Dešimtasis kūdikio mėnuo. Auga redakcijos kūdikis Tautvydas

Dešimties mėnesių Tautvydas iš leliuko kasdien virsta mažu mielu berniuku

Redakcijos kūdikis Tautvydas gimė 2017 m. gruodžio 7 dieną, svėrė 3885 g, dabar – būdamas 10 mėnesių – sveria 10 kg 800 g ir ūgtelėjo iki 77 cm.

Tautvydo mama – žurnalo konsultantė, kūdikių priežiūros specialistė Giedrė Veličkienė (27 m.). Giedrė su kolegėmis veda mokymus mokyklėlėje „Sąmoningos mamos“, domisi aromaterapija, studijuoja vaikų miego ypatumus.

Giedrės ir Remigijaus šeimoje auga ir 7 metų sūnus Arvydas.

Ne leliukas, o berniukas

Dešimties mėnesių Tautvydas iš leliuko kasdien virsta mažu mielu berniuku. Vis daugiau komunikuoja su pasauliu, kasdien išmoksta kažko naujo, vis dažniau rodo savo charakterį, pomėgius ir poreikius. Tvirtai stovi vienas, gana sėkmingai žingsniuoja pasilaikydamas už baldų, ropoja žaibo greičiu, vos galima pagauti… Arvydukas net pajuokavo, kad brolis, kaip koks gyvūniukas po namus varinėja. Valgo vis daugiau mums įprasto maisto, nors dantų dar neturi, labai mėgsta varškės apkepą ir burokėlių sriubą. Per mėnesį priaugo 200 g ir 2 centimetrus. Labai mėgsta žaisti mašinytėmis, vaidinti, kad vairuoja tėčio automobilį, užkrečiamai juokiasi, kai darome „kuti kuti“, moka pakeisti balso tembrą, kai bando atkartoti lojantį šuniuką ar miauksintį kačiuką. Pamatęs mašiną, sako „buuu“ ir juokingai purškia seiles pro suspaustas lūpas. Mėgsta būti glostomas, masažuojamas, mankštinamas, labai patinka pirštukų žaidimai ir raiškiai mamos deklamuojami eilėraščiai. Susikaupęs stebi žaidžiantį brolį, džiaugsmingai reaguoja į tėtį ir visada jo paimtas ant rankų tiesia rankutes aukštyn, prašydamas iškelti ir apsukti ratu. Šeimoje išgyvename tikrai džiaugsmingą periodą, nes namai pilni šurmulio, vaikų juoko, žaislų, trupinių ir amžinos netvarkos.

Dienotvarkės variacijos

Paprasti žaislai Tautvydo nedomina, jis jau nori išmaniojo telefono

Šį mėnesį išgyvenome įvairiausias dienotvarkės variacijas. Vienu metu Tautvydas buvo pradėjęs labai anksti keltis. Jei įprastai keldavosi 7– 7.30 val., tai „krizės“ metu diena mums prasidėdavo kur kas anksčiau: 5.30–6 val. Manęs ankstyvas kėlimasis negąsdina, nes aš ir taip visada anksti keliuosi, net ir savaitgaliais,bet rytinio laiko, kurį mėgstu skirti sau, šiek tiek trūko.

Kai Tautvydas pabunda taip anksti, tai visas rytines maudynes, makiažus ir smulkius darbelius turime atlikti kartu su mažuoju pagalbininku. Bandžiau suprasti priežastis, kodėl berniukas bunda taip anksti, bet nieko konkretaus nesugalvojau. Po geros savaitės tokių ankstyvų rytų supratau, kad metas kažką keisti, nes prie įprastinių dviejų dienos miegų kartais prisidėdavo ir trečiasis, o rytais Tautvydas greitai užsimanydavo miego, nors dažniausiai būdrauja 3 val. intervalą. Kur neužsimanysi, kai pavagi iš savęs pusantros valandos saldaus miegelio!

Pritaikiau įprastą schemą, kurią miego specialistai anksti besikeliantiems vaikams taiko visame pasaulyje. Čia viskas labai paprasta: reikia kelias dienas sąmoningai ilginti būdravimo laiką tarp rytinio prabudimo ir pirmojo dienos miego. Pvz., anksti prabudęs Tautvydas pirmojo miego užsimanydavo greitai, bene po 2 valandų būdravimo. Pradėdavo zirzėti, trinti akeles, krapštyti savo ausis (čia jo įprastas elgesys, kai nori miego). Sąmoningai pradėjau tempti tą būdravimo laiką iki 3,5–4 valandų tarpo. Tautvydas tikrai pavargdavo ir, atėjus miego laikui, nulūždavo per kelias sekundes. Atsiradęs dienos miego deficitas visada turi įtakos naktinio miego trukmei. Tiesa, deficitas neturi būti perspaustas, nes jei kūdikis dienos metu dažnai pervargs, tai tikrai atsilieps naktinio miego kokybei (nors ką jau čia ir atsilieps… Naktinis Tautvydo miegas ir taip kelis mėnesius nėra pats ramiausias).

Kai grįžome į normalų rytinio kėlimosi laiką, grįžome ir prie įprasto būdravimo intervalo – 3 valandų.

Taigi šis metodas per porą dienų sutvarkė ankstyvą prabudimą: Tautukas ir vėl pradėjo keltis sau įprastu laiku, kartu su vyresniuoju broliu ir paliko mamai prabangą skirti ryto laiką tik sau.

Nusivėlinęs užmigimas niekam netiko

Kita dienotvarkės variacija, kurią išgyvenome dešimtąjį mėnesį buvo apie tai, kad Tautvydas sugalvojo dienos miegus miegoti ilgesniais intervalais. Jau kurį laiką buvo nusistovėjęs tobulas ritmas, kai berniukas miegodavo du kartus po pusantros valandos. O štai po ankstyvojo kėlimosi krizės Tautvydas pradėjo miegoti pirmąjį miegą tai 2, tai 2,5, tai 3 valandas.

Kaip ir viskas gerai būtų, bet juk popiet dar turime pamiegoti ir antrą dienos miegą, kuris, aš taip tikėjausi, bus trumputis, pusvalandžio trukmės (nes juk vaikis išsiilsėjo ryte!). Bet kur tau! Maža to, kad antrasis dienos miegas nuvažiuodavo į vėlesnę dienos pusę, bet dar ir miegodavo Tautvydas jį po įprastą savo pusantros valandos laiką. Žinote, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad užmigdyti kūdikį nakčiai bus žiauriai sunku, arba migdymas turės būti „vykdoma“ labai vėlai, kur kas po „vaikiško migdymo laiko“. Kur gi žmogau užmigsi, kai pietų miegas baigiasi 18 val.?! Norint, kad dešimto mėnesio kūdikis nakčiai užmigtų normaliu laiku, jo dienos miegai turi baigtis vėlų vėliausiai 16 val. Mums naujas Tautvydo sugalvotas ritmas visiškai netiko, nes Arvydas žūtbūt turi miegoti 21 val. Rytais jam reikia anksti keltis į mokyklą. Kai vakare pirmokas užmiega normaliu laiku, tai rytą nereikia jokių žadintuvų, prabunda pats, laimingas ir pailsėjęs. Kelis vakarus, užmigus Arvydui, dar eidavau gerą valandą žaisti su Tautvydu, bet paskui sutarėme su aukle, kad nebeleisime mažiui taip ilgai miegoti dienos miego, žadinsime tam tikru metu, kad ir kaip būtų gaila.

Su mama jau apkeliavo pusę pasaulio

Prioritetas – nakties miegas

Mano nuomone, prioritetą visada reikia teikti nakties miegui: jis skirtas visapusiškam organizmo fiziniam ir emociniam atsistatymui, regeneracijai. Dienos miegų paskirtis – neleisti kūdikiui pervargti, padaryti nedidelę pauzelę tarp visų jo reikalų, įspūdžių ir naujai išmoktų dalykų. O štai naktinis miegas labai svarbus tiek fizinei sveikatai, tiek emocinei būklei.

Trūkstant gilaus, visaverčio miego, ima streikuoti imuninė sistema, pervargę, naktį neišsimiegoję vaikai dienos metu būna perdėtai aktyvūs, nekoordinuoti, pikti. Taigi reikia stengtis, kad vaikai užmigtų vaikišku laiku, vėlų vėliausiai 21 val.

2 pietų miegai greitai taps vienu

Dešimtojo mėnesio miego klajonės susijusios su tuo, kad pamažu iš esmės ima keistis mažylio ritmas. Šis amžius – pereinamasis laikotarpis, kai kūdikio nervų sistema ima rodyti ženklus, jog greitai vietoje dviejų miegų liks tik vienas.

Mano vyresnėlis vieną miegą pradėjo miegoti būdamas lygiai 9 mėnesių. Kodėl taip anksti? Todėl, kad nakčiai Arvyduką migdydavau 19 val. – natūralu, jog jam pakakdavo vieno ilgo dienos miego. Tautvydo migdyti taip anksti neišeina, nes mūsų šeimai daug patogiau, kai abu berniukai eina maudytis ir miegoti nakčiai „urmu“ – abu tuo pačiu metu. Bet pamažu artinasi laikas, kai Tautvydui pakaks vieno dienos miego. Su aukle, kuri padėjo užaugti daugybei vaikučių, apkalbėjome, kad dienos miegus reikia derinti pagal situaciją: jei atsikėlė vėliau ryte, galima migdyti šiek tiek vėliau dienos miego ir skatinti miegoti ilgiau, 2 ar 3 valandas (lauke tai puikiai pavyksta!). Ir išties: kelis kartus Tautvydui pakako vieno ilgo dienos miego! Žinoma, tomis dienomis nakčiai berniukas užmigdavo anksčiau, nei 21 val., tačiau čia tik į sveikatą.

Naujovės puoduko fronte

Puoduko reikalų fronte yra šiek tiek naujovių. Kadangi mūsų pamėgtos medžiaginės daugkartinės sauskelnės pasidarė ankštokos ir erzina Tautvydą, varžydamos judesius, nusprendžiau paieškoti alternatyvos. Auklė balsavo už paprasčiausius „triusikėlius“, bet, patikėkite, nėra taip paprasta gauti tokių mažų trumpikių! Juk visiems įprasta, jog kūdikis dėvi sauskelnes, tai kam gi tos trumpikės?! Prisiminiau, kad yra tokios kelnaitės-atprastukės. Su Arvydu turėjau tokias parsisiuntusi iš Kinijos. Nebuvo jos labai patogios ir kokybiškos, bet pagalvojau, kad vis tiek bus geriau, nei visai nuogas užpakalis.

Prisėdus prie interneto paieškoti, kas naujo šiame fronte, radau labai gerą reikalą: kokybiškas, gražias, patogias medvilnines, kelnaites-atprastukes (kinų gamintos buvo sintetinės, iš poliesterio)! Tuos mūsų naujuosius „triusikėlius“, kuriuos iškart ir užsisakiau, sudaro keli minkštos medvilnės sluoksniai, gerai sugeriantys šlapimą, tačiau jie lieka drėgni, kad kūdikis aiškiai jaustų, jog, prisidarius į kelnes, būna nemalonu. Išorinis kelnaičių sluoksnis šiek tiek impregnuotas, neperšlampa iškart, vos tik prisidarius. Didžiausias šių kelnaičių privalumas yra tas, kad jos plonos ir nevaržo judesių! Iš pradžių nupirkau tik vienerias tokias mamos pagalbininkes, bet po poros dienų užsisakiau dar ketverias, nes jos mums labai tiko ir patiko!

Dar vienas šio mėnesio pirkinys buvo pirmieji Tautvydo batai

Pirmieji batai

Dar vienas šio mėnesio pirkinys buvo pirmieji Tautvydo batai. Osteopatė, pas kurią vis dar lankomės, davė leidimą dienos metu po kelias valandas pradėti avėti patogias, minkštos odos, tačiau čiurnos dalyje gerai sutvirtintas basutes. Kūdikių batų tema mamoms visada kelia labai daug klausimų ir neaiškumų. Tų mažų batukų parduotuvėse tiek daug, iš kur žinoti, kad tavo išsirinkti bus ne tik gražūs, bet ir kokybiški? Gerai, kad mes turime stebuklingąją osteopatę Miglę Bliuvienę.

Nuėjusi į batų parduotuvę, skambinau Miglei ir per telefono kamerą rodžiau, kokių batukų yra. Per bemaž valandą paaiškėjo, kad Tautvydo aukšta keltis ir putli pėdutė, tad toli gražu ne visos basutės jam tinka: kai kurių net lipukai tinkamai nesulipo, nes tiesiog fiziškai nesusiėjo per pėdą!

Teko rimtai pavargti, kol radome idealiai mano princukui tinkančias basutes. Nieko ypatingo: odinės, minkštos, lanksčiu paduku, pakankamai aukšta ir standi jų dalis, turinti įtvirtinti čiurną. Pirkome 21 dydžio batukus, nors tiko ir 20 dydis, bet tiek Miglė, tiek parduotuvės konsultantės patikino, jog priekyje turi likti bent 6–7 mm laisvos vietos.

Pirmosios dienos su batukais Tautvydui buvo gana keistos. Stovėti labai patogu, bet štai ropoti su batais nėra taip paprasta, kaip basomis. Bet bernaitis nepyko, kažkaip visai palankiai įvertino avalynę. Atsimenu, kad Arvydukui pirmuosius batukus pirkome prieš pat pirmąjį gimtadienį ir jam jie labai nepatiko, kelias dienas vis bandė juos nulupti sau nuo kojų, erzinosi ir pyko.

Tiesa, nustebau, kad Miglė liepė pirkti batukus, kurių vidiniame pade nėra iškilusios kalvelės, vadinamojo supinatoriaus.

Ji pabrėžė, kad sveikam vaikui jis visiškai nereikalingas ir nuo jo vaiko kojos tik krypta į išorę. Pasak specialistės, pėdos skliautą suformuoja ne supinatoriai, o tiesiog vertikali kūno padėtis, laikysena ir pan. Įsitempia tam tikri raiščiai, raumenys ir natūraliai atsiranda tas natūralus skliautas, o plokščiapadystė labai dažnai būna įgimta, ne įgyta.

Valgytų viską, kad tik būtų daugiau dantų…

Kelionė į Poznanę

Šį mėnesį turėjome šiokį tokį „ekstrymą“, jei galima tai taip pavadinti. Sugalvojau, kad reikia nuvažiuoti į Poznanėje, Lenkijoje, vykstančią kosmetikos pakuotės parodą, nes man tai aktualu (toms, kurios Tautvydo dienoraštį skaito pirmą kartą, patikslinu, kad vadovauju aromaterapinę kosmetiką gaminančiai įmonei). Poznanė nuo Kauno nutolusi beveik 800 km. Patogių skrydžių neradome, tad nusprendėme keliauti automobiliu. 800 km = 8 valandos kelio. Pirmyn išvažiavome 4 valandą ryto, kai Tautvydas dar miegojo. Tiesiog „supakavau“ jį į autokėdutę miegantį ir tėtis nunešė į automobilį.

Kelionė pirmyn neprailgo: Tautvydas pusę kelio pramiegojo, paskui valgė pusryčių košę, kurią iš anksto buvau paruošusi į termosą, pažaidė ir vidudienį atvykome į nepaprasto grožio Poznanės miestą. Ten praleidome keletą tikrai smagių dienų. Tautvydas, kaip visada, svetimoje vietoje buvo stebėtinai ramus. Stebėjo aplinką, šypsojosi žmonėms, leido mamai ir tėčiui ne tik produktyviai pavaikščioti ir parankioti kontaktų parodoje, bet ir pasižvalgyti po miestą, papietauti kavinukėje, paplaukioti viešbučio baseine.

Tomis dienomis su vyru kaip tik minėjome aštuntąsias vestuvių metines, tad buvo labai smagu ištrūkti iš namų ir skirti šiek tiek laiko sau. Mažylis tam nė kiek nekliudė.

Kadangi Arvydukui reikėjo į mokyklą, jį palikome senelių priežiūroje ir vežėmės tik Tutuką. Juokėmės, kad atrodome ir jaučiamės lyg šviežiai iškepta šeima su pirmagimiu. Nors Arvydukas jau didelis ir savarankiškas berniukas, tačiau išvykoje dar kartą įsitikinau, kad su vienu vaiku bet kokiu atveju yra lengviau, nei su dviem.

Išmaniosios technologijos Tautvydo gyvenime

Šeima Tautydą vadina „visa ardančia jėga“

Kelionė atgal nebuvo tiek maloni ir patogi, kaip kelionė pirmyn. Visų pirma išvažiavome jau įdienojus, tad Tautvydas numigo neilgą pokaituką ir netrukus ėmė siautėti: ropštis iš autokėdutės, prašytis ant rankų, šūkauti ir visaip kaip rodyti, kad jam kelionė jau atsibodo! Kuriam laikui jį nuraminti padėjo įvairiausi užkandžiai: nesaldūs kukurūzai, trapučiai, obuoliai, sūrio lazdelės. Kai automobilis buvo neįtikėtinai apdergtas trupiniais, sulietas vandeniu, aptapšnotas jogurtu ir vaisių tyrelėmis, į areną išėjo įvairiausi žaislai, kurių buvau paėmusi iš namų. Turbūt žinote, kokie „įdomūs“ kūdikiams yra žaislai ir kaip „ilgam“ jie juos sudomina. Kai, atrodė, išbandžiau viską, kad nukreipčiau Tautvydo dėmesį, ir jau nebeturėjau ko griebtis, prisiminiau, kad turiu stebuklingą vaikų ramintoją – telefoną. Iš tiesų iki šiol pernelyg nerodydavau Tautvydui ekranų, nebent jis juos matydavo tada, kai žaisdavo Arvydukas. Likus valandai kelio iki namų, Tautvydas tapo visiškai nevaldomas, nes jį tikrai užkniso diena automobilyje.

Man neliko nieko kito, kaip įjungti jam vaikiškas daineles per Youtube. Pamatytumėte, kaip jis žiūrėjo į tą ekraną su judančiais paveikslėliais! Pagalvojau – siaubas, juk jam tik 10 mėnesių! Peržiūrėjus kelias daineles, padėjau telefoną į šalį, ir ką jūs galvojate? Tautvydas pradėjo rėkti ir reikalauti dar! Vargais negalais nukalbinau, bet tik pamanykite, kitą rytą pasodinus Tautvydą į maitinimo kėdę ir parodžius, kad tuoj valgysime košę, jis ėmė rėkti ir daužyti rankutėmis į savo staliuką. Galvojau, kad alkanas. O pasirodo, jog filmukų nori! Pasiūliau šaukštą košės, o jis tvirtai sučiaupė lūpytes.

Pakėliau telefoną, paklausiau ar nori filmukų, ir jis kaip mat išsižiojo. Siaubiakas, mamos! Dabar tikrai tikrai žinau, kad kūdikiai viską supranta, viską atsimena ir tikrai tikrai aiškiai moka parodyti, ko nori. Vietoje telefono atnešiau kūdikišką knygutę su „au au“ ir „miau miau“, ją bevartant ir pavalgė, nors iki šiol valgant jokių panašių „monų“ nereikėjo.

Mažasis bendradarbis

Dar šį mėnesį su mažuoju bendradarbiu važiavome dirbti į parodą Klaipėdoje. Kartu vežėmės ir močiutę, mano mamą, kuri draugavo su Tautvyduku didžiąją dienos dalį. Panašu, jog praėjusį mėnesį kamavęs atsiskyrimo nerimas šiek tiek atslūgo, ir mažylis visai gerai jautėsi su jam gerai pažįstama močiute. Rytais palikdavau juodu miegoti viešbutyje, po miegelio jiedu pavalgydavo pietus ir atvažiuodavo vežimėliu pas mane į parodą. Ten Tautvydas, kaip tikra žvaigždė, susišluodavo visų aplinkinių dėmesį: spygavo, mojavo tetoms, akimis ir gugavimu kalbino kitus vaikus, net leidosi panešiojamas visai svetimų žmonių, kurie ateidavo prie mūsų stendo.

Kartą prie mūsų stendo priėjo mama su maždaug 5–6 mėnesių mergyte, kurią pamatęs Tautvydas visai pašėlo! Ėmė spyruokliuoti mano rankose lyg spyruoklė, rėkti pastorinęs balsą ir tiesti rankutes į tą mažylę. Panelė išsigandusi netrukus patempė lūpą ir įsikniaubė į mamos petį. Turėjau atsiprašinėti už tokį atkaklų kavalierių.

Viską ardanti jėga

Jau buvau rašiusi, kad Tautvydas tikriausiai bus elektrikas, nes jam labai patinka laidai, elektros lizdai, kištukai ir pan. Šį mėnesį prognozė dar labiau pasitvirtino. Tautvydas išmoko išardyti įvairiausius daiktus! Pavyzdžiui, turime tokią LED lemputę su baterijomis, nežinau, kokiu būdu, bet jis ją išardė, ištraukė baterijas. Tą patį padarė su visais nuotolinio valdymo pulteliais, kurie pasitaikė jo kelyje. Apie Arvyduko ne vietoje paliktus lego statinius nė nekalbu. Tautvydą juokais vadiname „visa griaunančia jėga“. Nuneštas į vonią, kur kone dieną naktį sukasi skalbyklė ir elektrinė džiovyklė, jis primaigo mygtukus taip, kad tos mašinos kažin kaip užsirakina. Arba tiesiog pasuka ratuką ir paskui džiaugiasi, kad pavyko išjungti, ir skalbyklės būgnas nesisuka. Atsistojęs, juokingai pasilenkęs žiūri pro stiklą ir savo kalba reiškia džiaugsmą. Jei atnešu iš vonios dubenį su skalbiniais, tai turiu juos nedelsdama išrūšiuoti, nes Tautvydas priropojęs kaip mat viską iškuičia ant žemės. Jei subaru, sakau – negalima, jis „įjungia“ bedantę šypseną, ir mama susileidžia.

Ne už kalnų pirmi žingsneliai

Nuostabus ruduo

Šiemet džiaugiamės rekordiškai šiltu rudeniu. Net šio mėnesio fotosesiją pataikėme daryti pačiomis šilčiausiomis spalio dienomis, tad nenustebkite, kad Tautvydas nuotraukoje be striukės ir kepurės. Pastebėjau, kad dažnai nepataikau tinkamai aprengti Tautvydo. Dažniausiai prirengiu per šiltai. Keliskart po miego vežime jis buvo toks sušilęs, kad net plaukai šlapi buvo. Tuoj prisistatė nenaudėlė sloga. Vaikams visada geriau atvėsti, nei perkaisti, tuo jau įsitikinau pagal savo vaikus.

Dažnai einame į lauką, mėtome spalvotus lapus, ragaujame rudens gėrybių, senelių sode išaugintų obuolių, verdame auksaspalvę moliūgų sriubą. Su vyru labai džiaugiamės augančiais berniukais. Vieną vakarą jaukiai gulėjome ant sofos ir nusistebėjome, kad niekas nejoja ant kupros ir nelipa ant galvos. Tautvydas tuo metu buvo nuropojęs į Arvydo kambarį ir ten jiedu kažką žaidė. Pasidžiaugėme, kad taip bus vis dažniau, nes mažieji auga, tikimės, kad didesnis amžiaus skirtumas netrukdys jiems rasti bendros kalbos. Linkime jums išlikti sveikiems, kuo daugiau džiaugtis auksiniu rudeniu ir susitiksime jau gruodį, kur (neįtikėtina!) pasakosiu jau apie vienuoliktą Tautvydo mėnesį.

Su meile mama Giedrė

„Mamos žurnalas“



Susiję straipsniai



 

Žymos: , , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


3 − du =

Kitos temos: