
Redakcijos kūdikis Tautvydas gimė 2017 m. gruodžio 7 dieną, svėrė 3885 g, dabar – būdamas 6 mėnesių – sveria 9 kg.
Tautvydo mama – žurnalo konsultantė, kūdikių priežiūros specialistė Giedrė Veličkienė (27 m.). Giedrė su kolegėmis veda mokymus mokyklėlėje „Sąmoningos mamos“, domisi aromaterapija, studijuoja vaikų miego ypatumus.
Giedrės ir Remigijaus šeimoje auga ir 7 metų sūnus Arvydas.
Pardavėjas nešynėje
Šeštąjį mėnesį Tautvydas stipriai ūgtelėjo. Ne tik fiziškai, bet ir emociškai.
Šiam augimo spurtui buvo sudarytos visos įmanomos sąlygos –mėnuo buvo, kaip reta, intensyvus, Tautvydas ir vėl visur dalyvavo. Mėnesį pradėjome dvejomis mugėmis po atviru dangumi, kur su kolegėmis prekiavome mano kuriama aromaterapine kosmetika. Tautvydas kabojo vaiknešėlyje ant mano pilvo, šypsenomis ir krykštavimu kalbino pirkėjus, kartkartėmis išvažiuodavo su močiute ar tėčiu pamiegoti medžio pavėsyje, paskui būdavo atnešamas prie mamos „mobiliojo pieno baro“. Kai dirbau Kaune, galėjau palikti Tautvydą namuose – kelias valandas jis tikrai pabūtų su artimaisiais. Bet man taip smagu, kai jis šalia, vietoje. Pati daug ramiau jaučiuosi.
Papildomas maitinimas kaip iš pypkės
Ištrūkti kelioms valandoms jau lengviau ir dėl to, kad įsivažiavo papildomas maitinimas. Be daržovienės per pietus, Tautvydas dar gauna grūdų košės vakarienei. Praėjusiame numeryje rašiau, kad daržovienę berniukas valgo puikiai, bet jums reikėtų pamatyti, kaip jis „kapoja“ grūdus! Kai daviau paragauti pirmą šaukštelį ryžių košės, paskanintos vaisių tyre, jis šiek tiek nustebo, nepatikliai pačepsėjo, o tada… tik spėk maitinti, mamyte! Lyg alkanas paukštukas vis išsižioja ir laukia naujo kąsnio. Čia prasidėjo linksmybės: paragavęs grūdinių košių (ryžių, avižų, grikių), Tautvydas nusprendė, kad daržovienė nėra taip skanu, ir pradėjo maivytis, kai ateina pietų metas. Įsivaizduokite: pamatęs ir išgirdęs, kad trintuvu trinu daržoves, jis sučiaupia lūpytes ir pradeda purkšti, leisti seilių burbulus ir visaip kaip rodyti, kad ši košė nėra pageidaujama (ir iš kur jis toks gudrus?!).
Bet aš ne iš tų mamų, kurios greitai pasiduoda. Sugalvojau įvairiausių apgaulės būdų ir šiaip ne taip daržovienę sumaitinu. Geriausiai veikianti apgaulė: buteliukas su vandeniu. Tautvydui labai patinka jį žįsti (nors man atrodo, kad nelabai ką jis ten ištraukia), tad vos pamatęs, kad buteliukas artėja prie burnytės išsižioja, tada turiu progą įdėti šaukštą košės. Nors ir nelabai patenkintas, bet nespjauna, nežiaukčioja. Suvalgo. Esu įsitikinusi, kad daržovių košė daug vertingesnė už grūdinę, tad labai noriu, jog mažylis ją valgytų.
Gimė vaikas, reikia parduotuvės ir cecho!

Dar vienas didelis įvykis, pareikalavęs daug mano dėmesio ir laiko, –nauja aromaterapijos studija ir gamybos cechas Kaune. Žiemą radau labai geras patalpas visai šalia mūsų namų. Sugalvojau ten įrengti naują, pribloškiančio grožio parduotuvę ir būtinų būtiniausiai – visus standartus atitinkančią kosmetikos gamybos laboratoriją. Buvo darbelio, oi buvo. Gerai, kad „objektas“ mūsų gatvelės gale, minutė kelio pėsčiomis nuo namų. Tai ir bėgiojome pirmyn–atgal kartu su Tautvydu, keliasdešimt kartų per dieną.
Vasaros pradžioje atšventėme atidarymą, nusirito didelė našta, šiek tiek atsipalaidavo rankos.
Per visus reikalus, skubėjimus, darbą miego sąskaita tapau nervinga, įsitempusi, kartais ir pikta. Su vyru pradėjome žaisti ping-pongą:
„Dabar tavo eilė būti su vaiku“.
„Su mielu noru, bet turiu labai daug darbo“.
„Aha, o aš neturiu?“.
„Žinau, turi ir tu, bet ką daryti, užsakovai laukia, būk supratinga“ ir t.t.
Pastebėjau, kad žūtbūt noriu sureguliuoti vaikiuko dienotvarkę pagal savo poreikius, kad tik spėčiau padaryti būtinus darbus, kol jis miega. Nebeliko mūsų būtyje lengvumo ir leidimo viskam tekėti savo vaga.
Lūžio diena kirpykloje
Vieną dieną palikau miegantį Tautvydą su savo seneliu, apie kurį rašiau praėjusiame numeryje, o pati išbėgau į kirpyklą kitoje gatvės pusėje. Tada įvyko tai, kas privertė suvokti, jog mums labai trūksta pagalbos. Kirpėja buvo ką tik užtepusi ant plaukų dažus, kai suskambo telefonas ir senelis pranešė, kad Tautvydas nubudo ir labai gailiai verkia, niekaip nenusiramina. Senelis labai susijaudino, kad niekaip nenuramina mažylio. Turėjau strimgalviais bėgti namo su uždažytais plaukais ir kirpyklos skraiste ant pečių. Praeiviai tikrai pasilinksmino, matydami šį reginį. Tik paėmus Tautvydą ant rankų šis nurimo, tad susipakavau jį ir į kirpyklą grįžome kartu.
Tądien pradėjau žiūrinėti auklių skelbimus internete. Neilgai trukus mūsų namuose atsirado Tautvydo draugė, mamos ir tėčio pagalbininkė Regina.
Auklė – dalykas rimtas

Prisipažinsiu, kad tam, jog mūsų namuose atsirastų auklė, man reikėjo labai daug dirbti su savimi. Labai graužiau save, kad paliksiu kelių mėnesių kūdikį su svetimu žmogumi. Kad prarasiu tokį brangų laiką su mažyliu. Kad nematysiu jo šypsenos, negirdėsiu gugavimo, galbūt net prarasiu tokį artimą ryšį. Ir viskas dėl darbų?! Su mano vertybėmis ir sąmoninga motinyste to niekaip negalima susieti. Labai daug mąsčiau, išliejau ne vieną ašarą.
Tada susėdome pasikalbėti su vyru, kuris auklės idėją palaikė labiau, nei aš. Ir jis mane nuramino. Tiesiog priminė man, kad didžiąją dalį darbų aš atlieku iš namų, tad būsime visi kartu: mažylis, aš ir auklė.
Kitas dalykas: mano oficiali darbovietė, kur bent kartą per dieną turiu „pasivaidenti“, yra prie pat namų. Ten tikrai galiu eiti tada, kai Tautvydas miega. Ir toliau galėsiu tęsti maitinimą krūtimi, ir toliau galėsiu pati užmigdyti mažylį, išvirti jam košę, panešioti ir pamyluoti visada, kai jam to reikia. Supratau, kad Remigijus teisus. Aš nedingstu iš savo vaiko gyvenimo, tiesiog atsiranda papildomos rankos, kurios dalysis kūdikio priežiūra su manimi.
Pirmos dienos su aukle buvo ypač sunkios: vis dar graužiau save, bandžiau rasti priežastį, dėl ko Regina gali mums netikti, akylai stebėjau kiekvieną auklės judesį. Tautvydas, matyt, jautė mano įtampą: buvo irzlus ir verksmingas. Kaskart mažyliui suverkus, griebdavau jį iš auklės rankų ir jis nurimdavo.
Jaučiausi siaubingai. Po keturių pirmųjų dienų buvau nusprendusi, kad atsisakysiu auklės paslaugų ir bandysiu kažkaip kapstytis pati.
Blaškiausi per naktį, vis galvojau, ką daryti, kol mano galvoje pradėjo skambėti mano pačios žodžiai, kuriuos sakau mamoms, per paskaitą apie vaiko adaptaciją darželyje: „Vaiko adaptacija prasideda tik tada, kai mama išeina, ir vaikas lieka vienas su savo nauja realybe“.
Nusprendžiau duoti sau, auklei ir Tautvydui dar savaitę. Pratintis pamažu. Išeiti iš namų tik tada, kai Tautvydas miega. Ir mažiau knisti sau protą. Antroji savaitė buvo kur kas lengvesnė. Kartą nespėjau grįžti iškart, kai Tautvydas pabudo, grįžau kiek vėliau ir radau Tautvydą ir auklę smagiai leidžiančius laiką, vienas kitam besišypsančius ir pamiršusius, kad šalia nėra mamos. Įtampa atslūgo.
Sunku buvo ne tik man, bet ir Reginai. Ji matė, kokia esu įsitempusi, jaudinosi, kad mažylis verkia, o kur dar labai aukšti mano kūdikio priežiūros standartai… Pavyzdžiui: Reginai tai pirmas vaikas, kuris auga be sauskelnių, tad jai teko išmokti akylai stebėti kūdikio siunčiamus signalus ir laiku nunešti jį į tualetą.
Turiu pasakyti, kad jai puikiai sekasi! Buvo keletas „avarijų“, bet dabar auklė beveik tapo natūraliosios higienos eksperte. Aš prašau kuo daugiau būti su Tautvydu lauke, dažnai, kiek tik mažylis nori, nešioti jį ant rankų. Taip pat auklei neįprastas toks vaiko priežiūros modelis, kai tėvai yra namie ir didžiąją dalį darbų atlieka pati mama, auklei tenka tik pagalbinis vaidmuo. Ech, abiems teko padirbėti, kol pripratome viena prie kitos. Tai įvyko gana greitai: maždaug po trijų savaičių.
Dabar esu labai laiminga, kad Regina atsirado mūsų gyvenime. Ji nuima dalelę mamos pareigų, tad turiu laiko padirbėti dienos metu. Ir, savaime suprantama, šis mano atliktas darbas yra kur kas sklandesnis, nei tas, kurį atlikdavau miego sąskaita.
Kitas geras dalykas: popiet, kai Regina išeina ir lieku namuose su abiems vaikais, esu rami ir patenkinta.
Man nebereikia viena ranka sūpuoti kūdikio, kita ranka maigyti kompiuterio klaviatūros, petimi laikyti prie ausies prispaustą telefoną, koja spardyti futbolą su Arvydu ir dar žiūrėti, kad neprisviltų pietums verdama sriuba. „Multitaskingas“ kurį laiką buvo tapęs kasdieniu mano palydovu. Pavargau, daugiau nenoriu. Noriu būti čia ir dabar, džiaugtis savo vaikais, kokybiškai leisti laiką su jais, o ir neapleisti verslo, kuriam skyriau labai daug savo laiko, dėmesio, minčių ir meilės.
Kelionė į Turkiją

Dar viena smagi patirtis šį mėnesį buvo kelionė į Turkiją. Visiškai spontaniškai, nelabai planuotai įsigijome paskutinės minutės kelionę ir po poros dienų jau sėdėjome lėktuve į Antaliją. Buvau tikrai laiminga. Aš turiu keliautojo sielą, nuolat noriu judėti, stebėti, tyrinėti, susipažinti. Kelionėse jaučiuosi labai laiminga. Tautvyduko laukimas, pirmieji mėnesiai šiek tiek apribojo galimybę keliauti (gal labiau norą, ne galimybę), tad dabar tiesiog degiau noru išvykti trumpam atsipūsti.
Turiu pasakyti, kad susiruošti į kelionę su dviem vaikais nebuvo paprasta. Apie kiek daug dalykų reikia pagalvoti! Su Arvydu jau viskas paprasta, bet Tautvydo bagažas man tikrai buvo sudėtinga užduotis. Sauskelnės, tyrelės, košelės, pledukai, smėlinukai, kremukai, purškaliukai… Neišsiplėsiu, bet paminėsiu, kad atostogų metu labai pasitarnavo mažas virdulys (kai reikėdavo užpilti ar pašildyti košę, verdančiu vandeniu dezinfekuoti gertuvę ar čiulptuką), nealkoholinis antibakterinis purškalas rankoms, žaislams, paviršiams, vaiknešėlis ir mano šios vasaros atradimas – vėsinantis pipirmėčių vanduo (hidrolatas). Šiuo mėtiniu vandenuku visų atostogų metu purškaliojau vaikus, kai matydavau, kad jie leipsta nuo karščio. Tikras išsigelbėjimas!
Ilsėtis pagal „viskas įskaičiuota“ sistemą mudu su Remigijum nelabai mokame. Maždaug trečią atostogų dieną tai įgrista. Taip nutiko ir šį kartą.
Po dviejų tingių dienų, kai buvome visiškai atsigavę po naktinių skrydžių ir zirzaliojančių vaikų, susiruošėme pasivaikščioti po miestelį, kuriame buvome apsistoję. Mahmutlaras įsikūręs kalnų papėdėje, tad pasišovėme užkilti į kalnus. Pėsčiomis. Su Tautvydu vežimėlyje. Tvyrant 42 laipsnių karščiui. Taip, žinau, mes visiškai bepročiai. Bet tikrai buvo verta. Užkopus į kalną atsivėrė nepaprastai gražus vaizdas: vienoje pusėje turkio mėlynumo jūra, kitoje – ryškiai žalios bananų plantacijos, pramoniniai šiltnamiai, apelsinmedžių giraitės, granatmedžiai. Kadangi Tautvydas vežimėlyje pūtė į akį, o Arvydas buvo kaip niekad kantrus, nupėdinome dar porą kilometrų pažiūrėti, kaip gi auga tie bananai.

Vaikščiojome po milžiniško dydžio kalnuose įsikūrusią plantaciją, fotografavomės, žaidėme slėpynių tarp bananų medžių ir milžiniškų jų lapų, kol „šiek tiek“ pasiklydome. Einam į vieną pusę – plantacija, į kitą pusę –plantacija. Pasilypėti nėra kur, kurioje pusėje miestelis – nematyti.
Po pusantros valandos, šlapi nuo prakaito, vargais negalais išėjome iš bananų giraitės į vietą, kurioje nei kelelio, nei ženklelio. Kažkur tolumoje pamatėme namą. Prie namo turėjo būti ir kelias į miestelį.
Reikėjo pamatyti, kaip mes ėjome iki to namo. Nešėme Tautvydo vežimą, nes jis toje stepėje tikriausiai būtų sulūžęs nuo dardėjimo į grumstus (į kelionę vežėmės vežimėlį-skėtuką su juokingais plastikiniais ratukais). Tautvydas prabudo, bet didvyriškai iškentė mūsų kalnų ekspediciją: dairėsi, juokėsi ir visai nepyko, kad lauke taip karšta. Į viešbutį grįžome laimingai.
Kūdikio priežiūra per karščius
Karštų atostogų metu kur kas dažniau žindžiau, kad patenkinčiau skysčių poreikį. Vietoje vieno naktinio valgymo, atsirado du, bet tas antrasis, tikriausiai dėl troškulio, nes grįžus namo vėl grįžome prie vieno maitinimo. Papildomo maistelio vežiausi iš Lietuvos. Turėjau užpilamų košių, išspaudžiamų vaisių tyrelių maišeliuose ir daržovių tyrelių stiklainiukuose. Pastarosios Tautvydo nesužavėjo, o štai vaisiai ir užpilamos košės labai patiko. Pati turėjau galimybę išbandyti šiuos kūdikių konservus, nes namuose dažniausiai gaminu viską šviežiai: garinu daržoves, trinu vaisius, uogas, verdu grūdų košeles. Man rodos, kad toks maistas maistingesnis, vertingesnis. Jau vien kiek gėrio prideda mamos energija, meilė, sudėta į ruošiamą maistelį mažyliui. Kad ir kaip ten būtų, Tautvydas tikrai nebuvo alkanas, nes šį mėnesį priaugo visą kilogramą (taip buvo tik pirmus du mėnesius). Ir taip putlutis mano berniukas tapo tikru rubuiliu.
Dabar jam dar labiau tinka jo pravardė – koldūnėlis.
Skrydžius lėktuvu mažylis ištvėrė puikiai. Tiksliau, jis nė nežino, kad vyko kažkas nekasdieniško.
Skrendant pirmyn, Tautvydas užmigo lėktuvui riedant pakilimo taku. Buvau susiplanavus dieną taip, kad prieš skrydį kelias valandas mažylis nemiegotų ir būtų pavargęs, tad lėktuve, vos įdavus krūtį, jis užmigo. Atsibudo Antalijos oro uoste, bet po geros valandos turistiniame autobuse vėl užmigo ir prabudo tik ryte (keliavome naktį). Atgal irgi skridome naktį. Tautvydas užmigo vežimėlyje, oro uoste. Atėjus įlaipinimo laikui, paėmiau jį ant rankų, važiavome autobusu iki lėktuvo, tuomet tris valandas skridome, išlipę laukėme eilėje prie pasų patikros, važiavome mikriuku į automobilių stovėjimo aikštelę, ir tada automobiliu važiavome namo į Kauną. Tautvydas vėl prabudo tik ryte. Jam nė motais, kad užmigo vienoje žemyno pusėje, prabudo kitoje..
Raida kaip padūkusi

Šeštąjį mėnesį Tautvydas labai nori sėstis. Jei duodame įsikibti, mažylis kaip mat atsisėda. Taip ir treniruojame pilvo presą.
Berniukas laisvai vartosi nuo nugaros ant pilvo ir atvirkščiai. Kartais net kelis kartus apsiverčia, tad palikti ant lovos vieno jau negalima.
Gulėdamas ant pilvo, tvirtai remiasi rankytėmis, išsiriečia it koks ruonis pasirodymo metu. Mėgsta pariesti kojytes po užpakaliuku ir bando irtis į priekį: mokosi ropoti.
Užsispyręs siekia tikslo: griebia žaislus ir viską, kas patraukia jo dėmesį.
Viską deda į burną – šiuo metu tai geriausias pasaulio pažinimo būdas. Kelionės metu kaip paranojikė purškaliojau daiktus antibakteriniu purškalu: labai bijojau, kad Tautvydas nepasigautų kokios žarnyno infekcijos.
Šį mėnesį atrado savo kojas: vis kiša jas į burną, žinda pirštukus. Kokie mieli ir juokingi tie kūdikiai!
Jautrus dienos miegas
Miegoti Tautvydas labai nori ant pilvo. O man baisu, kad jis neuždustų, nes galvą dažnai pasuka nepakankamai, tad nosis būna įbesta į čiužinį. Leidžiu taip miegoti dienos metu, kai galiu prižiūrėti, naktį verstis neleidžiu: šonuose dedu standžias grikiu lukštų pagalvėles ar į ruloną suvyniotus rankšluosčius. Tai leidžia Tautvydui pasisukti ant šono, bet neapsiversti ant pilvo. Tiesa, miegodamas ant pilvo, berniukas daug mažiau prabudinėja, kartais visas tris valandas išmiega neprabudęs. Priežastis paprasta: apriboti judesiai, ypač rankų.
Dienos metu Tautvydas, kaip ir dauguma tokio amžiaus vaikų, prabunda po 40 min. Jei nesulaukia patikinimo, jog nėra vienas, – pradeda verkti ir išsibudina. Jei atskubu laiku, pasuku ant šono, palaikau rankytes, kad nesimaltų, – miega toliau. Čia noriu išduoti jums paslaptį: jei norite, kad kūdikis prabudęs po 40 min. miegotų ir toliau, neleiskite jam visiškai išsibudinti. Jei žinote tendenciją, kad po 30–45min. mažylis visada prabunda, ateikite prie lovelės dar tada, kai jis miega, iki to būsimo atsibudimo likus kelioms minutėms. Akylai stebėkite, kada ims busti: iš pradžių suintensyvėja kvėpavimas, pradeda lėtai judėti rankų pirščiukai, rankytės. Tuomet ima virpėti blakstienos, rankytės kyla prie veidelio, mažylis ima muistytis ir verkšlenti, tada atsimerkia akytės. Čia jūsų užduotis susilaikyti nenusišypsojus, nekalbinti vaikelio ir pernelyg nejudinti. Atsiminkite, kad miego fazių sandūroje kūdikis atsibudęs yra tik pusiau. Nepaisant to, kad akys atmerktos, jis dar labai mieguistas, ir po kelių minučių, jei jūs tam nesutrukdysite, tikėtina, jis vėl užmigs. Švelniai prilaikykite kūdikio rankeles, jei naudojate čiulptuką, – įdėkite jį į burnytę, pasukite vaikelį ant šono, ant ausytės taip pat galite uždėti šiltą delną. Tai nedidelė pagalba, kuri padės mažyliui vėl grįžti į sapnų karalystę, bet neformuos netinkamų įpročių. Čia aš išvardinau veiksmus, kurie padeda nurimti mano vaikams, jūs naudokite tuos būdus, kurie jau išbandyti ir veikia jūsų mažyliams.

Šie prabudimai yra normalus reiškinys. Keičiantis miego fazei, kūdikis prabunda, ir dažnam reikia nedidelės pagalbos, kad vėl galėtų užmigti.
Čia svarbu nepadaryti klaidos ir nesuformuoti mažylio įpročio ramintis kažkokiu daug pastangų reikalaujančiu metodu. Yra mamų, kurios po šių 40 min. miego ima kūdikį ant rankų ir nešioja, kol jis vėl užminga, kitos supa vežimėlį ar lovelę, trečios įduoda krūtį ar buteliuką. Gavęs pagalbą, kūdikis užmiega. Žinoma, tikslas pateisina priemones, bet noriu priminti, kad jei tokiu būdu raminsite kūdikį dieną, jis to paties tikėsis ir naktį. O naktį miego fazės ir ciklai keičiasi ne vieną kartą. Supratote, kur link lenkiu? Dažni naktiniai prabudimai ir pagalbos prašymai yra netinkamų dienos raminimo ir migdymo būdų pasekmė.
Su kūdikiais viskas paprasta: kaip dieną, taip ir naktį. Jei dieną migdote ir raminate krūtimi, nesitikėkite, kad naktį bus kitaip.
Kaskart prabudęs, kūdikis nenusiramins tol, kol negaus krūties. Jei dieną supate ant gimnastikos kamuolio, būkite pasirengę pasisupti ir naktį. Pasikartosiu: atsibusti naktį yra normalu. Kai raida intensyvi, kūdikis gali atsibusti kelis ar net keliolika kartų. Ir tai ne joks miego sutrikimas. Tai gryniausia kūdikiško miego fiziologija. Tad labai kreipkite dėmesį į tai, kaip mažylis užmiega dienos miego, nakčiai. Kuo mažiau pagalbos teiksite, kuo savarankiškesnis vaikelis bus, tuo mažiau reikalų turėsite naktį.
Dienotvarkė – vasariška
Esu gana atsipalaidavusi šiuo klausimu. Kai atsirado auklė, man nereikia perdėtai skaičiuoti ir kontroliuoti Tautvydo miego ritmo, nes turiu laiko ramiai padaryti darbus ir tada, kai jis nemiega.
Stengiuosi tik prižiūrėti, kad rytais keltųsi panašiu metu ir nenusivėlintų užmigimas nakčiai. Taip pat skaičiuoju ir auklę išmokiau skaičiuoti intervalą tarp dienos miegų. Šiuo metu jis yra apie 2 val. 30 min.
Kartais kiek daugiau. Dienos miegeliai yra du. Ilgasis dienos miegas persikėlė į pirmąją dienos pusę, po pietų mažylis miega trumpai. Taip nutiko todėl, kad vasarą sutrumpėjo naktinis miegas. Kai vakarais ilgai šviesu, Tautvydas užmiega apie 21.30. Keliasi 7–7.30 ryte. Nebeliko 12 valandų nakties miego, kaip buvo įprasta žiemą ir pavasarį, tad kompensacija įvyksta dieną.
Tautvydas auga dalyvis

Jei vyresnysis brolis daugiau yra stebėtojas, tai Tautvydas turi visur dalyvauti. Pavyzdžiui, kalbamės su vyru, o Tautvydas ant kažkurio iš mūsų rankų kabo. Tai jis tiek dalyvauja, tiek šneka, tiek mala rankytėmis ir kojytėmis, kad kartais ir susišnekėti sunku. Mažylis labai daug guguoja, krykštauja, purškia, leidžia seilių burbulus. Labai smagiai reaguoja į brolį. Vieną vakarą, kai migdžiau abu vienu metu, supratau, kad ateityje manęs laukia linksmybės. Nors tarp brolių nemažas skirtumas (6 m. ir 7 mėn.), jie sugeba kartu išdykauti. O buvo taip, kad atsigulėme visi trys į mūsų lovą. Aš ir vienas šalia kito berniukai. Paglosčiau, pabučiavau Arvyduką ir padaviau krūtį Tautvydui. Šis ją pačiupo ir kaip mat išspjovęs persisuko į brolį ir pradėjo juoktis, visaip jį kalbinti. Ir taip ne vieną kartą! Turėjau tuodu sudrausminti, nes linksmybės pačios savaime greičiausiai nebūtų užsibaigusios.
Štai taip ir gyvename. Augame, pažindinamės su pasauliu, džiaugiamės vieni kitais, kasdien mokomės kažko naujo ir stebimės, kaip nepaprastai greitai lekia laikas! Rodos, ką tik buvo gruodis, ir sūpavau ant rankų tokį bejėgį, vos gimusį Tautuką. O štai jau pusės torto gimtadienį atšventėme… Siunčiame jums labų dienų! Linkime smagios vasaros, daug maudynių, ledų, bėgiojimo basomis ir nuostabaus laiko su šeima. Iki!
Mama Giedrė
„Mamos žurnalas“