Prieš gerą dešimtmetį spektakliai kūdikiams buvo naujiena. O dabar nieko nestebina, kai teatrų repertuaruose matome spektaklius, skirtus žiūrovams, kurių amžius skaičiuojamas ne metais, o mėnesiais…
Šįkart apie spektaklius patiems mažiausiems žiūrovams kalbame su dviem aktorėmis ir tokių spektaklių sumanytojomis – Gintare Latvėnaite ir Joana Čižauskaite.
Gintarė Latvėnaitė: Kiekvienas spektaklis yra daugiau nei „patiko – nepatiko“
Gintarė Latvėnaitė – aktorė, režisierė, vaikų mokyklėlės „Strazdanėlės“ teatro mokytoja ir trijų vaikų mama.
Gintare, koks buvo pirmasis jūsų spektaklis, kuriame vaidinote vaikams?
Gintarė. Su vaikais jau dirbu 18 metų – pradėjau iškart po Muzikos ir teatro akademijos baigimo.
Nors iš tiesų pirmieji spektakliai vyko mano vaikystės kieme ir buvo skirti kiemo draugams. Mes gyvenome nuostabiame 12 butų name, turėjome uždarą kiemą, kiekvienas butas – daržą, visas namas – sodą ir labai gražų gėlyną. Dauguma kiemo vaikų buvo mažesni už mane, kad būtų įdomu žaisti, prisigalvodavau įvairiausių dalykų. O viskas prasidėjo nuo baltos trikampės skarelės. Pasislėpusi už krūmų ją iškišau ir tariau: „Sveiki, vaikai!“ Viskas nuo to žaidimo ir prasidėjo.
Ar studijuojant teko vaidinti vaikams jau tikroje scenoje?
Gintarė. Po studijų keturiese pastatėme spektaklį „Mažosios skrynios pasakojimai“. Gavome dovanų labai gražią skrynią, ją patys apdailinome, apsiuvinėjome. Spektakliui kūrėme dainas, šokius. Į šį darbą įdėjome visą širdį. Tai buvo nuoširdus mūsų ketveriukės: Leonardo Pobedonoscevo, Neringos Butytės, Ilonos Kvietkutės darbas. Šias pasakas mes rodėme vaikams Vilniaus mažajame teatre. Tai buvo vienas pirmųjų šio teatro spektaklių vaikams, žinoma, neskaitant labai gražaus R. Tumino spektaklio „Sniego karalienė“.
Paskui atėjote ir į režisūrą?
Gintarė. Į režisūrą galbūt einu dabar… Mano kūrybiniame gyvenime iki šiol nebuvo atskirta, kad tik vaidinu ar tik režisuoju. Tai buvo organiškai: čia aš vaidinu, o čia žiūriu iš šalies. Man šis žaidimas yra didelis malonumas, ypač kai matai, jauti ir girdi vaikų reakcijas, kai supranti, kad jiems žaisti taip pat smagu.
Pirmas mano režisuotas spektaklis vaikams „Mano batai buvo du“ pastatytas prieš 12 metų. Be aktorystės, daug metų vedu mažiukams (6 mėn. – 2 metų) užsiėmimus. Tad patirties, kaip bendrauti su mažųjų auditorija, yra. „Mano batai buvo du“ turi savo kulminacinę sceną – spektaklio pabaigoje eilėraštį „Mano batai buvo du“ uždainuoja visa žiūrovų salė. Tai tarsi krepšinio sirgalių „Trys milijonai“.
Naujausias jūsų spektaklis „Manuliukai“ skirtas pačiai mažiausiai publikai, kūdikiams (nurodoma, kad skiriamas 6–36 mėnesių vaikams).
Gintarė. „Pradžios“ teatre vedu užsiėmimus mamoms su kūdikiais. Mamos pasakoja, ko trūksta, ką lankytų. Visos su mielu noru lankytų spektaklius, kurie skirti patiems mažiausiems. Joms jų trūksta.
Mažojo teatro spektaklis „Manuliukai“ skirtas patiems mažiausiems. Tai linksma, spalvota kelionė per emocijų ir ženklų pasaulį. Čia pasaulis tai pagreitėja, tai sulėtėja.
Lauros Vansevičienės nuotraukose akimirkos iš spektaklio „Mano batai buvo du“
Kaip teoriškai ruošėtės spektakliui kūdikiams?
Gintarė. Kiekvienas režisierius suranda savo kelią. Domiuosi įvairiomis auklėjimo sistemomis.
Statant „Manuliukus“, buvo atradimas amerikiečių teorija apie kūdikius ir gestų kalbą. Jie teigia, kad nuo 6 mėnesių kūdikiai puikiai įvaldo gestų kalbą ir jau po dviejų-trijų mėnesių jie puikiai gali susikalbėti ženklais. Patys tėvai gali susikurti gestų kalbą ir su vaikais turės galimybę susikalbėti.
Ženklų kalba gali ištirpinti buityje kylančius barjerus. Tai mane sužavėjo, nes tai naudinga visai šeimai. Patiko prancūzų pedagogų mintis, kad su vaikais reikia kalbėti apie viską, nes kaip kitaip jie pažins pasaulį? Nuostabu, kai vaikas auga apsuptas dėmesio, išmintingumo ir saugumo. Smagu, kai tėvai leidžia vaikams savarankiškai patirti pasaulį. Jiems pasakoja ir su jais žaidžia. Kartu sukurdami saugias ribas.
Man patinka kurti muzikinius spektaklius kūdikiams. Dabar ruošiuosi naujiems projektams.
Ar reikia nuo mažens prisipratinti teatrą, kad vėliau tai taptų gyvenimo dalimi?
Gintarė. Teatras yra viena iš vietų, kur mamos su kūdikiais gali pabėgti nuo kasdienybės ir kitaip praleisti laiką. Kūdikiai mokosi, o mamos, būdamos šalia, kuria, stiprina tarpusavio ryšį. Žinoma, kad teatras gali tapti pirmąja pažintimi su menu: muzika, daile, vaidybos menu. Teatras – tai vieta, kur susijungia visos meno sritys.
Jūsų šeimoje abu esate aktoriai. Ar vaikai mėgsta eiti į teatrą, turi savo kultinius spektaklius?
Gintarė. Taip, vaikai matė visus Vilniaus mažojo teatro vaikiškus spektaklius. Jiems teatras patinka, kaip ir patinka parodos, koncertai. Mes padedame jiems kultūringai augti ir norime, kad jų pasaulyje būtų kuo daugiau spalvų.
Lauros Vansevičienės nuotraukose akimirkos iš spektaklio „Manuliukai“
Joana Čižauskaitė-Narvidė: „Nepagalvojame, kad kūdikio auginimas nuo pat pirmos jo gyvenimo dienos yra teatras.“
Joana Čižauskaitė – aktorė, režisierė, pedagogė, dviejų vaikų mama.
Tikriausiai pagrindinis klausimas, kurį išgirstate, – kam kūdikiui spektaklis, jei jis vis tiek nieko neprisimins?
Joana. Sutinku, kad tokie spektakliai yra labiau skirti mamai nei kūdikiui. Tačiau mamos emocijos daro stebuklus. Esu ne tik aktorė, bet ir socialinė klounė. Lankomės neišnešiotų naujagimių palatose, jiems dainuojame, kalbamės. Transliuojame geras emocijas per tėvus. Sugalvojame istoriją, pasakojame ją tėvams, atnešame batukus, kurie mažesni už neišnešiotuko pėdutę, pradžiuginame mamą, kad štai, net ir toks mažas vaikutis, bet jau batukus išaugo! Mama nusišypso, o vaikutis… greičiau sveiksta. Moksliniai tyrimai įrodė, kad apsilankius socialiniams klounams, bet kokiu atveju ligonio organizme įvyksta judesys – impulsas, emocinis postūmis. Tai nebūtinai turi būti teigiama emocija! Gal tėvai arba vaikas paskys – nenoriu, nemėgstu, kokia čia nesąmonė. Tačiau ligonis išsijudina iš sergančios, klampios būsenos – pagerėja kraujotaka, padažnėja širdies ritmas, pagerėja medžiagų apykaita ir… pagreitėja sveikimas. Tai didelis mokslas, nes reikia subtiliai pajusti ligoniuko nuotaikas, išlaviruoti, neišgąsdinti. Lankant vaikų palatas, mums svarbiau yra mama ir tėtis, nes per juos emocijos persiduoda vaikui. Tas pats ir su teatru. Taigi svarbu santykis, dialogas.
Augindama Veroniką pajutau, kaip svarbu mamai neužsidaryti, bet kažkur išeiti, pabūti su kitomis mamomis. Spektaklis kūdikiams vyksta tik 20 minučių, bet kiek veiksmo prieš ir po! Mamos bendrauja, parodo viena kitai savo vaikus, pabūna kartu – tai nuostabi socializacija ir komunikacija, pasikeitimas informacija, gyvas susitikimas, akių kontaktas, naujų ryšių galimybė.
O jei vaikas renginyje abejingas, nerodo emocijų, apatiškas, snaudžia?
Joana. Jo smegenyse vis tiek vyksta procesai. Vaikas spektaklio metu gali miegoti, bet smegenys gauna informaciją. Sako, net gerai, kad per spektaklį kūdikis miega, vadinasi, jis ir mama visiškai atsipalaidavo. Kaip sakiau, mes dirbame per mamą – kuo ji labiau atsipalaiduoja, tuo ramesnis, imlesnis ir kūdikis. Kūdikiams net nereikalingas spektaklio siužetas.
Kai Saulė buvo maža, nešiojausi ją į suaugusiųjų spektaklius, pasirišusi į skarą. Dažnai žiūrovai po spektaklio kumščiuodavosi – „pažiūrėk ji su vaiku spektaklyje“, o man atrodė, kad Saulė, prie krūtinės užmigusi, gaudavo informacijos tiek iš mano emocinės patirties, tiek iš scenos garsų. Jau tada man kirbėjo mintis apie spektaklį kūdikiams.
Mažoji dukrelė – pirmoji Jūsų žiūrovė ir kritikė. Kokių idėjų pamėtėjo jos auginimas?
Joana. Nepagalvojame, kad kūdikio auginimas nuo pat pirmos jo gyvenimo dienos yra teatras. Kūdikis turi savo žiūrovus – mamą, tėtį, sesę, brolį. Mažasis aktorius (kūdikis) nuolatos kažką atlieka ir laukia žiūrovų reakcijos. Štai nepataiko čiulptuko į burną, visi juokiasi, ploja, fotografuoja. Kūdikystė yra tarsi teatro arena. Ir atvirkščiai: kūdikiui tėvai yra aktoriai, iš kurių jis mokosi. Vėl pabrėžčiau santykį ir abipusį dialogą. Kūdikystė yra rimtas dalykas, aš nesutinku su pasakymu: „Taigi jis kūdikis ir nieko nesupranta“. Mes tik nežinome, kaip ir ką jis supranta, bet viskas juk įsirašo į jo pasąmonę ir emocinę atmintį.
Labai mažai žinome apie kūdikių smegenų veiklą ir galimybes. O iš tikrųjų jie labai labai protingi. Veronika daugybę kartų yra mus nustebinusi. Papasakosiu kelis pavyzdžius. Veronikai raudona nosis (kurią prisilipdau, kai dirbu socialine kloune) yra kaip mano kūno dalis. Kartą ginčijausi su vyru, Veronika ropinėjo šalia, atrodė, nieko negirdėjo, tačiau paėmė nuo grindų kamuoliuką ir prisidėjo prie nosies, norėdama mane pralinksminti.
Arba – nusičiupusi virtuvėje svogūną ji pridėjo jį prie medinių grindų ir kažką bandė man tuo pasakyti. Tik kitą dieną supratau – Veronika svogūno rievėse pamatė panašumą su medžiu. Veronika man pasufleravo, kas kūdikiams gražu, o kas ne. Supratau, kad kūdikiai turi stiprų estetikos suvokimą ar išgyvena stiprius estetinius jausmus. Maži vaikai iškart parodo – patiko ar nepatiko. Net nupirkę vaikiškų dainelių plokštelę žinome, kad kai kurios taps mėgstamos, kurių norės klausytis daugybę kartų, o kai kurios nesudomins.
Neslėpsiu, eksperimentuodavau su savo mažyle – bandydavau, kas galėtų jai patikti, kartu – kas patiktų ir kitiems mažyliams. Kai sugalvodavau ką nors naujo, pirmiausia parodydavau Veronikai ir žiūrėdavau, kaip ji reaguos. Dažnai pafilmuodavau jos reakciją ir siųsdavau režisierei Agnei Sunklodaitei, su kuria „Labaiteatre“ sukūrėme spektaklį kūdikiams „Kas čia?“. Po to abi analizuodavome.
Kai rodai vaikui daiktą ar veiksmą, iškart matai kūdikio reakciją – kaip jis sutelkia dėmesį ir kas jam iš to. Kūdikis yra labai konkretus, jis bando suvokti, kaip tas daiktas veikia, kur ir kodėl juda. Suaugusiojo santykis su daiktu vaikui yra lemiamas. Jeigu mama juoksis, jei žavėsis, vaikui irgi kils teigiama emocija. Jeigu mama sakys, kad negražu, vaikas irgi suabejos… Beje, kūdikiai puikiai skiria, kas gražu, o kas ne. Pastebėjau, kad Veroniką labai žavi tai, kas plaikstosi, – plaukai, skarelės, kaspinai. Ji pirmą kartą balsu nusikvatojo būtent tada, kai pamatė, kaip vėjas man šiaušia plaukus. Visą šią patirtį mes su režisiere Agne Sunklodaite ir sudėjome į spektaklį kūdikiams „Kas čia?“
Ar kūdikiui lavinti reikia daug priemonių, žaislų?
Joana. Vaiko fantazija lavėja tiek sterilioje aplinkoje, tiek daiktų pertekliuje, nes tada vaikas mokosi išsirinkti. Manau, jokio skirtumo, kaip gyvena tėvai, svarbu, kad jie vaiko gyvenimą integruotų į savąjį, o ne atskirtų. Aišku, svarbiausia, kad vaikas jaustųsi saugus, būtų atliepti jo poreikiai. Bet, kol mažas, jis turi gyventi taip, kaip tu pats gyveni. Mėgsti keliauti – vežkis ir vaiką, mėgsti daržą – kapstykis jame kartu su vaiku. Žinoma, tėvų gyvenimo būdas vaikui gali būti ir nepriimtinas, tačiau nereikia bijoti – vaikas būtinai tai parodys arba net ir praplės tavo paties suvokimą apie tavo atliekamus dalykus, parodys kampus ir užkaborius, į kuriuos tu pats nenueitum!
Manau, svarbi bendra išgyvenimų patirtis šeimoje, kuria šeimos nariai gali dalintis tarpusavyje ir su kitomis šeimomis. Ar tai būtų menas, ar gamta, ar kelionės, ar namo kiemas, – svarbu tikėti, kad esame bendrakūrėjai. Tiek žiūrovas, tiek kuriantysis yra svarbūs, nes abu kuria dialogą.
Ginta Liaugminienė ir Neila Ramoškienė
Nuotraukų autorė Laura Vansevičienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Teatras Z kartos vaikams“ ir 2020 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2020 rugsėjo 30 dieną.
[custom-related-posts title=“Susiję straipsniai“ order_by=“title“ order=“ASC“ none_text=“None found“
