Redakcijos dukrytė Lurda Skrabulytė atšventė pirmąją rimtą gyvenimo sukaktį – peržengė pusės metų slenkstį. Mergaitė gimė 2004 metų gruodžio 6 dieną, svėrė 3 746 g, buvo 54 cm ūgio. Lurdos mama – 26 metų Dainora – dirba šiuolaikinių technologijų dėstytoja Vilniaus Gabijos gimnazijoje. Lurdos tėvelis – 28 metų Simonas – dailininkas tapytojas.
Sunkus mėnuo
Pasak mamos, šis mėnuo buvo pats sunkiausias iš visų. Nenuostabu – ramioji Lurdutė iš gulinčio kūdikio tapo judriu besivartančiu, šliaužiančiu, sėdinčiu ir viskuo besidominčiu vaiku. Bet pirmiausia (nors tai tampa vis mažiau įdomu) – „prieauglis“. Per šeštą mėnesį Lurda priaugo 460 g ir ūgtelėjo 2 cm. Dabar mergaitė sveria 8 960 g ir yra 72 cm ūgio. „Daug – tiek sveria 8-9 mėnesių vaikai“, – sako Dainora. Sunkiau dukrą pakelti, nešioti, plukdyti baseine išrietus nugarą, o juk dar laukia „klaustuko“ etapas, kai reikės Lurdytę mokyti vaikščioti.
Valgo rečiau ir trumpiau
Visą šeštąjį mėnesį Lurda valgė tik mamos pieną (neskaitant nevykusių bandymų primaitinti koše). Kai ėjo pas gydytoją eilinei apžiūrai, mama bijojo, kad Lurda bus priaugusi vos kokius 200 g. „Lurdos valgymas labai pasikeitė. Anksčiau ji prie krūties norėdavo būti kuo ilgiau, galėdavo mėgautis net pusvalandį. O dabar Lurda valgyti nori rečiau, kas 4-5 valandas, pavalgo per 3-5 minutes. Tiesiog pripuola, pavalgo, pavalgo ir ačiū. Jei bevalgant išgirsta kokį bildesį ar žingsnius, suka galvą nuo krūties, nori pamatyti, kas ten. Todėl dabar žindydama stengiuosi, kad namuose būtų visiška ramybė. Slaugytojos paklausiau, ar normalu, kad augdamas vaikutis nori valgyti mažiau ir rečiau, bet slaugytoja nuramino, kad kūdikiui augant keičiasi ir mamos pieno sudėtis, jis tampa sotesnis ir vaikutis greičiau pasisotina, ilgiau išbūna neišalkęs“, – pasakoja Dainora.
Slaugytoja – kaip antra mama
Geroji slaugytoja ir toliau lanko jauną šeimą. Pagal „protokolą“, ji turėtų ateiti kartą per mėnesį, bet užsuka dažniau. Dainora džiaugiasi, kad slaugytoja neskuba išbėgti, pabūna apie valandą, stebi Lurdą. „Jei įlėktų ir staiga paklaustų, ar viskas gerai, juk atsakyčiau – viskas gerai. Bet kai pabūna ilgiau, klausimų iškyla daugybė. Džiaugiuosi, kad mano ir slaugytojos požiūris į vaikų auginimą sutampa. Ji pati užauginusi 4 vaikus, visus ilgai maitino. Manau, susilaukus kūdikio reikia mažiau blaškytis, o apsispręsti, kokios „politikos“ laikysies. Jei klausysi draugių patarimų, išgirsi 100 ir visi bus skirtingi“, – svarsto mama.
Pirmoji košė (neskani)
Iki pusmečio sukakties likus savaitei, Dainora išvirė Lurdai pirmąją košę. Tai buvo niekuo nepagardinta beskonė vienos bulvės tyrė, todėl nieko nuostabaus, kad mergaitė parodė mamai iki tol neregėtą mimikų spektaklį. „Jos veidas tampėsi, lūpos kraipėsi keisčiausiu diapazonu, akyse mačiau sustingusią nuostabą, peraugančią į siaubą. Ne veltui patariama pirmiau kūdikį pripratinti prie daržovių košės, nes kruopų košė juk nepalyginamai skanesnė, todėl pripratinus prie jos paskui daržovių vaikui visai nebeįkištum“, – svarsto mama.
Bulves, kurias verda Lurdai, užaugino Dainoros tėvai ekologiniame ūkyje. Tai senojo derliaus bulvės, nes šviežių olandiškų bulvių kokybe Lurdos tėveliai netiki.
Pagal slaugytojos patarimus, Dainora 3 dienas virė tik bulves, po to „pridėjo“ morką, o dar po 3 dienų – žiedinio kopūsto. Kad košė būtų skanesnė, mama ją gardina savo pienu ir alyvų aliejumi arba sviestu (po ½ arbatinio šaukštelio). Tačiau jokie skaninimai kol kas nepadeda – Lurda net labiausiai išalkusi po pirmojo košės šaukšto surakina lūpas, arba košę spjauna ir purškia. Visai kitaip mergytė reaguoja į bananą ar obuoliuką. „Nesuprantu, kodėl ji taip ignoruoja daržovių košę… Juk kai artinuosi su žuvų taukų šaukšteliu, net spurda iš pasitenkinimo…“, – sako mama. Po savaitės Lurda gaus kruopų košės, vėliau – ir braškių sulčių, nes slaugytoja patikino, kad alergiją sukelia pačios uogos (juodosios sėklytės), o ne sultys. Kol kas laukiama, kol braškės prinoks Dainoros tėvų ūkyje. Seneliams užsakyta užauginti ekologiškai švarių moliūgų, morkų, žirnių.
Nors iki tol nemokyta, Lurda kuo puikiausiai moka gerti iš puoduko – mama pagirdo mergytę vandeniu, kai ši „valgo“ daržovių košę.
Šliaužia kaip desantininkas
Nedidelis lopinėlis, kurį tėvai Lurdai buvo paruošę vartymuisi ant grindų, dabar išsiplėtė ir užima beveik visą svetainės zoną.
Kambario kampuose galima pamatyti iš antklodžių ir lovatiesių susuktas „apsaugas“ – taip mama bando Lurdą atitverti nuo pamėgtų elektros laidų ir kištukinių lizdų. Nepaisant barikadų, Lurda jau spėjo pagraužti garso kolonėlės, įkišti rankas į kambarinės gėlės vazoną, ištąsyti laidus. Paguldyta ant pilvo Lurda kurį laiką stebi, kas „gero“ netoliese, tada nusižiūri kokį daiktą ir energingai prišliaužia. Ji kol kas neropoja, o šliaužia kaip desantininkas: iš pradžių pasistumia į priekį rankomis, tada pritraukia kojas. Kartais Lurdai pavyksta atsistoti keturpėsčiai, tada pati nustemba ir net sukrykščia iš pasitenkinimo. Šiame gyvenimo etape ją labiausiai džiugina savi laimėjimai, kai pavyksta tai, kas anksčiau būdavo tik svajonė.
„Sunku Lurdą ir pamaitinti, ir užmigdyti, jai reikia viską pamatyti, viską išgirsti. Vakare taip viskuo domisi, kad užmiega tik pasiekusi visiško išsekimo stadiją. Lovytė liko vienintelė vieta, kur galima ją palikti kelioms minutėms vieną“, – pasakoja mama.
Žaislai – mobilieji ir etiketės
Įprasti „žmoniški“ žaislai Lurdos nedomina. Gavusi naują žaislą ar nučiupusi kokį drabužėlį ji pirmiausia susiranda etiketę ir ją čiupinėja bei pagraužia. Dar labiau ją domina pultai ir mobilieji telefonai. Būtent masindama mobiliuoju telefonu tėvai išmokė Lurdą šliaužti. Padėdavo masalą už kelių žingsnių, o mažiukė kapanodavosi iš visų jėgų, kad pasiektų. Vėliau krikšto tėvai padovanojo Lurdai žaislinį mobilųjį, kuris, paspaudus mygtukus, leidžia garsus. Tačiau šis mergaitę domino pirmas 3 dienas, vėliau Lurda grįžo prie tikrųjų vertybių – tėčio ir mamos mobiliųjų.
Lurda jau moka truputį pasėdėti be atramos, bet jei į rankas papuola įdomus daikčiukas, mergaitė gulasi, nes gulimoje padėtyje „rankos geriau veikia“.
Krikštas
Lurdos krikštynos įvyko birželio pradžioje, jaukioje ir mažytėje šv. Jokūbo bažnyčioje. Čia lygiai prieš 2 metus susituokė Simonas ir Dainora. Toje bažnyčioje kabo Simono tapytas paveikslas. Krikštynos buvo kuklios, todėl Dainora net nepirko Lurdai baltos suknelės – apvaikščiojo parduotuves, pamatė sintetines, neskoningas ir brangias krikšto sukneles ir paklausė kunigo – ar ta balta suknelė-tortas būtina? Kunigas atsakė, kad tereikia tik balto apsiaustėlio ir žvakės. „Per krikštą Lurda iš pradžių nuščiuvusi klausėsi bažnyčioje aidinčių kunigo žodžių, paskui, kai kunigas priėjo arčiau, Lurda pamatė kunigo rankose Šventąjį raštą ir net sudrebėjusi ir laimės čiupo (ji labai mėgsta knygutes). Kunigas pajuokavo: „Kai paaugsi, galėsime kartu mišias vesti“. Pajutusi krikšto vandenį ant veido Lurda net nenustebo, nes įpratusi, kad baseine jai ant veido tyška vanduo. Kunigas vėl stebėjosi: „Na ir valingas vaikas“, – pasakoja mama.
Diena, kupina įvykių
Lurdos diena prasideda 7 ryto. Pavalgiusi ir pažaidusi mergaitė jau 8.30 vėl užmiega net dviem valandoms. Antrą kartą pietų miego miega 15 valandą (irgi 2 valandas). Tiek miego būtinai reikia atgauti jėgoms, nes Lurdos darbotvarkė beveik be tuščių „langų“. 2 kartus per savaitę baseinas, kartą – „Yamahos“ mokyklėlė, o kur dar atsidaręs tolimųjų pasivaikščiojimų sezonas.
Beje, baseine Lurda jau mokosi nardyti, o mama aptiko, kad jai labai patinka dušas. Dabar namie retai kada leidžia į vonią vandens – maudo Lurdą po dušu.
Dainora labai susibičiuliavo su Simono bendramoksle Jolita. Iki tol moterys buvo tik šiaip pažįstamos, o dabar tapo neišskiriamomis draugėmis. Nenuostabu, nes Jolitos dukrelė Jurga – Lurdos bendraamžė. „Mudvi su vaikais kartu einame į baseiną, pasivaikščioti. Kartais kartu praleidžiame visą dieną. Po baseino, jei geras oras, net negrįžtame namo, o važiuojame į gamtą. Atradome nuostabaus grožio Botanikos sodą, vaikštome parkuose. Penktadienio vakare juokaujame, kad bent per savaitgalį viena nuo kitos pailsėsime, bet jau kitą dieną norisi skambinti ir ko nors paklausti. Vaikai mus labai suartino. O bevaikiai draugai, pastebėjau, atitolo“, – sakė Dainora.
Ko nepadarysi dėl vaiko juoko
Dainora gali valandų valandas pasakoti apie Lurdytės gyvenimą. Po pokalbio dar ilgai į redakciją keliauja SMS žinutės, nes mama vis ką nors prisimena – kaip Lurda akimis sekė įskridusią pro langą musę, kaip lauke džiaugėsi balandžiu. Mergaitė miela, juki, tikras džiaugsmas tėvams. „Labiausiai Lurda kvatojasi, kai mudu su Simonu aplink ją bėgiojame. Paguldome vidury kambario, o patys lakstome aplink – tada atrodo, kad jai iš juoko šonai plyš. Ko nepadarysi dėl vaiko juoko“, – pokalbį baigia mama, o jos akys švyti.
„Mamos žurnalas“
