Pasakoja vilnietė Gražina Jurgilevič-Šlikienė (35 m.), prieš vaiko auginimo atostogas dirbo įmonėje „Ekspress leidyba“ redaktore. Su vyru Arūnu (39 m.), laisvai samdomu dizaineriu-maketuotoju, fotografu, augina dukrytę Saulę (2 m.) ir sūnų Nojų (6 mėn.).
Kaip auga Nojus:
Ūgis: gimė 52 cm, 1 mėnuo – 56,5 cm, 2 mėnesiai – 61 cm, 3 mėnesiai – 63 cm, 4 mėnesiai – 64 cm, 5 mėnesiai – 67 cm, 6 mėnesiai – 69 cm.
Svoris: gimė 3600 g, 1 mėnuo – 4600 g, 2 mėnesiai – 5500 g, 3 mėnesiai –6500 g, 4 mėnesiai – 7000 g, 5 mėnesiai – 7500 g, 6 mėnesiai – 8 kg.
Pagaliau pavasaris
Nors dar šaltokas ir niūrokas, bet jau – pavasaris. Labai jo laukiau. Pavasarį mane užplūsta jėgos (nors sako, kad po šaltojo sezono – vitaminų trūkumas), gera nuotaika, norisi atsinaujinti, atsišviežinti, kur nors eiti, daryti, kurti, bendrauti. Žodžiu, išauga sparnai. Taigi jau jaučiu, kaip tie sparnai po truputį kalasi ir laukiu dar daugiau saulės ir šilumos! Tik imunitetą teks stiprinti…
Pasivaikščiojom čia kurią dieną su kaimyne ir jos dukrele porą valandų, jaučiau, kad šiek tiek vėsu, bet ne šalta, ir… jau skauda gerklę, kabinasi sloga, „laužo“ kaulus. Svarbu, kad vaikai atsilaikytų ir nesusirgtų.
Nežinau, ar tai pavasaris mane taip paveikė, ar nusilpęs imunitetas, o gal nelabai patinkantis atvaizdas veidrodyje, bet nusprendžiau: reikia gyventi sveikiau! O tai reiškia, kad reikia sportuoti ir neryti bet ko.
Kai vaikai užmigdavo, aš įsisukdavau į šaldytuvą ir ieškodavau „ko nors skanaus“. Tada galėdavau ramiai atsisėsti ir prisikimšti skanumynų… O paskui – į lovą. Riebalams daugintis – tikras rojus! Ir, kai užlipusi ant svarstyklių pamačiau džiaugsmo nekeliančius skaičius, pasakiau sau: viskas, susiimk!
Nuėjau į sporto klubą, paprašiau sudaryti programą, kad galėčiau sportuoti namie. Nusipirkau svarmenis. Ir ką, sportuoju! Negaliu pasakyti, kad netingiu (kai vaikai sumiega pietų miego, kovoju su pagunda nuslinkti į lovą), bet prisivertus apima toks puikus jausmas! Reikia tik pradėti ir tada jau nesunku! Maistą irgi
„apsitvarkiau“. Sakau „apsitvarkiau“, nes, būna, kokia nors proga imu ir suvalgau ir gabalėlį pyrago, ir šiaip kada nugriebiu ką nors „nuodėmingo“. Žodžiu, nesilaikau dietos, o tiesiog gyvenu sveikiau ir savęs nekankinu.
Na jau turbūt užteks apie mane, reikia ir apie vaikus papasakoti.
Gyvenam!
Mes laikomės gerai. Kažkurią čia dieną pagalvojau: Nojui – pusė metų! Būsiu banali, bet laikas bėga labai greitai. Atrodo, tik visai neseniai sūpavau mažą mažulytį Nojuką, o dabar myluoju ūgtelėjusį berniuką, su ryškėjančiais būdo bruožais ir jau daug suprantantį bei mokantį.
Sūnelis – tikras išdaigininkas! Kai maitinu, ir jis daugiau nebenori, išsižioja ir maisto nenuryja. Sėdi išsižiojęs, juokiasi, net kvatoja, bet nei spjauna, nei nuryja, nors tu ką. Ir nežinosi iš anksto, kada jau nebenorės: valgo valgo ir staiga – nenoriu!
Dar labai gerai įvaldė šliaužimo atbulomis techniką – akimirksniu atsiduria kitame kambario gale. Į priekį dar nelabai išeina, ropot – irgi, bet jau stojasi „keturiomis“ ir siūbuoja siūbuoja. Dukra taip nedarė, tad man tai – naujiena.
Mūsų sūnelis jau moka bartis! Nelabai suprantu, ką sako (gal ir į naudą man…), bet, kai kas nors nepatinka, taip išraiškingai kažką šneka, taip aiškina, veido mimikas tik keičia, tik keičia… Man juokinga, o jis dar labiau pyksta.
Tiesa, dabar – Saulės draugų gimtadienių bumas. Einame į žaidimų kambarius, švenčiame, bendraujame. Ir… išduosiu paslaptį – išsipildė sena mano svajonė su dukra pasiausti vaikiškame žaidimų kambaryje: „panardyti“ kamuoliukų baseine, nusileisti nuo čiuožyklos… Visai neseniai buvome dukros bičiulio gimtadienyje – jau kaip čiuožėme, kaip lėkėme!
Ir dar labai džiaugiuosi, kad mano dukra savarankiškėja – jau gali pati pažaisti, bendrauja su vaikais – nereikia stovėti šalimais mamos, įsikabinus į sijoną.
„Techninė apžiūra“
Visai neseniai buvome pas gydytoją – apžiūrėjo, pasvėrė ir pamatavo Nojų. Dukra, kai pamatydavo seselę ar gydytoją, nebūdavo labai patenkinta, o sūnus šypsosi visiems aplinkui. (Beje, jis jau atskiria savus žmones nuo svetimų.) Jam juokinga, ir kai jį sveria, ir kai matuoja. Profilaktiškai gavome siuntimus pasitikrinti pas neurologą ir po kiek laiko – pas reabilitologą. Mūsų gydytoja labai atidi ir stengiasi, kad vaikai būtų apžiūrėti specialistų. Man tai patinka: kur kas geriau nei kokį nesklandumą pastebėti jau po laiko.
O apžiūros rezultatai – viskas gerai. Tik reikia stiprinti raumenukus: tai mes ir darome namuose.
Sportuojame, mankštinamės – jam labai patinka. O sesė mums padeda ir kartu bando pakartoti pratimus.
Dar gydytoja patarė, kad labai į naudą būtų baseinas. Planuojame lankyti, kai šiek tiek atšils – ir drabužių sluoksnių bus mažiau, ir ligos gal ne taip puls, nes dabar, kai tokie permainingi orai ir kai siaučia tiek virusų, nelabai norisi lįsti į baseiną.
Keistas sapnas
Vieną naktį susapnavau labai keistą sapną – kad mano vaikai jau suaugę, savarankiški. Pabudau ir… pirmą akimirką, kol susivokiau, buvo liūdna. O kai supratau, kad tai tebuvo sapnas, pralinksmėjau: jie čia, su manimi, juos dar galima myluoti ir sūpuoti. Kai užaugs ir pasuks savais keliais, jau bus kitas gyvenimo etapas – jie tiesiog gyvens savo gyvenimus ir bus užsiėmę savais reikalais.
Tądien daug mąsčiau: taip, būna sunku, neišsimiegame, pavargstame, bet iš esmės juk gyvenimas nuostabus – su įvairiais atspalviais ir toks įvairus. O vaikai jį tik papildo, suteikia prasmės ir pilnatvės.
Bent jau man. Tad būna gana keista girdėti mamas sakančias: „Noriu, kad tik greičiau vaikai užaugtų“. O aš nenoriu. Aš tiesiog mėgaujuosi buvimu su jais ir daugelį akimirkų kaip tik norėčiau sustabdyti.
Pavyzdžiui, tas, kai prieš užmigdama dukra mane stipriai apkabina, glaudžiasi ir glosto sakydama: „Caca, caca…“ Kai sūnelis pabunda ir markstydamasis kaip kačiukas nusišypso ir ištiesia į mane rankutes. Tai nuginkluoja ir kaip ranka nuima nuovargį. O juk tokių akimirkų yra daug, labai daug. Tik svarbu jas pastebėti. O dar svarbiau – pajausti…
Mama Gražina
„Mamos žurnalas“
