Žurnalo skaitytojai žino, kad pavasarį kviečiame privačias ugdymo įstaigas papasakoti apie save, nes prieš akis dar keletas mėnesių, per kuriuos tėveliai gali pasirinkti, kur leis savo vaiką. Iš tiesų rinktis yra iš ko, kiekvienas darželis ar mokykla stengiasi pasiūlyti kažką išskirtinio. Tačiau šiam pokalbiui išskirtinumo nereikėjo ieškoti, pati tema jaudino ir intrigavo. Galima sakyti, išsipildė žurnalisto svajonė pakalbinti pirmosios Lietuvoje privačios mokyklos įkūrėją Tatjaną Liubertienę.
Interviu – apdovanojimo išvakarėse
Apie Vilniaus privačią gimnaziją, kuriai kitais metais sukaks 30 metų, kalbėjomės su trimis Liubertų dinastijos moterimis – mokyklos įkūrėja Tatjana Liubertiene, jos dukra Agne, kuri kartu su mama vadovauja mokyklai, ir 4,5 metų Liza – Agnės dukra ir Tatjanos anūke, kuri irgi turi savo vaidmenį šioje istorijoje. Kalbėjomės ypatingos progos išvakarėse – kitą dieną Tatjanai Liubertienei Prezidentas įteikė ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“.
Buvo nuostabu klausytis pasakojimo apie verslo gimimą, nes viskas, ką kalbėjo Tatjana su Agne, atliepė dabartinių mūsų skaitytojų – jaunų mamų – išgyvenimus. Tai noras visko, kas geriausia savo vaikui, baimė ir jaudulys dėl vaiko ateities, begalinė motinos drąsa ir tikėjimas svajone.
Istorija prasidėjo 1993 metais, kai susiklosčius aplinkybėms muzikė, dviejų vaikų mama Tatjana Liubertienė įkūrė pirmąją privačią pradinę mokyklą Lietuvoje. Užgimusi nuo vienos pirmokų klasės, mokykla išaugo į didžiulę mokymo sistemą, kuri apima visus mokymo modulius – nuo darželio iki gimnazijos. Vasarą Vilniaus privačią gimnaziją baigs jau 22 abiturientų laida, čia šiuo metu mokosi apie 500 mokinių.
Nuostabu, kad visus 29 metus, per kuriuos mokykla tapo viena inovatyviausių ir moderniausių šalyje, jai absoliučiai atsidavusi tebėra jos įkūrėja Tatjana.
Lemtinga gydytojų klaida
Tatjanos ir Petro Liubertų šeimoje jau augo 10 metų sūnus Tomas, kai paaiškėjo, kad Tatjana laukiasi pagranduko. Nors tai buvo neplanuotas vaikutis, šeimos laimė buvo begalinė. Bet netrūko ir jaudulio, nes 37 metų Tatjana tuo metu buvo laikoma „vyresne“ mama. Žinoma, dabar tai skamba absurdiškai, bet tada moteris tikėjo gydytojų nuogąstavimais. Kai dukrai Agnei buvo metukai, gydytojai pasakė, kad įtaria cerebrinį paralyžių. Kalta… pati Tatjana, nes taip vėlai gimdė.
„Kūdikystėje Agnei nustatė padidėjusį raumenų tonusą, nes dukra mokėsi vaikščioti pasistiebusi ant pirštų galiukų. Gydytojai pradėjo kalbėti apie cerebrinį paralyžių. Nemoku papasakoti, kaip išsigandau. Galvoje sukosi – kaip man ją apsaugoti, ką daryti? Gimė nedrąsi mintis, kad galėčiau nors pradžių pradžiai sukurti jai mokyklą, kurioje jai būtų saugu, turėtų savo sociumą, gautų kokybišką mokymą. Kita vertus, – ar tai įmanoma man, ne verslininkei, romantikei?“ – prisimena Tatjana.
Vėliau paaiškėjo, kad dukra visiškai sveika. Agnė juokiasi, kad viena „diagnozė“ vis dėlto liko – hiperakyvumas. Ši savybė moteriai padeda versti kalnus, apie tai tapo aišku pokalbio eigoje.
Vaikai gali būti laisvi
Bet grįžkime prie idėjos, kuri prieš 30 metų užvaldė Tatjaną. Buvo dar viena labai svarbi dedamoji, kuri motyvavo kurti mokyklą. Tatjanos išsilavinimas tiems laikams buvo ypatingas. Moteris buvo baigusi chorinio dirigavimo specialybę Konservatorijoje, studijavo ir stažavosi užsienyje. Buvo galimybė matyti kitokias ugdymo sistemas, palyginti, kokie vaikai gali būti laisvi ir kūrybingi, jeigu jie yra tinkamai lavinami. Tatjana matė, kad užsienyje žmonės investuoja į savo vaikų išsilavinimą, kad tai laikoma didžiule vertybe.
Vienu metu Tatjana mokė muzikos ambasadorių ir diplomatų vaikus. Labiausiai žavėjo, kad šie vaikai, nors jiems galėjo būti vos 3–4 metai, niekuo nenusileido suaugusiesiems. Tėvai juos vesdavosi į verslo vakarienes, jie sėdėdavo prie bendro stalo su ambasadoriais ar kitais aukšto rango žmonėmis, visiškai nebijojo suaugusiųjų ir gebėdavo diskutuoti įvairiausiomis temomis, pavyzdžiui, apie Čiurlionį ir jo kūrinius. Nenuostabu, nes tuomet ambasadorių vaikai buvo mokomi ne tik muzikos ir kito meno, bet ir kinų kalbos, jiems vesti pamokų ateidavo aukščiausio lygio specialistai, tituluoti menininkai.
Tatjana matė visiškai kitokį ugdymo lygį. Tokį ugdymą, kuris augina laisvą žmogų arba laisvę žmoguje. Šį vakarietišką ugdymą buvo su kuo palyginti – juk sūnus Tomas mokėsi paprastoje mokykloje. Moteris užsidegė, kad bent dukra galėtų gauti to vakarietiško, laisvo mokymo. Juolab kad permainos tiesiog tvyrojo ore, – buvo pati nepriklausomybės pradžia.
Dirigentė imasi verslo
Apie tai, kaip sukūrė mokyklą „techniškai“, Tatjana galėtų parašyti knygą. Kadangi ji buvo pirmoji, niekas nežinojo, kaip apiforminti tokį verslą. Nebuvo aiškus net juridinis statusas. Viskas prasidėjo be didelių finansų, nuo vieno mažo kabineto darželio patalpose, vienos pirmos klasės, kurioje mokėsi 15 vaikų. Pati Tatjana vedė muzikos pamokas, o po jų skubėjo į dar 3 darbus, kad uždirbtais pinigais galėtų atsiskaityti su samdomais mokytojais. Nepaliaujamai ėjo tikrintojai, kurie net nežinojo, ką tikrinti. Beje, moters specialybė – dirigavimas – kuriant verslą labai padėjo. Juk dirigentas, pasak Tatjanos, irgi yra vadybininkas.
„Buvo tikrai labai sunku, bet kartu be galo įdomu. Iššūkiai augo kasmet. Kai vaikai baigė pirmąją klasę, buvo savaime aišku, kad reikia kurti antrąją. Kai vaikai baigė pradinę mokyklą, vėl teko plėstis. Nors nebuvome tam pasiruošę, tėvų spaudimas buvo didžiulis, jie tiesiog išprašė, kad vaikai galėtų pas mus mokytis toliau. Kai atėjo laikas vaikams palikti mūsų mokyklą ir skirstytis po gimnazijas, vėl tėvai spaudė, kad kurtume gimnazijos klases. Tai buvo iššūkis po iššūkio. Reikėjo samdyti vis daugiau mokytojų, ieškoti vis didesnių patalpų. Taip mažytė pradinė mokykla virto didele gimnazija. Nuo tada sakau – kūriau mokyklą dukrai, o sukūriau Lietuvai. Ir esu jai, Lietuvai, už tai be galo dėkinga. Juk ji man suteikė galimybę kurti ir išpildyti savo svajonę“, – sako Tatjana Liubertienė.
Kaip įgalinti vaiką
Kai apsisprendė kurti mokyklą, Tatjana puikiai žinojo, kokia ugdymo sistema jai tinka. Būtent tas laisvo žmogaus modelis.
„Taip buvo nuo seniausių laikų, kai turtingieji vaikams samdė guvernantes. Jos nuo mažų dienų lavino visus vaikų gebėjimus: sensoriką, motoriką, emocijas, taip vaiką išjudindavo. Tai klasika – išmokyti vaiką matyti, girdėti, pajausti. Tai holistinis ugdymo modelis, kai vaikas mokomas visko, – ne tik skaičiuoti ir rašyti, bet ir jausti, bendrauti, pažinti meną.
Tokiu keliu einame ir mes. Mums labai svarbu matyti vaiką, žiūrėti į jį pozityviai, pasirinkti būtent tam vaikui tinkamą priėjimą. Mums svarbu atskleisti vaiko talentus ir gabumus. Svarbu pasidžiaugti vaiko pažanga. Kartais tėvai skundžiasi, kad vis nėra to devintuko ar dešimtuko. Atsakau – reikia džiaugtis, nes vietoje 4 jis jau turi 5, ar vietoje 6 jau 7. Vaikas jau nugalėjo save, žengė didžiulį žingsnį.
Holistinis ugdymas įgalina vaiką, ir ne tik. Vaiko nepažadins prastas specialistas, todėl norint įgalinti vaiką, mes turime prieš tai įgalinti mokytojus. O įgalintas vaikas, patikėkite, tikrai įgalins savo tėvus. Ir tie vaikai, pasigirsiu, gyvenime atsiskleidžia. Jų pasąmonė pasiruošusi, ir tereikia sulaukti momento, kai jie ima ir padaro. Sakyčiau, taip nutiko ir su manimi. Gavau gerą išsilavinimą, galybę reikalingų žinių, o kai gyvenime atsirado galimybė, aš sugebėjau ja pasinaudoti.
Savo mokyklos vaikus kiekvieną pažįstu asmeniškai, juk jie čia praleidžia bene 10 valandų per dieną. Pirmadieniais matau, kuris atėjo liūdnas, kuris linksmas. Po vyresnių broliukų ir sesučių ateina mokytis jaunesni, o paskui baigę mokyklą vaikai atveda savo vaikus. Manau, jie grįžta dėl labai aukštos bendravimo su vaiku kultūros, kurią kartu sukūrėme, saugios ir palaikančios bendruomenės ir žinių kokybės“, – sako Tatjana.
Tatjana sako, kad dirbant švietimo srityje, žinoma, jeigu myli savo darbą, neįmanoma nustoti mokytis. Mokyklai augant muzikės išsilavinimą turinti Tatjana baigė dvejas su verslu susijusias studijas, o ketvirtąjį aukštojo mokslo diplomą gavo ne taip ir neseniai. „Kai turėjau teikti atestatus pirmajai mūsų dvyliktokų laidai, supratau, kad išleidžiu į gyvenimą puikiai išlavintus žmones, tad negaliu jiems niekuo nusileisti. Tai man buvo paskata siekti dar vieno mokslo. Baigiau ekonomikos ir vadybos magistro studijas“, – sako Tatjana.
Beje, studijų ir diplomų tema Liubertų šeimoje – kasdienybė. Tą pačią dieną, kai vyko mūsų pokalbis, Agnė pateikė dokumentus į… penktąjį aukštąjį mokslą, o prieš mėnesį apsigynė daktaro disertaciją. „Mūsų šeimoje mažai kas baigęs mažiau nei 4 aukštuosius. Vienu metu doktorantūroje studijavome aš, mano brolis ir jo žmona“, – juokiasi Agnė.
Lūkesčius pateisinęs vaikas
Tatjana ne tik sukūrė mokyklą dukrai, ji dukrai lėmė gyvenimo kelią. Agnė Liubertaitė jau 15 metų dirba mamos įkurtoje gimnazijoje ir vadina tai ne verslu (kai tėvai vaikams perleidžia akcijas), o misija ir pašaukimu.
„Buvo sukurta mažytė mokyklėlė, kurią aš baigiau, o dabar tai yra didžiulė mokykla, kurioje dirbu ir tuo mėgaujuosi. Mokykla augo kartu su manimi, kai baigiau, neišėjau iš jos, likau čia iš esmės. Kvietė bankai ir kitos stambios įmonės dirbti skyrių ar padalinių vadove, tačiau mano vieta yra čia. Kai suvoki švietimo prasmę, vertę, atsakomybę, negali į tai žiūrėti paviršutiniškai. Kartą žurnalistė paklausė – jūs tokia ypatinga, o dirbate tik mokykloje. Mane tai labai įžeidė. Kaip suprasti – TIK mokykloje? Raskite prasmingesnį darbą. Juk tu prisidedi prie žmogaus augimo. Nuo tos struktūros, kurią sukursi, priklauso, kokia bus valstybė, kas ją sudarys. Ar dvasiškai skurdūs žmonės, ar visuomenė – galinti, gebanti, norinti, empatiška, jaučianti?“ – sako Agnė.
Svajonės nenustoja pildytis
Savo skaitytojoms – jaunoms mamoms – stengiamės surasti ir aprašyti kuo sėkmingesnių istorijų, kai mama padaro kai ką neįtikėtino dėl savo vaiko, kai siekia savo svajonės, o tada, atrodo, jai padeda visos dangaus jėgos. Tai įrodė ir Tatjanos istorija, kuri vis dar tęsiasi. Straipsnio pradžioje minėjome, kad mažoji Liza irgi turi savo vaidmenį. Kadaise mama Agnei sukūrė mokyklą, dabar Agnė savo dukrai sukūrė darželį, ir ne bet kokį. Bet tai jau kitų pokalbių tema.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
