Nomeda Garliauskaitė anglų kalbos mokytoja dirba jau vienuolika metų, pasisėmusi patirties Japonijoje bei Anglijoje, šiuo metu ji mokytojauja Kaune, Karalienės Mortos mokykloje. Pedagogė tiki, kad kiekvienas vaikas gali patirti mokymosi sėkmę, tiesiog reikia rasti būdą, kaip jį sudominti, o tai padaryti ne taip sunku, kai puikiai pažįsti kiekvieną mokinį, žinai ne tik jo akademines galimybes, bet ir pomėgius, pažįsti šeimą.
Mokytoja pasakoja, kas ją labiausiai nustebino Japonijos mokyklose, dalinasi būdais, kaip į pamoką įtraukti kiekvieną mokinį bei paaiškina, kodėl nemoko vien tik iš vadovėlių. Nomeda yra įsitikinusi, kad mokytojo darbas yra pats geriausias ir prasmingiausias, o už mokytojo profesijos prestižą yra atsakingi patys pedagogai, „Juk mes keičiame pasaulį”, – pabrėžia mokytoja.
Ar visada žinojote, kad būsite mokytoja?
Mokytojos profesija mano svajonių darbų sąraše atsirado gana anksti, tačiau kelias iki jos buvo vingiuotas. Jei pažvelgtume į mano šeimos istoriją – esu jau trečios kartos mokytoja. Mano proseneliai iš mamos pusės buvo mokytojai, prosenelis – dėstė anglų kalbą, močiutė taip pat buvo anglų kalbos mokytoja, net ir mano mama prisilietė prie pedagogikos – studijavo pradinių klasių mokytojos specialybę, tačiau supratusi, kad pedagoginis kelias ne jai, pasuko į menus.
Mokykloje labai mėgau atrasti naujus dalykus, išmokdavau juos taip, kad galėčiau pamokyti ir klasės draugus. Tikrai ne vieną kartą stovėjau prie klasės durų prieš pamoką ir mokiau istorijos ar matematikos. Taip pat labai mėgau piešti, bandžiau ir knygą parašyti, todėl paskutinėse mokyklos klasėse, renkantis profesiją, pasirinkau studijuoti iliustravimą ir animaciją Londono universitete. Nieko nuostabesnio ir labiau magiško už judančius paveikslėlius tą akimirką neįsivaizdavau.
Pradėjus studijuoti gan greitai supratau, kad tai, kas man labai patinka, nebūtinai reiškia, kad tinka kaip profesija. Animatoriaus darbas yra sunkus, procesas ilgas, kruopštus, dažnai monotoniškas. Kantrybės turėjau pakankamai, tad mokslus sėkmingai pabaigiau, tačiau širdyje žinojau, kad šioje srityje darbo neieškosiu.
Taigi dar studijuodama Londone pradėjau dirbti dailės ir piešimo mokytoja. Dariau viską mažais žingsneliais – iš pradžių dirbau vasaromis vaikų stovyklose, tada mokiau dailės individualiai, o vėliau jau ir nedidelėse grupėse. Supratau, kad man be galo smagu ne tik mokyti ir dalintis žiniomis, bet ir kalbėti su mokiniais, juos pažinti, rasti geriausius mokymo metodus, pajuokauti ir padėti spręsti iškilusias problemas.
Po studijų pabaigiau anglų kalbos mokymo kursus, sėdau į lėktuvą ir po penkerių metų gyvenimo Anglijoje išvykau į Japoniją. Japonija mane domino metų metus. Mano senelis Romualdas Neimantas buvo Lietuvos orientalistikos mokslų daktaras, rašytojas ir žurnalistas. Jo meilė Japonijai ir jos istorijai, kultūrai buvo perduota man dar vaikystėje. Paauglystėje buvau įnikusi į Japoniškus filmus, serialus, muziką, mokiausi ir japonų kalbos VDU Azijos studijų centre. Norėjau gyvai patirti tai, apie ką teko tiek domėtis.
Japonijos mokyklose ir privačiai mokiau vaikus anglų kalbos, taip įsitikinau, kad mokytojo kelias yra mano pašaukimas. Taigi po dviejų metų grįžusi atgal į Angliją pradėjau savo kelią pedagoginio išsilavinimo link.
Per šį ieškojimų kelią išsigryninau, kad labiausiai mane džiugina darbas su 12-15 metų vaikais, nes tai tas amžius, kurio metu vyksta perversmas, formuojasi asmenybės. Mokiniai jau reiškia savo nuomonę ir yra be galo smalsūs. Taip pat su malonumu ieškojau kiekvienam mokiniui tinkamiausių ugdymo metodų. Labai didžiuojuosi kiekvienu savo mokiniu, kurį kada nors esu mokiusi, nes visi iki vieno pasiekė tai, ką galėjo pasiekti.
Džiaugiuosi radusi kelią ne tik į savo mokinių protus, bet ir į jų širdis. Kai mokiniai kreipiasi į mane ne tik ugdymo klausimais, bet ateina pasipasakoti ar pasitarti – tai mokytojui didelis pasiekimas. Labiausiai džiugina, kad pavyksta atrasti ryšį su paaugliais, kai išeidami iš pamokos jie mane apsikabina, tai nenusakomas jausmas. Pradinukai šį džiaugsmą dovanoja dažnai, o paaugliai toli gražu ne visada linkę parodyti savo jausmus, taigi, manau, tai tikrai didelis pasiekimas.
Keletą metų mokytojavote Japonijoje, kuo skiriasi Lietuvos ir Japonijos švietimo sistema, pati mokykla ir mokiniai?
Gyvendama Japonijoje dirbau anglų kalbos mokytoja – asistente valstybinėje mokykloje. Japonijoje per pamokas mokiniai nesimoko kalbėti angliškai, jiems svarbiausia iškalti žinias ir pasiruošti standartizuotiems testams. Mokiniai mokosi sausų gramatikos taisyklių ir žino tik po kelis labai paprastus sakinius, kuriuos mintinai turi atkartoti egzaminų metu.
Mokymo metodai ir priemonės Japonijos mokyklose yra labai seni, ugdymo programos nepakitusios jau amžių amžius. Taigi negalėjau mokinių mokyti gyvos anglų kalbos, nes mano darbas buvo sukurti standartines situacijas ir pasipraktikuoti tik žinomas frazes, o su mažesniais mokiniais padainuoti ar pašokti.
Bandant įtraukti mokinius į organiškas diskusijas, pakalbėti aktualiomis temomis, pamokyti juos naudingų frazių, įkliūdavau į bėdą su klasės mokytojais, nes buvo draudžiama pakeisti pamokos planą, tad ne kartą teko ir administracijai aiškintis, kodėl pamokos eigoje nusprendžiau pakeisti suplanuotą užduotį.
Kaip ir visur pasaulyje taip ir Japonijoje, mokinių lygis yra įvairus, bet vidurinėje mokykloje mane stebino savo nuomonės neturėjimas ir kritinio mąstymo trūkumas. O labiausiai nustebinęs dalykas – mokinių miegas užsiėmimų metu. Mokinio diena Japonijoje labai ilga, dažnai namo po popamokinių veiklų ir papildomų užsiėmimų kitose mokyklose, vaikai grįžta tik 22-23 val., todėl mokykloje per pamokas jie dažnai miegodavo tiesiog padėję galvas ant stalų. Mokytojai tai ignoruodavo, apsimesdavo, kad to vaiko klasėje nėra.
Vaikai, kurie nori išmokti kalbėti ir suprasti angliškai, Japonijoje tai daro ne mokyklose, bet Eikawa popamokiniuose užsiėmimuose. Eikawa yra privačios šnekamosios kalbos mokyklos, kuriose darbas vyksta tiek individualiai, tiek grupėse. Įsidarbinusi čia ir vėl susidūriau su iššūkiais, nors ir galėjau mokyti mokinius kalbėti, susidėlioti šiuolaikiškus ugdymo planus, bet darbo valandos buvo nepriimtinos mano europietiškam mentalitetui, dirbdavau iki 9 val. vakaro, o apie savaitgalius galėdavau tik pasvajoti.
Suprantu, kad mūsų skirtumus lemia kultūra, nusistovėjusios taisyklės. Japonijoje daug dėmesio skiriama šeimai, puoselėjama stipri atsakomybės vertybė, tačiau man ten gyvenant ypatingai trūko nesuvaidintų emocijų ir drąsos klysti.
Populiaru sakyti, kad šiuolaikiniai vaikai yra išlepę ir niekuo nesidomintys, kaip jums pavyksta juos sudominti?
Visiškai nesutinku su šiuo teiginiu. Atsiradus technologijoms, mobiliesiems telefonams, kiekvieno žmogaus gebėjimas sutelkti dėmesį sumažėjo, bet teigti, kad mokiniai išlepę ar nesidomintys niekuo yra labai klaidinga. Kiekvienas mokinys su kuriuo aš dirbu domisi viskuo daug daugiau nei aš tai dariau būdama jo amžiaus. Dabar tiesiog paprasčiau pasigooglinti atsakymą į iškilusį klausimą nei ieškoti jo senelio enciklopedijose.
Anglų kalba yra dėkingas dalykas, nes leidžia kalbėti bet kokiomis temomis, tereikia tik priderinti reikiamas gramatines taisykles bei žodyną. Dirbu mokykloje, kuri yra lanksti, vadovėlis nei man, nei mokiniams nėra būtinas. Per teksto suvokimo pamokas nagrinėjame BBC straipsnius, kuriame interaktyvias knygas apie istorines asmenybes, žaidžiame savo sukurtus žaidimus apie šiuolaikines technologijas, leidžiame klasės žurnalus ir užsiimame kitomis įtraukiančiomis veiklomis.
Paaugliui ypatingai svarbu būti išgirstam, tad visada svarbu užmegzti asmeninį ryšį su juo. Stengiuosi mokiniams paaiškinti kontekstą, kodėl tai, ko mokomės mums yra reikalinga ir kur tai panaudosime gyvenime. Aš manau, kad reikia leisti mokiniams pasidalinti savo nuomone ir nebijoti pakeisti temą ar užduotį į jiems labiau priimtiną, įgalinti mokinius priimti sprendimus dėl savo mokymosi.
Nebijoti suklysti prieš mokinį irgi yra pliusas, jau praėjo tie laikai, kai mokytojas buvo visų žinių valdovas, tad mokiniui uždavus klausimą, į kurį atsakymo neturiu – nebijau jam pasiūlyti atsakymo paieškoti kartu. Žinoma, bus temų dėl kurių paauglys gali pasiskųsti, kad jam nuobodu, bet nežiūrėkite į nuobodulį kaip į baisų terminą. Viena mano bendradarbė sako – nėra mokinių tinginių, yra tik dar nenustatytos nedarbo priežastys. Tą patį galime pritaikyti ir nuoboduliui. Net ir mokinio nuobodulys suteikia informacijos mokytojui – gal užduotis yra per sunki, o gal per lengva, gal mokinys nesupranta kodėl tai yra svarbu, o gal mokinio emocinė būsena šiandien neleidžia jam įsitraukti į pamoką.
Kuo išskirtinis ugdymas Karalienės Mortos mokykloje?
Po darbo privačioje pradinėje mokykloje Anglijoje, nusprendžiau grįžti į Lietuvą ir toliau savo gyvenimą kurti čia. Pradėjus ieškotis darbo, pati pirmoji mokykla, kurios vertybės ir ugdymo metodai, visa mokyklos esybė ir koncepcija atrodė artima man – buvo Karalienės Mortos mokykla. Čia dirbu jau penkerius metus ir augu kartu su mokykla. Pradėjau dirbti su jautriais antrokais, kurie dabar jau atviri, tvirti ir šaunūs septintokai.
Šioje mokykloje ugdymas orientuotas į kiekvieną mokinį. Mokykla Kaune yra nedidelė, tad mokytojai mato ir pažįsta kiekvieną mokinį. Apie savo mokinius: penktokus, šeštokus, septintokus ar aštuntokus galėčiau kalbėti dienų dienas. Mokytojas turi nepaprastą galimybę mokinius pažinti kaip asmenybes, stebėti jų augimą, jų ugdymo procesą ir progresą.
Stebime, analizuojame kiekvieną mokinį, jo sugebėjimus ir galimybes, pritaikome ir diferencijuojame užduotis, atsižvelgdami į kiekvieno mokinio poreikius. Tai nėra lengvas darbas, bet galiu su pasididžiavimu pasakyti, kad kiekvienas iš jų pasiekia tiek, kiek gali.
Žinau ne tik savo mokinių akademinius gebėjimus, bet ir kiekvieno iš jų pomėgius, šeimas, gyvūnus, mėgstamas veiklas. Mes turime nuostabią bendruomenę, kur mokiniai padeda vieni kitiems, vyresnieji pamoko jaunesniuosius, o jaunesni nuleidžia vyresniuosius ant žemės. Kur dar pamatysite aštuntoką, kuris padeda pirmokui atlikti namų darbus arba sveikinasi su nulinuku?
Viešumoje daug kalbama apie mokytojo profesijos prestižą, kad jį pasiekti yra kuriamos įvairios socialinės akcijos ir net valstybės lygmens strategijos. Ką jūs apie tai manote? Kas daro mokytojo profesiją prestižine?
Jau kelis dešimtmečius atliekami tyrimai rodo, kad pasaulyje mokytojo profesijos vertinimas yra sumenkęs, o savo šalyje ypač jaučiame naujų mokytojų trūkumą. Jauni žmonės prisibijo žengti pirmuosius žingsnius mokytojo karjeros link. Ugdymas yra daug kantrybės ir tolerancijos reikalaujantis darbas, kuriame susiduriame su begale reikalavimų iš visuomenės, valstybės, šeimų, turime spręsti problemas ir prisiimti atsakomybę.
Tai tikrai gali varginti emociškai, o kartais ir atrodyti kaip misija neįmanoma. Tačiau net ir dabar, po 11 metų patirties darbo su vaikais, vis dar esu įsitikinusi, kad mokytojo darbas yra pats geriausias ir prasmingiausias. Kokiame kitame darbe rasite tiek dinamikos, o apie rutiną net kalbos nėra.
Aš atlieku ne tik ugdytojo darbą, tuo pat metu esu ir kūrėja su labai stipria įtaka jauniems žmonėms, galiu padėti jiems ne tik su akademiniais pasiekimais, bet ir emociniu intelektu, psichologine būsena ar saviverte. Šis darbas padeda man augti, ugdyti savo kūrybiškumą, inovatyvumą bei skatina nuolatinį mokymąsi, gebėjimą į situacijas pažiūrėti iš kito kampo, o augdama pati auginu ir kitus, ar gi tai nėra prasminga?
Mano mėgstamiausia kada nors gauta dovana, buvo paprastas kavos puodelis su ant jo užrašytais žodžiais, kurie tobulai apibūdino mokytojo profesiją: „Po vieną vaiką – taip keičiate pasaulį jūs!“
Bendravimas su tėvais – taip vieną iš didžiausių iššūkių įvardija tėvai, ar tai yra iššūkis ir jums? Kaip su juo tvarkotės?
Efektyvus bendravimas ir bendradarbiavimas su tėvais yra ypatingai svarbus mokinio ugdymo ir augimo procese. Dažnai mokytojas vienas negali susitvarkyti su visais iškilusiais sunkumais, todėl tėvų įtraukimas į šiuos procesus yra ypač reikalingas ir svarbus. Labai svarbu yra gerbti vieniems kitus, nesusikoncentruoti į „kaltųjų“ ieškojimą, bet susėdus drauge, aptarti problemos sprendimo būdus.
Visi esame žmonės, tad žinoma, kartais gali sukilti emocijos, todėl visada stengiuosi nepriimti pokalbio metu išsakytų pastebėjimų asmeniškai, išlikti tolerantiška. Pati esu mama ir suprantu, kad tėvams kartais gali atrodyti, kad tai, ką mokytojas sako neatitinka realybės, tačiau taip pat svarbu prisiminti, kad mokykla ir namai yra dvi visiškai skirtingos erdvės su skirtingomis taisyklėmis ir lūkesčiais. Bendravimo su tėvais negaliu pavadinti keliančiu daug iššūkių, nes tai laikau neatsiejama savo darbo dalimi.
Šiuo metu keičiasi bendrojo ugdymo programos, mokytojai pergyvena, kad nesame tam pasiruošę, neturime vadovėlių, pratybų. Kaip jūs jaučiatės prieš šias permainas?
Vadovėliai ir pratybos yra pakankamai kontraversiška tema. Kiekvienas mokytojas turi savo ugdymo ypatumus. Aš manau, kad vadovėliai yra nuostabus įrankis, bet ne išsigelbėjimo ratas ugdymo procese.
Jaunam mokytojui vadovėlis padeda sutaupyti laiko ieškant mokymo būdų, juose sudėta medžiaga, tai nuoseklus programos pagrindų išdėstymas. Tačiau raginu mokytojus nebijoti dirbti ir be vadovėlių, juk dažnai vadovėliuose pateikta medžiaga yra sausa ir ne visada atitinkanti greitai kintančius šiuolaikinio pasaulio įvykius.
Aš pati naudoju bent keturis skirtingus vadovėlius ir, žinoma, visą pasiekiamą medžiagą internete. Ruošdamasi pamokoms remiuosi visais turimais ištekliais, įterpiu vieną kitą užduotį iš vadovėlio, stengiuosi susiplanuoti pamokas apie įdomias, šiuolaikiškas temas bei įvykius. Žinoma tai atima daug daugiau laiko, tačiau tikrai atsiperka. Po metų, o gal net keleto mėnesių darbo, pamatysite, kokia nuostabi yra kūrybinė laisvė ir kiek daug galite duoti mokiniams.
Norime auginti žingeidžius, tyrinėjančius, visapusiškai išprususius, mąstančius ir atvirus pasauliui žmones, tad vien tik remiantis vadovėlyje sudėta medžiaga tai gali ir nepavykti.
Susiję straipsniai
