Penktasis kūdikio mėnuo. Auga naujas redakcijos kūdikis Tautvydas

 

Sūnelis auga… pagreitintai

Redakcijos kūdikis Tautvydas gimė 2017 m. gruodžio 7 dieną, svėrė 3885 g, dabar – būdamas 5 mėnesių – sveria 8 kg 100 g, ūgis 67,5 cm.

Tautvydo mama – žurnalo konsultantė, kūdikių priežiūros specialistė Giedrė Veličkienė (27 m.). Giedrė su kolegėmis veda mokymus mokyklėlėje „Sąmoningos mamos“, domisi aromaterapija, studijuoja vaikų miego ypatumus.

Giedrės ir Remigijaus šeimoje auga ir 7 metų sūnus Arvydas.

Dėkoju už draugystę

Sveikos, mamos! Sveikinu sulaukus vasaros, kaip reta gražios ir šiltos. Pasinaudosiu galimybe padėkoti jums už grįžtamąjį ryšį: kaskart pasirodžius naujam „Mamos žurnalo“ numeriui, gaunu daugybę jūsų laiškelių su klausimais, komentarais, pagyrimais. Smagu, kad mano straipsniai apie Tautvydo auginimą nėra tik pramoginio pobūdžio, supratau, kad čia jūs randate informacijos, kuri padeda labiau pažinti savo vaikučius. Nepaprastai malonu, kad jau kelintą kartą „Tautvydo dienoraštis“ išrenkamas, kaip vienas labiausiai patikusių numerio straipsnių. Dėkoju už pasitikėjimą ir draugystę!

Sūnelis auga… pagreitintai

Penktasis Tautvydo mėnuo prabėgo labai greitai. Turime daug veiklos, tad nespėju pastebėti, kaip skrieja dienos. Mažasis sūnelis auga labai greitai – man atrodo, kad jis jau toks didelis! Penkių mėnesių vyrukas, tik pamanykit… Gera matyti, kaip Tautvydas vis labiau reaguoja į aplinką, pažįsta artimus žmones, savus namus, kasdienius ritualus. Esu labai laiminga mama. Praėjusiame numeryje rašiau, kad vis noriu sustabdyti akimirką. Pasikartosiu ir šį kartą. Na taip saldu, taip saldu auginti kūdikį… Trūksta žodžių. Kartais vakare paguldau Tautvydą į lovelę, o jis žiūri į mane savo mėlynomis akutėmis ir šypsosi, lyg kalbintų mane. Tada taip noriu, kad toji akimirka nesibaigtų, kad galėčiau kuo ilgiau pasidžiaugti savo mažučiu rubuiliu „koldūnėliu“ (taip juokais vadiname Tautvydą). Bet laikas bėga, vaikai auga. Ir gerai! Kartu su jais augame ir mes, tėvai. Kaupiame patirtį, kolekcionuojame nuostabius įspūdžius, verčiame juos prisiminimais. Tuo gyvenimas ir žavus, ar ne?

Penktąjį mėnesį Tautvydas pradėjo ragauti papildomo maisto

Prasidėjo papildomas maitinimas

Penktąjį mėnesį Tautvydas pradėjo ragauti papildomo maisto. Kodėl taip anksti? Augindama Arvydą, papildomą maitinimą pradėjau tik 6 mėnesių. Bet Arvydas pasirodė labai labai nevalgus. Virdavau košes ir mesdavau lauk vos paragautas, nes jos Arvydo visiškai nedomino. 6 mėnesių mažylis dažniausiai jau sėdi, reaguoja į aplinkos dirgiklius, viskuo intensyviai domisi, tad maistu jo pernelyg nenustebinsi.

Mačiau, kad kai Arvydui buvo 4–5 mėnesiai, maistu ir valgymu jis domėjosi kur kas labiau. Jaučiau, kad pralaukiau tinkamą laiką pradėti pa[pildomą maitinimą. Tad dabar nusprendžiau „netempti gumos“. Juolab kad mažasis tiesiog akimis skaičiuoja kiekvieną mūsų kąsnį. O jei valgome, laikydami mažiuką ant rankų, tai jis tiesiog griebia rankutėmis viską, ką ketiname dėtis burnon.

Kita priežastis, kodėl papildomai maitinti pradėjau vos atšventus 4 mėnesių sukaktį: Tautvydas vėl pradėjo retai ir sunkiai tuštintis. „Didžioji šventė“ mus aplankydavo kartą per savaitę ir tik didelėmis pastangomis. Kartą net turėjau daryti klizmutę, nes mažylis klykė nesavu balsu ilgiau nei valandą ir kitos priežasties, nei pilvo skausmas, tiesiog nesugalvojau. Po klizmutės mažylis kaipmat nurimo. Pasiskundžiau apie tai osteopatei, pas kurią reguliariai lankomės. Ši pakraipė galvą ir pasakė, kad metas paragauti (neprisivalgyti) papildomo maisto, jis sujudins žarnyną, pagerins peristaltiką, ir tuštinimasis turėtų tapti normalus. Ji buvo teisi. Pradėjus po šaukštelį–du ragauti papildomo maisto, didysis reikalas netrukus vėl tapo reguliarus. Tiesa, Tautvydas jau porą mėnesių „kaku“ nedaro į sauskelnes – visada palaikau jį virš tualeto ar kibiro, tai irgi lengvina procesą.

Vis dažniau kaitinanti saulutė privertė susimąstyti ir apie apsaugą nuo saulės

Daržovių berniukas

Primaitinimą pradėjau nuo trintų, garuose virtų daržovių. Pirmiausia paragavome bulvės, moliūgo, cukinijos, morkos. Kiek vėliau į košę dėjau brokolio ar kalafioro. Teigiamai įvertinti buvo ir špinatai.

Naują produktą įvedinėjau kas tris dienas – kuo jaunesnis mažylis, tuo didesni tarpai tarp naujų produktų turėtų būti. Taip lengviau pastebėti galimas alergijas ar netoleravimus. Tfu tfu tfu, kol kas atrodo, kad visos ragautos daržovės Tautvydui tiko. Tiesa, kai į vieną košę suplakiau morką ir moliūgą, pusdienį buvo išraudę mažylio skruostai. Manau, kad dėl didelio karotino kiekio, esančio šiose daržovėse.

Tautvydas pasirodė esąs labai puikus valgytojas! Tiesa, pirmuosius kartus paragavus papildomo maisto, mažylio veido išraiška bylojo, kad mamos pienas buvo kur kas skaniau. Bet pamažu įsiragavome. Jau po kelių dienų Tautvydas, išgirdęs ir pamatęs, kad trinu jam košę, imdavo garsiai „šnekėti“, daužyti kojytėmis į gultuko apačią (ir kas pasakė, kad kūdikiai nieko neatsimena??!). Tikrai matau, kad naują produktą reikia paragauti kelis kartus, kad jis taptų „savu“. Kasdien košės valgymas tampa vis sklandesnis, po truputį didinu porciją, bet stengiuos nepermaitinti, kad dar liktų vietos pienui.

Džiaugiuosi, kad Tautvydas valgo noriai. Dažnai pagalvoju, kad su šiuo mažyliu galėsiu pasidžiaugti košių virimu, nes Arvydukas buvo nepavydėtinas ragautojas ir valgytojas (tiesa, dabar irgi nėra valgymo entuziastas).

Nerealus pagalbininkas – garintuvas/trintuvas

Košėms ruošti įsigijau nerealų pagalbininką – garintuvą/trintuvą. Buvau girdėjusi daug gero apie šį daiktą iš kitų mamų. Puikus reikalas! Atsimenu, kaip ruošdavau košes Arvydui: verdi daržovių gabalėlius puode, perdedi juos į gilų dubenį, trini trintuvu, tuomet perdedi į dubenėlį. Dedi, perdedi, kiek indų susinaudoja! O šiame specialiame garų puode tiesiog 20 min. išgarini daržoves, apverti tą patį indą kita puse, sutrini, ir viskas – gali maitinti. Tikrai labai patogu, o ir maisto bakterinis užterštumas mažas (nes jam nereikia liestis su daugybe paviršių), išsaugoma didesnė maisto vertė.

Įvairūs aliejai gardinimui

Daržovių košeles gardinu linų sėmenų arba kanapių sėklų aliejais. Augalinis aliejus ne tik suteikia malonų skonį košei, bet ir padeda organizmui pasisavinti riebaluose tirpius vitaminus. Dabar pirkau šiuos aliejus, kai sunaudosime, ieškosiu kažko kito. Tikiu, kad aliejus reikia pakaitalioti, tuomet organizmas gauna įvairesnių gerųjų riebalų, kurie svarbūs stipriam imunitetui, sklandžiai nervų sistemos veiklai, regėjimui, širdies ir kraujagyslių sistemai. Šaltai spausti, nerafinuoti aliejai labai greitai genda, apkarsta. Pavyzdžiui linų sėmenų aliejus apkarsta per porą savaičių, tad labai svarbu įsigytą aliejų laikyti tinkamai. Dar nuo Arvydo papildomo maitinimo laikų prisimenu tokią praktiką – laikyti linų sėmenų aliejų šaldymo kameroje. Dalį įsipilu į tamsaus stiklo buteliuką ir laikau šaldytuve, o likutį saugau šaldymo kameroje. Šaltyje šis aliejus tampa sviesto konsistencijos, tad labai patogu atriekti gabalėlį ir ištirpinti. Taip pratempiamas galiojimo terminas, aliejus ilgiau neapkarsta.

Nemalonūs kompanionai

Vasariški orai kartu atsivedė labai nemalonių kompanionų – uodų. Maži, pienu kvepiantys leliukai šiems nenaudėliams yra tikras skanėstas. Visa šeima nuo zyziančių įkyruolių ginamės aromaterapija!

Tautvydukui naudoju pačią švelniausią aromaterapijos priemonę – levandų žiedų vandenį (hidrolatą). Jį galima naudoti tiesiai ant odos, tad hidrolatu nupurškiu atviras kūno vietas, veiduką. Beje, levandų vandenukas labai pasiteisino gydant akių infekciją. Kelias dienas Tautvydui traiškanojo akytės, rytais vos galėdavo prasimerkti. Keliskart per dieną išvalius užmerktas akytes levandų vandenyje suvilgytais vatos diskeliais, akių uždegimas atsitraukė. Smagu, kad gamta dovanoja tokių stebuklingų priemonių!

Apsaugai nuo uodų sustiprinti ant drabužėlių užlašinu lašelį kitą levandų eterinio aliejaus. Švelnus levandų aromatas neerzina mažylio kvėpavimo takų, netonizuoja, ramina nervų sistemą, jis – vienas tinkamiausių eterinių aliejų mažyliams.

Jei uodų vakare labai daug, ar keliaujame pasivaikščioti į mišką, dar papildomai iškvėpinu ir vežimėlį.

Čia jau galima naudoti ir stipresnius, aštresnio aromato eterinius aliejus. Dažniausiai renkuosi arbatmedį, citrinžolę ar citrinkvapį eukaliptą. Ši trijulė labai nepatinka ne tik uodams, bet ir erkėms.

Beje, citrinžolių eterinis aliejus yra dažniausiai pasitaikanti repelentų sudedamoji dalis. Grynus eterinius aliejus galima tiesiog lašinti ant vežimėlio medžiaginės dalies (dėmių nelieka, eteriniai aliejai nugaruoja nepalikdami pėdsakų).

Jei vis dėlto uodai „nulaužia“ mamos sukurtą kvapnų apsauginį šydą, ir uodas įkanda, niežtintį, paraudusi odos plotelį galima patepti levandų eteriniu aliejumi, jis kaipmat sumažina sudirgimą ir niežulį.

Su tėčiu

Kūdikio apsauga nuo saulės

Vis dažniau kaitinanti saulutė privertė susimąstyti ir apie apsaugą nuo saulės. Pasakysiu atvirai: aš nesu perdėtai susirūpinusi apsaugos nuo saulės tema. Nesu saulės kremų fanė. Net pernelyg nesinervinu, jei pamirštu užmauti vaikams kepurytę nuo saulės (Arvydo mokytoja kelis kartus net pasakė man pastabą, kad Arvydas ne visada turi kepurę). Manau, kad saikingas saulės kiekis yra ne tik nepavojingas, bet ir naudingas mūsų organizmui. Saulės šviesa ne tik skatina vitamino D gamybą, bet ir gerina nuotaiką, reguliuoja žmogaus bioritmus. Paranojiškai neteplioju vaikų saulės kremu, nes esu įsitikinusi, kad saulės kremai odai kenkia labiau, nei saulė (čia mano nuomonė). Arvydą skatinu daugiau žaisti pavėsyje, gerti daug vandens, dėvėti kepurytę (jei nepamirštu jos paimti). Itin karštomis dienomis, kai saulė tikrai labai aktyvi ir yra pavojus nudegti, vaikų odą galima patepti natūraliu augaliniu aliejumi. Idealiai tam tinka saldžiųjų migdolų ar kokosų aliejai. Jie turi lengvą, natūralų SPF 5–6 filtrą, atspindi saulės šviesą, todėl oda kažkiek apsaugota, taip pat pamaitinta ir sudrėkinta. Žinoma, jei važiuojame prie vandens, į pajūrį, o ypač į užsienio kurortus visada įsimetu ir apsauginį kremą nuo saulės. Jei žinau, kad saulėje būsime visą dieną, Arvydas pasilenkęs žais su smėliu, kremą būtinai naudojame, nes odos nudegimai yra ne juokas.

Du pietų miegeliai

Kaip ir spėjau, šį mėnesį Tautvydas perėjo prie dviejų dienos miegų. Tiesa, galima sakyti, kad dabar toks pereinamasis laikotarpis, nes kartais pasitaiko, kad miega ir tris kartus. Viskas priklauso nuo to, kokio intensyvumo diena, ar būname namuose, ar kažkur keliaujame.

Dienos miegeliai kartais ima ir susikeičia vietomis

Jei būname namuose dienotvarkė dažniausiai atrodo taip:

Apie 7 val. pabunda ryte

9.30–10.10 val. rytinis miegelis (visada trunka 40 min.)

12.40–14.40/15 val. pietų miegas

Apie 20 val. užmiega nakčiai

Kaip matote, dienos miegai iš viso trunka apie tris valandas. Tarp ilgojo dienos miego ir migdymo nakčiai yra ilga pertrauka. Tokio ilgio būdravimas yra neįmanomas kūdikiams iki 4 mėnesių, tačiau penktąjį mėnesį, jei kūdikis puikiai pamiega ilgojo pietų miego, po to gali išbūdrauti (ir būti geros nuotaikos) labai ilgai, ypač jei yra veiklos. Po ilgo būdravimo mažylis tiesiog lūžta naktiniam miegui ir dažniausiai miega kuo puikiausiai. Tiesa,persistengti ir skatinti būdrauti dar ilgiau tikrai nereikia, nes jei kūdikis pervargs, tuomet naktį blaškysis, miegos labai neramiai.

Jei kažkur keliaujame automobiliu ar vežimėliu, būna, kad ilgosios pertraukos metu Tautvydas užsnūsta.

Natūralu, jei veikia miegui palankūs veiksniai (grynas oras, vibracija, baltasis triukšmas, sūpavimas), užsnūsti labai paprasta. Kadangi šis miegelis dažniausiai ištinka gana vėlai, apie 17–18 val., stengiuosi neleisti kūdikiui miegoti ilgai, kad po to nereikėtų būdrauti iki vidurnakčio. 15–20 minučių trukmės miegelis perkrauna energijos banką, pagerina nuotaiką ir… kur kas pratempia dienos trukmę.

Dienomis, kai pasitaiko trys dienos miegai, užmigdyti anksčiau nei 21 val. Tautvydo neįmanoma. Buvo ir tokių vakarų, kad, paguldytas į lovelę prieš 21 val., Tautvydas makalavosi dar gerą pusvalandį, kol galų gale užmigo. Tad stengiuosi vengti trečiojo dienos miego, jei tik įmanoma, tuomet dar lieka smagaus laiko, kurį galiu praleisti su Arvydu arba suteikti sau prabangą pagulėti vonioje ar tiesiog anksčiau nueiti miegoti. Kartais, kai žinau, kad vakare kažkur keliausime ar turėsime svečių, kaip tik skatinu Tautvydą nusnausti trečią kartą – tuomet galiu būti rami, jog vakare mažylis bus geros nuotaikos.

Tiesa, buvo dienų, kai trečiasis miegelis truko ilgiau nei 15–20 min. Prisipažinsiu, taip mėgavausi ramybės akimirka, kad pagalvojau: „Ai, tegul miega, nežadinsiu, kas gi čia tokio“. Rezultatas buvo toks: Tautvydas ne tik neužmigdavo normaliu laiku nakčiai, bet ir pabusdavo kur kas anksčiau ryte. Jei mažasis „permiega“ savo dienos miego limitą, kitą rytą pabunda apie 5.30 val. Prabudus pusantros valandos anksčiau, nei įprasta, natūralu, kad pakrinka dienos ritmas, kuriam sugrąžinti reikia dar vienos dienos. Žodžiu, su dienotvarke stengiuosi nežaisti. Visais atvejais matau ir vis labiau įsitikinu, kad tvarkingas ir stabilus gyvenimo ritmas yra labai svarbus visai šeimai.

Dienos miegeliai kartais ima ir susikeičia vietomis. Retai, bet būna, kad ilgojo dienos miego Tautvydas pamiega pirmoje dienos pusėje, o likusias 40 minučių pamiega popiet.

Dienotvarkė tuomet atrodo taip:

Apie 7 val. pabunda ryte

9.30–11.30 (12 val.) ilgasis miegas

14 (14.30)–14.40 (15 val.) antrasis miegas

Apie 20 val. užmiega nakčiai

Tokiu atveju dienos miego suma išlieka tokia pati, nakčiai mažylis užmiega tokiu pat laiku. Atrodytų, kaip ir viskas gerai, būtų galima nekreipti dėmesio, bet yra vienas niuansas: gyvendamas pagal tokią dienotvarkę, vakarais mažylis būna kur kas irzlesnis nei tuo atveju, kai pietų miegas būna dienos viduryje. Natūralu, kai dienos viduryje mažylis gerai pailsi, jis gali išlikti budrus ir linksmas ilgiau nei po 40 min. trukmės miego. Būtent šiomis dienomis, kai susikeičia dienos miegai, dažniausiai reikia ir trečiojo miegelio. Aišku, galėčiau ryte mažylį pažadinti, kai matau, jog jis nebunda sau įprastu laiku, bet pasakysiu: dirbančių mamų rytai yra labai brangūs. Jei Tautvydas leidžia padirbėti man ryte, padarau kur kas daugiau, nei tada, kai pietų miegas būna viduryje dienos. Tikra tiesa, kad žmogaus produktyvumas didžiausias pirmoje dienos pusėje.

Naktinis miegas – su vienu valgymu

Naktį Tautvydas miega ramiai (tfu tfu tfu, kad neprisišnekėčiau). Kai išmoko vartytis, praėjus raidos šuoliui, naktinis miegas vėl tapo ramus. Tautvydas turi savo laiką, kada jam būtina pažįsti: tai yra apie 4 val. ryte. Aš tam neprieštarauju, pamaitinu, ir miegame toliau. Būna naktų, kad mažasis prabunda keletą kartų, bet dažniausiai pasimuisto, pakreksena ir pasisukęs ant kito šono toliau palaimingai užmiega. Jei matau, kad makaluojasi ir niekaip negali užmigti, pakanka palaikyti rankytes – šios išdykėlės dažniausiai ir neleidžia kūdikiui ramiai miegoti.

Nežinau, kiek reikalingas išlikęs vienas naktinis maitinimas, bet džiaugiuosi, kad jis yra. Nuskambės juokingai, bet per naktį aš tiek pasiilgstu Tautvydo, kad paryčiais jį apkabinti ir pamaitinti būna taip gera! Vis galvoju: „Va, vėl prabudo savo laiku, bet neverkia, tik muistosi, gal reikia nemaitinti, gal užmigs ir be to?“. Bet kai pamatau brėkštančio ryto prieblandoje spindinčias atmerktas Tautvydo akutes, taip užsimanau jį priglausti prie savęs, kad nugali mintis: „Pabandysiu nemaitinti kitą naktį“. Ta „kita naktis“ dar neatėjo (ir greitu metu tikriausiai neateis). Arvydą vieną kartą per naktį irgi maitinau ilgai, iki 15 mėnesių, po to jis tiesiog ėmė neprabusti.  Manau, ir šį kartą išlauksiu natūraliai.

Beje, pastebėjau, kad nuo šio paryčių maitinimo laiko priklauso tai, kada mažylis prabunda ryte. Jei maitinimui Tautvydas nubunda prieš 4 val., tuomet dieną  – prieš 7 val. Jei bunda po 4 val. būna, kad prabunda ir 7.30 val. Tad, jei žinau, jog ryte nereikės anksti keltis ir kažkur skubėti, vis bandau pratempti ir paryčiais maitinti kuo vėliau. Tai bent savanaudė mama, turbūt galvojate. Bet aš nuoširdžiai manau, kad mes, mamos, tiek daug gėrio atiduodame savo vaikams, kad noras pamiegoti pusvalandžiu ilgiau ryte (ar pabūti valandėlę ramiai vakare) tikrai yra daugiau nei pateisinama.

Mėnesio pabaigoje atšventėme vyresnėlio Arvydo septintąjį gimtadienį

Pirma kelionė į užsienį

Šį mėnesį Tautvydas pirmą kartą keliavo į užsienį, darbo reikalais važiavau į Rygą. Darbo daug nebuvo, tad likusią savaitgalio dalį praleidome nepaprastai smagiai: Remigijus nusivežė mus į Jūrmalą, prie jūros. Buvo labai šilta, tad romantiškai pasivaikščiojome pajūriu, pasigėrėjome žuvėdrų klykavimu, gražiais vaizdais, pavakarieniavome ant jūros kranto. Kelionę į Rygą Tautvydas atlaikė puikiai.

Kadangi nebuvau pririšta prie darbinio grafiko, susiplanavau, kad kelionė pirmyn–atgal būtų Tautvydo ilgojo pietų miego metu. Išvažiavome tokiu laiku, kai mažylis jau būna pavargęs, tad netrukus automobilyje jis užsnūdo ir pramiegojo didžiąją kelionės dalį.

Taip elgtis protinga, nes: 1. Galite saugiai ir ramiai važiuoti (be garsinio fono ir žaidimų). 2. Į vietą mažylis atkeliauja pailsėjęs ir geros nuotaikos, svetimoje vietoje jums nereikia iškart rūpintis migdymu.

Nei Tautvydas, nei Arvydas nėra iš tų vaikų, kurie gali valandų valandas ramiai sėdėti autokėdutėje, jiems reikia veiksmo, kalbinimo, užsiėmimų, tad, kai tik įmanoma, stengiausi ir stengiuosi, kad ilgesnės kelionės pasitaikytų pietų miego laiku.

Tautvydo auklytė – prosenelis

Kadangi turiu derinti motinystę ir darbą, kartais man labai reikia pagalbos. Visaip laužiau galvą, kaip čia išsisukus be auklių. Kartą „pasibėdavojau“ savo seneliams, kad dirbu miego sąskaita, ir mano 77 metų diedukas pasakė: „Aš mielai ateičiau panešioti Tautvyduką, kol tu dirbi, pabandom?“ Tad šį mėnesį Tautvydo prosenelis buvo labai dažnas svečias mūsų namuose (seneliai gyvena netoliese). Mažiausiai tris kartus per savaitę prosenelis ateina tiesiog panešioti proanūkį. Neprašau keisti sauskelnių, maitinti ar kažkaip specialiai žaisti, pakanka tiesiog panešioti po namus ar pavežioti po kiemą tas porą valandų tarp rytinio ir pietų miego. Per šį laiką (ir per pietų miegą) spėju nuversti kalnus ir likusią dienos dalį galiu 100 proc. skirti vaikams. Be to, man labai smagu matyti, kaip Tautvydas bendrauja su mano dieduku.

Vyriausias ir jauniausias šeimos nariai puikiai vienas kitą supranta. Diedukas labai dėmesingas vaikaičiui: reaguoja į kiekvieną Tautvydo cyptelėjimą, jau žino kokios namų vietos, nešiojimo pozos, žaislai ar dainelės patinka mažajam.

Pirmasis balius – brolio gimtadienis

Mėnesio pabaigoje atšventėme vyresnėlio Arvydo septintąjį gimtadienį. Kol didieji vaikai siautė žaidimų kambaryje, Tautvydas ramiai pūtė į akį. Žodžiu, pramiegojo visą šventę. Pabudo tada, kai jau reikėjo važiuoti namo. O namuose laukė seneliai, Arvydo krikšto tėvai, tetos ir dėdės. Šioje šventės dalyje Tautvydas dalyvavo visavertiškai. Nenuostabu, kad jauniausias šeimos narys sulaukė daugiausia svečių dėmesio. Visi norėjo Tautvydą panešioti ir pakalbinti, o mažasis pamaiva tam visai neprieštaravo: šypsojosi, spygavo, gugavo. Tautvydas yra drąsus, lengvai prisileidžia kitus žmones. Šiuo atžvilgiu mano berniukai labai skirtingi, nes Arvydukas visada labiau mėgo tuos žmones, kuriuos mato kasdien, gerai pažįsta. Nežinau, kuris variantas geresnis, džiaugiuosi tiek vienu, tiek kitu.

Arvydo gimtadienis man tokia ypatinga proga! Kažkodėl visada galvojau, kad septynerių metų vaiką jau galima vadinti dideliu. Ir tikrai, mano vyresnėlis jau toks savarankiškas ir protingas berniukas.

Baigdamas priešmokyklinę klasę, jau moka skaityti ir rašyti, gali pats pasiimti valgyti, nusiprausti, vienas ar su draugais pažaisti lauke. Arvydas yra tikras vyresnysis brolis. Nepaprastai džiaugiuosi, kad jis toks atsakingas! Ramia širdim, kelias minutes, galiu palikti Tautvydą pagulėti ant sofos, jei šalia yra Arvydas. Tautvydas ne tik bus pasaugotas, bet ir pakalbintas, pažaidintas.

Smagu stebėti, kaip Tautvydas reaguoja į brolį. Vos pamatęs Arvyduką, mažylis ima makaluoti rankytėmis, šokčioti ant rankų lyg spyruoklė, jei sėdi gultuke, duodasi kojytėm lyg pašėlęs. „Čia toks laimės šokis“, – sakau Arvydui. O šis labai patenkintas, kad brolis jį taip myli. Keista, kad toks mažas pupulis taip pažįsta savus ir taip skirtingai į kiekvieną mūsų reaguoja.

Nuostabu, bet savo tėčiui Tautvydas šypsosi nė nepakalbintas. Užtenka pažiūrėti į akis, ir mažasis kaip mat šypsosi. Turbūt jau iš patirties žino, kad tėtis sugalvoja geriausių žaidimų, geriausiai pakutena, skleidžia juokingiausius garsus, moka visaip panešioti. Remigijaus ir vaikų ryšys labai ypatingas, smagu tai matyti. Abu berniukai į tėtį reaguoja visai kitaip, nei į mane. Neveltui yra sakoma, kad mamos yra skirtos priežiūrai, globai ir saugumui, o tėčiai linksmybėms, žaidimams ir platesniam pasaulio pažinimui. Sveikinimai visiems pasaulio tėčiams Tėvo dienos proga. Jūs esate nuostabūs ir be galo svarbūs žmonės savo vaikų gyvenime!

Iki pasimatymo kitame numeryje, mamos!

Su meile,

Mama Giedrė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

 

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


2 + = vienuolika

Kitos temos: