Šįkart interviu pakvietėme aktorių Roką Petrauską. Jis – 5 metų Džiugo ir 2,5 metų Adelės tėtis. Rokas šiemet tapo TV projekto „Muzikinė kaukė“ nugalėtoju, šie metai paženklinti sėkme ir naujomis patirtimis.
Kalbamės su Roku apie tai, ką jam reiškia būti tėčiu.
Rokai, viename interviu esate sakęs, kad norite didelės šeimos ir 12 vaikų!
Pasakiau truputį juokais, o dabar man visi tai primena. Net nežinau, ar gebėčiau tokią šeimą išmaitinti! Mano mokykloje buvo šeima, kurioje augo aštuoni berniukai ir galų gale gimė devinta mergaitė. Tai buvo nuostabi šeima, visi vaikai gerai mokėsi, pametinukai broliai tokie draugiški, paslaugūs – taigi idealios šeimos modelį turiu nuo vaikystės.
Kai buvau mažas, tėvai kviesdavosi draugus su vaikais, atsimenu, kaip būdavo smagu, kai tėvai kažką veikia sau, o mes, būrys vaikų – paskęstame žaidimų pasaulyje. Paskui jau paauglystėje to nebebuvo – gal tokių susibūrimų mada praėjo? Nebeliko balių, o man jų labai trūko. Todėl dabar su draugais tęsiame tą tradiciją, o per koroną turėjome savotišką burbulą, artimiausius žmones, su kuriais palaikėme ryšį, kad būtų nors kažkiek bendravimo ir mums, ir vaikams. Nes be bendravimo gali išprotėti.
Būsimosios žmonos neišgąsdinote savo 12 vaikų vizija?
Mes su Indre mokėmės tame pačiame aktorinio meistriškumo specialybės kurse. Kai susituokėme, šeimos ratas tik padidėjo, per šventes prie stalo susėsdavome 20 ar dar daugiau žmonių. Kaip smagu, kai kambarys nuklotas dovanomis vaikams, tada ir mes, suaugusieji, tampame šiek tik vaikais. Mums abiems šeima – didelė vertybė. Nežinau, ar kiekvieną dieną norėčiau gyventi itališkos šeimos stiliumi, gal pavargčiau nuo to klegesio, bet kartkartėmis pabūti artimų žmonių būryje tikrai smagu.
Ar jūsų šeimoje vaikai planuoti, ar atėjo tada, kada patys nusprendė ateiti?
Abu vaikai planuoti ir labai laukti. Po magistro studijų susituokėme ir ilgai nelaukę pradėjome kalbėti apie vaikus. Pamenu, buvo ankstus rytas, aš dar gulėjau lovoje, kai žmona pranešė naujieną, kad nėštumo testas teigiamas! Turbūt tai buvo vienas maloniausių rytų mano gyvenime. Net negali patikėti, ar iš tikrųjų?
Su antru vaiku viskas paprasčiau, to jaudulio ir nerimo mažiau. Su Adele net gimdymas buvo daug lengvesnis. Dalyvavau abiejuose gimdymuose. Aš nežinau, ar gali būti gražesnė akimirka už vaiko gimimą, kai pamatai pirmą jo įkvėpimą. Tokia didžiulė euforija.
Pirmasis gimdymas buvo sunkus, sąrėmiai truko 15 valandų. Stengiausi išlikti kuo tvirtesnis ir palaikyti žmoną, kol 9.30 ryte pasaulį išvydo mūsų sūnus. O Adelė užgimė per 15 minučių nuo atvažiavimo į gimdymo namus! Pamenu, kaip vairavau automobilį ir spaudžiau greičio pedalą, nes žmona jau daužė dureles, kad tuoj pagimdys. Viskas vyko tarsi sugreitintai. Ligoninėje – vos ne bėgomis į gimdyklą, dar iš automobilio spėjau prigriebti kuprinę su daiktais, ir štai – jau kerpu virkštelę. Kai Adelei užgimus išėjau į koridorių, pamačiau susijaudinusius, paraudusius nuo įtampos „pirmakarčius“ tėčius, kurie vaikštinėjo iš kampo į kampą, klausinėjo gydytojų, ar viskas gerai, kodėl taip ilgai… O aš pats jaučiausi toks kietas, viską žinantis, taip didžiavausi ir žmona, ir savimi, kad mums viskas taip sklandžiai pavyko.
Indrė su ligoninėmis turi ir kitokios patirties – dirba projekte „Raudonos nosys“?
Taip, ji eina pas sergančius vaikus. Ačiū Dievui, mūsų pačių vaikai auga sveiki, „greitąją“ esame kvietę gal vieną kartą ir ne dėl kokios baisios ligos, o dėl pakilusios temperatūros. Aš labai jautriai reaguoju į sergančius vaikus, man atrodo, tai viena didžiausių neteisybių pasaulyje, kad vaikas turi sirgti ar numirti. Aš to nesuprantu. Ir pats turėjau pasiūlymų dirbti su „Raudonomis nosimis“, bet supratau, kad neištversiu. Ir Indrei pirmi kartai buvo sunkūs, grįždavo iš nudegimų skyriaus ar onkologijos ligoninės, pasakodavo ir verkdavo. Aš klausydavau ir verkdavau kartu. „Raudonos nosys“ yra tarptautinis projektas, pagrindinė organizacija yra Austrijoje, o veikia daugelyje šalių. Projekto dalyviai praeina specialius mokymus, jie dirba su psichologais, nes ši veikla labai sunki emociškai. Vienintelis dalykas, kad tu nudžiugini tą sergantį vaiką, teikia prasmės ir jėgų tai daryti.
Rokai, dalyvavote ir laimėjote muzikinį projektą. Kiek jūsų šeimoje yra muzikos?
Jei važiuojame kur nors į svečius, visada reikia, kad „Rokelis pasiimtų gitarą“. Gitara groti išmokau pats 10 klasėje. Mano mama yra smuiko mokytoja, groja Šiaulių kameriniame orkestre, tad muziką girdėdavau nuo mažų dienų. Bet muzikos mokykloje buvau prastas mokinys. Ir tik įstojęs į Muzikos ir teatro akademiją pasigailėjau, kad nesimokiau. O paskui dar atsirado grupė „Netikėtai padaryti“.
Ruošiantis „Muzikinei kaukei“, tekdavo repetuoti ir namuose. Jei šiaip groju kokias dainas gitara, tai vyresnėliui nepatinka, net gitarą atima, o su „Kauke“ buvo visai kitaip. Pastebėjau, kad vaikams svarbiausia „pasitaškyti“, o tam labiausiai tinka roko gabalai, tada vaikai laksto, duodasi ir rėkia. Jiems tai būdas išleisti vidinius demonus.
Džiugas ir Adelė moka tas dainas, kurias repetavau namie, net anglų kalbos žodžius bando atkartoti. Beje, ne per seniausiai važiavome aplankyti močiutę ir jie išgirdo dainą „Bella čiao“. Jiems taip patiko, kad klausėme gal penkiolika kartų iš eilės. Džiugas itališkai pabandė dainuoti, galvoju, kaip gerai, per muziką vaikas gali išmokti kalbos.
Ar „Muzikinę kaukę“ žiūrėdavote visa šeima?
Taip, vaikai laukdavo tos laidos, dainuodavo, šokdavo, skirdavo balus. Prieš televizoriaus ekraną reikėdavo padaryti daugiau vietos, kad galėtų šokti. Adelė būtinai užsivilkdavo suknelę. Man pačiam būdavo įdomu pamatyti, kaip sumontuota laida. Atrodo, kai dainuoji, atiduodi save šimtu procentų, bet juk filmuoja 7 kameros ir tu nežinai, ką pamatys žiūrovas. Kartais ilgai šlifuoji kokį judesį, o jo net neparodo.
Bet mane labiausiai nustebino Kastyčio Kerbedžio anūkas. Po to, kai atlikau Kerbedžio dainą, parašė jo dukra ir pasakė, kad jos mažas sūnelis nepažino, kad čia dainuoja ne senelis. Man tai buvo didžiausias komplimentas, nes vaikai nemeluoja.
Koks esate tėtis?
Jeigu nuoširdžiai – esu bambeklis. Labai daug savęs atiduodu darbuose, o kai grįžtu namo, dėmesio reikalauja ir vaikai. Kartais energijos ar kantrybės nebeužtenka, pradedu bambėti, nes tiesiog noriu ramybės.
Man buvo didžiausias šokas, kai atsirado vaikai ir supratau, kad visiškai nebeliko laiko sau, nebeliko ramybės. Anksčiau namuose mokydavausi tekstus, skaitydavau knygas, žiūrėdavau filmus, o atsiradus vaikams tai pasidarė beveik nebeįmanoma. Kai vaikas miega, negali triukšmauti, o paskui turi jam daryti valgyti, su juo žaisti, skaityti pasakas ir t.t.
Bet aš labai noriu būti geras tėtis. Net kai dar neturėjau savo vaikų, žinojau, kad norėsiu tokiu būti.
Ko turi tėvas išmokyti vaikus?
Aš manau, kad iš šeimos vaikas turi išsinešti svarbiausią – bendravimą, žmogiškumą, kad neužaugtų kažkoks gyvuliukas. Vaikui svarbu matyti atvirus žmones, suprasti, kad galima pykti, liūdėti, kad tai yra normalūs jausmai, ir jais galima dalintis.
Mane dviračiu išmokė važiuoti ne tėtis, o draugas, kai man buvo 5 metai. Aš tuo labai džiaugiuosi. O štai plaukti išmokė tėtis. Bet ne tai svarbiausia. Tu vis tiek išeini iš šeimos arba žmogiškas, arba kažkoks traumuotas. Man atrodo svarbu, kad kuo mažiau traumų iš šeimos išsineštume, nes gyvenimas ir taip yra sudėtingas. Jame labai daug neteisybės, ir vaikas tai tikrai patirs. Ir dar man atrodo, kad vaikus reikia išmokyti drąsos. Kad jie nebijotų klysti, bandyti. Kad nebijotų eksperimentuoti. Kai su vaikais išeinu į kiemą, matau, kaip kartais močiutės tramdo anūkus, kad nelakstytų, neužsigautų, vien „negalima“ ir „negalima“. Kaip tik vaikystėje viskas galima, viską reikia patirti. Jeigu jis dabar nepatirs, paskui bijos patirti, ir tai bus didžiulė trauma. Vaikas iš šeimos turi išsinešti kuo daugiau drąsos ir žmogiškumo.
Kaip šeimoje dalinatės pareigas ir buitinius rūpesčius?
Vaikai dar maži, bet retkarčiais paprašau padėti, kai tvarkau namus. Prašo filmuko, o aš sakau, kad reikia susitvarkyti žaislus ir tik tada bus filmukas. Arba paprašau padėti išplauti grindis. Kol kas tos pareigos daugiau žaidimų forma, bet gal ateis suvokimas, kad gyvenimas susideda ne vien iš malonumų, bet ir iš pareigų.
O su žmona buitį dalinamės pagal tai, kiek kuris tuo metu turi darbų. Vieną mėnesį aš daugiau dirbu, kitą ji, vieną mėnesį aš būnu namų šeimininkė, kitą ji. Nors galiu pasigirti, kad namus dažniausiai siurbiu aš, nes man patinka. Toks net nusiraminimo, meditacijos procesas.
Prisiminkite ekstremaliausią dieną tėčio karjeroje?
Tada Džiugui dar nebuvo dvejų. Žmona išskrido į kūrybines dirbtuves, o aš nutariau, kad reikia važiuoti aplankyti senelius. Ta diena buvo kažkoks košmariška, Džiugas mašinoje neužmigo, kaip paprastai būna, dvi valandas prarėkė. Tada nuvažiavę neradome močiutės, Džiugas laiptais pirmyn–atgal, kažką sudaužė… Tik kokią 6 valandą vakaro atėjo mano sesuo, ir aš pirmą kartą galėjau nueiti į tualetą. Tą dieną norėjosi išbraukti iš savo gyvenimo.
Ir naktų sunkių yra buvę. Mes pastebėjome, jei vaikai nemiega naktį, tai greičiausia yra priešpilnis. Tada jie keliasi, vaikšto, verkia, kažką skauda.
Aš atsimenu, kaip gimus Džiugui pirmomis savaitėmis mane žmona išleido į miestą su draugu. Kai grįžau, ji buvo paklaikusiomis akimis, ant rankų vaikas: „Imk, nebegaliu, jis visą laiką verkia“. Aš jį pasiėmiau, ir mudu abu užmigome ant sofos. Iš pradžioje daug kas atrodo ekstremalu, nes tu nežinai, kodėl tas vaikas verkia, ar tai yra blogai, ar gerai? Juk to mūsų niekas nemoko.
Koks jūsų šeimos auksinis laikas?
Kai važiuojame kur nors mašina, vaikai užmiega, o mes su žmona kalbamės, užplūsta begalinė ramybė. Su vaikais mėgstame išeiti į mišką, jie laksto, duodasi, o mes vaikštome, klausome gamtos. Man gamta labai patinka. Turime ir tikrą kaimą, mano tėtis augina visokių gyvūnų, vaikai jau matė ir karvę, ir vištas. Žino, kad pienas gaminamas ne parduotuvėje, o kiaušiniai nenukrenta iš dangaus. Vaikystėje tai svarbu pamatyti, aš pats džiaugiuosi, kad esu užaugęs kaime. Jei galėčiau, dirbčiau nuotoliniu būdu kokį nors mėgstamą darbą ir gyvenčiau kaime. Nemėgstu ūkio, ravėti daržų, bet norėčiau gyventi kažkur prie miško, kad aplink būtų gamta.
Vilniuje netoli mūsų namų yra miškas, einame ten pasivaikščioti. Per karantiną pasivaikščiojimus atradome tarsi iš naujo. Aš pradėjau sportuoti. Vieną dieną pėsčiomis nuėjau 50 kilometrų. Padariau apie tai vaizdo įrašą.
Ką jums davė buvimas tėvu?
Tu supranti, kad nebegyveni sau, esi atsakingas už tuos mažus žmogelius. Turi taip konstruoti savo gyvenimą, kad ir jiems padėtum užaugti. Užplūsta didžiulis meilės jausmas. Atrodo, dėl to mažyčio žmogaus galėtum ir kalną pastumti.
Kitas dalykas – jei iki vaikų svajojai apie olimpą, holivudą, su jais tu to nebepadarysi. Truputį „įsižemini“. Žmogui kopti į viršų yra labai sunku, o dar jei turi nešti kažką ant kupros… Atsiranda kitoks požiūris į realybę ir svajones.
Kažkuriais metais per Tėvo dieną Indrė padovanojo marškinėlius su užrašu „Geriausias tėtis“. Kartais juos užsivelku net ir viešumoje ir einu išdidžiai atstatęs krūtinę.
Ginta Liaugminienė
Irinos Bedulskos nuotraukos
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
