Šiaulių „Laiptų galerijos“ vadovė Janina Ališauskienė šiandien puikiai žinoma Lietuvos meno kūrėjams ir gerbėjams, parodų lankytojams, jaukių plenerų mylėtojams ar išskirtinių meno renginių gerbėjams. Išlavintą stiliaus jausmą turinti moteris į „Laiptų galeriją“ kviečia susižavėti, atrasti, išjausti, tiesiog pakvėpuoti menu, pabūti su jo kūrėjais, o šiuos – su meno gerbėjais. Šios moters vaikystė prabėgo be mamos meilės, internatuose, patiriant patyčias, o svajonėse buvo ne kas kitas, bet šiltas maistas.
Apie vaikystės randus ir jų poveikį suaugusio žmogaus gyvenimui taip pat kalbamės su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologe Jūrate Marcinkevičiene.
Mamos dingimai, nereikalingumo jausmas ir nuolatinis alkis buvo kasdienybė
„Vieni ryškiausių vaikystės prisiminimų – mes su sese, dvi mažos mergytės, ne pirmą dieną vienos sėdim šaltoj tamsioj troboj, visiškai nėra ko valgyti. Kada ir kur išėjo mama ir kada ji grįš – net klausimo tokio nekėlėm sau, nes mamos dingimai kelioms dienoms ir ilgiau buvo įprasta. Ji gyveno, kaip jai atrodė geriau ir linksmiau. Ir iš nevilties apžiūrėjusios visas spinteles ir lentynas, radusios gabaliuką sudžiūvusios duonos, žaisdavome „valgyklą“, – pokalbį apie vaikystę pradeda Janina.
Pasak moters, buvo gerai, kad tuomet taip vadinamų socialinės rizikos šeimų vaikų maitinimu rūpindavosi mokykla. Tokius vaikus vesdavo į miestelio valgyklą pavalgyti. Janinai valgykla, kur kartą per dieną ji gaudavo kotletą ir šaukštą košės atrodė, kaip pati prabangiausia vieta. Moteris abejoja, ar ją suprastų šiuolaikiniai vaikai, kad kartkartėmis suvalgyti kotletą gali būti didžiausias vaiko troškimas.
„Žinoma, mano ir sesės vaikiškame gyvenime ilgos dienos šaltoje troboje ir miestelio valgyklos dosnumas ilgai tęstis negalėjo. Mes, mamai nereikalingos mergaitės, atsidūrėme Žagarės internate (taip anuomet vadinosi vaikų globos įstaiga). Negaliu sakyti, kad ten buvo blogai. Graži aplinka, puikūs mokytojai, kurie vesdami pasivaikščioti skaitydavo garsiausių to meto poetų eiles. Žinoma, augau nepaglostyta, nepriglausta, net nežinojau, kas tai yra, kai artimieji apkabina, pamoko, pataria“, – pasakoja Janina.
Moteris sako, kad tuomet iš gyvenimo ėmė viską, ką tuo metu galėjo gauti geriausio. Taip ji atrado mokymosi džiaugsmą. „Mokytis man visada patiko ir sekėsi. Tai, žinoma, buvo kelias į ateitį. Bet kokią? Neturėjau giminių, tėvų, artimųjų, ,,gerų tetų“, kas mane bent kiek palaikytų, paremtų. Nebuvo jokių vilčių net bet kokį savo kampą ar stogą virš galvos turėti. Bet jaunystė augino sparnus, o man tie sparnai buvo mokslas“, – sako moteris.
Didžiavosi siuvėjos pasiūta suknele
Tuomet moksleivė Janina stengėsi mokytis ir mokslai jai sekėsi puikiai. Internato vaikų niekas nelepindavo gražiais rūbais, visi dėvėjo vienodas mokyklines tamsias uniformas, tik geriausiems buvo leidžiama pasisiūdinti kitokį rūbą nei uniforma.
„Pasibaigus trimestrui išrikiuodavo visus internato vaikus. Tuomet ateidavo direktorius ir paskelbdavo geriausiai besimokančius. Mane, kaip vieną geriausių, pakviesdavo į priekį ir pasakydavo, kad turiu teisę nueiti į siuvyklą, išsirinkti medžiagą ir man pasiūs suknelę, kurią aš galėsiu apsivilkti eidama į mokyklos šventes ar šokius. Tuo metu ta suknelė buvo ne šiaip gražus, gražesnis už kitų rūbas, o prilygo garbės ženklui. Tos, kurios turėjo po tokią siuvykloje siūtą suknelę buvo išskirtinės, geriausios“, – prisimena Janina.
Internato direktorius simbolizavo rūpestingą tėtį
Savitos anuomet buvo ir taisyklės, kaip rūpintasi internato vaikų sveikata. Artėjant žiemai, kad vaikai nesirgtų, jie būtinai turėdavo valgyti žalius svogūnus. Taip liepdavo internato direktorius ir ne tik liepdavo, bet stovėdavo valgykloje, kol vaikai suvalgys.
„Kai mes susėsdavom pusryčiauti, kiekvienam jau būdavo padėta juodos duonos, lašinių gabalėlis ir svogūnas. Į valgyklą ateidavo internato direktorius, garsiai pasisveikindavo ir primindavo, kad jis tol budės, kol visi vaikai suvalgys lašinius su svogūnu. Dabar žinau, kodėl taip būdavo. Anuomet apie visokius papildus ir multivitaminus internate niekas nei girdėti nebuvo girdėjęs, o vaikų imunitetu reikėjo rūpintis. Tad iki šiol man labai skanu lašinukai su duona ir svogūnu“, – prisiminimais dalijasi Janina.
Mieste kentė nuolatinius pažeminimus: vadino internatiniais, mėtydavo gniūžtes
„Baigus 8 klases mane, kaip labai gerą mokinę iš Žagarės, išsiuntė į anuomet prestižinį internatą Šiauliuose. Prestižiniu jis vadintas, nes ten buvo stiprūs mokytojai, ten mokėsi tik geri, pažangūs mokiniai. Be to, ten mokėsi ir vaikai iš šeimų, kuriems buvo toli iki mokyklos, tai jie visą savaitę gyvendavo internate, o savaitgaliais vykdavo namo. Galvojau, kad čia bus dar maloniau mokytis, susirasiu draugų, bet atsitiko baisiausia, kas to meto vaikui, neturinčiam šeimos palaikymo, o ir apskritai neturinčiam jokios šeimos, gali nutikti: iš mažos, susigyvenusios ir artimos bendruomenės patekau į didmiestį, kur savitos, man nepažįstamos taisyklės, kitokie žmonės ir nėra savų, o kiekvienas naujas vaikas yra tik dar vienas internatinis“, – pasakoja Janina.
Janina prisimena ir vieną prestižinio Šiaulių internato direktoriaus mėgstamą frazę: „Jeigu kas gaus blogus pažymius, neklausys, prieštaraus – išmesim“. Baisiausias įvykis tuomet buvo gautas dvejetas – mergaitė blogai pasiruošė pamokai apie kosmosą. Ilgas valandas tada kamavo mintis, o kas dabar bus, kai pažymių vidurkis sumažės. Tačiau viską kaip galima geriau išsprendė supratinga mokytoja – Janinai suteikdama galimybę suprasti ne tik neigiamo pažymio blogį, bet apskritai, atsakomybės sampratą. Tą kartą jai vidurkio nesumažino. Janina atvirauja, kad praėjus ir keliems dešimtmečiams po šių patyrimų ji naktimis pabunda iš baimės, kad ją kažkas išmes, išvarys, nes anuomet iš internato pašalintam vaikui tiesiog nebuvo kur eiti.
„Miestas didelis ir tuomet atsivėrė milžiniška socialinė atskirtis. Norėjosi ir mieste pasivaikščioti, ypač nueiti į kiną. Eidavome, bet tie išėjimai virsdavo siaubu, nes mes, internatiniai, vienodai aprengti ir surikiuoti į grupeles kritome praeiviams į akis. Nors mes niekam nieko blogo nedarėm, bet mus pamatę mieste aplinkiniai apmėtydavo gniūžtėmis, išvadindavo šlykščiausiais žodžiais“, – su ašaromis prisimena Janina.
Tarsi paženklintai merginai – kultūros namų direktorės pareigos
Pabaigusiai vidurinę mokyklą Janinai buvo pasiūlyta neakivaizdiniu būdu mokytis pedagogikos, o dieną dirbti vienoje Šiaulių mokykloje.
„Išėjau iš internato su tokiu paltu, kuriuos dėvėjo visas internatas, lyg su žyme. Dar mane apavė guminiais botais. Taip ir išėjau į gyvenimą. Baisu buvo, todėl ir nesiryžau dirbti mokykloje, netikėjau, kad mane priims ši nieko nestokojanti bendruomenė, kurios vaikai dar visai neseniai mane vadino bjauriais žodžiais. Išvažiavau į Latviją burokų ravėti, kad bent batus nusipirkčiau. Dar dalyvavau radijo ir televizijos diktorių konkurse ir jį laimėjau. Tačiau be registracijos Vilniuje tuomet sostinėje negalėjai gauti jokio darbo. Taip aš parvykau į niekur“, – prisimena Janina.
Laimė, kartu su Janina internate besimokiusi mergina, kuri augo su mama ir tėčiu, bet į internatą važinėjo tik mokytis, pakvietė pas ją pagyventi kaime. Janiną draugės šeima priėmė šiltai ir iš karto ėmė rūpintis – nupirko reikalingiausių daiktų, priglaudė kaip savo vaiką. Tuometiniame kolūkyje aukštas pareigas užėmęs draugės tėtis pasiūlė Janinai didoko kaimo kultūros namų direktorės vietą. Tiesa, anuomet direktorė buvo ir renginių organizatorė, ir valytoja, dirbo ir visus kitus darbus. Liko tik nueiti pas kolūkio pirmininką, kad šis priimtų į darbą.
„Nepatikau aš kolūkio pirmininkui ir viskas. Nepriėmė. Taip išėjo, kad subūriau kelias kaimo merginas, mes sukūrėm ansamblį, skaitėm eiles. O atėjus kolūkio ataskaitiniam susirinkimui savo menine kompozicija papuošėm šį kolūkiui svarbų renginį. Ir įvyko stebuklas. Mane priėmė dirbti kultūros namų direktore. Įstojau mokytis į Vilniaus universitetą, bibliotekininkystės specialybę. Mokiausi daug ir stropiai, tad kilau karjeros laiptais – gavau darbą Šiaulių rajono kultūros skyriuje, vėliau laimėjau poilsio vakarų vedėjos laureato vardą“, – apie gyvenimo skrydį prisimena Janina.
Ne vieną dešimtmetį Janina vadovauja žinomai meno galerijai
Šiaulių krašte dabar žinoma „Laiptų galerija“ anuomet buvo mokytojų namais. Keičiantis laikmečiui reikėjo pakovoti už įdėtą darbą, išsaugoti, kas nuveikta.
Gyvenimo išmokyta įveikti sunkumus Janina įveikė ir šį etapą – Šiauliai dabar turi puikią meno galeriją, kuri garsina Šiaulius, o Šiauliuose garsina Lietuvos ir užsienio meno kūrėjus, šiauliečiams ir miesto svečiams suteikia išskirtines meno erdves, kur rengiamos garsių šalies ir užsienio kūrėjų parodos, koncertai, puoselėjamas ir Lietuvių liaudies menas („Laiptai“ turi savo ansamblį „Salduvė“).
Kiekvienos Kalėdos čia sutinkamos kalėdinių miniatiūrų paroda, vasaromis čia šurmuliuoja garsioji „Šiaulių Monmartro respublika“, kur subtiliai dera tapyba, skulptūra, poezija, muzika, šviesos ir bendravimas. Pamėgti ir „Verbum musicale“ renginiai, persipynę poezija muzikos vakarai. „Laiptai“ – tai erdvė, kur meno sparnai pakylėja, neša, suteikia atgaivą akims, mintims ir jausmams. Per metus čia surengiama apie 30 profesionalaus meno parodų, kurias lydi profesionalių atlikėjų koncertai.
„Myliu savo darbą. Myliu kiekvieną, kuris ateina į galeriją, myliu menininkus ir jų darbus, myliu meno gerbėjus, myliu Šiaulius, o menas ir miestas man atsako tuo pačiu“, – apie meilę darbui ir miestui pasakoja Janina.
Kiekvienam vaikui reikalinga jį mylinti šeima
„Aš žinau, kad kiekvienam iš mūsų – laimė yra individualus dalykas. Tik laimingas žmogus gali mokyti vaiką laimės, bet tai gali ir nepavykti. Vaikai nėra kažkieno nuosavybė – jie yra gimę patys sau. Vieni vaikai gyvena bandydami kartoti tėvų gyvenimą ir laimės suvokimą, kiti – būti laimingi pasakę sau, kad niekada negyvens taip, kaip gyveno jų tėvai. Kiekvienam savas kelias, savi akmenys ant to kelio ir lygumos, kiekvienam reikia užsiauginti savo sparnus ir išmokti būti savaip laimingu. Kaip būtų ir kas aš būčiau dabar, jeigu mano vaikystė būtų kitokia? Nežinau. Tik žinau, kad kiekvienam vaikui reikalinga šeima, kur yra mama ir tėtis ar juos atstojantys asmenys, kad vaiką priglaustų, mylėtų, rūpintųsi. Ir tikrai žinau vieną, kad gyvenimas – jau yra dovana. Aš dėkinga savo tėvams už man duotą gyvenimą, kurį aš turiu ir savo gyvenimu galiu puošti kitų gyvenimus, miestą, meną, žmones“, – pokalbį baigia Šiaulių „Laiptų galerijos“ vadovė Janina Ališauskienė.
Psichologė: vaikui labai svarbus palaikymas, paskatinimas
„Klausantis gyvenimo istorijų, persmelktų ypatingai daug skaudžių krizinių išgyvenimų, natūraliai kyla klausimas – kaip šiam žmogui pavyko visa tai įveikti ir susikurti norimą gyvenimą? Sėkmės recepto, tinkančio visiems, nerasime. Ką pastebėjau iš savo patirties – kartais žmogui pakanka minimalių dalykų, kurie suteikia stiprybės sudėtingose situacijose“, – apie įveikiamus gyvenimo sunkumus ir žmogaus gebėjimą labai aukštai pakilti virš šių sunkumų kalba Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Jūratė Marcinkevičienė.
Jūrate, kaip padidinti savo atsparumą?
Iš prigimties kiekvienas žmogus, pasak psichologės, jau gimsta skirtingas. Turi kažką savito, unikalaus bei nepakartojamo. Jau nuo mažens skiriasi vaikų aktyvumas, jautrumas, dėmesingumas ir kt. Šeima vaikui yra svarbiausia aplinka, kurioje turėtų būti patenkinti visi poreikiai, pradedant nuo fizinių iki aukštesnių: saugumo, meilės, pagarbos bei savigarbos, savęs realizavimo. Gyvenime susiklosto taip, kad ne visi gyvena ir auga palankiausiomis sąlygomis. Nuo gimimo kiekvienas iš mūsų savo kasdieniame gyvenime susiduriame su didesniais ar mažesniais sunkumais. Jei bent kartą pavyksta juos įveikti, kad ir kokie nedideli jie būtų, tai suteikia daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, didėja asmens psichologinis atsparumas. Psichologinis atsparumas yra procesas, kurio metu įveikiamos sudėtingos bei nepalankios situacijos. Tikslo turėjimas aktyvumas bendravimo procese, optimizmas, pasitikėjimas savimi, savigarba, išsilavinimas yra reikšmingi apsauginiai veiksniai, didinantys kiekvieno asmens psichologinį atsparumą ir gebėjimą įveikti gyvenimo mestus iššūkius.
Kaip apibūdintumėte fenomeną, kad vaikai, nematę šeimoje gražaus, šilto, empatiško gyvenimo pavyzdžio tampa tokias žmonėmis, kurie pasiekia mokslo ir profesinių aukštumų, sukuria gražias šeimas?
Manau, kad tam priežasčių gali būti įvairių. Kiekvieno žmogaus gabumai, asmeninės savybės yra tai, ką jis turi savyje ir niekas negali jų atimti. Pastebėjau, kad būna atvejų, kuomet vaikams labai didelę teigiamą įtaką padaro ne jam patys artimiausi, bet kiti žmonės, kuriuos vaikas sutinka tam tikru gyvenimo momentu (pvz. mokytojas, kaimynas ar bibliotekos darbuotojas, rekomendavęs vaikui didžiulį įspūdį palikusią knygą). Kartais pakanka vieno paskatinimo, pagyrimo ar sėkmingai įveikto sunkumo, kad vaikas pažintų save iš naujo, suprastų, kas jam iš tikrųjų yra vertingiausia, ir patikėtų savo jėgomis, kurios jam gali atverti daug galimybių.
Ką pasakytumėte tiems vaikams, kurie ir šiomis dienomis kenčia nuo nepriežiūros, neturi galimybių lankyti būrelių ar nuleidžia rankas, kaip buvo ir mūsų kalbintai Janinai – esą, ne man dideli pasiekimai, manęs nepriims, nepritapsiu, nes mano vaikystė iš kitokios šeimos, kur stokojama pinigų, kur trūko socialinių įgūdžių?
Mūsų visų šeimos yra kitokios ir mes visi esame skirtingi. Tenka dažnai girdėti, kad „norėčiau gyventi taip, kaip jie“, „norėčiau turėti tai, ką jie turi“. Suprantama, kad kitų žmonių gyvenimai ar turimi daiktai gali būti labai patrauklūs, bet nereiškia, kad mes jausimės laimingesni, gyvendami pagal kito žmogaus supratimą. Svarbu būti sąžiningu prieš save patį ir suprasti, kas man yra svarbu bei vertinga ir ko iš tiesų aš noriu. Manau, kad norai ir svajonės vaikystėje yra labai svarbūs išsikeliant realius tikslus vėlesniame amžiuje. Svarbu prisiminti, kad savo tikslus turime pasiekti mes patys. Būna situacijų, kuomet reikia įdėti ypatingai daug asmeninių pastangų, kad pasiektum tai, ko pats iš tiesų nori. O kiekvienas didelis tikslas yra pasiekiamas pradedant nuo mažų dalykų: žingsnis po žingsnio, svarbu, kad tie žingsniai būtų tikrai tikslo link. Kas gali padėti? Padėti galinčių daug – vaiko teisių apsaugos specialistai taip pat gali padėti, tik reikia nebijoti kreiptis pagalbos ir patarimų. Kiekvienas be išimties vaikas nuo pat gimimo yra unikalus ir ypatingas. Kaip rašė garsus airių rašytojas Oskaras Vaildas: „Būk savimi – visi kiti jau užimti“.
