pakrikęs darinys. Rašiau apie svorį, nes ši tema aktuali daugybei pagimdžiusių moterų, kitaip ar sulauktume tiek norinčių dalyvauti lieknėjimo projektuose? Pasakodama apie savo šleivą-kreivą kasdienybę keliu skaitytojoms ūpą – juk užplūsta ramybė sužinojus, kad ir kiti netobuli, o labai gera informacija – atvirkščiai, truputį erzina.
Štai pavyzdys. Kai pasiguodžiau draugėms, kad Marceliukė naktį valgo it žvėris ir man neleidžia išsimiegoti, sulaukiau pliūpsnio, kuris vadinasi „o mano vaikas“. Viena draugė pasakė: „O mano vaikas, kai paguldydavau 21 valandą į lovą, tik 9 ryto atsimerkdavo. Išmiegodavo 12 valandų ant vieno šono, ir taip – nuo kelių savaičių“. Kita draugė atsiduso ir tarė: „O mano vaikas, kai pirmą kartą išmiegojo visą naktį, prabudau ryte ir pagalvojau, kad jis mirė. Tada jam buvo 2,5 metų“. Aš kažkodėl norėjau, kad pasakojimą tęstų antroji draugė. Visada sudirgsti, kai kitų vaikai „turi puikų apetitą ir dievina virtus burokėlius“, „niekada nesiožiuoja“, „neserga ir nėra gavę antibiotikų“. Jeigu perskaičiusi mano rašinėlį nusišypsojo nors viena pavargusi ir įsitempusi mama, mano tikslas pasiektas.
Bet būčiau kietakaktė, jei visiškai negirdėčiau kitų nuomonės, todėl skubu pasakoti apie Marceliukę.
Dirbame sėdmaišiais
Prieš rašydama praėjusio mėnesio nuotykius, pirmiausia parengiu teorinę straipsnio dalį – kaip turi vystytis tokio amžiaus kūdikis. Skaitant ir dėliojant konsultantų mintis apima jausmas, kad esame stebimi slaptųjų tarnybų. Kaip paaiškinti, kad viskas, visiškai viskas aprašyta taip, kaip yra iš tikrųjų?
Žodžiai „kiekvienas kūdikis vystosi individualiai, todėl šie patarimai yra rekomendacinio pobūdžio“ Marcelei netinka, nes ji viską daro, kaip parašyta. Atrodo, kad kažkas tam tikrą dieną jos viduje paspaudžia mygtuką, ir ji pradeda atlikti veiksmą, kurio iki tol nemokėjo. Apie kūdikių raidą žinių tikrai daug, kartais įlendu ir į užsienietiškus tinklalapius. Į google įvedus angliškus žodžius, kad ir „5 months baby“, gausite laviną informacijos, kuri surašyta savaičių tikslumu – kokią savaitę kūdikis barškaliuką griebs kaip su grėbliu, o kokią – tiksliai apglėbs delnu. Toks evoliucinis užprogramavimas ir stebina, ir šiurpina, ir žavi. Jeigu įsigilini, suvoki, kad tėvų vaidmuo toks menkutis… Ar Marcelės raida stipriai vėluotų, jeigu ji neturėtų kalno žaisliukų, jeigu mes prie jos pasilenkę valandų valandas nečiulbėtume meilės žodžių, jeigu kasdien neklajotume po lauką klausydamiesi medžių ošimo, nemyluotume to minkšto šilto kūnelio? Truputį abejoju, nes viską valdo paslaptinga galinga DNR grandinėse įdiegta programa.
Pavyzdžiui, šiuo metu paspaustas klavišas „vertikalu“, ir Marcelė nebenori gulėti nė minutės. Kadangi pagailėjome pinigų kėdutei-gultukui, tenka dirbti dukrytės sėdmaišiais, nes pati dar nepasėdi. Nesakau, kad nemalonu, tik laiko sąnaudos nežmoniškos. Tiesa, kolegė Ginta „tėvų-sėdmaišių“ problemą patarė išspręsti pasinaudojus automobilio kėdute.
Parsinešėme iš automobilio, ir tikrai – Marcelė kurį laiką mielai joje sėdi, tačiau pirmumą teikia mamos, tėčio ar sesių glėbiui. Ilgiau kėdutėje užsibūna, kai pastatome ją prie akvariumo. Plaukiojančios žuvytės Marcelę veikia raminamai, užtat tėtis estetišką minimalistinį akvariumą baigia paversti neskoningu žuvų disneilendu – kaskart grįžta nešinas maišiuku su nupirkta pigia, bet ryškia žuvele.
Kai kas, ko raidos specialistai nepaaiškino
Galime save vadinti daugiavaikiais tėvais, be savų vaikų, mūsų akyse užaugo armija giminaičių ir draugų kūdikių, todėl kelios raidos tendencijos mums seniai buvo aiškios, o gimus Marcelei tik dar kartą pasitvirtino.
1. Kūdikių psichiką paslaptingai veikia TV reklama. Marcelė visiškai nekreipia dėmesio į televizorių, jeigu mes žiūrime žinias ar kokią laidą. Net ir animacija jos nedomina, tačiau vos prasideda reklama, ji atsisuka į ekraną ir suakmenėja. Jos veidukas būna pilnas tokio gilaus, nesumeluoto susidomėjimo, kad, atrodo, tikrai savaitgalį lėks pirkti kietojo sūrio su „Ačiū“ kortele, nes jam bus 20 proc. nuolaida. Suprantama – reklama garsesnė, ryškesnė, dinamiškesnė, bet kodėl ji TAIP žavi kūdikius, vis tiek mįslė. Tie tėvai, kurie, norėdami pusvalandžio atokvėpio, įrašo mažyliams teletabių ar tomblibukų serijas, verčiau įjungtų kelis reklaminius blokelius. Ramybė garantuota.
2. Kūdikius magiškai traukia nuotolinio valdymo pultai. Neišvaizdūs, nespalvoti, be jokių pypsinčių ar šviečiančių detalių, bet įmeskite pultą tarp žaislų ir paduokite visą krūvą kūdikiui. Jis rinksis pultą. Marcelė, periferiniu matymu įvertinusi, kad įmanoma pasiekti pultą, rangosi, stena, tiesia rankas, kad tik gautų svajonių grobį.
3. Ką skaitėte apie pultus, galioja ir mobiliesiems telefonams. Čia paaiškinti lengviau – jie turi ekranus, gali groti. Tačiau kūdikiai gviešiasi mobiliųjų ir tada, kai jie neskamba, yra budėjimo režime ir atrodo nykiai. Esame atlikę bandymus su ne vienu kūdikiu. Atnešame maišiuką senų neveikiančių mobiliųjų telefonų ir tarp jų įmaišome naują veikiantį, bet tuo metu neskambantį, nešviečiantį. Kūdikis visada išsirinks jį. Marcelė irgi jau ne kartą nuoširdžiai apseilėjo visų šeimos narių mobiliuosius. O kiek dar kartų jie skęs sriuboje, kavoje, klozete, bus užmesti už lovų, įkišti į batus. Kiekviena vaikus auginanti šeima galėtų papasakoti tautosakos tema „kūdikis ir mobilusis telefonas“.
4. Kūdikiams labai patinka spauda. Galėtume svaigti, kad esame žurnalistai, todėl mūsų vaikai myli spausdintą žodį nuo gimimo. Bet neįsivaizduojate, kiek sulamdytų, apkramtytų, apdraskytų žurnalo iškarpų gauname, kai paskelbiame kasmetinę ,,Paveiksliukų loteriją“ (apie ją skaitykite ir šio numerio 10 psl.). Šiukšlių krūvelę paprastai lydi mamos laiškas: „Nepykite, bet sūnelis (dukrelė) suvalgė spalio ir liepos paveiksliukus“. Marceliukė gali per keletą sekundžių iki skutų suniokoti žurnalą ar laikraštį – taršant spaudos organą jos kūnelis iš malonumo net dreba, o akys paklaikusiai žėri.
5. Kūdikiai jaučia trauką kitiems kūdikiams ir mažiems vaikams. Tarsi hobitai milžinų šalyje jie džiugiai priima savus (mažumą). Svarstėme – gal dėl to, kad akių lygis panašus ir galima greitai užmegzti kontaktą? Mūsų Marceliukė, vos pamačiusi dukterėčią Adelę, atkunta, pradeda spurdėti, paukščių kalba kažką Adelei pasakoja. Nesvarbu, kad 7 mėnesiais vyresnė ir 3 kg sunkesnė „draugė“ myli grubia, negailestinga meile – glostydama išrauna kuokštą ir taip menkų plaukelių, bučiuoja vos ne iki mėlynių, o kai apkabina, Marcelei, regis, net kauleliai subraška. Bet mažoji kenčia, nesiskundžia, sekioja savo dievaitę susižavėjimo pilnomis akimis.
Manome, kad jei kūdikis elgiasi pagal šiuos 5 punktus, jo raida gera.
Berniokėlis Baldwinas ir kiti
Kaip ir dauguma namų šeimininkių, atrandu paviršutiniškų, bet saldžių malonumų. Jau minėjau apie turkų serialą „Uždrausta meilė“ (labai ištęstą, mums nesuvokiamo dizaino, bet mielą širdžiai), o knygas šiuo metu man pakeitusi geltonoji spauda. Ketvirtadieniais su vežimuku lekiu į kioską pirkti žurnalo „Žmonės“, kurį perverčiu pušyne ant kelmo. Beveik kiekviename numeryje randu man artimos informacijos apie dar vieną garsią senstelėjusią nėščią moterį. Paprastai ne lietuvių kilmės. Laikiau kumščius, kad sėkmingai pagimdytų 46 metų Halle Berry (viskas baigėsi laimingai, ji turi sūnų), kraupau pagalvojusi, kaip nevikriai savo dvynukus gaudys 64 metų Ala Pugačiova (vėliau nusiraminau, nes tėčiui juk tik 27), su jauduliu priėmiau žinią, kad laukiasi mano bendraamžė Gwen Stefani. Vyras atkreipė dėmesį, kad nelengva ne tik mums, bet ir Alecui Baldwinui, kuris, būdamas 55 metų, sūpuoja naujagimę dukrytę. Jeigu mums po nakties skauda nugaras, traška sąnariai ir limpa akys, tai kaip jaučiais Alecas? Neseniai sužinojau, kad laukiasi 44 metų mano vaikystės draugė – ir jai gandras atnešė netyčiuką, o kelios 40 metų pažįstamos moterys tik mintyse planuoja šeimos pagausėjimą. Tendencija tikrai įkvepianti, vadinasi, darželyje per Rudenėlio šventes ir mokykloje per tėvų susirinkimus nebūsime vieniši senoliai.
Mano mama per vieną šeimos susibūrimą nuramino, kad ir etnografiniais laikais būta vėlyvų pagrandukų, o tų laikų šeimos primindavo dabartinę manąją – vieni vaikai jau suaugę ir patys susilaukę vaikų, kiti – paaugliai, yra ir anūkų, ir savų kūdikių. Tik jau tikrai tokių šeimų nematė Williamas Shakespeare‘as. Neseniai į rankas pakliuvo jo sonetų tomelis, naujai išverstas poetės Tautvydos Marcinkevičiūtės (dukrai reikėjo atsiskaityti mokykloje). Buvo įdomu palyginti vertimą su visų žinomu Aleksio Churgino vertimu ir naujesne Sigito Gedos interpretacija. Shakespeare‘o sonetai skaityti daugybę kartų, tačiau šį sykį tiesiog širdį draskė jo nusistatymas, kad 40 metų – jau gili gili senatvė. A.Churginas išvertė: „Kai raukšlėse tau bus jaunystė dingus/Ir keturiasdešimt rūškanų žiemų/Prislėgs pečius tau, – kam bus įdomu/Žiūrėt į grožio skarmalus niekingus?“
T.Marcinkevičiūtė paantrino, minėdama raukšlių subjaurotą keturiasdešimtmečio žmogaus veidą, įkritusias pilkas akiduobes. Laimė, beveik visuose sonetuose apie gyvenimo trapumą W.Shakespeare‘as ragino savo skaitytojus gimdyti vaikus, nes tik „atžala jauna – geriausia žilo plauko puošmena“ (pažiūrėsime, kaip Marceliukė papuoš mano žilą plauką). Žinoma, jis ragino tai daryti jaunystėje, nes 40-mečius laikė jau „priėjusiais amžinos nakties bedugnę“. Sunku net įsivaizduoti, ką jis pagalvotų atgimęs ir pamatęs, kaip nirtulingai dauginasi šiuolaikiniai keturiasdešimtmečiai…
Angelėlis ir stebuklėlis
Su vyru nuolat ginčijamės, ką auginame – Mažąjį Sauliuką ar Mažąją Neilutę? Neblogi abu variantai, bet kaip norėtųsi to savojo… Vyras džiūgauja, kad Marceliukės akys rudos, įkypos, antakiai tamsūs – kaip ir jo. Aš savinuosi jos kūno tvirtumą, ilgas raumeningas kojas, išraiškingas plaštakas ir pėdas. Sulaukus 5 mėnesių Marcelės išvaizdoje įvyko permainų, nes pradėjo tankėti plaukučiai, sutvirtėjo sprandas.
Konkuruojame ieškodami taiklesnių jos apibūdinimų. Sėdinti dukrytė mums panaši į Mažajį Budą, kai pervystome – į tvirtašlaunį Rubenso angelėlį (tik be garbanų), kai išrengiame maudytis – į ištreniruotą Spartos karį (nes labai galingai spardosi vandenyje), kai soti snūduriuoja ant mūsų rankų – į persivalgiusį turtingą romėną, kai miega – į tyriausią Mažąjį Princą.
Dabar visiškai suprantu skaitytojas, kurios savo vaikus laiškuose ar nuotraukų prierašuose vadina stebuklėliais ir angelėliais (šiuos du epitetus mamos dažniausiai vartoja rašydamos apie savo vaikutį). Be deminutyvų auginant kūdikį – nė iš vietos, kitaip kaip stebuklu jo nepavadinsi, o angelo epitetas limpa dėl panašumo į visus Kupindonus ir Amūrus iš Renesanso drobių.
Iki susitikimo kitą mėnesį.
Mama Neila
„Mamos žurnalas“
Fotospektaklis „Tai meilė“, veikėjos – Marcelė ir Adelė
