Redakcijos kūdikio Tautvydo (jo augimą aprašėme 2018 metais) mama Giedrė dalinasi gražiausiomis šių metų akimirkomis.
Sveiki, mielieji! Su jumis sveikinasi trejų metų Tautvydas ir aš, jo mama Giedrė. Laikas skrieja nepaprastai greitai: dar vieneri metai nepastebimai pralėkė, Tautvydas kur kas ūgtelėjo ir tapo tikru mažu išdykėliu. Plepančiu, protaujančiu, kuriančiu, dainuojančiu, einančiu į darželį, bendraujančiu su broliu, be galo linksmu ir komunikabiliu berniuku! Kokie buvo tretieji Tautvydo metai? Net susimąsčiau: metai buvo ganėtinai ramūs ir sėslūs. Lyginant su pirmais ir antrais Tautvydo metais, šiemet daugiau buvome namuose, laiką leidome ramiau ir paprasčiau. Pandemija nori nenori paveikė visų mūsų gyvenimus. Bet dėl to nė kiek neliūdime! Namuose turime „gyvą žaisliuką“, kurio it varpelis skambus balsas nuo ryto iki vakaro pripildo namus džiugesio ir gyvybės. Nuo pirmosios rytinės šypsenos iki paskutinės minutės išdykavimo prieš naktinį miegą, Tautvydas pripildo mūsų dienas meilės, šviesos ir gėrio.
***
Panašu, kad auga labai muzikalus, meniškas ir kūrybingas vaikinas. Labai mėgsta spalvinti, karpyti, klijuoti, dainuoti ir eilėraštukus deklamuoti. Jei tik užsižaidžia vienas, tai jau girdžiu, kad niūniuoja sau po nosimi kažką. Vakarais visada prašo dainuoti, kol užmiega. Jei reikia nusiraminti, irgi nori dainelės.
Gerai, kad jų mano repertuare tikrai daug, neišsenka ilgai. Darželyje irgi visus vaikus moko to, ką pats moka. Auklėtojos vis pasakoja, ką šiandien Tautvydas dainuoja. Abiems su broliu labai patinka Vidas Bareikis. Ech, tas jaunimas. Tiesa, turiu paminėti, kad Tautvydas nenori slėpti savo talento ir vis sako: „Mama, noriu filmuotis“. Atneša telefoną, ir reikia filmuoti, kaip jis dainuoja, šoka ar eilėraštį deklamuoja. Arba tiesiog maivosi į kamerą. Žvaigždūnas.
***
Tautvydas – tikras pleputis. Jei Arvydukas labiau tylenis ir niekada nepliurpia be reikalo, tai Tautvydui kartais juokais sakome: „Būk geras, patylėk, duosim eurą į taupyklę“. Čia, aišku, juokas, bet kartais jis čiauška be perstojo visą dieną. Pvz., nuvažiuojame į maisto prekių parduotuvę, Tautvydas sėdi pirkinių vežime ir viską iš eilės komentuoja: prekes, žmones, mano išvaizdą, darželio reikalus ir pan. Kartais ir ne visai taktiškai pasako kokį komentarą, bet jam taip atrodo. Mano močiutė vadina jį „sena galva“ ir čia tikrai yra dalis tiesos. Kartais iš to plepėjimo išplaukia tokių pamąstymų, kad stabteliu ir galvoju, kaip jis čia taip sugalvojo.
Gerai kalbėti Tautvydas pradėjo kiek anksčiau nei brolis. Kalbos raida ypač suintensyvėjo išėjus į darželį: ten juk reikia rimtus reikalus spręsti. Su būbū ir bebe nelabai išsiversi. Džiaugiuosi, kad jau galime su Tautvydu komunikuoti kaip su dideliu. Aišku, reikia galvoti, ką kalbi, nes darželyje jis papasakoja viską: ir tai, ką reikia, ir tai, kas už šeimos ribų galėtų ir neišeiti. Man rodos, kad darželio auklėtojos Tautvydo dėka apie mūsų šeimą žino viską.
***
Pavasarį, kai užėjo karantinas, turėjome atsisveikinti su Tautvydo aukle Regina, kuri pas mus dirbo dvejus metus. Regina – vyresnio amžiaus moteris, tad nenorėjome rizikuoti jos sveikata. Ryžausi likti namie su vaikais ir darbais viena. Lengva nebuvo, bet kažkaip išgyvenome. Dalinomės su Remigijumi berniukų priežiūra, vienas kitą išleisdavome į darbą, nes ten reikėjo dirbti kaip niekad daug. Beveik visi vaikų turintys darbuotojai išėjo prižiūrėti savo vaikų, tad liko nedidelė komanda ir labai labai labai daug darbo. Visi dirbo viską.
Galima sakyti, dirbome 24/7. Buvo sunkus laikas, bet galime pasidžiaugti, kad pavyko išsaugoti visas darbo vietas ir net pagerinti savo asmeninius rekordus (pvz., išsiųstų siuntų). Kai kuriomis dienomis mus aplankydavo šalia gyvenanti mano mama, tai buvo labai didelė pagalba. Tautvydas, pamatęs močiutę, visada sako: ką šiandien darysime? Mano mama pedagogė, tad jiedu prisigalvoja visokių darbelių ir kūrinėlių.
***
Tik pasibaigus pirmajam karantinui, išleidome Tautvydą į darželį. Tautvydui tuo metu buvo 2 metai ir 4 mėnesiai. Lygiai tiek pat, kiek buvo Arvydui, kai šis išėjo į darželį. Per karantiną pabuvęs su manimi Tautvydas pasidarė dar savarankiškesnis: išmoko apsirengti, tvarkingai pavalgyti, puoduko „avarijos“ tapo labai retos. O ir šiaip pastebėjau, kad jis nori būti su vaikais. Žaidimų aikštelėje pamiršta tėvus ir bėga pas vaikus, kalbina, siūlosi draugauti. Tad vieną dieną tiesiog pagalvojau, kad jau laikas. Gyvenime dažniausiai vadovaujuosi širdies balsu ir savo vidine emocija, tai manęs niekad nenuvilia. Su Remigijumi buvome nužiūrėję netoli namų esantį privatų Montessori darželį. Nuvykome apsižvalgyti, susipažinti su ten dirbančiais žmonėmis. Iškart prilipo. Man pasirodė artima tiek Montessori filosofija, tiek namiška darželio aplinka, tiek jaunos, pačios mažų vaikų turinčios auklėtojos. Pirmoji nuojauta neapgavo: darželyje Tautvydas jaučiasi laimingas ir noriai ten eina.
Žinoma, iš pradžių buvo visko. Bet, mano nuomone, tai visiškai normalu. Vaikas, kurio emocinis intelektas namuose yra ugdomas, vaikas, kuris turi stiprų ryšį su tėvais, negali visiškai nereaguoti į pokyčius ir išsiskyrimą. Pirmą dieną darželyje man buvo leista palaukti Tautvydo rūbinėje. Sėdėjau ten, kol jis susipažino su vaikais ir gerą pusvalanduką žaidė grupėje. Auklėtojos stebėjosi, kaip lengvai mano berniukas bendrauja su visais nepažįstamais žmonėmis. Kiškis drąsuolis. Antrą dieną turėjau palikti Tautvydą pusvalandžiui. Pasakiau jau iš vakaro, kad rytoj išeisiu į darbą (iš tiesų sėdėjau mašinoje šalia darželio) ir paliksiu jį, bet, kai pažais, ateisiu pasiimti.
Mano didelei nuostabai – išsiskyrėme be menkiausios ašarėlės. Trečią dieną taip pat. Tačiau vėliau prasidėjo tikra drama: tarpduryje verkdavo kas rytą. Tiesa, neilgai trukus gaudavau iš auklėtojos žinutę, kad jau viskas gerai, o dieną darželio feisbuko grupėje matydavau nuotraukas, kaip mano berniukas dalyvauja bendrose veiklose ir visai neliūdi. Neslėpsiu, pirmomis savaitėmis patyriau visokių emocijų: mamos širdis ne akmeninė. Bet nė karto nesuabejojau, ar leisti, ar neleisti Tautvydą į darželį. Žinojau, kad pripras ir viskas bus gerai. Ir tikrai priprato labai greitai. Dabar jau pusmetį lanko, ir matau, kad kuo toliau, tuo labiau nori ten eiti.
Rami mamos širdis yra pusė adaptacijos sėkmės, aš tuo net neabejoju.
Labai džiaugiausi, kad iškart radome kalbą su Tautvydo auklėtojomis: aptarėme atsisveikinimą tarpduryje, kaip elgsimės, jei vaikas verks, ką turėčiau jam sakyti ir pan. Visoms mamoms, kurios dar tik leis vaikus į darželį, siūlau pasikalbėti su auklėtojomis, nes atėjus TAM MOMENTUI labai svarbu, kad nė viena pusė nesvyruotų, o ryžtingai darytų tai, ką sutarę. Pvz., mes sutarėme, kad jei Tautvydas verks, aš jam vis tiek sakysiu: „Tautvydai, aš turiu eiti į darbą, o tu lieki darželyje. Aš ateisiu tavęs pasiimti iškart, kai tu pamiegosi“. Tuomet paduodu vaiką auklėtojai į rankas ir ryžtingai išeinu. Lengva nebuvo, bet manau, kad dar sunkiau būtų buvę klausytis nesibaigiančių ir vis labiau graudžių ašarų.
***
Kai išleidau Tautvydą į darželį, jaučiau, kaip aplinka (namiškiai ir sekėjai) nuščiuvę laukė, kaip čia bus su mažojo ligomis. Po to, kai pernai išsiaiškinome, kad nesibaigiančios Tautvydo slogos ir visokios panašios negandos kyla dėl alergijos pienui, ir eliminavome bet kokius pieno produktus iš Tautvydo meniu, baigėsi ir ligos. Taip, kaip ir visi vaikai, jis kartais pasloguoja ar pakosėja, bet tai trunka 1–2 dienas, ne 4 mėnesius, kaip anksčiau. Aplinkiniai vis sakė: nesidžiauk, išeis į darželį, vis tiek turės savo prasirgti. Ot ir ne! Netikiu šitoms nesąmonėmis ir agituoju kitas mamas jomis netikėti. Jei užsiprogramuosite, kad vaikas sirgs, tai patikėkite, vaikas padarys viską, kad „išpildytų“ jūsų programą.
Mano programa yra „vaikai sveiki ir stiprūs visus metus“, ir aš jiems garsiai komunikuoju: „Nebandote sirgti, nes aš neturiu laiko dvi savaites jūsų slaugyti. Geriau būkite sveiki ir veikime kažką faino!“. Jie, aišku, juokiasi, bet tfu tfu tfu, neserga. Su Remigijum dedame tikrai daug pastangų į vaikų sveikatingumą ir laikomės nuomonės, kad jei nieko nedarysi, tai nieko gero ir neišeis. Grūdiname vaikus: kasdien einame į lauką, leidžiame bėgioti namie basomis, nupilame vėsiu dušu, duodame gerti šaltų gėrimų, kasdien maudome, masažuojame ir pan. Žinoma, naudojame aromaterapiją tiek imuniteto aktyvinimui, tiek ligų profilaktikai. Dabar, kai šaltas sezonas ir siaučia visokie virusai, kas vakarą abu įtrinu „Neįveikiamu skydu“, kuris švelniai stimuliuoja imuninę sistemą, vakarais duodu žuvų taukų, rytais liposominio vitamino C, prieš išleidžiant į darželį ar mokyklą, lašinu eterinius aliejus ant drabužėlių – abiems tai įaugę į kraują. N ir neserga. Klasėje vaikai serga, darželyje serga, o maniškiai kaip ėjo, taip eina. Arvydukas net sakė kartą: „Mama, kodėl tu mus taip sveikai augini, negalima niekada laisvos dienos turėti“.
***
Dar vienas, mano manymu, svarbus dalykas, kurį praktikavau tiek su Arvydu, tiek dabar praktikuoju su Tautvydu, yra „išeiginės be progos“. Kai jaučiu, kad vaikas „ties riba“, t.y. yra pavargęs, verksmingas, lyg bando sirguliuoti, nors nėra jokių simptomų, tiesiog pasilieku jį dienai namuose. Dažniausiai tai būna trečiadieniais, vidury darbo savaitės. Jei savaitgalį dirbu, savaitgaliaujame pirmadienį, vienaip ar kitaip stengiuosi kompensuoti laiką, kai nebuvau su vaikais. Tai tikrai labai geras metodas. Po tos dienos kartu visas negandas lyg ranka nuima. Pripildau vaiką dėmesio, meilės ir kokybiško laiku kartu. Pamiegame, pabendraujame, pabūname lauke, pasimyluojame abu ir vėl viskas gerai. Tokios „išeiginės be progos“ tikrai padeda vaikams nesirgti ir jaustis laimingesniems, o ir mamos streso lygis sumažėja – aš tiesiog visa savo esybe tai jaučiu!
***
Turbūt kaip ir visi panašaus amžiaus berniukai, Tautvydas yra pametęs galvą dėl visokiausių herojų, ypač Žmogaus voro. Tai lyg koks apsėdimas! Žmogaus voro žaislai, vonios reikmenys, pižama, chalatas, drabužiai, kojinės, apatiniai, indai, knygelės, žurnalai ir pan. Viskas su Žmogumi voru.
Dabar, kai skaitote šį straipsnį, tikėtinai kad Tautvydas tuoj švęs arba ką tik atšventė savo trečiąjį gimtadienį, kurio tema – spėkit kokia?!
Aišku, Žmogus voras! Tortas, balionai, indai, servetėlės, jubiliato apranga ir visokios pramogos – viskas apie Žmogų vorą. Tautvydas laipioja baldais kaip voras, „šaudo voratinklius“ pirštais kaip voras, valgo ir klausia, ar nuo šito maisto bus stiprus kaip voras. Veličkų namuose Žmogaus voro era. Kai augo Arvydas, buvo nesibaigianti lego era, dabar gyvename tarp herojų.
***
Skirtingai nuo brolio, Tautvydas pasirodė esąs labai ūkiškas vyrukas.
Spėkite, kas nori pjauti kieme žolę, plakti blynų tešlą, plauti automobilį ar sodinti gėlės?! Aišku, kad mažasis pagalbininkas. Viską nori daryti „aš pats”. Arvydukas šiais darbais visai nesidomėjo, o Tautvydą dažnai galima sutikti sandėliuke, kraustant tėčio įrankius, dėliojant stiklainius ir pan. Tautvydo visada galima paprašyti vaikiškos pagalbos: kažką atnešti, surūšiuoti, iškraustyti ir pan. Jis visada mielai darbuojasi kartu. O mes stengiamės jį į tuos darbelius įtraukti, vis kažko naujo išmokyti.
***
Tikrai unikalus ir be galo džiuginantis dalykas yra brolių santykiai. Jau anksčiau esu rašiusi, kad berniukai sutaria puikiai. Bet ryšys, toks, koks jis ryškėja dabar, yra tiesiog magiškas. Panašu, kad Tautvydui gali nebūti tėčio ar mamos, ir jis labai neliūdės, bet jei nebus brolio, bus be galo liūdna.
Pirmas klausimas pabudus ryte: „Kur brolis?“. Paskutinis vakare: „Ar brolis eis miegoti kartu?“ Kartu valgyti, kartu žaisti, kartu eiti laukan, kartu važiuoti pas senelius, kartu miegoti, kartu praustis.
Devynerių Arvydukas visai nesikrato brolio: išmokė žaisti suktukais, parodė, kaip naudotis jutubu, kasdien treniruoja savigynos judesių ir pan. Nuėjęs į parduotuvę Tautvydas visada išsirenka kažką sau ir iškart ieško šokoladuko, kurį brolis mėgsta. Niekada niekada nepamiršta. Jei kažką valgo, visada klausia, ar brolis nori. Be galo džiaugiuosi berniukų draugyste ir brolišku ryšiu! Širdis dainuoja bežiūrint. Ir vis prisimenu tą posakį, kad geriausia tėvų dovana vaikui yra sesė ar brolis.
***
Augindama du berniukus, esu įsitikinusi, kad visi vaikai išdykę. Bet kartais atvažiuoja pusseserė su dukrele arba draugė su mano krikšto dukra ir suprantu, kad yra ir ramių vaikų. Tautvydas – iš tų labai labai išdykusių vaikų. Tų, kurie nudrengia visus namus, apipaišo visas sienas, nuplėšia tapetus, sudaužo gražiausius mamos indus, vis kažką nukiša, pameta ar specialiai paslepia. Laukiame, kol Tautvydas šiek tiek ūgtels, ir galėsime pasidaryti remontą namie, nes dabar tai tiesiog beviltiška. Toks mažas berniukas, o visus namus pripildo džiugesio, čiauškėjimo ir netvarkos! Niekada neliūdna.
***
Anksčiau buvau rašiusi, kad Tautvydas labai alergiškas pienui. Galvojau, kad, laikui bėgant, problema sušvelnės, bet kol kas alergija niekur nesitraukia. Suvalgius bet kokio pieniško produkto, prasideda smarkus viduriavimas, sloga, o veidelį išberia raudonomis „bandomis“. Ar sunku gyventi be pieno produktų? Ne itin. Nieko pieniško negaminu, padažams ar kažkokiems paskaninimams naudoju kokosų pieną ar grietinėlę, vaikai skirtumo nejaučia. Atradau kokosų jogurtą, kuris skoniu nė kiek nesiskiria nuo įprasto pieniško, – tikras išsigelbėjimas! Blogiau būna, kai Arvydukas užsimano varškės su uogiene arba pieniškų ledų. Tada Tautvydas irgi nori ragauti. Labai verkia, jei negauna. Žinoma, Arvydukas didelis, protingas, stengiasi valgyti slapta arba renkasi tokius ledus, kuriuose nėra pieno, kad tik nenuliūdintų mažiuko.
Vienintelė vieta, kur jaučiame problemą dėl alergijos pienui, yra darželis. Ten pusryčiams ir vakarienei kartais būna pieniškų produktų: varškės apkepas, varškėtukai, košė su pienu ir sviestu ir pan. Ne kartą klausiau, ar galima gauti ne pienišką variantą, bent jau pusrytinės košės, bet gavau atsakymą – ne. Nors darželyje yra ne vienas alergiškas vaikas. Ne tai ne. Kadangi viskuo kitu esu labiau nei patenkinta, nusprendžiau nevesti Tautvydo į pusryčius, tada, kai jie pieniški, arba nešti termosiuką košės iš namų. O jei pieniška vakarienė, tiesiog pasiimu vaikiną anksčiau ir maitinu namie. Gerai, kad turiu tokią galimybę: darbo laikas manęs nevaržo. Tačiau kitokiu grafiku dirbantiems tėvams tai būtų didelis iššūkis.
***
Vasarą, kai buvo šiek tiek atlaisvintas karantino režimas, turėjome nepaprastai smagias kelių dienų atostogas su vaikais! Nuskridome į Kiprą pasidžiaugti jūra, kaitria saule ir nerūpestingomis atostogomis.
Tiesiai iš Kipro skidome į Daniją, Bilundo mieste įsikūrusį „Legolendą“. Reikėtų pamatyti, kaip džiaugėsi vaikai!!! Tas tikras tyras vaikiškas džiaugsmas. Traukinukai, karuselės, lėktuvėliai, nindzės, nameliai iš kaladėlių… Apsistojome LEGO viešbutyje, kur kambariuose lego dekoras, rytais ir gerai pavalgius pietus vaikams įteikiamos lego dovanėlės. Dvi dienas berniukai spygavo iš laimės. Tikra vaikystės šventė ten buvo! Dėl pandemijos dar ir grūdalynės atrakcionų parke nebuvo, tai išvis džiaugėmės it laimėję loterijoje.
Su meile
Giedrė ir Tauvydas
„Mamos žurnalas“
