Redakcijos kūdikis 2008 Jurgis Grigas – gimė 2008 m. birželio 11 d., 4180 g. svorio, 53 cm ūgio.
Per šį mėnesį Jurgis pasunkėjo 200 g. ir, būdamas 6 mėnesių, sveria 7850 g.
Mažasis žibintininkas
Šeštąjį Jurgio mėnesį pradėjome prie didžiulio laužo – visi dalyvavome Bernadetos ir Gerdos darželio žibintų šventėje.
Man pačiai ši šventė labai patinka. Juk prieš ilgą ir niūrią žiemą taip reikia prisijaukinti tamsą! Po smagaus žaidimo grupėse, nešini mažais savo pačių darytais žibintais, vaikai išėjo į sutemų apgaubtą mišką. Susitarėme – jokių žibintuvėlių, jokių kitų šviesos šaltinių, tik žvakelės žibintuose. O mes su Jurgiu net žibinto neturėjome. Kojas teko statyti itin atsargiai.
Kad tik neužkliūčiau už kokios šakos! Bet toji miško tamsa – pilna gyvybės. Po kojomis kažkas krebždėjo, šiureno, brazdėjo ir net, galiu prisiekti, tylutėliai kikeno. „Mama, ar nykštukų tikrai yra?“
Ranką prie širdies padėjusi sakau – yra! Baisiau nei užkliūti už šakos, buvo numinti kokiam užsisvajojusiam nykštukui kepurę.
Jurgis mano glėbyje užsnūdo. Aš stabtelėjau ant kalnelio. Tarsi maži vėlyvo rudens jonvabaliai, tamsoje švytėjo žibintais nešini vaikai. Akimirka verta amžinybės. Kai pagaliau priėjome laužą, mano mažas šiltas švelnukas jau kietai miegojo. Spėjome ir žibintininko vaišių paragauti. Bet kai jau atsibudo…
Oooo… Jurgio akys buvo didesnės už didžiulį laužą! Net valgyti dar ilgai nereikėjo. „Oooo…“ – tepasakė.
Ir žiūrėjo akis išpūtęs, žiūrėjo, žiūrėjo… Aš irgi mėgstu laužus. Žieminius gal net labiau nei vasarinius.
Jie sušildo, suartina, įkvepia, uždega. Uždega noru gyventi, daryti kažką svarbaus, kažką gero, kažką asmeniško, kažką kitaip, kažką ne sau – kitiems, kitam.
SOS, mamai važiuoja stogas
„Nesijaudink“, – guodžia mane mano mylimasis. – „Juk šito į savo „laikraštį“ gali nerašyti.“ Bet ką jau čia benuslėpsi… Naktiniai kadriliai ir rūpesčių pilnos dienos daro savo. O gal tiesiog senstu? Vieną vakarą, niekaip negalėdama suguldyti įsišėlusių mergaičių, suriaumojau: „Na, ar eisit jūs pagaliau… MOKYTIS?!“ Į mane sužiuro trys poros nustebusių akių (Mindaugo – taip pat): „Mama, tu čia apie ką?“
Ir tik tada supratau, ką pasakiau. Juokiausi iki ašarų, tačiau kitą dieną, kai užuot paraginusi jau nusipraususią Gerdą rengtis, nusiunčiau ją vėl praustis, nebesijuokiau. „Taip taip, o paskui eik pamokų ruošti,“ – mirktelėjo tėtė. Ką čia ir bepasakysi… Griebiausi pieštukų ir ėmiau piešti mandalas. Šis užsiėmimas – tikras stebuklas. Pamažu dingo nuovargis ir susierzinimas, grįžo ramybė, ramybė, ramybė… O Mindaugas, tikriausiai supratęs mano netyčinį pokštą kaip užuominą, jau kitą dieną surado įdomų seminarą ir išsiuntė mokytis mane. Be teisės sugalvoti begalę pasiteisinimų! Dviejų valandų paskaita apie vaikų imunitetą „kitu kampu“ buvo man tikra atgaiva. O ir Jurgiui vakaroti su tėte patiko.
Nejučia vis dažniau susimąstau apie tai, kad tikrai norėčiau ko nors naujo pasimokyti. Turbūt angelai vis bando įsprausti šią idėją tarp mano chaotiškai išmėtytų minčių apie vystyklus ir puodus. Juo labiau kad šį rytą Bernadetos vėl paklausiau, ar jie jau žaidžia advento žaidimus… mokykloje.
Dantis! Dantis!
O Jurgis išsidaigino dantį! Ir net ne vieną – visus du! Gal tie dantys ir šokdina mus per naktis? Net ir dienomis Jurgis vis rečiau ir trumpiau pažaidžia vienas. Reikia ir pakalbinti, ir pakutenti, ir paskraidinti, ir pašokdinti. Tik įsitaiso mano glėbyje, o jau veržiasi iš jo – viską reikia pasiekti, paliesti, pačiupinėti ir, aišku, paragauti. Gerda šį mėnesį vėl buvo apsirgusi, tačiau dabar kompaniją jai nutarė palaikyti ir brolis. Solidaru. Jei jau sloga – tai visiems. Ir vėl „kaltinu“ dantis – dėl jų susilpnėjusį imunitetą. Nors nėra čia ką kaltinti! Puikiai suprantu, kad ligų išvengti nepavyks. O ir tikslo žūtbūt „nesusargdinti“ vaiko sau nekeliu. Mano buvęs bendradarbis kartą mane vyriškai guodė: snarglys panosėje – sveiko vaiko požymis! Turiu pripažinti, kad, pažiūrėjus „kitu kampu“, jis visiškai teisus.
Dygstančius dantukus Jurgis kasosi viskuo, kas papuola po ranka. Bet mėgstamiausias kramtukas – morka. Ruošdama pietus ar vakarienę, po morką nuskusdavau mergaitėms. Dabar jau nuskutu ir Jurgiui. O mažasis kramtytojas net dreba iš nekantrumo. Morkas tenka pirkti urmu. Kartą, iš ekologinių prekių mugės betempiant pusmaišį morkų, priešais einantis vyrukas nusijuokė: „Gal triušius auginate?“ „Taip! Visus tris!“ – juokiausi ir aš.
Virėm virėm košę
Besibaigiant šeštajam mėnesiui, pasvėriau Jurgį ir šiek tiek nuliūdau. Priaugęs jis buvo labai labai nedaug. Gal jau metas užkrimsti ko nors rimtesnio? Juo labiau kad ir gamta jau davė savo ženklą – dantį. Yra dantis, reikia jam duoti ir darbo. Taigi šį kartą nesulaukėme šešių mėnesių, ir, belikus savaitei, išviriau mažajam gabalėlį moliūgo. Jurgis košelę ilgai vartė burnoje, tarsi nežinodamas, ką su ja dabar daryti. O tada… apčyyy… Va toks tas pirmas kartas. Kitą dieną vėl išviriau gabalėlį moliūgo. Jurgio grimasos buvo vertos fotoaparato! Košė keliavo ne į pilvą, bet vis atgal ir atgal. Po kelių bandymų šaukštą padėjau į šalį. Iki kito karto. O likusią moliūgienę, tokią „neskanią“, be druskos, niekuo nepagardintą, mielai sušveitė Bernadeta. Sušveitė ir paprašė dar. Va tai tau!
Valgyti kitokį maistą mes dar tik mokomės. Jurgis ragauja, skanauja ir bando atrasti savo santykį su tokia didžiule gyvenimo naujiena. Ragaudamas smaguris vis dar labai raukosi, bet lauk spjauna vis rečiau. Prie moliūgo pridedu ir morkos galiuką. Štai taip žengėme dar vieną žingsnį tolyn. Tolyn nuo mamos. Tolyn į savarankišką gyvenimą. Tokius žingsnius juokaudama vadinu kūdikystės slenksčiukais.
Vieną štai – op ir peršokom. Nuolankiai sudėjusi rankas prašau Žemės, kad būtų dosni mano vaikui. Kad jam teiktų visa, ko reikia, ir kad visko jam užtektų.
Namų teatras
Sesės dėl brolio vis dar eina iš proto. „Kaip būtų gerai, jei visi žmonės pasaulyje būtų Jurgiai,“ – atsidūsta Gerda. – „Mama, o kai aš pas jus gimsiu, ar galėsit mane kitaip pavadinti? Noriu, kad pavadintumėt Jurgiu…“ Ir brolio dar vieno ji labai nori. Tik su viena sąlyga – jis turi būti „toks pats Jurgis“. „O kam tau du Jurgiai?“ – klausiu. „Aš juos abu mylėsiu,“ – svajoja mažoji. Gerai, kai tas Jurgis dar nesikėsina į jų žaislus ir teritoriją. Na, plaukus kartais papeša, bet broliui – negaila. Norėdama jį pradžiuginti, Bernadeta kartą pati išsipešė kuokštą plaukų ir iškilmingai mažajam įteikė. Ko tik dėl to besišypsančio stebuklo nepadarysi!
Neseniai sesės su seneliais pirmą kartą ėjo žiūrėti baleto apie daktarą Aiskaudą. Šiek tiek nerimavau: ar dviejų valandų spektaklis joms neprailgs? Ar baletas joms bus suprantamas? Tačiau be reikalo. Spektakliu vaikai taip susižavėjo, kad nuo to laiko mūsų namuose vakarais vis rodomi baleto etiudai.
Pirmos eilės, savaime suprantama, rezervuojamos Jurgiui. Na, o globėjos teisėmis „bilietus“ gaunu ir aš.
Būtų puiku, jei tik mergaitės taip nesipeštų dėl Jurgio dėmesio. Dabar skaičiuojama kiekviena šypsena, kruopščiai sudaromas planas „kuri kada šoks pirma“, o muziką dažnai pertraukia nusivylimo šūksnis: „Sese, neužstok Jurgiui manęs!“. Visa laimė, kad šypsenas mažasis dalina dosniai. Krykščia, juokiasi iš sesių piruetų, plasnoja rankytėmis ir džiugiai šūkauja: „ba-ba-ba-bo-bo…“
Švenčiame Adventą
Jurgis siaučia ant grindų. Keliasi, krenta, ropoja atgal (į priekį – dar neišeina), bando sėstis (jau dažnai ir atsisėda), siekia visko, ką tik užmato jo akys. Kol mažasis toks užsiėmęs, mes su mergaitėmis piname advento vainiką, degame žvakes. Sesės diktuoja kilometrinius laiškus Kalėdų Seneliui. Tų vaikiškų norų – begalės. Jurgis norų dar neturi, bet mergaitės ir jo neužmiršta. „Paprašykim Kalėdų Senelio, kad atneštų Jurgiui plaukus,“ – prašo vyresnioji. Rašau: „Basa galva šąla. Prašom atnešti plaukų.“
Mes švenčiame Adventą. Pilni namai jausmingos sumaišties. Kalėdų dvasia pamažu apsigyvena visuose kampuose. „Ugnis šokinėjo, vaškas lašėjo, ooo Kalėda, o Kalėda…“ – dainuoja Bernadeta. „Čia viskas Jėzui, nes jo čia gimtadienis,“ – linksi galva Gerda. Prieš porą metų padariau prakartėlę: numezgiau avytes, nuvėliau asiliuką, pasiuvau Juozapą, Mariją ir iš drobelės suvyniojau mažą kūdikėlį. Prakartėlei numatytoje vietoje jau pribarstėme šieno. Netrukus prie ėdžių jaukiai įsitaisys asiliukas ir avytė su ėriuku. Dar vėliau šalia jų priglus Juozapas su Marija. O Kalėdų rytą ėdžiose gulės mažas kūdikėlis.
Tąkart nespėjau sumeistrauti angelo (kaip gi be jo?), tačiau šiemet šį darbą vėl atidedu. Deja, rankos tik dvi. Viena iš jų laikau spurdantį ir visko siekiantį Jurgį. O Gerda jau antrus metus prašo Kalėdų Senelio undinėlės. Teks siūti. Iš tiesų, tai tuo net džiaugiuosi. Pati labai vertinu ir mėgstu rankų darbo dovanėles.
Bet rankos vis tiek tik dvi. Todėl migdau Jurgį ir einu maišyti tešlos. Tyliai tyliai, slapčia nuo vaikų iškepsiu ant eglutės kabinamus meduoliukus. Bala nematė, be vaikų – greičiau. Kartu puošime cukraus kruopelėmis ir dažysime cukraus glazūra. Nes kartu – kur kas smagiau.
Mama Vilma Grigienė
„Mamos žurnalas“
