Marcelė 2013. Šeštasis mėnuo

Marcelė6

6 mėnesiai – šliaužimas ir bandymas ropoti

Skaitykite, kaip auga žurnalo redaktorės Neilos (44 m.) trečia dukra Marcelė. Su vyru Sauliumi (46 m.) Neila susilaukė Austėjos (23 m.), kuri jau sukūrė savo šeimą ir pagimdė dukrelę Adelę (1 m.), bei Jogilės (18 m.), kuri dabar dvyliktokė.

Marcelė gimė 2013 gegužės 24 dieną, svoris 3950 g, ūgis 56 cm.

6 mėnesiai – 9600 g, 74 cm.

Tai, kas ir taip aišku

Prieš rašydama savo dienoraštį, mintimis perbėgu, kas praėjuį mėnesį įvyko įdomaus. Tie maži „nuotykiai“, „įdomybės“ ir „atsitikimai“ mums atrodo reikšmingi ir tikrai verti aptarti su močiute telefonu, tačiau ar jie gali rūpėti skaitytojoms, kurios namuose turi po tokį patį klouniuką? Ką nustebinsiu papasakojusi, kad Marcelė mokosi valgyti košes, todėl per dieną po kelis kartus tenka persirengti, graibyti košės purslus iš plaukų, nes prisikišus pilną burną kyla nenumaldomas noras čiaudėti, o bute, pasak Rolando Kazlo, vis mažėja titi ir daugėja kakos. Jis taip kalbėjo apie Titikakos ežero užterštumą, bet juokutis puikiai pritaikomas procesui, kai kūdikiui augant šiūra baldai, sienos ir grindys.

Neįtikėtina, kaip vienas mažytis kūdikėlis gali nuniokoti tokias dideles teritorijas, bet čia ateities tema, pasilikime ją tam laikui, kai Marcelė pradės vaikščioti.

Nejau skaitytojos linguos iš nuostabos galva, jei smulkiai papasakosiu, kaip Marcelė išspardo kubą vandens ir užlieja (tikėtina) kaimynus, kai ją maudome? Ar ką suintriguos dėstymas apie tai, kad maži kibūs pirščiukai taip ir taikosi kažką sučiupti, nurauti, nupešti, todėl dėkojame neatidiems prekybos centro „Ozas“ apsaugininkams, kad nepastebėjo, kaip Marcė nuniokojo alėjas puošiantį augalą (kol tėtis persimetė keliais žodžiais su sutiktu bičiuliu ir nusuko akis nuo vežimėlio, paskui teisinosi manęs, kad augalas dirbtinis…). Tokiomis istorijomis mus maitinate jau 13 metų, tokias pačias skaitau ir savo dukrelių dienoraščiuose, o mano mama cituoja iš nublukusio 44 metų senumo sąsiuvinėlio (dienoraščio apie mane). Kai viskas taip nenumaldomai keičiasi, smagu žinoti, kad yra nepajudinamų dalykų, ant kurių, matyt, ir laikosi pasaulis.

Kol kūdikiai valgys košes, tol jie čiaudės jas mamoms į plaukus, net jei tai vyks kosminiame laive, skrendančiame į misiją Marse.

Kur tu, aukle Jolita?

„Turime auklę Jolitą, felčerę-vaikų medicinos seserį. Ji kasdien pasėdi su dukryte po 3–5 valandas ir už tai gauna 10 Lt per dieną, arba 50 Lt per savaitę, arba 200 Lt per mėnesį“. Nemanau, kad patikėjote, jog čia tiesa. Cituoju antrosios dukros Jogilės kūdikystės užrašus. Kur tu, geroji aukle Jolita? Kaip mielai pasikviesčiau tave už 10 litų, kad tas 3 valandas pavežiotum Marcelę lauke, kol aš nulėkčiau į sporto klubą. Deja, tai nevilties šauksmas.

Jolita, kaip Linda Evangelista, dabar nesikeltų iš lovos be 1000 litų, o už slaugytojos kvalifikaciją turėčiau gerokai primokėti. Rengiant šį numerį kelis kartus pajutau plūstelint egzistencinės panikos bangas. Straipsnis apie auklių kainas vožė suvokimu, kad jolitų laikai nebesugrįš, o pokalbis su finansų konsultante Odeta nepaliko jokių vilčių, kad auginant Marceliukę pavyks išsisukti mažiau nei su 250 000 Lt. Odeta minėjo, kad užauginti vaiką iki 18 metų atsieina 150 000 Lt, bet aš mintyse primečiau dar 100 000 Lt, nes asmeninė patirtis rodo, kad 18 metų vaikai dar yra akli kačiukai. Juk dabar aštuoniolikmetis dar tebesimoko mokykloje, o prieš akis didžioji investicija – studijos. Jei prakalbau apie kačiukus… Kiek investuosime į vaikus – tik asmeninio požiūrio reikalas. Štai vienas mūsų šeimos draugas turi savo teoriją, kuri vadinasi „Kačiukų metimas į vandenį“. Teorijos esmė: kai vaikui sukanka 18 metų, reikia jam nebeduoti nė lito ir išstumti į gyvenimą, kitaip tariant – mesti kačiuką į vandenį ir stebėti, išplauks ar ne. Jei pradeda skęsti, reikia ištraukti ir atgaivinti, tačiau jei plaukia – valio, plauk, kačiuk, nuo mano galvos. Mes su vyru laikomės nuosaikesnio požiūrio, gal dėl to, kad auginame mergaites. Manome, kad kačiuką reikia išpenėti, išpuoselėti ir, kai jis jau stiprus ir gudrus, paleisti į pasaulį. Gaila, kai tavo numylėtą kačiuką apgriaužia kitos katės, talžo lietus, o kailiukas nušiūra nuo bado.

Kiek kainuoja Marceliukė?

Rengiant šį numerį ir man iškilo toks klausimas. Paskaičiuokime.

Kūdikio daiktai. Visi drabužėliai, žaislai ir kūdikio reikmenys į mūsų namus atkeliauja iš anūkės Adelės. Kai kurie drabužėliai, ypač pėdkelnės, glaustinukės jau būna pašiurę, bet dauguma (ypač „išeiginiai“, kuriuos apvelkame po 1–2 kartus, kaip sakoma – fotosesijoms) – kaip nauji. Daug drabužių, batų ir žaisliukų atidavė Marcelės pusbrolis Jokūbas (4 m.) ir mūsų krikšto sūnus Martynas (4 m.), maišai gėrybių atiteko iš Marcelės antros eilės pusseserių Elenos (3,5 m.), Luknės (2,5 m.) ir Joanos (2 m.). Dar kartą pasitvirtino taisyklė, kad kokybiški, žinomų firmų žaislai – beveik amžini. Mokėti už kūdikio žaislą 100 Lt atrodo kosmosas, bet pagalvojus, kad juo bus žaidžiama dešimtmečius, jis bus įdomus mažiausiai 5 vaikams, tikrai verta.

Taigi kūdikio daiktų srityje rašau nulį.

Sauskelnės. Mums patiems sunku patikėti, bet sauskelnių Marceliukei dar nepirkome. Didžiulį kiekį gavome per palankynas (vos spėjau sunaudoti 3 dydžio sauskelnes, nes dukrytė labai sparčiai augo). Kai sauskelnių atsargos išseko, sukvietėme giminaičius atšvęsti Marcelės pusės metų sukakties. Dovanos?

Sauskelnės! Vėl turime keliems mėnesiams. Apėmė azartas – o gal pavyks užauginti kūdikį nenupirkus nė vieno sauskelnių pakelio?

Tam reikia tik kartkartėmis pakviesti mylimus žmones, surengti jiems vaišes ir pasakyti vakarėlio temą, pavyzdžiui, „Pirmojo dantuko (žingsnio, žodžio, išmiegotos nakties, košės) šventė“. Žmonėms labai reikia tokių susibūrimų, pamatytumėte, su kokiu džiaugsmu pas Marceliukę sugužėjo tetos ir dėdės, pusbroliai ir pusseserės. Teta Donalda pasiūlė aprangos kodą „Ryškios spalvos“. Buvo smagu žiūrėti, kaip net 68 metų močiutė pražydo citrinos geltonumo apdaru.

Ir sauskelnių grafoje rašau nulį (vaišių 20-čiai žmonių neskaičiuoju, smulkmena).

Maistas. Jeigu bankrutuosime augindami Marceliukę, tai bus tik docento Algimanto Vingro kaltė, nes jis labai aukštai iškėlė papildomo maitinimo kokybės kartelę. Neslėpsiu, mes su vyru labai norėjome kuo greičiau pradėti maitinti dukrą papildomu maistu. Gal suveikė prisiminimai, kaip anos mūsų dukrytės nuo kelių mėnesių kirto visą „sveikos mitybos piramidę“? Bet abu turime baugią pagarbą medikams, įskiepytą dar tarybiniais metais. Jei pasakė, kad iki 6 mėnesių tik pienas, vadinasi, šventa. Vis dėlto vieną dieną į redakciją užsukus gerbiamam docentui, ryžausi paklausti – ar pasaulis nesugrius, jei Marcelei duosiu pirmąją košę dar nesulaukus 6 mėnesių? Docentas paskaitė tikrai vertingą paskaitą (taip gimė straipsnis, skaitykite … psl.), kurią išklausiusi labai gerai žinojau tolesnius savo žingsnius:

1. Ieškome ekologinių daržovių.

2. Ieškome ekologinės mėsos.

3. Įsigyjame kelių rūšių ekologinio šalto spaudimo aliejaus (nors šio ieškoti nereikėjo, yra pirkti parduotuvėse).

Žinią, kad Marcelė valgys košes, paskleidėme po plačią giminę ir draugus. Kelias savaites iš Tauragės, Kėdainių, Biržų, Varėnos ir Vilniaus rajonų į mūsų namus buvo gabenami moliūgai, cukinijos, kopūstai, morkos, bulvės, obuoliai. Buvo tokių entuziastų, kurie atnešdavo tik keletą pavytusių morkų, bet „labai labai ekologiškų“. Daržovių paramos akcija man priminė „Mažąjį Princą“. Įsivaizdavau, kad Marcelė yra Princas, kuris, pats to nežinodamas, riša nematomus siūlus tarp mūsų, mezga ir tvirtina palaimingą žmogaus ryšį su žmogumi, atrakina kažkur širdies gelmėse užrakintą gerumą, dosnumą. Tikros daržovių Kalėdos.

Moliūgus, cukinijas ir žiedinius kopūstus supjausčiau gabaliukais, tinkamais vienos košės porcijai, susukau į maistinę plėvelę ir užšaldžiau, morkas ir bulves laikau šaltai, atskirai nuo šeimai skirtų daržovių (pirktų parduotuvėse). Tad daržovėms neišleidome nieko, na, nebent skaičiuosime, kad su kiekvienos cukinijos ar kopūsto tiekėju teko pabendrauti, ir ne tarpdury.

Mėsos, kaip tikras urvinis žmogus, į turgų išsiruošė vyras. Rado patikimai atrodantį ūkininką, kuris veža veršieną iš Panevėžio rajono. Šis neslėpė, kad jo veršiukus išgrobsto ne kas kita, o kūdikių mamos. Dėdė net žinojo kuri mėsos dalis labiausiai tinkama pirmajai košei, o kokia – jau po pusmečio. Vyras grįžo su pirmuoju puse kilogramo už 20 Lt (kilogramo kaina 40 Lt). Mėsą supjausčiau gabaliukais ir užšaldžiau.

Liko aliejus – didžioji investicija, nes labai įstrigo docento pamokymas, kad skirtingos aliejų rūšys turi skirtingų omegų ir kitų stebuklus darančių medžiagų. Įsiminė pastaba, kad aliejus genda, todėl reikia pirkti tamsiuose nedidelės talpos buteliukuose. Ekologinėje parduotuvėje įsigijau linų sėmenų, alyvuogių ir rapsų aliejaus. Bendra kaina (3 tamsūs buteliukai po 250 ml) 60 Lt.

Investicijos pasiteisino, Marcelė puikiai valgo mėsos-daržovių košę, kaip pavyzdinis docento aprašomas kūdikis. Esu nusiteikusi išvirti jai visas 180 mėsos košių. Daugiau tikrai nereikės, nes matau, kaip nuo tos košės bėga anūkė Adelė, kuriai tik duok risotto, paelja ar pavlova (mūsų žentas – gurmanas be stabdžių).

Kadangi Marceliukė suvalgo ir nemažai mišinio, maisto skiltyje turiu įrašyti apytikrį skaičių – 300 Lt.

Mažas kinų berniukas

Pamažu visi priprato prie fakto, kad „jie turi kūdikį“. Pripratome ir mes. Rutina įsuka ir nelieka nei laiko, nei jėgų giliems apmąstymams, bet jeigu kas nors sakytų – atiduokite šitą vaiką mums, jūs juk jo neplanavote – gintume savo Marceliukę kaip tigrai. Kaip ir visi tėvai, esame apsvaigę nuo Marcelės įdomumo, žavumo ir grožio.

Nesvarbu, kad į pavėluotas palankynas atėjęs mano klasės draugas pastebėjo: „Nepykite, bet jūsų dukrelė labai panaši į mažą berniuką kiną“. Skubiai atlikome apklausą – išsiuntinėjome SMS su tekstu: „Ar Marcelė panaši į berniuką kiną?“. Dauguma atsakė, kad labai panaši, kiti improvizavo, kad galbūt tai tibetiečių ar mongolų berniukas. Nieko nuostabaus – Marcelės tėtis turi rytietiškų bruožų, kaip ir jo mama, kuri yra karo vaikas, pamesta, einant frontui. Marcelės močiutę išaugino lietuvių šeima, bet niekas nežino, kokios tautybės tikrieji jos tėvai. Mes tikime, kad tai labai turtingi ir paslaptingi persų princai, o Marcelė (kai užaugs plaukučiai) bus nebe mažas kinų berniukas, o nuostabi Šecherezada.

Gyvenimas su nauja šeima

Žinote, koks dažniausias klausimas, kurį išgirdau iš svetimų žmonių, kai susilaukiau Marcelės? „Ar ji nuo to paties vyro“. Sukūrus naują šeima, logiška, natūralu, dėsninga susilaukti dar vieno vaiko, net jei esi „metuose“. O gimdyti vis nuo „to paties vyro“, matyt, nelogiška, nenatūralu, netipiška… Kaip ir vyrui brandžiame amžiuje susilaukti kūdikio su pirmąja žmona… Kai Marcelės tėtis stumdo vežimėlį, tikriausiai niekas neįsivaizduoja, kad tą vaiką jam pagimdė „senoji žmona“. Juokauju, kad mano vyras eina koja į koją su savo bendraamžiais – garsiaisiais Lietuvos svajonių jaunikiais, juk neseniai pirmagimių susilaukė E. Bžeskas, A. Pogrebnojus, B. Šapiro, R. Skaisgirys. Mūsų artimoje aplinkoje irgi netrūksta 44–48 metų tėčių, sūpuojančių mažylius (kai kurie ir pametinukus) – tai klasės, kurso draugai, sukūrę antrą ar trečią šeimą. Pirmieji vaikai jau studijuoja, o antrasis derlius auginamas su naująją jauna moterimi.

Man faktas, kad pagimdžiau „nuo to paties“, kaip tik žavus. Kai nugyvensime gyvenimą, būsime išbandę visokiausius šeimos modelius, nors tai bus buvusi ta pati šeima. Dvi dukreles, tarp kurių 5 metai skirtumas, užauginome kaip standartinė šeima. Kai vidurinioji dukra paliks mūsų namus, tapsime visiškai nauja šeima, auginančia mažą vaiką. O dabar gyvename keistu pereinamuoju etapu, kai namuose turime ir kūdikį, ir jau suaugusį vaiką. Įdomu stebėti, kaip mezgasi ryšys tarp sesių, kurias skiria visa karta. Dar įdomiau matyti, kaip dygaus būdo aštuoniolikmetė vis dažniau užsuka į mūsų miegamąjį „pasikalbėti“, pakutena sesę, tada lyg netyčia įsirango pas mus į lovą. Nors ir sunkiai išsitenkame, bet kikename, vakarojame ir kuičiamės visi keturi. Vakarais aš Marcelei darau masažą, kad atsipalaiduotų raumenukai, geriau miegotų. Vieną vakarą išgirdau tylų: „O mane pamasažuosi?“ Nurijau kaltės gumulą, nes supratau, kaip manęs pastarąjį pusmetį trūko visiems, išskyrus mažylę.

Iki susitikimo kitą mėnesį.

Mama Neila

„Mamos žurnalas“

Fotosesija „Teta ir dukterėčia“. Kai Marcelė ir Adelė susitinka, liejasi tiek džiaugsmo, tiek skausmo ašaros



Susiję straipsniai



Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 7 = trylika

Kitos temos: