Sutrikdyta fizinė ir psichinė sveikata, įgyti kompleksai, prarasta savivertė ir pasitikėjimas žmonėmis – tai vaikystėje patirto smurto pasekmės. Nors apie smurtą prieš vaikus kalbama daug, o visuomenė vis mažiau jį toleruoja, šis reiškinys dar yra Lietuvos vaikų kasdienybėje.
Vaiko teisių gynėjai, kasdien susiduriantys su nukentėjusiais vaikais, pastebi, kad apie kai kurias smurto formas visuomenė žino per mažai, negeba jų atpažinti, nežino kaip padėti vaikui. Viena iš jų – yra seksualinis smurtas. Dažniausiai seksualiai išbaudojami mažamečiai vaikai iki 14 metų. Pasak specialistų, seksualinis išnaudojimas ir seksualinė prievarta yra vienas iš labiausiai vaiką žalojančių suaugusiojo veiksmų. Be to, ši smurto forma – sunkiai atpažįstama.
„Kalbant apie seksualinį smurtą prieš vaikus, deja, bet turime pažymėti, kad dažnu atveju vaikai nukenčia nuo artimiausių žmonių, nuo pažįstamų suaugusiųjų. Seksualinio smurto atvejų daugėja, tačiau tai siejame ne su augančiu tokių nusikaltimų skaičiumi, o su tuo, kad daugėja specialistų, gebančių identifikuoti šią smurto prieš vaikus formą“, – sako Valstybės vaiko teisų apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Žaneta Ginaitė.
Kas yra seksualinis smurtas?
Seksualinis smurtas – veiksmai prieš vaiką, kuriais kitas asmuo siekia patirti seksualinį pasitenkinimą arba gauti pelno iš seksualinių vaiko paslaugų.
Tėvams ir specialistams paskaitas apie smurto formas skaitanti Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos psichologė Aura Svetikienė sako, kad visuomenei dar trūksta informacijos apie įvairias seksualinės prievartos formas, o seksualinis smurtas dažnai suvokiamas tik, kaip priverstinis lytinis aktas.
„Jeigu vaikas verčiamas žiūrėti pornografiją, fotografuojamas nuogas, o nuotraukos platinamos – nebūtinai šalia esantys žmonės tai suvoks kaip nusikalstamą veiką. Kol kas mažiausiai atpažįstama seksualinio smurto forma – prievarta be prisilietimo“, – sako psichologė.
Pasak specialistės, seksualinis smurtas skirstomas į keletą formų: prievarta su prisilietimu ir be prisilietimo, su prasiskverbimu ir be prasiskverbimo.
Seksualinio smurto aukomis dažniau tampa mažamečiai
Statistika rodo, kad dažniausiai seksualinę prievartą patiria mažamečiai vaikai iki 14 metų. Ypatingai jautri 7-13 metų amžiaus grupė. Tai vaikai, kurie dar labai priklausomi nuo tėvų, tačiau jau pradeda lytiškai bręsti. Kita grupė – paaugliai.
„70–85 procentais atvejų seksualinį smurtą vaikai patiria artimoje aplinkoje, o skriaudėjas yra asmuo, kurį vaikas pažįsta ir kuriuo pasitiki: giminaitis, bendraamžis, šeimos draugas ar kitas asmuo. Tai ypač pažymėtina, kai kalbame apie mažamečius vaikus“, – sako psichologė A. Svetikienė.
Būtent mažamečiai daugiausia laiko praleidžia kartu su tėvais, sykiu vyksta pas draugus, dalyvauja įvairiuose pasibūvimuose, šventėse Tokio amžiaus vaikai dažniausiai būna šalia suaugusiųjų aplinkoje, kuria pasitiki ir vaikai, ir tėvai. Tokiomis aplinkybėmis vaikas smurtautojui tampa labiausiai prieinamas.
„Kuo mažesnis vaikas, tuo didesnio dėmesio ir tėvų priežiūros jam reikia. Nuskriausti vaiką linkusiam suaugusiajam, ypač tam, kurį vaikas pažįsta, užtenka pasakyti, kad taip daro kiekvienas, kuris myli ir vaikas patikės. Reikia įvertinti tai, kad mažieji tiesiog neturi kitų patirčių ir pavyzdžių, todėl suaugusiais tiki“, – apie tai, kodėl mažesni vaikai dažniau tampa seksualinio smurto aukomis, pasakoja psichologė.
Tačiau, pasak jos, nereikia užmiršti, kad seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą patiria įvairaus amžiaus ir lyties vaikai.
Vaikai nelinkę išsigalvoti
Globos namai „Užuovėja“ – vieninteliai Lietuvoje, kuriuose teikiama kompleksinė (psichologinė, socialinė, teisinė, medicininė) ir kita pagalba vaikams, nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos ir išnaudojimo, taip pat tėvams, įtėviams (globėjams).
Šiuose globos namuose dirbanti psichologė Vilma Paliaukienė sako iš patirties galinti pasakyti, kad vaikai apie patirtą seksualinį smurtą nelinkę išsigalvoti. Iš visų pranešimų apie seksualinį išnaudojimą nepasitvirtina tik 1-4 proc. atvejų.
„Bet kokia vaiko fantazija turi tikslą. Tarkime, jeigu mergaitė fantazuoja, kad turi daug lėlių ar rūbų spintoje, tai yra kompensacinė fantazija. Neturiu, bet fantazuoju. Pabandykite atsakyti į klausimą, kokį tikslą turi seksualinio poreikio fantazija? Ji nepatenkina jokio poreikio. O jeigu apie tai kalba mažametis, reiškia, jis turi žinių, o iš kur jis jų turi? Tokie klausimai leidžia daryti prielaidas – patyręs vaikas seksualinę prievartą ar ne“, – sako V. Paliaukienė.
Pasak globos namų „Užuovėja“ psichologės, didesnė tikimybė, kad vaikai meluos, jog prievartos nebuvo. Jeigu vaikas sako, kad tai įvyko, jokiais būdais negalima kelti prielaidų, kad to nebuvo, privalome į tai reaguoti kaip į tiesą ir tikėti vaiku.
„Jeigu vaikas pasakoja apie save arba užsimena apie tariamai jo draugės ar draugo patirtą seksualinę prievartą, svarbiausia užduotis tėvams ir bet kuriam suaugusiam žmogui – vaiką išklausyti ir juo tikėti. Nerodyti emocijų, o klausimus gerai apgalvoti ir užduoti tokius, kurie neturėtų įtakos atsakymui. Tai suteiks galimybę gauti daugiau informacijos, įsigilinti į tai, ką vaikas sako“, – pataria pagalbą seksualinę prievartą patyrusiems vaikams teikianti psichologė.
Kaip atpažinti, kad vaikas patyrė seksualinį smurtą
Jei vaikas tapo uždaras, jam sunku sėdėti, staiga ima ypač domėtis seksualinėmis temomis, šia tema žino daugiau nei reikia jo amžiui, akivaizdžiai seksualizuotai elgiasi su kitais vaikais ar suaugusiais – tai ženklai, kad vaikas galimai patiria seksualinę prievartą.
„Svarbu atkreipti dėmesį į tai, ką vaikas kalba. Svarbu pastebėti ir apie ką vaikas vengia kalbėti. Įvairius patirtos seksualinės prievartos ženklus galima pamatyti per piešinius, rašinėlius. Kartais vaikas gali sakyti, kad taip buvo mano draugui, nors iš tiesų taip nutiko jam. Jeigu vaikas, jo elgesys pasikeitė kažkuo, labai svarbu išsiaiškinti, kodėl taip nutiko ir stebėti ar nėra kitų ženklų, kurie bylotų apie patirtą seksualinę prievartą“, – mintimis, kaip atpažinti seksualinę prievartą patyrusį vaiką, dalinasi psichologė V. Paliaukienė.
Pasak specialistės, specifiniai fiziniai seksualinės prievartos ženklai yra nubrozdinimai, sudraskymai lytinių organų ir burnos srityje, specifinės lytiniu keliu plintančios ligos. Kūdikių ir vaikų iki 3 metų amžiaus atveju dauguma ženklų yra nespecifiniai.
Vaikams nuo 3 metų pasireiškia apetito ir miego pokyčiai, košmarai, regresyvus elgesys (šliaužioja, čiulpia nykštį – elgiasi lyg būtų mažesnis), tampa hiperaktyviais, patiria tikus veido srityje.
Vaikams nuo 6 metų, patyrusiems seksualinį smurtą, gali atsirasti įvairios baimės, nerimas, depresija, gali kilti suicidinės mintys, pykčio sulaikymas arba išliejimas, sumišimas prieš vienos lyties suaugusiuosius, vengimas nusirengti, pasikartojantis seksualinis elgesys.
Mokyklinis amžius vaikams ir paaugliams gali pasireikšti depresija ar agresija, užsisklendimas, disociacijos jausmas, gėda savo kūno ar seksualinių požymių, savęs žlugdymas, savęs kaltinimas bei neapykanta sau, sunkumai sutapatinant save su savo lytimi, pradėjimas piktnaudžiauti narkotikais ir alkoholiu.
Vaikai, patyrę seksualinį smurtą, patiria dažnai pasikartojančias šlapimo trakto infekcijas, suserga lytiniu keliu perduodamomis ligomis, kraujuoja, gali turėti įtrūkimų, įplyšimų aplink burną, išeinamąją angą ar vaginą, somatinių sutrikimų. Gali susidurti su šlapimo ar išmatų nelaikymu – šlapinimusi į lovą.
Seksualinės prievartos pasekmės
Kalbėdama apie seksualinės prievartos pasekmes, psichologė V. Paliaukienė sako, kad priklausomai nuo vaiko reakcijos, patirtos traumos dydžio, tai paliečia visas vaiko gyvenimo sritis.
„Psichinė trauma yra didžiulė. Ji palieka pėdsaką kuriant asmeninius santykius, turi neigiamos įtakos vaiko savivertei, psichinei sveikatai, gali išsivystyti potrauminio streso sutrikimas“, – teigia, psichologė ir pabrėžia, kad laiku nesuteikus pagalbos, trauma gali padaryti didelę žalą vaiko raidai.
Pasak jos, dažnai vaikams padėti norintys tėvai neįvertina, kad vien emocinio ryšio nepakanka, reikia ir profesinių žinių, norint užtikrinti tinkamą pagalbą vaikui po patirtos seksualinės prievartos.
Ką daryti jeigu kyla įtarimų dėl vaiko seksualinio išnaudojimo?
„Jeigu kyla įtarimų, kad vaikas patyrė seksualinį smurtą, nedvejojant apie tai reikia informuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinį skyrių darbo dienomis iki 17 val., nurodant kuo daugiau duomenų – šeimos adresą, jei žinote, tėvų ir vaiko vardus, pavardes, kad būtų galima operatyviai imtis reikiamų priemonių vaikui apsaugoti, suteikti reikalingą pagalbą vaikui ir šeimai“, – sako Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Ž. Ginaitė.
Darbo dienomis po 17 val. ir savaitgaliais bei švenčių dienomis žinant apie išnaudojamą vaiką reikėtų skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112.
„Svarbu pažymėti, kad įtarimų turintys suaugusieji rinktų faktus apie galimai patirtą seksualinę prievartą – fiksuotų pastebimus ženklus apie fizinę, emocinę, psichologinę vaiko būseną, rinktų piešinius, rašinius, posakius ir kitus faktus, kurie daro prielaidą apie galimą tokios formos smurtą“, – pabrėždama įrodymų svarbą, sako Ž. Ginaitė.
Tarnyba į pranešimus reaguoja nedelsiant
Gavę informaciją apie galimą vaiko teisių pažeidimą – patirtą seksualinį smurtą – vaiko teisių gynėjai reaguoja kaipmat: specialistai vyksta į šeimą. Jei leidžia vaiko amžius, išklauso vaiko nuomonės, bendrauja su tėvais. Jeigu tėvai dėl galimo seksualinio vaiko išnaudojimo dar nebūna kreipęsi į policijos pareigūnus, tai padaro vaiko teisių gynėjai.
„Seksualinė prievarta – rimtas nusikaltimas ir milžiniška trauma vaikui. Labai svarbu ne tik išsiaiškinti ar vaikas patyrė prievartą, bet ir tai padaryti profesionaliai, sukeliant kuo mažiau įtampos ir neigiamų emocijų vaikui. Todėl Tarnybos specialistai, įtarę, kad vaikas galėjo patirti bet kokios formos seksualinį smurtą, kreipiasi į globos centrą „Užuovėja“, kur profesionalai atlieka psichologinį vaiko įvertinimą“, – sako Ž. Ginaitė.
Jeigu pasitvirtina seksualinio smurto faktas, „Užuovėjos“ psichologai teikia išvadas bei rekomendacijas, kaip padėti vaikui. Tuomet į pagalbą vaikui ir šeimai įsijungia atvejo vadybininkai, psichologai, socialiniai darbuotojai.
