Pjesę „Išgelbėkime kengūriuką“ Vytautas Kupšys parašė beveik prieš 30 metų, tada pagal ją sukurtas spektaklis Panevėžio J. Miltinio teatre pelnė metų geriausio profesionalaus spektaklio vaikams įvertinimą. Per trisdešimt metų kengūriukas šokinėjo ne vieno profesionalaus ir mėgėjiško teatro scenoje. Rodomas ir dabar.
Pavyzdžiui, dabar Utenos žiūrovai kviečiami į spektaklį ir raginami nepamiršti kaukių – tokia šių metų karantininė aktualija.
Su aktoriumi ir režisieriumi Vytautu Kupšiu kalbame ne tik apie šį legendiniu tapusį jo spektaklį.
Vytautai, esate parašęs 17 pjesių vaikams! Aplanko įkvėpimas kurti būtent mažųjų auditorijai?
Mano gyvenime viskas vyksta etapais. Buvo pjesių, buvo dainų rašymo etapas. Dabar jau neberašau.
Buvau neseniai pradėjęs dirbti Panevėžio J. Miltinio dramos teatre, kai teatro vadovai pasiūlė statyti vaikišką spektaklį. Neradau tinkamos pjesės, nes dauguma jų buvo tokios griozdiškos, su ilgu veikėjų sąrašu, nelanksčiais dialogais. O man norėjosi pjesės, kuri būtų animacinio filmo stiliaus, – daug judesio, žaismės, lengva. Teko prisiminti, kaip mokyklos metais rašydavau apsakymus ir poeziją, ir pabandyti parašyti pjesę pačiam. Pirmoji mano parašyta eiliuota pjesė buvo pastatyta kaip spektaklis prieš pat Atgimimą, apie 1988 metus. Ji nebuvo tokia populiari, o štai antroji pjesė „Išgelbėkime kengūriuką“ statoma iki šiol. Ją parašiau per 4 dienas, ranka. Man reikia „spyrio į užpakalį“, kad būtų duotas konkretus laikas, per kurį turiu kažką padaryti.
Man patinka, kai pjesėje yra koks nors „kabliukas“, nesuderinami personažai, – tada tarp jų prasideda žaidimas, kuris nežinia kuo baigsis. Kai kūriau vaikiškas pjeses, tuo laikotarpiu labai trūko kūrinių, kuriuose būtų šmaikštūs dialogai. Kadangi pats esu aktorius, rašydamas pjesę viską mintyse suvaidindavau. Tais laikais nebuvo mados, kad lakstytume iš teatro į teatrą. Būdavo trupė, aš rašydavau pjesę konkrečiai žinodamas, kas vaidins spektaklyje. Tik vieną ar du kartus esu rašęs pjesę abstrakčiai.
Pavyzdžiui, jei pjesė skirta moksleivių teatrui, personažų charakterius kuri ne tokius sudėtingus, kaip profesionalų teatrui. Esu rašęs pjesę muzikiniam teatrui, tada specifika dar kitokia, nes žinai, kad ji bus atliekama su gyvu orkestru.
Kai pats režisuodavau savo pjesę, reikėdavo didelių pastangų, kad ištrinčiau įsivaizduojamą aktorių vaidybą, jei per repeticijas kolegos vaidindavo kitaip.
Pats auginote dukras dvynukes, ar jos buvo įkvėpimo, temų šaltinis?
Labiau įkvėpimo šaltinis buvo mano uošviai – scenografas Albertas Stepanka ir aktorė bei režisierė Julė Blėdytė-Stepankienė. Jie dar 1966 metais įkūrė Panevėžio lėlių teatrą, kuris vėliau buvo pervadintas Kaukių teatru.
Augdamos mūsų dukros dažnai ten lankydavosi. Be abejo, šių menininkų veikla darė įtaką ir man.
Kai rašai pjeses, ar vaikams, ar suaugusiesiems, – supranti, kad svarbiausia bendražmogiškos vertybės. Negali sakyti, kad yra juoda, jei yra balta. Tų vertybių negali pastumti į šoną. Kartais stengiesi, galvoji, nerandi… ir staiga tarsi sprogsta iš kažkur.
Kengūriukas atsirado, nes norėjosi personažo, kurio niekas neturėjo. O kad paskui reikės kankinti aktorių, kad jis valandą šokinėtų scenoje, nepagalvojau (juokiasi). Ir prasideda teatro žaidimas – tu rašai, ir pats nežinai, kas įvyks, – tarsi kryžiažodį sprendi, kad visą laiką būtų konfliktas, įtampa, veiksmas.
Kurti vaikams sunkiau, nei suaugusiesiems, nes vaikų tu neapgausi. Turi vaidinti „pilna koja“ ir su tikra ašara. Negalėdavau pakęsti spektaklių, kur tiesiog triušeliai zuikeliai laksto. Spektaklis turi būti pilnakraujis, kad vaikas jį išgyventų lygiai taip pat, kaip suaugusysis. Tu vaidini skruzdėlę, bet tu vaidini žmogų.
Esate sakęs, kad labai anksti pradėjote skaityti klasiką, jau paauglystėje perskaitėte visą Dostojevskį…
Mano kartos žmonės be proto daug skaitydavo. Mus suformavo literatūra. Vaikystėje, paauglystėje aš buvau pamišęs dėl skaitymo, visą Dostojevskį perskaičiau būdamas 14, paskui 18, paskui 25 metų… Ir kiekvienu etapu skaitydavau tarsi naują knygą, nes su amžiumi ir patirtimi paties kūrinio suvokimas keičiasi. Paauglystėje „rijau“ ne tik Dostojevskį, – perskaičiau visą Hemingvėjų, Džeką Londoną – čia kultiniai mano autoriai, iš tiesų juos skaičiau daugiau nei po tris kartus.
Turiu trylika metų už save vyresnį brolį, kuris irgi aktorius.
Aš buvau paauglys, o jis jau dirbo Panevėžio J. Miltinio teatre, jis man atsiųsdavo rekomenduojamų knygų sąrašą, o vėliau jau tik rekomenduojamų autorių, nes perskaitydavau viską, ką rasdavau bibliotekoje. Brolis buvo mano auklėtojas, didžiausias autoritetas, nes tėvo neturėjau. Jis nuskendo, kai mama laukėsi manęs. Apie jį žinau tik iš pasakojimų, kad buvo labai sportiškas, domėjosi joga, žiemą maudydavosi eketėje ir net mokėjo vaikščioti ant lyno. Jo sportiškumą paveldėjau aš, broliai nėra sportiški.
Nors mokykloje daug sportavau, žaidžiau krepšinį, dalyvaudavau lengvosios atletikos varžybose, iš tikrųjų gyvendavau skaitydamas knygas. Nežinau, galbūt dabar vaikus taip pat įtraukia kompiuteris, kaip mane įtraukdavo knygos? Išeidavau į mokyklą, bet iki jos taip ir nenueidavau, nes pasukdavau į mišką skaityti knygų. Skaitydavau ir naktį po antklode, pasišviesdamas prožektoriumi. Kartą atėjo į namus auklėtoja paklausti mamos, kur aš dingau, kodėl nelankau mokyklos? Mamai tai buvo naujiena.
Ar jaučiate, kokia ta dabartinė vaikų karta, kas jiems svarbu?
Tai visiškai kita karta! Gyvenimas eina į priekį tokiais tempais, kad pažinimas įgauna pavojingų tendencijų. Jis paremtas technologijomis, ir jei tu silpnai orientuojiesi kompiuteriuose, esi savotiškai atsilikęs. Kita vertus, jei paneri giliau, gali ir nebeišnerti, tai didelis pavojus. Kaip dar galima vaikus išlaikyti šiame pasaulyje, kad jie nenunirtų į virtualųjį? Tik savo pavyzdžiu, savo užsidegimu, idėjomis.
Jei tėvas vakare žiūri televizorių, o vaiką varo nuo kompiuterio daryti kažką kita, tai nebus didelio postūmio. Jei nori kažko iš vaiko, turi pirmiausia reikalauti iš savęs. Asmeninis pavyzdys yra vienintelis ir efektyviausias auklėjimo būdas – tai įrodyta ir gamtos, gyvūnų elgesiu. Tas pat galioja ir žmogui. Tik paskui žmogaus gyvenimą lemia genai, socialinė aplinka. Bet pradinis dalykas yra tėvai ir jų pavyzdys.
Mums neatsitikti nuo vaikų labai sudėtinga. Iš jaunesnių kolegų, kurie dabar augina vaikus, matau, kad jie gyvena nežmonišku tempu. Žmonės priversti bėgti, lėkti, kad galėtų save realizuoti, išlaikyti šeimą, o vaikai lieka tarsi nuošalyje. Silpnėja tėvų ir vaikų ryšys. Vaikai sėdi įbedę akis į mobiliuosius ar planšetes, nes tėvai su jais nebendrauja. O vaikui reikia pagalbos, jis labai smalsus, jam reikia patvirtinimo, kad jis yra geras, nuostabus. Tėvai neturi laiko jiems to pasakyti. Nebeturime laiko niekam, o jei sustojame, atrodo, kad kažkas negerai, kažką praleisime, nebespėsime.
Net aš dabar, vasaromis grįždamas į gimtuosius Darbėnus, negaliu tiesiog žiūrėti į debesis ar džiaugtis vienkiemio tyla. Mokausi tekstus naujiems vaidmenims, ruošiuosi filmavimams. Ir jei pusvalandžiui atsisėdu ramiai, apima nerimas. Taip negali būti, reikia kažką veikti. Atrodo, kad visi eina į kažkokias pamišėlių lenktynes. Mūsų gyvenimas tarsi lenktynės, o kur mes lekiame?
Esate sukūręs ne tik pjesių, bet ir dainų, pats muzikuojate. Galbūt tai irgi atėję iš vaikystės – meilė muzikai?
Man muzika paauglystėje buvo svarbiau už teatrą. Aš dainuodavau, kur tik įmanoma, – nuo spaliukų chorų iki visokių renginių kaip solistas. Vyresnėse klasėse prisidėjo gitara, grodavome su estradiniu ansambliu šokiuose. Jei ne rimta rankos trauma, po kurios nebegalėjau groti, galbūt būčiau pasukęs muzikanto keliu. Bet vaikystėje pasėta sėkla gali sudygti bet kuriame amžiuje. Jau buvau subrendęs vyras, kai pajutau, kad turiu kurti dainas.
Pamenu, buvo Naujieji metai, pasiėmiau brazdinti gitarą, ir iš kažkur atsirado viena daina, kita, trečia…
Per pusantro mėnesio parašiau 17 dainų! Vėliau jas išleidau kompaktine plokštele. Dabar nebegaliu dainuoti, nes po intensyvaus teatro sezono nebeklauso balsas, – matyt, pertempiau balso stygas.
Iš tiesų vaikystėje žmogus yra tarsi baltas lapas, į kurį reikia įrašyti kuo daugiau svarbių dalykų, – literatūros, teatro, muzikos, sporto. Visa tai niekur nedings, o išsiveržti į paviršių gali bet kuriame amžiuje, net senatvėje. Mano mama, kuriai dabar 96 metai, sako, kad žmogus nesensta. Anksčiau pagalvodavau, kokias nesąmones ji čia kalba, o dabar suprantu, kad ji sakė tiesą. Žmogus tikrai nesensta, ir tu nežinai, kas bus rytoj.
Ką jums, kaip aktoriui, kaip režisieriui, svarbu perduoti jaunajai auditorijai?
Tą patį, ką visais laikais žmonija ir perduodavo. Žmogus sukurtas mylėti – pasaulį, kuris yra aplinkui, žmones, kurie supa. Meilė ir mirtis yra gyvenimo varikliai. Vienas skatina atradimus, kitas neleidžia nusiraminti. Tu žinai, kad nesi amžinas, turi pabaigą. Turi mylėti, nes gėris atsiranda tik iš meilės.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Teatras Z kartos vaikams“ ir 2020 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2020 liepos 27 dieną.
