Aktorė Kristina Savickytė jau daugeliui žinoma ir kaip ankstyvojo ugdymo studijos „Šilkaus pupa“ įkūrėja. Programose „Teatras kūdikiams“, „Mažylių teatras“ bei „Tėčių šeštadieniai“ Kristina dirba su pačių mažiausiųjų auditorija. Taigi – kiek to teatro reikia ir gali būti nuo pat gimimo?
Kristina, kuo jus pačią sudomino ankstyvasis ugdymas? Kada pradėjote galvoti, kad reikia įkurti tokio ugdymo studiją?
Kai mano dvynukės Gabija ir Justina buvo mažos, lankė Neringos „Tele Bim Bam“ studiją. Lankiausi ten kaip mama, o kitais metais Neringa Čereškevičienė pakvietė dirbti – vesti teatro užsiėmimus vaikams.
Pirmus metus tikrai nebuvo didelio pasitikėjimo savimi, viskas nauja, daug ruošdavausi, nes negaliu kažką veikti „šiaip sau“. Taip dirbau 11 metų, kol gimė Motiejus ir išėjau motinystės atostogų. Tuo metu man buvo 37-eri, matyt, ties keturiasdešimtmečio slenksčiu daugeliui žmonių įvyksta kažkoks vidinis virsmas, noras keistis, pradėti kažką naujo. Nusprendžiau atidaryti savo studiją ir plėtoti tas programas, kurias dabar vykdau.
Mano didysis impulsas buvo ne noras dirbti „pačiai sau“. Tuo metu lyg ir buvau nusivylusi tuo ankstyvuoju ugdymu. Kuo mažesni vaikai ateidavo, tuo labiau mačiau, kad aš, kaip mokytoja, turiu vis mažesnę galią jiems. Taip man atrodė. Ir pagalvojau, kad norėčiau dirbti ne su vaikais, o su tėvais. Mano pirminė idėja buvo orientuota į tėvų mokymus. Norėjau, kad jie ateitų į užsiėmimus su vaikučiais, ir pamokose gautų įkvėpimo, padrąsinimo. Iš tiesų norėjau ne tiek mokyti, kiek įkvėpti pasitikėjimo savimi.
Bet paskui pradėjau matyti, kaip ir vaikai reaguoja. Grįžtamasis ryšys tikrai yra, gal nebūtinai kiekvieną kartą susitikus, bet paskui mamos pasakodavo, kaip namuose dainuoja ar seka pasaką, ir vaikai tai atsimena. Ir aš vėl pamažu patikėjau, kad nuo pat pirmų dienų vaiką galima ugdyti. Taigi stengiuosi sukurti džiaugsmą studijoje, o paskui tas džiaugsmas, žinoma, persikelia ir į namus. Tarsi aidas atsikartoja dar ne kartą.
Kiek metų gyvuoja studija „Šilkaus pupa“?
Jau penkerius. Joje dirbame su vaikais iki 2 metų. Žinoma, su tokio amžiaus vaikais spektaklių nepastatysi, bet teatro elementų yra kiekviename mūsų užsiėmime. Prieš kelerius metus rengėme įdomų projektą šeimoms „Kultūros naktyje“.
Be studijos, aš dar dirbu kaip edukuotoja. Esu sukaupusi nemažai patirties, kaip kūrybiškai bendrauti su mažyliais, ir mielai ta patirtimi dalinuosi su pedagogais, darželių auklėtojais. Ne paslaptis, kad darželiuose kai kada vis dar rengiamos šventės ar vaidinimai, kur svarbiausia – nesuklydus susakyti išmoktus eilėraščius. Tokių dalykų dar yra, bet permainos neįvyksta per kelerius metus, juk darželiuose daug darbuotojų dirba dešimtimis metų, ir jie buvo pratę rengti būtent tokius darželių vaidinimus.
Aš nemažai dirbu su ikimokyklinio ugdymo auklėtojomis – kartais ateina tik dėl pažymėjimo, kad išklausė tam tikrą valandų skaičių. Bet dauguma auklėtojų tikrai nori tobulėti, gauti įkvėpimo ir padrąsinimo. Vyresnės auklėtojos kartais klausia: „O tai kaip čia reikia?“ To „reikia“ kūryboje nėra! Tą žodį kūryboje reikia pamiršti. Manau, pasikeis kartos, ateis nauji vėjai. Aukštosios mokyklos dabar jau kitaip ruošia specialistus, manau, viskas pasikeis į gerąją pusę. Juk didesnis sąmoningumas pasireiškia visose gyvenimo srityse. Tarkime, dabar jau kalbame, kad prieš vaikus negalima kelti rankos. O mano vaikystėje mokytojai mušdavo per pirštus net už negražų raštą!
Nenoriu būti labai kategoriška ir sakyti, kad dabartiniai darželių vaidinimai vaikams netinka. Kodėl? Yra vaikų, kuriems tinka ir tokie vaidinimai, galbūt jiems tai būdas išsidrąsinti. Jie eina į sceną, mato žiūrovus, yra proga išmokti eilėraštuką.
Idėja, kad reikia mokyti būti kūrybiškus ir tėvelius, paskatino išleisti knygą „Kuriame pasaką“?
Manau, kad auginant vaiką svarbiausia ne mokyti jį groti ar vaidinti, o kažką kartu nuveikti. Knyga „Kuriame pasaką“ yra tarsi receptai, tik ne maisto gaminimo, o improvizacijų, žaidimo kartu su vaikais. Išleidau kūrybinių receptų knygą pasitelkdama žinomas lietuviškas pasakas. Joje dalinuosi idėjomis, kaip kurti namų teatriuką iš aplink supančių daiktų.
Pirmiausia su vaiku kartu perskaitai pasaką, o paskui jau improvizuoji su tuo, ką randi po ranka. Yra dvi šakutės ant stalo – jos gali šokti. Yra popieriniai puodeliai – jie gali tapti žmogeliukais, ir panašiai. Iš paprastų priemonių gali nesunkiai sukurti kokį nors pasakos personažą.
Viskas prasideda nuo mažų žingsnelių. Teatras prasideda tada, kai skaitai knygą ir veikėjų balsą šiek tiek pakeiti. Paplonini, pastorinti. Tokį dalyką gali pabandyti visi, net ir labiausiai neartistiški tėveliai. Pas mus namuose irgi nebūna to teatro su apšvietimu ir dekoracijomis, su Šekspyro pjesėmis.
Improvizuojame paprastai, čia pat, kilus kokiai minčiai ar esant gerai nuotaikai. Mano dukros Justina ir Gabija nuo mažų dienų buvo sceniškos, nebūdavo savaitgalio, kad nesulauktume svečių, o jos nerodytų programos. Būdamos mažos, labiausiai mėgdavo šokti, dainavimą atrado vėliau, jau lankydamos muzikos mokyklą. Dabar abi gyvena Londone, Justina šiemet įstojo mokytis miuziklo aktoriaus specialybės, o Gabija bandys laimę kitais metais. O pagrandukas Motiejus nuo gimimo buvo drovus ir neatrodė sceniškas, nemėgo nei fotografuotis, nei filmuotis, o mes gerbėme jo norus ir nespaudėme. Tik pastaraisiais metais matau, kaip jis atsiveria, drąsėja. Įstojo į muzikos mokyklą mokytis groti saksofonu, ir scena tapo artimesnė.
Aš labai mėgstu tikrą teatro meną, kai eini žiūrėti profesionalaus spektaklio, mes jų Lietuvoje turime be galo daug. Grįžti paveiktas ir emociškai, ir intelektualiai. Bet tai nereiškia, kad paprastomis priemonėmis kuriama veikla yra prasta. Kai moki su vaiku fantazuoti, ta pritaikomoji prasmė gyvenime akivaizdi. Lauki pas gydytoją, ar keliauji su mažais vaikais, – visą laiką lėktuve gali žaisti pirštukų žaidimus, ir vietoj klaikaus laukimo kelionė pasidaro nuostabi.
Į savo kūrybinių receptų knygą sudėjau 17 lietuviškų pasakų, nuotraukomis kartu su mažaisiais pagalbininkais parodėme, kaip sukurti personažus. Prieš trejus metus knygai pasirodžius teko dalyvauti Knygų mugėje ir bendrauti su skaitytojais. Buvo liūdna, kad nemažai tėvų ateidavo, pavartydavo ir sakydavo: „Ai, bet čia su vaiku reikės sėdėti ir daryti?“ Tikiu, kad tikrai yra tokių, kurie sėdi ir daro. Bet negali pykti ant tų, kurie tiesiai šviesiai sako, kad tingi užsiimti. Aš irgi kartais tingiu būti su savo vaiku, bet primenu sau, kad čia yra mano pareiga, atsakomybė, todėl veju tinginį ir darau.
Ar teatras egzistuoja tik scenoje?
Manau, jis turi įvairiausių formų. Pati šiemet rengiau projektą kartu su Nacionaline M. Mažvydo biblioteka „Pasakiškos kelionės“. Tai buvo 8 užsiėmimų ciklas, kurių metu stengdavausi įtraukti į veiksmą ir publiką. Aš to nevadinu spektakliais, matyt, turiu pernelyg aukštą vidinį standartą, bet edukaciniuose projektuose iš tiesų gali būti daug spektaklio elementų. Projektas „Pasakiškos kelionės“ atsirado kaip karantino pasekmė, juk karantinas suvaržė mūsų keliones, apribojo mūsų geografiją. Man kilo mintis pasakoti apie pasaulį, remiantis tų šalių pasakomis, įtraukiant įdomių faktų ir detalių apie kiekvieną konkrečią tautą. Norėjau paskatinti vaikus susimąstyti apie tai, kad keliauti galima mintimis, įjungiant savo fantaziją ir net neišeinant iš namų. Projekto metu su žiūrovais keliavome į Latviją, Estiją ir net tolimąją Indiją. Pavyzdžiui, Indijoje būna varlių vestuvės! Jei ilgai nelyja, žmonės tiki, kad dievų garbei surengtos varlių vestuvės sukels lietų. Su vaikais šokuojame kaip varliukai, švęsdami tas tuoktuves. O kai kalbame apie Angliją ir seną paprotį gerti popiečio arbatą, gaminamės įsivaizduojamą arbatą, uodžiame jos kvapą, vėsinamės ir gurkšnojame iš įsivaizduojamų puodelių.
Man atrodo, kad tokios edukacijos svarbios ne tik vaikams, bet ir tėvams. Tai jiems padeda pajusti džiaugsmą būti čia ir dabar. Nes vaikams būti čia ir dabar paprasta. Ypač mažiukams. Jie pamato akmenėlį, ir tas akmenėlis jau yra visas gyvenimas! Vaikai improvizuoja ir sugalvoja tokių dalykų, kokių aš nesugalvočiau.
Kokių atradimų įvyko per tuos penkerius „Šilkaus pupos“ metus?
Supratau, kad svarbiausia girdėti ir matyti vaiką tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį norėtume matyti mes. Kartais tai labai didelis iššūkis.
Pasakysiu atvirai – mano Motiejus nemėgsta vaikščioti į teatrą ir dabar.
Iš savo patirties ir kitiems tėvams sakau, kad pirkti bilietus į vaikų ar kūdikių teatrą – rizikinga investicija. Galbūt vaikui nepatiks, ir jau po kelių minučių apsisukus teks eiti namo – vaikui bus nejauku, jis verks ir norės išeiti, nesulaukęs pabaigos. Verta pabandyti, ar tavo vaikui tinka.
Yra vaikų, kurie išsižioję visą spektaklį taip ir pražiūri. O gali būti taip, kaip mano Motiejui. Keletą kartų vis bandėme eiti – atrodė, gal šįkart pavyks? Bet supratau, kad tas įkalbinėjimas, susiruošimas, spyriojimasis man yra per didelė kaina. Motiejus labai jautrus, jam nepatinka nauja aplinka, žmonių minia, tad turiu būti jautri ir aš jo jausenai, nedaryti nieko prievarta, ko vaikas nenori. Aš kaip mama renkuosi neiti. Menas – puikus būdas žadinti fantaziją, teikti naujus įspūdžius, bet ne vienintelis. Ryšį su vaiku galima kurti per bet kokią veiklą – kad ir važinėjant dviračiais. Svarbiausia rasti, kas tavo vaikui geriausia.
Ginta Liaugminienė, Jurgitos Bastytės-Žilinskienės nuotraukos
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Teatras Z kartos vaikams“ ir 2020 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2020 gruodžio 28 dieną.
