Aktorė Valda Bičkutė su vyru poetu ir dramaturgu Mindaugu Valiuku augina 11 mėnesių dukrytę. Kalbamės apie daugybę naujų tėvystės patirčių.
Valda, su jaunesniąja sese Vaida vaikučių susilaukėte beveik vienu metu?
Valda. Mano žinia, kad laukiuosi, giminėje buvo pirmoji. Visi nudžiugo, o ypač apsidžiaugė aštuoneriais metais jaunesnė sesuo, kuri tuo metu su vyru keliavo po Norvegiją. Neveltui sakoma, kad jei džiaugiesi dėl kito, ima ir atsitinka tau pačiam. Taigi ta vienintele karaliene giminėje pabuvau neilgai. Grįžusi iš kelionės Vaida taip kukliai, vos ne kalta jausdamasi, sako: „Aš irgi laukiuosi.“ Mūsų nėštumus skyrė tik mėnuo – čia ir norėdamas taip nesuplanuosi, sunku buvo net patikėti, kažkoks stebuklas! Mums abiem tai pirmi vaikeliai. Aš tikiu, kad mažosios taip suplanavo, jos pasirinko gimti kartu.
Nėštumo metu turėjote bendramintę – seserį…
Valda. Mūsų nėštumas buvo skirtingas. Vaida jautėsi gerai, o mane beveik visą nėštumą pykino. Pirmus mėnesius vėmiau, paskui jau buvo geriau, bet liko didžiulis išrankumas maistui. Nieko nenorėjau valgyti, viskas atrodė bjauru. Rašoma, kad nėščiosios nori valgyti už du, jas kankina visokie valgymo kaprizai ir keisti norai. O aš nenorėjau nieko, svoris krito, kiekvieną dieną kankindavausi: ką čia man suvalgyti? Juk valgyti kažką reikia, tai mieliausiai rinkdavausi naminius lietuviškus obuolius. Jei būčiau galėjusi, būčiau dienomis nevalgiusi iš viso.
Kartais su sese išeidavome kartu pasivaikščioti. Buvome nuėjusios į SPA. O prieš pabaigą beveik nebesusitikdavome, nes ir viena, ir kita tingėdavome atsikelti iš lovos. Ir Kalėdos pernai jau buvo persmelktos laukimo nuotaikos, nes iki gimdymo buvo likęs tik mėnuo. Atvažiavau pas tėvus į Telšius, kažką emocingai su mama pakalbėjome, ir naktį pajutau skausmus. Pagalvojau, kad reikia pasirodyti gydytojams, o jie, pamatę prasidedančią gimdymo veiklą, paliko kelioms dienoms pagulėti ligoninėje.
Keletas lašelinių – ir vėl viskas gerai, bet man visa tai buvo taip nauja. Niekada gyvenime nebuvau gulėjusi ligoninėje. Namo išleido prieš pat Kūčias.
Besilaukdama vaidinote?
Valda. Scenoje buvau iki trečio trimestro. Viename spektaklyje nuo 2015 metų vaidinu nėščią moterį, anksčiau užsidėdavau specialų poroloninį pilvuką. O kai vaidinau paskutinius spektaklius, pridėtinio pilvuko nebereikėjo, jau buvo Marija. Pjesėje nėščiosios savijauta visiškai priešinga, negu jaučiausi aš, – ten jai viskas lengva ir paprasta, o aš buvau gerokai pavargusi. Kai neseniai vėl grįžau į teatrą ir vaidinau kitame spektaklyje, pagalvojau: kodėl man taip lengva? Repetuojant nėštumo metu buvo įstrigę, kad spektaklis toks ilgas ir fiziškai sunkus, bet dabar, kai nebesilaukiu, – toks lengvumas! Ir su aukštakulniais po sceną vaikščioti lengva.
Ar nėštumo metu sportavote, mankštinotės?
Valda. Iki nėštumo keletą metų lankiau specialias moterims skirtas dubens dugno mankštas, panašias į pilvo šokį. Susirinkdavome kelios moterys, vykdavo beveik individualūs užsiėmimai. Tai daugiau meditacija ir malonumas negu kokia intensyvi veikla. Aš sportuoti nemėgstu.
Moterims profesionalus sportas apskritai kenksmingas, raumenys negali būti pertempti – jie turi būti gero tonuso, bet elastingi. Moters sveikatai svarbių raumenų veikla turi prilygti akies mirksėjimui – taip viskas turi būti švelnu. Kai raumenys kieti, kur kas sunkiau gimdyti, dažnesni visokie plyšimai. Manau, kad aš pagimdžiau natūraliai ir be jokių traumų, prie to labai prisidėjo dubens dugno mankštos. Rytų kultūroje moterys net gimdo šokdamos. Pilvo šokiai sukurti ne vyrams vilioti, o moters lytinei sveikatai palaikyti. Tai labai skirtingi dalykai nuo to, ką daro šiuolaikinės moterys, bandydamos būti plokščiais pilvais ir sporto salėje dirbdamos su svoriais. Jos žaloja save.
Mokytoja Nijolė veda ir nėščiosioms skirtus užsiėmimus, kuriuos pabandžiau lankyti. Bet užteko poros kartų, kad suprasčiau, jog nėštumo metu turiu ilsėtis. Mat vos prasidėdavo užsiėmimas, imdavome švelniai linguoti klubais, o man jau temsta akyse, atrodo, tuoj apalpsiu. Supratau, kad man nereikia nėštumo metu jokių sportų. Pats kūnas padiktavo, kaip turiu elgtis.
Kaip ruošėtės gimdymui?
Valda. Norėjau gimdyti kuo natūraliai, kad nebūtų jokių nuskausminamųjų, jokių epidūrų. Kai lankiau kursus Vilniaus gimdymo namuose, gydytoja parodė vaizdo medžiagą, kaip atliekama epidūrinė nejautra. Supratau, kad man tai baisiau už patį gimdymą, net gydytoja, pamačiusi, kad visa perbalau, pasiūlė atidaryti langą. Buvo baisus ir pats dūris į stuburą, ir tai, kad vaikelis gimsta gavęs tos nejautros. Kad vaikelis gimtų natūraliai, be chemijų, nebūtų apsvaigęs, motyvavo mane labiausiai.
Gimdyme dalyvavo vyras ir gimdyvės padėjėja. Tik jos dėka pavyko nuomonės dėl nuskausminamųjų nepakeisti. Po kelių valandų sąrėmių jau būčiau palūžusi, bet ji tada padėjo išlaukti, ir viskas pavyko sklandžiai. Vaikutis gimė įvertintas 10 balų pagal Apgar skalę. Jei apie gimdymą galima pasakyti, kad jis būna lengvas, tai, matyt, mano ir buvo lengvas. Tiesiog jis buvo natūralus ir sklandus, vyko beveik tuo metu, kaip ir buvo numatytas, gal tik pora dienų anksčiau nei numatytas terminas. Paskutinėmis dienomis jau labai laukiau gimdymo, tos dienos pačios sunkiausios.
Džiaugiuosi, kad gimdžiau dar iki karantino, ir vyras galėjo būti su manimi. Neįsivaizduočiau, kaip galima gimdyti be vyro, juk tai abiejų reikalas. Aš visą laiką praleidau įsikibusi į jo ranką, net šaukiau į jo delną. Man sąrėmius buvo lengviau kęsti klūpint ant grindų, ir jis šalia klūpėjo, girdėjau, kaip meldėsi, kai aš jau pradėdavau šaukti.
Gimdyvė padėjėja sakė: „Kvėpuok ir iškvėpuok skausmą į garsą.“ Kai užeidavo sąrėmis, su garsu AAA išleisdavau ir skausmą. Vyras vėliau pajuokavo, kad jam dalyvavimas gimdyme prilygo kažkokiam egzorcizmui. Tiesa, jis turi dukrą iš pirmos santuokos ir buvo dalyvavęs gimdyme, bet tikriausiai kaskart viskas vis kitaip.
Turbūt jautriai išgyvenote ir sesės gimdymą?
Valda. Atsimenu, kad tą vakarą pas mus buvo susirinkusi visa šeima, laukėme žinių iš Santariškių. Vis rašėme Vaidos vyrui žinutes, kaip ji ten laikosi. Kai sulaukėme skambučio, kad gimė Ugnytė, buvo jau naktis, Marija miegojo man ant rankų. Jie iš anksto buvo išrinkę vardą, atsiuntė pirmąją dukrytės nuotrauką. Ką tik pačiai patyrus gimdymą, jausmas buvo nuostabus, per atstumą siuntėme jiems savo meilę mintimis.
Koks motinystės etapas jums sunkiausias?
Valda. Pirmi mėnesiai buvo sunkūs, nes buvau panirusi į kažkokią keistą būseną, persmelktą didelio nerimo. Meilė vaikeliui buvo didžiulė, bet ir atsakomybė milžiniška. Atrodė, nejau dabar taip bus visą gyvenimą? O dar pasaulyje pradėjo dėtis tie baisūs kovido dalykai. Iš pradžių atrodė, kad čia užsitęsęs balandžio 1-osios pokštas. Jausmas kaip iš fantastinio filmo – atrodo, tai sapnas, iš kurio niekaip negali atsibusti. Į lauką išeidavome su vežimėliu, sukdavome po parką ratus, gerai, kad gyvename žalioje zonoje. Daug ko iš pirmųjų mėnesių nebeprisimenu. Galbūt tai lengva pogimdyvinės depresijos forma?
Nors objektyvių priežasčių nerimauti nebuvo – abi su dukryte buvome sveikos, man sekėsi žindyti, jaučiau artimųjų palaikymą.
Motinystės džiaugsmą pradėjau pajusti vasarą, kai Marijai suėjo pusė metų. Iki tol motinystė atrodė sunkus darbas, o paskui pradėjau jausti malonumą, džiugesį, būdama su vaikeliu. Pagaliau atsipalaidavau ir tapau tokia mama, kokia ir norėčiau būti.
Kas padeda auginti Mariją?
Valda. Mama beveik apsigyveno Vilniuje, į savo namus pas tėtį grįžta tik savaitgaliais. Mama jau pensijoje ir noriai padeda, nenori nieko girdėti apie jokias aukles. Mes dažnai praleidžiame dieną visos kartu: mama, aš ir sesė su kūdikiais Kartais pas mane, kartais sesės namuose. Moteriška komuna kaip senovėje. Tos dvi papildomos laisvos rankos labai praverčia, kai reikia pagaminti maistą. Taip ir diena greičiau praeina.
Jau spėjote pajusti, ką reiškia derinti darbą ir vaikelio auginimą…
Valda. Jei spektaklis ne Vilniuje, važiuojame visos trys, su Marija ir mama. Per pertrauką negeriu arbatos, o visą laiką skiriu vaikui. Paskui, be atokvėpio, vėl į sceną. O jeigu spektaklis Vilniuje, galiu dukrytę ramiausiai palikti trims valandoms su močiute ir tėčiu – Marija jau valgo košes. Į sceną grįžau, kai jai buvo 8 mėnesiai.
Grįžau pasikeitusi, nes motinystė atveria daug naujų dalykų, ko pats apie save nežinojai. Nemaniau, kad galiu būti tokia nerimastinga, nes iki nėštumo gyvenau atsipalaidavusi, pasitikinti gyvenimu ir žmonėmis, kiekvienas žingsnis man teikė džiaugsmo. Nemaniau, kad mane gali nunešti nerimo bangos…
Bet motinystė atvėrė daug gerų dalykų, ko nežinojau apie save. Kad galiu taip mylėti ir taip norėti kažkuo rūpintis. Potyrių skalė prasiplėtė į abi puses.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
