Daugeliui žinomas renginių vedėjas ir organizatorius Remigijus Žiogas įsitikinęs, kad vaikystėje patirti išgyvenimai jį užgrūdino visam gyvenimui.
Kiemo kova už būvį, butelių, metalo, aliuminio rinkimas, alkoholio vartojimas artimoje aplinkoje – taip atrodė Remigijaus vaikystė. Tik pasirinkęs tinkamas popamokines veiklas, išugdžiusias jame atsakomybės jausmą ne tik už save, bet ir už kitus, jis suprato, kad atsakingumas, atkaklumas, pareigingumas ir šiek tiek talento padės pasiekti jam tai, ko nori. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Kristina Lekavičiūtė interviu pabaigoje pataria, ką daryti tėvams, norint, kad jų vaikas įsitrauktų į užklasines veiklas ir būtų žingeidus.
Remigijau, papasakokite plačiau apie savo vaikystę.
Mano vaikystė prasidėjo nuo to, kad gimiau negyvas Klaipėdoje. Mane mama pagimdė su aplink kaklą apsisukusia virkštele, prireikė minutės laiko, kol atgaivino. Tada išvežė į taip vadinamus laukinius vakarus – Naująją Akmenę, kur miestas dar neturėjo nė 50 metų istorijos. Ten augau iki 12 metų kaip perspektyvus banditas (sudėtingo elgesio).
Tėtis dirbo cemento gamykloje vairuotoju, mama buvo telefonistė, turėjom visko, todėl tėtis leido sau daug gerti. Jis buvo charizmatiškas (tai iš jo paveldėjau), užsiėmė daugybe veiklų, dėl to artimai pažinojo daug moterų. Kai man suėjo 11 metų, tėtis nusprendė, kad jam reikia gyvenimo permainų ir išėjo pas kitą moterį, palikdamas mane su sese bei mama ir didelėmis skolomis. Nuo tada – gyvenimas kaip iš filmo, kuriam tiktų pavadinimas „Išgyvenimo būvis“.
Ko gero, daugelio vaikų svajonė – vaikystė kaip iš filmo – pasakos. Jūsų filmo scenarijus, kaip suprantu, nebuvo pasaka?
Jau penktoje klasėje turėjau pravardę Patranka, nes buvau gaujos lyderis. Padangų ir miškų deginimas, automobilių ir butelių daužymas, jų rinkimas, kulkų gamyba ir jų išbandymas ant namo sienos buvo mano kasdienybė. Vyko kiemo kova prieš kiemą, miško kvadratų pasidalinimas – tais laikais gyvenome remdamiesi tokia kultūra. 1996 metais suparalyžiavo mano močiutę ir mes išvykome gyventi į Viekšnius.
Mūsų šeimos finansinė padėtis buvo sunki nuo 1995 iki 2000 metų, todėl rinkau metalą, aliuminį, butelius. 20 kilometrų spinduliu nuo Viekšnių esu aplankęs visus šiukšlynus ir tai laikau gyvenimo nuotykiu. Šiai dienai nebūčiau toks verslus, neturėčiau namo ant jūros kranto, negalėčiau keliauti kelis kartus per metus, jei viso to nebūčiau patyręs vaikystėje.
Kaip Jūsų gyvenimas klostėsi Viekšniuose?
Metai nuo šeštos iki dvyliktos klasės buvo patys laimingiausi. Nepaisant to, kad turėjome tik lauko tualetą, neturėjome vonios, o po karštu vandeniu nusimaudyti galėjome tik sekmadieniais pas kaimynę, tai buvo mano svajonių laikas. Bene dvi valandas praleisdamas vonioje dainuodavau ir svajodavau, kad būsiu politikas, prezidentas, Holivudo aktorius, turėsiu savo dvarą, remsiu savo šalį, padėsiu išlaikyti Vyriausybę ir t.t.
Tarsi įvyko lūžis gyvenime. Ar dar kas nors pasikeitė?
Šeštoje klasėje man teko rinktis: būti „alfa patinu“, arba paklusti kitam „alfa patinui“. Kiekvieną pertrauką dėl to vyko būvio mūšiai, nors nebuvau pats aukščiausias, stipriausias, bet už save pastovėdavau. Taip pat turėjau rinktis lankyti etikos pamokas su visais vaikinais ar tikybos – su merginomis. Vienas pats iš berniukų pasirinkau tikybą ir nuo to laiko bendravimo problemų su mergaitėmis nebeturėjau.
Kokią įtaką Jums padarė tikėjimas, bažnyčia?
Mane pakvietė ateiti į bažnyčią, į zakristiją, aprengė balta suknele, patyriau stresą, galvojau, visi šaipysis, bet to nebuvo. Už patarnavimą mišiose gaudavau po litą. Mane įtraukė bažnyčia ne kiek tikėjimu Dievu, o kiek pats bažnyčios gyvenimas ir darbas joje, patarnavimas mišių metu. Aš gerai sutardavau su kunigu ir žmonėmis. Tai suteikė man galimybę tapti lyderiu, suvokiau, kas yra lyderystė ir kaip su ja elgtis. Kiekvienas žmogus formuoja patirtį pats, gali ją kaupti baigęs mokslus ar jaunystės kasdienybėje. Žmogus gali vadovautis primesta nuomone arba kurti savo.
Kaip Jus auklėjo mama?
Visą vaikystę ir paauglystę pats priiminėjau sprendimus. Kai grįždavau namo pavalgyti, jei rasdavau patiekalą su svogūnais (nemėgau svogūnų) ir pasakydavau mamai, kad nevalgysiu, nepatinka, mama sakydavo: „Mūsų šeimoje nėra žodžio nepatinka, o jeigu tau nepatinka –pasigamink pats, bet susigalvok kaip ir iš ko“. Todėl tekdavo prasimanyti pinigų maistui įvairiausiais būdais, bet ne smurtiniais, arba nusipirkdavau iš tėvų duodamų dienpinigių – gaudavau litą per dieną. Kadangi niekada nieko nebijojau, būdamas 20 metų, neturėdamas verslo patirties, jau įkūriau savo pirmąją įmonę ir to nesigailėjau.
Nuo aštuntos klasės priklausote Ateitininkų organizacijai, nuo dešimtos – Skautų. Ką Jums suteikė ir iki šiol duoda buvimas šių organizacijų dalimi?
Šios dvi organizacijos išugdė manyje atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus. Be to, tai papildė mano nuotykius herojaus Indiano Džounso gyvenimo iliuzijoje.
Minėtų dviejų organizacijų šalininkai man parodė, jog galima gyventi be psichoaktyviųjų medžiagų. Naktiniuose klubuose visi galvodavo, kad aš esu narkotikų prekeivis ir net prašydavo jų, nes nuolat judėdavau. Man nebūdavo gėda, ką kiti pagalvos. Šokis buvo mano laisvės išraiška, nes tokia buvo mano vaikystė, buvau laisvas, tad man nereikėdavo apsvaigti, kad taip elgčiausi.
Man nebuvo gėda nei rinkti butelius, nei eiti į mokinių tarybą, parlamentą. Jei kiti turėdavo standartus ir baimes, aš to neturėdavau. Jei klasės draugai pirkdavo naują „Nike“ džemperį, aš „Humanoje“ pirkdavau kitokį kostiumo švarką, nesivaikydavau standartų. Nesmerkdavau, jei bendraklasiai rūkydavo, buvau vakarėlių siela, organizuodavau klasės vakarėlius. Visada buvau šalia, įvykių sūkuryje, alkoholio nevartojau, nors ir šventasis nebuvau. Man nereikėdavo svaigintis tam, kad būčiau tokioje kondicijoje kaip kiti.
Priklausymas minėtoms organizacijoms nelabai siejasi su Jūsų šiandienine veikla – šou verslu, kuriame netrūksta vakarėlių, alkoholio, linksmybių. Kaip viską suderinate?
Taip jau gyvenime išėjo, kad tėvas mėgo kilnoti stikliuką, patėvis taip pat tą mėgo ir mėgsta, alkoholio mano aplinkoje netrūksta. Mama nevartoja alkoholio ir ji visada man buvo ir yra pavyzdys. Taigi šiai dienai nesu ragavęs jokių alkoholinių gėrimų. Nors esu šou verslo dalis, nežinau, kas yra narkotikai, nesu rūkęs cigaretės. Būdamas 12 metų prisiekiau prieš kryžių, kad to nedarysiu ir iki šiol laikausi duoto pažado.
Kaip į visa tai, ką Jūs papasakojote, reaguodavo aplinkiniai?
Visi mane tokį priimdavo. Viekšniuose veikiančio baro darbuotojai žinodavo: jei ateis dvyliktokai, užsisakys tris didelius alaus ir vieną pomidorų sulčių. Ir žinodavo, kad tos sultys bus skirtos Žiogui. Visiems tai buvo normalu, kad vienas nenormalus. Per tiek metų visi suprato, kad jų nuomonė man nepadarys įtakos, todėl nesakydavo, kad vartoti alkoholį yra geriau, nei sultis, jie žinojo, kad Žiogas yra toks. Būti kitokiam tais laikais buvo labai drąsu.
Šiai dienai mano įžvalgos atrodo pakankamai logiškos, nes dabar mes turim ir veganus, ir homoseksualus, ir kt., o tada nebuvo. Tik mano kartos – „bumerio“ (1992-2000 m. karta) – žmonės supras, kad tais laikais laikytis taisyklių ir standartų buvo norma. Išsišokėliai buvo nepritapę.
Aš stengiausi visur prieštarauti sistemai, jei mokytojai sakydavo, kad reikia mokytis, aš bėgdavau iš pamokų ir pan. Pasirinkdavau tik tuos dalykus, kurie man buvo svarbiausi, tikdavo ir patikdavo. Mėgau istoriją, biologiją, geografiją, rusų kalbą, bet vidurkis buvo žemas. Tiksliųjų mokslų pamokų vengdavau. 10-balėje sistemoje mano vidurkis iki 10 klasės siekė vos 6,0. Tik 10 klasėje susiėmiau moksluose.
Kas padarė tam įtaką?
Tam įtaką padarė tai, kad man suėjo 16 metų ir mama pasakė, jog „nuo šiol viskas priklauso nuo tavęs, gali rinktis, ar eiti į profesinę mokyklą, ar baigti vidurinę, dabar pats priimsi sprendimus“. Nuo to laiko man buvo suteikta visiška laisvė, galėjau gerti, rūkyti, eiti dirbti arba mokytis. Bet nuo pavadžio nenutrūkau. Per porą metų priklausymo minėtoms organizacijoms, suvokiau, kad atsakingumas, atkaklumas, pareigingumas ir šiek tiek talento padės pasiekti tai, ko noriu.
Turėjau labai gerą tikybos mokytoją – savo gyvenimo mentorių Paulių Aurylą, taip pat labai gerą auklėtoją Vitalijų Baltutį. Šie du vyrai pritarė mano nuomonei, kad nors ir nesu sistemos dalis, bet su savo kūrybine spalva galiu pasiekti tai, ko noriu.
Koks Jūsų gyvenimo būdas šiandien?
Nuo šeštos klasės pradėjau gyventi be kasdienybės. Nemėgstu planuoti, gyvenu impulsyviai, spontaniškai – toks mano gyvenimo būdas. Esu nestandartiška asmenybė, nuo manęs daug kas pavargsta. Tokio gyvenimo būdo niekam nelinkėčiau, nes žmonės labiau mėgsta sėslesnį, ramesnį gyvenimą su daugiau garantijų. Nors man yra 37 metai, vis dar jaučiuosi tas pašėlęs patranka Indiano Džounso vaidmenyje, kuris nežino, kaip sutiks rytojų. Mano aplinkos žmonėms – mamai, žmonai, uošvienei teko susitaikyti su tokiu mano gyvenimo būdu, su tokiu manimi.
Jeigu žinotumėte, kad šį interviu skaito jaunimas, kokią žinią jiems norėtumėte perduoti?
Jeigu bus jaunimo, kuris skaitys šitą interviu, aš jums labai linkiu padėti į šoną telefoną, pakilti nuo sofos, užsirašyti į kokią nors organizaciją, išeiti pasportuoti, kiekvieną vakarą apeiti bent 5 kilometrus savo teritorijos (aš nuo 6 klasės kas vakarą apeidavau savo rajoną ir stebėjau jame vykstančius pokyčius).
Supraskite, kad dabar jūs turite patį pigiausią laiką, tai reiškia, neturite įsipareigojimų, nemokate paskolų, komunalinių mokesčių, neturite vaikų. Tai yra laikas, kurį galite skirti sau kaip kapitalą, todėl kaupkite viską: sporto naudas, įgytas žinias, patyrimus įvairiose organizacijose, savo lyderių istorijas, visas įmanomas patirtis, kurios jums padėtų studijose, nes būtent tuo metu, nuo 18 iki 25 metų paaiškės, kas būsite.
Gyvenimas yra toks gražus, spalvingas ir netikėtas, kad turėtų būti gaila praleisti jį socialiniuose tinkluose Facebook, Instagram, Tik Tok, „laikinant“ kitus ir sau mintyse sakant, koks jis nerealus, nes iš tikrųjų tai tu esi nerealus ir turi tokį patį potencialą. Viekšniuose mokytojai sako mokiniams, kurie neturi gebėjimų mokslams: „jeigu galėjo Žiogas, gali ir tu“.
Tarnybos psichologė Kristina Lekavičiūtė dalijasi mintimis apie tai, kokiais būdais galima paskatinti vaiką ar paauglį įsitraukti į naudingas popamokines veiklas:
- Norint, kad vaikas įsitrauktų į popamokines veiklas, būtų žingeidus, turėtų gyvenime siekių, svarbus uždavinys tenka, visų pirma, tėvams.
- Tėvai ankstyvoje vaikystėje savo vaikams yra autoritetingos figūros, kurios turi įtakos vaikų pasirinkimams. Jeigu tėvai yra aktyvūs, domisi įvairiomis veiklomis, tai ir vaikas ims būtent tokį pavyzdį.
- Visais atvejais vaiko santykis su autoritetu daro didelę įtaką jo kasdieniam funkcionavimui, tarpasmeniniams santykiams ir gebėjimui prisitaikyti prie supančios aplinkos. Vaikai mokosi iš tėvų, bando įsivaizduoti, koks turi būti idealus gyvenimas.
- Norint vaiką nukreipti į užklasinę veiklą – svarbu leisti ankstyvoje vaikystėje patyrinėti savo galimybes įvairiose veiklose ir paskui aptarti, kurioje veikloje vaikas maloniausiai jautėsi.
- Dažnai paauglystė – metas, kai pasireiškia įvairūs jaunuolių saviraiškos būdai, jie mėgina išsiskirti iš kitų, bando atrasti savo unikalumą ir taip suformuoti savo tapatybės pagrindą.
- Paauglystėje tėvų autoritetas kartais susilpnėja, pradeda žvalgytis, kuo gyvena jų bendraamžiai. Taip jaunuoliai formuoja savo pasaulėžiūrą.
- Tėvai pajutę savo susilpnėjusį autoritetą pradeda iš vaiko dažnai reikalauti arba perleidžia visą atsakomybę paaugliui, tačiau svarbu tuo metu megzti naują emocinį ryšį domintis ne tik vaiko mokykliniais pasiekimais, bet ir jo savijauta, santykiais su draugais, laisvalaikio praleidimo būdais.
- Kuriant emocinį ryšį paaugliui yra svarbu pajausti, kad santykyje su suaugusiuoju jis yra priimamas su visomis savo vertybėmis, nuostatomis, pomėgiais.
- Priimdamas, pažindamas jį, bendraudamas suaugęs žmogus su paaugliu, įgavęs jo pasitikėjimą, vėliau gali patarti, išsakyti pastebėtas jo stipriąsias puses ir nukreipti į veiklas, kuriose paauglys galėtų jas atskleisti.
